Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-07-29 · Administracinė byla Nr. I-3076-968/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-07-29
Bylos Nr.
I-3076-968/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00793-2014-9
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Rytis Krasauskas, Jolita Rasiukevičienė, Halina Zaikauskaitė
Pareiškėjas
R. M.
Atsakovas
Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Trečiasis asmuo
Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
Kategorijos
  • 6.6.1pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 61.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-3076-968/2015Proceso Nr. 3-61-3-00793-2014-9Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1; 61.2; 74 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. liepos 29 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Jolitos Rasiukevičienės ir Halinos Zaikauskaitės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovėms Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Išnagrinėjęs bylą teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas padavė teismui skundą ir patikslintą skundą, prašydamas panaikinti Vidaus reikalų ministerijos (toliau – VRM) 2014-01-16 sprendimą Nr. 1D-442(11) „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimo“ ir priteisti iš atsakovės VRM 3 822,24 Lt neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos (toliau – valstybinė pensija) dalį, susidariusią nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31, ir 3 662,98 Lt neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31.

2. Skunde pareiškėjas nurodo, kad jam paskirta valstybinė pensija buvo nepagrįstai sumažinta taikant Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalį. VRM 2014-01-16 sprendimu Nr. 1D-442(11) susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką išmokėti atsisakė. Su šiuo sprendimu pareiškėjas nesutinka. Jis savo skundą grindžia, be kita ko, ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimuose pateiktais išaiškinimais, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika. Pareiškėjas prašo atnaujinti 3 metų terminą skundui dėl valstybinės pensijos paduoti, nes, jo nuomone, šis terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2011-12-28, t. y. kada buvo paskelbtas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821. Pareiškėjas teigia, kad neišmokėta valstybinės pensijos dalis, susidariusi nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 jam turi būti kompensuota, nes 2013 m. valstybėje ypatinga situacija, buvusi pagrindu mažinti socialines išmokas, baigėsi.

Pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio laiką ir vietą pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

3. Atsakovės Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, ir VRM atsiliepime prašo atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą. Nurodo, kad pareiškėjo valstybinės pensijos mažinimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį neprieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas praleido 6 mėnesių terminą skundui dėl valstybinės pensijos paduoti.

Į teismo posėdį atsakovių atstovas neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.

4. Trečiasis suinteresuotasis asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba atsiliepimo į pareikštą skundą nepateikė, į teismo posėdį neatvyko, apie posėdžio vietą ir laiką jai pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja

Skundas atmestinas.

1. Remiantis byloje esančiais rašytiniais įrodymais, nustatyta, kad: valstybinė pensija pareiškėjui paskirta nuo 2008-07-10 (b. l. 25); pareiškėjas Sveikatos priežiūros tarnybai pateikė 2014-01-06 prašymą, kuriuo prašė kompensuoti nuo 2010-01-01 susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 26); VRM 2014-01-16 sprendime Nr. 1D-442(11) nurodė, kad išmokėti pensijos nepriemokos neturi teisinio pagrindo (b. l. 27, 28); kartu su sprendimu Nr. 1D-442(11) VRM pateikė Sveikatos priežiūros tarnybos 2014-01-14 pažymą Nr. 11DP(P)-207, iš kurios matyti, kad pareiškėjui, taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31 buvo neišmokėta 7 485,22 Lt (2 167,86 Eur) dydžio valstybinės pensijos dalis (b. l. 29, 30).

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014-04-07 nutartimi ši administracinė byla buvo sustabdyta iki Konstitucinis Teismas išnagrinės Vilniaus apygardos administracinio teismo pateiktus prašymus ištirti Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą. Konstituciniam Teismui 2015-05-14 byloje Nr. 12/2013-21/2013-15/2014-1/2015 priėmus nutarimą Nr. KT15-N9/2015 „Dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų, priimtų 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d., atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015-06-29 nutartimi šios administracinės bylos nagrinėjimas atnaujintas.

2. Įvertinus skundo turinį, visų byloje esančių rašytinių įrodymų kontekste, darytina išvada, kad ginčas šioje byloje kilo dėl pareiškėjo teisės į 7 485,22 Lt (2 167,86 Eur) dydžio valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31 taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį. Taip pat pareiškėjas ginčija VRM 2014-01-16 sprendimo Nr. 1D-442(11) teisėtumą ir pagrįstumą.

3. Dėl 3 metų termino kreiptis į teismą.

Pareiškėjas teismo prašo atnaujinti terminą skundui dėl valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, priteisimo paduoti. Paaiškina, kad, jo nuomone, jis 3 metų termino nepraleido, nes šis terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2011-12-28, t. y. kada buvo paskelbtas Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821.

ABTĮ 34 straipsnio 1 dalis nustato, kad pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties. LVAT savo praktikoje yra pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, todėl praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išskirtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (pvz., 2006-06-15 nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006). Tačiau išimtis iš bendros taisyklės turėtų būti daroma tuomet, kai siekdami apginti savo galbūt pažeistas teises ir teisėtus interesus į administracinį teismą kreipiasi valstybinių pensijų gavėjai, prašydami pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusių pažeidimų sukeltas turtinio pobūdžio pasekmes (žr., pvz., 2014-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. AS552-746/2014; 2014-09-23 nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-640/2014).

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija, išanalizavusi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo nuostatas, 2013-03-12 nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 konstatavo, jog įstatymų leidėjas nėra sureguliavęs pareigūnų ir karių teisės gauti valstybinės pensijos nepriemoką, jos įgyvendinimo tvarkos bei ribojimų klausimų. Išvardytuose teisės aktuose nėra numatyti ir kompetentingos institucijos, įgaliotos mokėti valstybinę pensiją, veiksmų apskundimo terminai. Taigi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies prasme specialus trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl pareiškėjas, 2010 m. balandžio mėnesį gavęs pirmąją sumažintą pensiją ir nežinodamas, ko iš jo reikalauja teisė, neturėjo realių galimybių savo elgesį orientuoti pagal sąlygas, kurios buvo nustatytos vėlesnėje LVAT jurisprudencijoje (ABTĮ 13 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad ginčo teisinių santykių reguliavimas yra sudėtingas, teisės aktų aiškinimas keitėsi, darytina išvada, kad asmens teisės į teisminę gynybą įgyvendinimas valstybinių pensijų gavėjams buvo žymiai apsunkintas. Kartu paminėtina, kad LVAT formuojamoje praktikoje yra nurodyta, jog teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas teisinių santykių srityje yra priežastys, kurios sudarė objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui (žr., pvz., 2014-05-28 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014; 2014-06-10 nutartį administracinėje byloje Nr. A552-957/2014 ir kt.).

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad jos sudarė pareiškėjui objektyvias kliūtis laiku paduoti skundą teismui, todėl remiantis teisingumo ir protingumo kriterijais pareiškėjo prašymas atnaujinti terminą skundui paduoti dėl valstybinės pensijos dalies, susidariusios nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas, priteisimo tenkintinas.

4. Dėl pareiškėjo teisės į valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį.

Nustatyta, kad pareiškėjo reikalavimo priteisti jam nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31 dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusią pensijos nepriemoką teisėtumas ir pagrįstumas tiesiogiai susijęs su Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir Laikinojo įstatymo galiojimo pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumu.

Konstitucinis Teismas 2012-02-06 priėmė nutarimą, kuriuo inter alia pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštaravo Konstitucijai. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies galiojimas buvo pratęstas nuo 2012-01-01 iki 2012-12-31 (2011-12-20 įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013-01-01 iki 2013-12-31 (2012-12-20 įstatymas Nr. XII-92). 2011-12-20 Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-1821 ir 2012-12-20 Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XII-92 tiek, kiek Laikinojo įstatymo galiojimo terminas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų ir Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymus, pratęstas 2012 ir 2013 metams, buvo vertinamas Konstitucinio Teismo 2015-05-14 nutarime Nr. KT15-N9/2015. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas pripažino, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 12-20 redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012-12-31, neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012-12-20 redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013-12-31, neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir Laikinojo įstatymo galiojimo pratęsimas 2012–2013 m. neprieštaravo Konstitucijai, konstatuotina, kad pareiškėjui valstybinė pensija nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31 pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta teisėtai. Todėl jo prašymas priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31 taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, atmestinas kaip nepagrįstas.

Pareiškėjas teigia, kad neišmokėta valstybinės pensijos dalis, susidariusi nuo 2010-01-01 iki 2011-12-31 jam turi būti kompensuota, nes 2013 m. valstybėje ypatinga situacija, buvusi pagrindu mažinti socialines išmokas, baigėsi. Šis pareiškėjo teiginys vertintinas kritiškai, nes Konstitucinis Teismas 2012-02-06 nutarimu pripažinęs, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštaravo Konstitucijai, nenurodė, kad valstybei kyla pareiga kompensuoti šiuo pagrindu sumažintas valstybines pensijas.

5. Dėl VRM 2014-01-16 sprendimo Nr. 1D-442(11).

VRM 2014-01-16 sprendime Nr. 1D-442(11) nurodė, kad patenkinti pareiškėjo prašymo neturi teisinio pagrindo.

Šiame sprendime pareiškėjo prašymą priteisti valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010-01-01 iki 2013-12-31 taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, atmetus kaip nepagrįstą, kaip nepagrįstas atmestinas ir pareiškėjo prašymas panaikinti VRM 2014-01-16 sprendimą Nr. 1D-442(11).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Skundą atmesti.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjai Rytis KrasauskasJolita RasiukevičienėHalina Zaikauskaitė