Kauno apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Olegas Šibkovas Baudžiamoji byla Nr. 1A-751-498-2013;

Teisėjas Rimantas Grigas Teisminio proceso Nr. 1-23-1-00145-2012-2;

KAUNO APYGARDOS TEISMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 23 d.

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Olego Šibkovo (pranešėjo),

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 17 d. nuosprendžio, kuriuo G. P. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau-LR BK) 290 straipsnyje, 286 straipsnyje ir nuteistas: pagal LR BK 290 straipsnį 10 MGL dydžio (1300 Lt.) bauda; pagal LR BK 286 straipsnį 8 MGL dydžio (1040 Lt.) bauda. LR BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi baudas subendrinus G. P. nuteistas 12 MGL dydžio (1560 Lt.) bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu nuteistas ir E. S., tačiau apeliacinių skundų jo atžvilgiu negauta.

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. P. pagal LR BK 286 straipsnį nuteistas už tai, kad (duomenys neskelbtini) bute Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, (duomenys neskelbtini) patruliams T. D. ir A. R. atliekant įstatymo jiems pavestas pareigas – bandant išsiaiškinti bute buvusių piliečių konflikto su kitais namo kaimynais priežastis, panaudojo fizinį smurtą – užsimojo taburete ir bandė ja smogti nukentėjusiajam A. R. į galvą, bet nepataikė šiam išvengus smūgio, po to kumščiu smogė nukentėjusiajam T. D. į veidą, bet nepataikė šiam pasitraukus į šoną;

be to G. P. pagal LR BK 290 straipsnį nuteistas už tai, kad (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, (duomenys neskelbtini) būrio patruliams T. D. ir A. R. sulaikius jį (duomenys neskelbtini) dėl galimai nusikalstamos veikos padarymo ir vežant automobiliu į (duomenys neskelbtini) policijos komisariatą, esantį (duomenys neskelbtini), užsipuolė minėtus pareigūnus įžeidžiančiais žodžiais, išplūdo juos įvairiais necenzūriniais žodžiais, tokiu būdu įžeidė savo pareigas einančius minėtus valstybės tarnautojus.

Teismo posėdyje gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo G. P. apeliacinis skundas atmetamas.

Išanalizavusi baudžiamosios bylos medžiagą bei apeliacinio skundo motyvus kolegija sutinka su pirmos instancijos teismo išvadomis dėl G. P. pripažinimo kaltu ir nuteisimo pagal LR BK 286 straipsnį ir 290 straipsnį.

Apeliaciniame skunde ginčijamas kaltės klausimas. Apelianto įsitikinimu, teismas netinkamai įvertino įrodymus, dėl ko nepagrįstai jį pripažino kaltu ir nuteisė. Kolegijos nuomone teismo išvados neprieštarauja faktinėms byloje nustatytoms aplinkybėms, teismas įrodymus vertino nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau-LR BPK) 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, todėl skundžiamas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu. Pažymėtina tai, kad įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas sprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu, ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su apelianto pateiktu įrodymų vertinimu ir interpretavimu, nepatvirtina, jog nuosprendis neteisėtas ar nepagrįstas. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad apeliaciniame skunde nuteistasis nepateikia jokių argumentų, kurių pagrindų aukštesnės instancijos teismas galėtų pagrįstai suabejoti apylinkės teismo išvadų pagrįstumu, dėl kurių reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo ar naikinti ginčijamą nuosprendžio dalį, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl G. P. kaltės padarius LR BK 286 straipsnyje ir 290 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas. Teismas, pripažindamas G. P. kaltu padarius jam inkriminuotus nusikaltimu, pagrįstai rėmėsi nukentėjusiųjų T. D., A. R. parodymais, kurie nuo pat tyrimo pradžios buvo nuoseklūs, logiški, prieštaravimų juose nenustatyta, jų nurodytas aplinkybes patvirtina ir byloje apklausti liudytojai. Netikėti minėtų asmenų parodymais nėra pagrindo ir dėl to, kad, kaip teisingai pažymėjo ir apylinkės teismas, nukentėjusieji su nuteistuoju anksčiau pažįstami nebuvo, piktumų neturėjo, jokie santykiai iki įvykio jų nesiejo. Apklaustų liudytojų – namo kaimynų suinteresuotumas pakenkti apeliantui taip pat nenustatytas, versija, kad kaimynai turėjo ketinimų privatizuoti mirusios V. S. motinos butą, teisminio bylos nagrinėjimo metu buvo paneigta. Apylinkės teismas, remdamasis apklaustų nukentėjusiųjų, liudytojų parodymų bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais, teisingai konstatavo, kad G. P. veiksmuose yra LR BK 286 straipsnyje ir 290 straipsnyje numatytų nusikaltimų sudėtis, tinkamai atskleidė minėtų nusikaltimų objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymius bei detalizavo, kokiais būtent veiksmais nuteistasis padarė minėtus nusikaltimus. Apygardos teismo teisėjų kolegija, apeliantui nenurodžius jokių naujų faktinių aplinkybių, kurios nebuvo žinomos nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme, atsižvelgdama į Europos Ž. T. Teismo praktiką, kurioje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams ir jų nekartoti (žr., pvz., Europos Ž. T. Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland), sutikdamas su pirmos instancijos teismo motyvais jiems pritaria ir jų nekartoja.

Apeliantas savo skunde taip pat nurodo, kad pareigūnai jo atžvilgiu naudojo fizinį smurtą, jam buvo padaryti sužalojimai, dėl kurių jis neteko darbingumo, tačiau apygardos teismo teisėjų kolegija šiuos nuteistojo teiginius laiko nepagrįstus ir neįrodytus jokiais objektyviais duomenimis. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nei ikiteisminio tyrimo metu, nei nagrinėjant bylą pirmos instancijos teisme G. P. dėl jam tariamai padarytų sužalojimų niekur nesikreipė, nepateikė jokių jo sveikatos pablogėjimą dėl pareigūnų veiksmų patvirtinančių duomenų. Tokių duomenų buvimo nenurodė ir apeliaciniame skunde.

Įvertinus paminėtas aplinkybes daroma išvada, kad skundžiamas nuosprendis dėl G. P. pripažinimo kaltu padarius LR BK 286 straipsnyje, 290 straipsnyje numatytas nusikalstamas veikas ir nuteisimo dėl jų yra teisėtas ir pagrįstas, todėl naikinti nuosprendį ar jį keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo G. P. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.