- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-05-04
- Bylos Nr.
- 1A-115-350/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-35996-2017-5
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Algirdas Gaputis (pirm.), Sigitas Bagdonavičius, Valdas Meidus
- Nuteistasis
- G. P.
- Advokatai
- Arvydas Alekna
- Kategorijos
- 1.2.4.6.1Fizinio skausmo sukėlimas ar nežymus sveikatos sutrikdymas (BK 140 str. 1 d.)
- 2.4.6.5.1Kai pirmosios instancijos teismas priėmė apkaltinamąjį nuosprendį, o apeliacinės instancijos teismas teismo posėdyje padarė išvadą, jog neįrodyta, kad kaltinamasis dalyvavo padarant nusikalstamą veiką, arba nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 str. 1 p.)
Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Algirdo Gapučio, teisėjų Sigito Bagdonavičiaus, Valdo Meidaus,
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2018 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo jis pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso ( toliau BK) 140 straipsnio 2 dalį laisvės apribojimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams, įpareigojant nuteistąjį laisvės apribojimo laikotarpiu pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.
Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 9 punktu, 72² straipsniu, kartu su bausme G. P. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė: įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, įpareigojant išklausyti šią programą per 6 (šešis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
Aprašomoji dalis
nustatė:
1. Skundžiamu nuosprendžiu G. P. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. liepos 16 d. apie 15.00 val. Panevėžyje, G. gatvėje, ties pastatais (duomenys neskelbtini) , ginčo metu, smurtavo prieš savo šeimos narę – sutuoktinę Ž. P. – P., t. y. tyčia ne mažiau kaip du kartus spyrė sutuoktinei į kairę koją, ranka sudavė ne mažiau kaip du kartus nukentėjusiajai į kairį šoną, ranka sugriebė už dešinės rankos riešo ir jį spaudė, šiais savo veiksmais padarė Ž. P. – P. poodines kraujosruvas krūtinėje ir kairėje blauzdoje, taip nežymiai sutrikdė savo šeimos nario – sutuoktinės Ž. P. – P. sveikatą ir jai sukėlė fizinį skausmą.
Šalies argumentai
2. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. P. skundžia apylinkės teismo nuosprendį, prašo jį panaikinti ir priimti jį išteisinamąjį nuosprendį.
2.1 Apeliantas cituoja skundžiamą nuosprendį ir teigia, kad nuosprendyje išdėstytos išvados dėl jo kaltės neišsamios, nepagrįstos, nes jis sutuoktinės atžvilgiu tyčia nesmurtavo. Byloje nėra jokių neginčijamų jo kaltę patvirtinančių įrodymų, kad jis padarė jam inkriminuotą veiką – tyčia sukėlė skausmą buvusiai sutuoktinei. Nei prokurorė, nei teismas nerinko ir tinkamai netyrė bylos įrodymų, neieškojo liudytojų, galinčių suteikti vertingos informacijos apie bylos aplinkybes, prie bylos neprijungė jo pateikto CD, kuriame užfiksuoti pokalbiai su nukentėjusiąja po įvykio, patvirtinantys, kad ji elgiasi neadekvačiai, nesiėmė kitų veiksmų, reikšmingų teisingam bylos ištyrimui ir procesinio sprendimo priėmimui, todėl buvo priimtas neteisėtas nuosprendis, o visi šie BPK pažeidimai, padaryti nukentėjusiosios naudai, rodo teismo šališkumą.
2.2 Kaip neginčijamu bylos įrodymu teismas rėmėsi byloje esančia specialisto išvada, kurioje užfiksuoti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai, tačiau šis įrodymas nepatvirtina jo kaltės, nes pas specialistą nukentėjusioji kreipėsi tik sekančią dieną po įvykio, todėl neaišku, kokiu būdu buvo padaryti jai užfiksuoti sužalojimai. Neneigia įvykio metu kontaktavęs su sutuoktine, tačiau taip siekė apginti ant rankų laikomą sūnų, kad sutuoktinė būdama supykusi ir konfliktuodama jo nepaimtų taip, kaip negalima, nes vaikui neseniai buvo atlikta širdies operacija ir jam buvo būtina priežiūra. Tokiu būdu jis netyčia nuo jos sukdamasis ir stengdamasis išvengti sūnui žalingų pasekmių, galėjo ją liesti ir sukelti skausmą, apie kurį nukentėjusioji deklaruoja. Mano, kad nukentėjusioji teikdama, kad jis tyčia smurtavo, jį apkalba, nes tokiu būdu siekė inicijuoti skyrybų procesą. Be to, atkreipia dėmesį, kad skiriant tyrimą dėl nukentėjusiajai padarytų sužalojimų buvo pateiktas klausimas, ar nukentėjusioji jai konstatuotus sužalojimus galėjo pasidaryti pati, tačiau į šį klausimą atsakyta nebuvo.
2.3 Nurodo, kad nuteistas nepagrįstai, jis jokios tyčinės nusikalstamos veikos nepadarė, jo kaltė neįrodyta. Kaip įrodymą savo nekaltumui pagrįsti, jis pateikė medicininių dokumentų išrašą, apie savo sveikatos problemas iš kurių matyti, kad jis dėl praeityje patirtų traumų – lūžusio dubens, amputuotos dešinės pėdos dalies ir pirštų, negali laisvai judėti, turi neįgalumą, yra 50 procentų darbingas, todėl jau vien dėl savo būklės negalėtų atlikti aktyvių veiksmų - spirti, apie ką nurodo nukentėjusioji. Tokiu būdu visos anksčiau paminėtos aplinkybės kelia abejonių dėl jo kaltės buvimo, todėl vadovaujantis In dubio pro reo principu, prašo panaikinti apylinkė teismo apkaltinamą nuosprendį ir priimti naują - jį išteisinantį nuosprendį.
3. Teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė skundą tenkinti, prokurorė - prašė skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
4. Skundas tenkinamas.
5. Apeliaciniame skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, prioritetą suteikė nukentėjusiosios parodymams, nerodė iniciatyvos renkant įrodymus, o nuosprendyje išdėstytos išvados dėl jo kaltės neišsamios, nepagrįstos ir nemotyvuotos, todėl, apelianto įsitikinimu, tokį neteisėtą nuosprendį priėmęs teismas buvo šališkas.
5.1 Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad teismo nešališkumo principo turinį sudaro garantijos, jog bylą nagrinėjantis teismas nėra suinteresuotas bylos baigtimi vienos iš šalių naudai ir dėl to nekyla pagrįstų abejonių. Tuo pagrindu nuosprendis turi būti grindžiamas tik tais įrodymais, kurie buvo išnagrinėti teisiamajame posėdyje, turi būti išsamiai ir nešališkai vertinamas byloje surinktų įrodymų visetas. Apeliaciniame skunde nurodyti baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, kurie gali būti padaryti nagrinėjant bylą teisme ar priimant procesinį sprendimą, net jei jie ir esminiai, nebūtinai rodo teismo šališkumą. Nesant konkrečių bylą nagrinėjančio teismo šališkumo požymių, jo konstatavimas negali būti siejamas tik su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų neįvertinimu, kitokiais teismo sprendimo surašymo trūkumais, ar ne tokio sprendimo, kokio atitinkamas proceso dalyvis tikėjosi, priėmimu. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas motyvavo savo išvadas, nurodė, kokiais bylos duomenimis remdamasis jis daro išvadas dėl apelianto tyčios sukelti sveikatos sutrikdymą Ž. P. – P.. Esant nurodytoms aplinkybėms bei nenustačius BPK 58 straipsnyje nurodytų nušalinimo pagrindų, nėra pagrindo išvadai, kad teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, buvo šališkas, todėl apelianto teiginiai dėl tariamai šališko skundžiamą nuosprendį priėmusio teismo, atmetami.
6. Pagal BK 140 straipsnio 2 dalį atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė savo artimam giminaičiui ar šeimos nariui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Ši nusikalstama veika gali būti padaroma tik tyčia – tiek tiesiogine, tiek netiesiogine, kas reiškia, jog kaltininkas, atlikdamas straipsnio dispozicijoje nurodytus veiksmus – mušdamas ar kitaip smurtaudamas, asmeniui, prieš kurį atliekami nurodyti veiksmai, sukėlė pasekmes – fizinį skausmą arba nežymų sužalojimą ar trumpam jį susargdino ir atlikdamas tokius veiksmus tokių pasekmių norėjo (tiesioginė tyčia), ar, suvokdamas pavojingą daromos nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti straipsnio dispozicijoje numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia) (BK 15 straipsnis).
6.1 Skundžiamame nuosprendyje pirmos instancijos teismas savo išvadas dėl G. P. kaltės grindė nuteistojo G. P., nukentėjusiosios Ž. P. – P. parodymais ir specialisto išvada, kurioje užfiksuoti nukentėjusiajai padaryti sužalojimai.
7. Neginčijama, kad kaltinime nurodytu metu ir vietoje nukentėjusiajai Ž. P. – P. su nuteistuoju G. P. ir vežimėlyje sėdinčiu jų pusantrų metų neturinčiu sūnumi išėjus pasivaikščioti, kilo ginčas dėl jų finansinių nesutarimų ir ilgalaikių nuoskaudų. Tuo metu vaikas pradėjo verkti ir G. P., norėdamas nuraminti, jį paėmė ant rankų. Tiek nuteistasis, tiek nukentėjusioji parodė, ką patvirtina ir medicininių dokumentų kopijos, kad 2017-05-17 jų sūnui buvo atlikta širdies operacija dėl įgimtos širdies ydos ir su ja susijusiais sveikatos sutrikimais. Pasak abiejų proceso dalyvių, vaikui tuo metu buvo reikalinga ypatinga priežiūra, buvo būtina laikytis medikų rekomendacijų, tris mėnesius vaiko neimti už pilvo, tik nugaros ir užpakaliuko ir kt. ( b.l. 101-103).
7.1 Nukentėjusios Ž. P. – P. teigimu G. P. laikant vaiką, ji norėjo jį iš apelianto paimti, tačiau pastarasis sūnaus atiduoti nenorėjo, dėl ko du kartus tyčia spyrė jai į kairę koją, ranka sudavė du kartus į kairį šoną ir sugriebęs už dešinės rankos riešo jį spaudė, dėl ko ji patyrė fizinį skausmą. Nukentėjusiosios teigimu, apelianto smurtą patvirtina ir byloje esanti specialisto išvada, kurioje užfiksuoti jai įvykio metu padaryti sužalojimai. Iš tiesų, atliekant nukentėjusiosios kūno tyrimą, krūtinės kairės pusės apatinėje dalyje buvo užfiksuota 1,5x1 cm dydžio, o kairės blauzdos viršutiniame trečdalyje priekiniame paviršiuje 2x1 cm ir 2x1.5 cm dydžio ovalios formos, melsvai violetinės spalvos poodinės kraujosruvos ir konstatuota, kad minimi sužalojimai nukentėjusiai padaryti ne mažiau trijų bukų trauminių poveikių pasekoje, galimai 2017-07-16 ( b.l. 28).
7.2 Nuteistasis G. P. viso proceso metu neginčijo, kad nukentėjusiajai nustatyti sužalojimai galėjo būti padaryti kontakto su juo metu, tačiau tuo pačiu nuosekliai neigė vartojęs smurtą prieš nukentėjusiąją ir tyčia ją sužalojęs ar sukėlęs jai skausmą. Nurodė, kad kilusio konflikto metu paėmęs verkiantį vaiką, jį laikė norėdamas nuraminti, o nukentėjusiosios reikalavimą perduoti sūnų jai tuo metu įvykdyti bijojo, nes ši buvo įpykusi ir, jo manymu, galėjo jį paimti ir laikyti taip, kad būtų pakenkusi sūnaus sveikatai. Neginčija, jog sukdamasis šonu nuo sutuoktinės, tuo siekdamas, kad ji vaiko iš jo rankų neištrauktų jėga, buvo atstatęs koją ir ranka stūmė nukentėjusiąją nuo savęs ir taip ji galėjo užsigauti ir pajusti skausmą, tačiau tyčia sužaloti jos nenorėjo ir neketino. Be to, jo teigimu, jis buvusiai sutuoktinei spirti negalėjo dėl turimų sveikatos problemų, jo judėjimas ir kojų judesiai apsunkinti dėl praeityje patirtų traumų avarijos metu, po ko buvo amputuoti dešinės kojos pirštai, pėdoje yra negyjančių žaizdų, išretėjusi kaulų struktūra, ką patvirtina ir byloje esančios medicininių dokumentų kopijos ( b.l. 141).
8. Kaip jau buvo pasisakyta, tarp G. P. ir Ž. P. – P. 2017-07-16 d. apie 15 val. įvyko abipusis konfliktas, išprovokuotas jų tarpusavio nesutarimų dėl finansinių problemų ir asmeninių interesų, kurio metu nukentėjusioji iš G. P. siekė paimti ant jo rankų laikomą verkiantį vaiką ir šių grumtynių metu nukentėjusiajai, jos teigimu, buvo sukeltas fizinis skausmas, padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas. Apylinkės teismas G. P. pripažino kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį konstatavęs, kad jis, tyčia suduodamas smūgius ranka ir koja, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jo veikimo gali atsirasti įstatyme numatyti padariniai, ir jų norėjo. Tačiau apeliacinės instancijos teismas remdamasis aukščiau išdėstytais argumentais su tokia apylinkės teismo išvada dėl G. P. kaltės nesutinka.
9. Minėta, kad byloje esantys nukentėjusiosios ir nuteistojo parodymai šiuo aspektu prieštaringi. Nukentėjusioji teigia, kad smūgius G. P. jai sudavė tyčia, tuo tarpu apeliantas savo kaltę dėl tyčinių smūgių sudavimo nukentėjusiajai nuosekliai neigė. Šie G. P. parodymai nėra neabejotinai paneigti, nes jokių įrodymų, kurie patvirtintų nukentėjusios parodymus, kad G. P. jai smūgius ranka ir koja sudavė tyčia, turėdamas tikslą ją sužaloti ar sukelti fizinį skausmą, nėra, o atsižvelgiant į priešiškus G. P. ir Ž. P. – P. santykius, buvusius ir betarpiškai prieš nagrinėjamo konflikto pradžią, t. y. tai, kad jie susipyko dar prieš nukentėjusiajai siekiant paimti iš G. P. ant jo rankų buvusį sūnų, nėra pagrindo nukentėjusiosios pateiktos įvykio versijos apie jos sužalojimo aplinkybes ir G. P. tyčios kryptingumą vertinti kaip nekeliančios abejonių ir vien šiais nukentėjusiosios parodymais grįsti G. P. kaltės, tuo pačiu atmetant pastarojo parodymus, nes baudžiamojoje teisėje vienas iš svarbiausių in dubio pro reo principas įpareigoja teismą visas nepašalintas abejones vertinti traukiamo baudžiamojon atsakomybėn asmens naudai ir draudžia apkaltinamąjį nuosprendį grįsti prielaidomis.
9.1 Kadangi nagrinėjamas įvykis buvo seniai, o ikiteisminio tyrimo metu jokie įvykio liudytojai nebuvo nustatyti, nors nukentėjusioji pirmos apklausos ikiteisminio tyrimo metu ir nurodė, kad įvykį matė jai nepažįstama moteris bei kiti, netoli įvykio vietos gyvenantys asmenys, kolegijos nuomone, šiuo metu, nagrinėjant apeliacinį skundą, nustatyti jų nebeįmanoma, todėl surinkti papildomus įrodymus, kurie patvirtintų ar paneigtų nukentėjusiosios ir nuteistojo parodymus nebėra jokios galimybės.
10. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje esančių įrodymų visetu nepaneigta nuteistojo versija, jog jis nukentėjusiosios atžvilgiu smurto, siekdamas tyčia ją sužaloti ar sukelti jai fizinį skausmą, nevartojo, o teismo medicinos specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai nukentėjusiajai nors ir buvo padaryti G. P. veiksmais, tačiau šių sužalojimų jis tyčia nepadarė, t. y. G. P. sužaloti Ž. P. – P. ir sukelti jai fizinį skausmą nesiekė ir nenorėjo, o veiksmus, dėl kurių tokios pasekmės atsirado, padarė siekdamas, kad Ž. P. – P. iš jo rankų neseniai operuoto vaiko nepaimtų netaisyklingai ir nepakenktų jo sveikatai. Tuo pačiu nėra pagrindo ir išvadai, kad šioje situacijoje G. P. suvokė, kad jis veikė nusikalstamai Ž. P. – P. atžvilgiu ir sąmoningai atliko veiksmus, dėl kurių nukentėjusiajai buvo padaryti sužalojimai ir sukeltas fizinis skausmas, todėl jo veiksmuose nėra BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, o už tokių pasekmių sukėlimą dėl neatsargumo baudžiamoji atsakomybė nekyla.
11. Esant šioms aplinkybėms kolegija daro išvadą, kad G. P. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį nuteistas nepagrįstai, pirmosios instancijos teismui skundžiamame nuosprendyje netinkamai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, įvertinus įrodymus, nepagrįstai teikiant pirmenybę išimtinai nukentėjusiosios parodymams, kurių nepatvirtina jokie kiti įrodymai, todėl skundžiamas nuosprendis naikintinas ir G. P. atžvilgiu priimtinas naujas – išteisinamasis nuosprendis, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi,
nusprendžia:
Panevėžio apylinkės teismo 2018 m. vasario 21 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – G. P. pagal BK 140 straipsnio 2 dalį išteisinti jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.
Kardomąją priemonę G. P. – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.