Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2015-09-30 · Administracinė byla Nr. I-6950-968/2015

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2015-09-30
Bylos Nr.
I-6950-968/2015
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00861-2015-6
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Rytis Krasauskas
Pareiškėjas
G. U.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės
Kategorijos
Administracinė byla Nr. I-6950-968/2015Proceso Nr. 3-61-3-00861-2015-6Procesinio sprendimo kategorija 1.15.2.3.2; 13.19.1;3.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2015 m. rugsėjo 30 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Rytis Krasauskas rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. U. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos atlyginimo.

Išnagrinėjęs bylą, teismas

Aprašomoji dalis

nustatė:

Šalies argumentai

1. Pareiškėjas G. U. su skundu (b. l. 1–2) kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės 6 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už tai, kad nuo 2015-01-20 iki 2015-01-27 Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir LAVL) buvo laikomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus.

2. Pareiškėjas skundą grindžia šiais argumentais:

Pareiškėjas LAVL praleido laikotarpį nuo 2015-01-20 iki 2015-01-27, buvo patalpintas vidaus ligų skyriuje, kameroje Nr. 30, kuri buvo apie 3 m pločio ir 6 m ilgio, šioje kameroje buvo 8 žmonės. Pareiškėjo teigimu, kameroje jis buvo patalpintas kartu su rūkančiais asmenimis, nors yra nerūkantis. Prašė jį perkelti į nerūkančiųjų kamerą, tačiau šis jo prašymas nebuvo patenkintas. Pareiškėjui kameroje trūko oro, o pasivaikščioti jis buvo išvedamas tik kartą per dieną vienai valandai. Tai neatitinka reikalavimų, kad suimtasis turi teisę lauke praleisti ne mažiau kaip 8 val. per dieną.

Langas kameroje dėl grotų prasiverdavo nedaug, todėl trūko oro (langas per valandą praleisdavo ne daugiau kaip 0,2 m³), visada buvo drėgna (drėgmė siekė 80 proc.), nedžiūvo drabužiai. Langas buvo nešvarus, todėl kameroje buvo prastas apšvietimas (10 lx) ir pareiškėjui skaudėjo akis. Pareiškėjo teigimu, 45 proc. kameros sienų, 37 proc. lubų ir 52 proc. grindų buvo avarinės būklės. Tualetas kameroje nebuvo atskirtas nei siena, nei pertvara, jame nebuvo atskiros ventiliacijos, nebuvo unitazo, blogai nusileido vanduo, sklido blogas kvapas. Kameroje taip pat buvo kriauklė, kurios 85 proc. paviršiaus buvo surūdiję, buvo tik šaltas vanduo.

Šalies argumentai

Pareiškėjo teigimu, kameroje buvo daug tarakonų ir parazitų. Pareiškėjui buvo draudžiama turėti šiltą pledą.

Maistas ligoninėje buvo prastas, jo energetinė vertė nesiekė 1 200 kcal, o artimiesiems buvo draudžiam perduoti maisto produktus.

Šalies argumentai

Pareiškėjas taip pat nurodo, kad LAVL jam buvo teikiama nekvalifikuota ir nekokybiška medicininė pagalba. Pareiškėjui nebuvo suteikta teisė į gydytojo, aptarnaujančio laisvuosius asmenis, apžiūrą. Pareiškėjui nebuvo atlikti visi reikalingi tyrimai.

Tokios nežmoniškos sąlygos LAVL pareiškėjui sukėlė didelius dvasinius skausmus, depresiją, nepataisomai sužalojo pareiškėjo sveikatą.

Pareiškėjas teismo posėdyje nedalyvavo, apie posėdį pranešta tinkamai.

Atsiliepimas

3. Atsakovės Lietuvos valstybės atstovėLAVL atsiliepime (b. l. 11–16) su pareiškėjo skundu nesutinka, prašo atmesti jį kaip nepagrįstą. Savo poziciją grindžia šiais argumentais:

LAVL pareiškėjas buvo gydomas nuo 2015-01-20 iki 2015-01-27Vidaus ligų skyriaus palatoje Nr. 30, kurios plotas 15,25 m² ir kurioje yra įrengtos 8 lovos. Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų LAVL nevedama, galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Lietuvos higienos norma HN 76:2010) ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose nenustatomos. Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytas priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 m².

LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų skaičiui, kadangi privalo užtikrinti stacionarines asmens sveikatos priežiūros paslaugas visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir/ar suimtiesiems. Dėl šios priežasties teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti neužtikrintos. LAVL privalo užtikrinti nuteistiesiems ir suimtiesiems izoliacijos reikalavimus, nustatytus Bausmių vykdymo kodekse ir Suėmimo vykdymo įstatyme.

Visose LAVL palatose ir viešo naudojimo patalpose (matomose vietose) yra iškabinta informacija ir įspėjamieji ženklai, kad jose yra draudžiama rūkyti. Administracinių teismų praktika rodo, kad LAVL pakankamais būdais bei priemonėmis užtikrina Tabako kontrolės įstatymo įgyvendinimą. Teisės aktai nenumato galimybės skirstyti į rūkančiųjų arba nerūkančiųjų kameras, kadangi Tabako kontrolės įstatymo draudimas galioja LAVL teritorijoje ir jos patalpose.

LAVL išduoti leidimai – higienos pasai patvirtina, kad LAVL patalpos atitinka visus teisės aktuose įtvirtintus kriterijus bei normas. LAVL patalpos remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį, nepažeidžiant Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimų. LAVL palatose yra langai, pritaikyti vėdinimui, kurie atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus, be to, kiekvienoje kameroje yra ventiliacinė vėdinimo šachta, užtikrinanti oro cirkuliaciją ir vėdinimą. Apšvietimas taip pat įrengtas pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 11 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore.

Pareiškėjo maitinimas buvo organizuojamas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams, kuris yra patvirtintas Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011-04-29 įsakymu Nr. V-138.

LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, šie darbai atliekami kartą per mėnesį, o prireikus ir dažniau.

Nei teisės aktuose nei higienos normose nėra reglamentuotas karšto vandens įrengimas palatose.

Atsiliepimas

Atsiliepime pažymima, kad bylos dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo LAVL teismingos bendrosios kompetencijos teismui. Asmenys į viešąsias asmens sveikatos priežiūros įstaigas yra konvojuojami tik gavus tam paraišką, kurią užpildo gydantis gydytojas. Pareiškėjo atveju, tokia paraiška nebuvo gauta, todėl konvojuoti pareiškėją nebuvo pagrindo.

Atsakovės atstovės teigimu, LAVL pareiškėjo atžvilgiu neatliko jokių neteisėtų veiksmų.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovės LAVL atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Pareiškėjo skundas tenkintinas iš dalies, dalis skundo paliktina nenagrinėta.

1. Nagrinėjamoje byloje remiamasi proceso šalių paaiškinimais, pateiktais dokumentais, kitais rašytiniais įrodymais.

2. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008-04-16 sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Siekiant nustatyti neteisėtumą pagal CK 6.271 straipsnį, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai; kiekvienu atveju būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. Šiame kontekste paminėtina, kad Konstitucinis Teismas 2006-08-19 nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

LVAT praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) praktikoje (žr., pvz., 2008-11-18 sprendimą byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą ir, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003-11-06 sprendimą byloje M. prieš Lietuvą, 53161/99). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir LVAT (žr., pvz., administracinės bylos Nr. A444-619/2008, Nr. A146-1240/2011, Nr. A756-143/2012 ir kt.).

3. Byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjas nuo 2015-01-20 iki 2015-01-27 buvo laikomas LAVL kameros tipo palatoje Nr. 30, kurios plotas 15,25 m².

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) 11⁴ punkte nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009-09-30 nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 m².

Pasak pareiškėjo ginčo laikotarpiu palatoje buvo laikomi 8 žmonės. Atsakovės atstovė teigia, kad statistika, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir/arba suimtųjų, LAVL nevedama, o galiojantys teisės aktai to daryti neįpareigoja. Tačiau LAVL atsiliepime nurodė, kad kameros tipo palatoje Nr. 30 yra įrengtos 8 lovos, bei neneigė, kad nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos. Remiantis EŽTT ir LVAT praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., EŽTT 2012-01-10 sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, 42525/07; LVAT 2013-09-23 nutartį administracinėje bylojeNr. A442-1251/2013). Todėl šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu LAVL buvo užtikrintas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka atsakovei. Šiuo atveju pareiškėjo teiginiai, kadminimalus asmeniui tenkantis kameros plotas nebuvo užtikrintas, nepaneigti byloje esančiais įrodymais. Todėl iš byloje pateiktų duomenų iš esmės galima spręsti, kad viso buvimo LAVL laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinta vienam asmeniui tenkančiominimalaus ploto norma. Palatose vienam asmeniui tenkantis plotas nuo 2015-01-20 iki 2015-01-27neatitiko nurodytų teisės aktų reikalavimų, todėl konstatuotina, kad pareiškėjui gydantis LAVL buvo pažeista jo teisė į minimalų 5,1 m²plotą.

4. Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad bausmės atlikimo įstaigoje jam inter alia nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamam (žr., pvz., EŽTT 2000-10-26 sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001-07-24 sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001-04-21 sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, kad buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, EŽTTminėtoje byloje V. prieš Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro, ir suteikta judėjimo laisvė.

5. Pareiškėjas teigia, kad laikymas LAVL neatitinkančiomis įstatymų nustatytų reikalavimų sąlygomis jam sukėlė didelius dvasinius išgyvenimus. Šiuos teiginius paneigiančių įrodymų atsakovas nepateikė. Byloje nenustatytos aplinkybės, galėjusios kompensuoti santykinai mažą kameros plotą, pvz., suteikta papildoma judėjimo laisvė ar pan.

6. Byloje nustatytų aplinkybių visuma suteikia pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu atliko bausmę žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Vadinasi, valstybė pagal Lietuvos teisės nuostatas 8 dienas neužtikrino pareiškėjui LAVL minimalios gyvenamojo ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui kilo atitinkamos pasekmės.

Atsakovės atstovas nurodo, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančių gydytis asmenų skaičiui, nes LAVL turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir suimtiesiems. Teismo nuomone, šios aplinkybės nėra reikšmingos, sprendžiant civilinės atsakomybės klausimą, nes remiantis CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. LAVL administracijos kaltė nesudaro būtinos valstybės atsakomybės sąlygos ir neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui.

Atsižvelgiant į pareiškėjo skundo pagrindą, dalyką ir į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų jo bausmės atlikimo sąlygų, įvertinus pažeidimų trukmę ir mastą, galima teigti, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Kaip minėta, ta aplinkybė, kad asmuo tam tikrą laiko tarpą buvo laikomas nepriimtinomis sąlygomis, nesilaikant teisės aktų reikalavimų, administracinių teismų praktikoje pripažįstama pagrindu atlyginti neturtinę žalą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjui nebuvo užtikrinta teisė į tinkamą gyvenamąją aplinką, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamų išgyvenimų ir turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Kritiškai vertintini pareiškėjo argumentai, kad jo laikymas LAVL neatitinkančiomis įstatymų nustatytų reikalavimų sąlygomis,pareiškėjui sukėlė depresiją. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl netinkamų sąlygų LAVL negrįžtamai būtų pablogėjusi jo sveikata.

7. Pareiškėjas nurodo, kad LAVL buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats nerūko. Pagal Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktus draudžiama rūkyti visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose, bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. To paties straipsnio 4 dalyje numatyta pareiga juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, ir kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šios higienos normos 14 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

LVAT savo praktikoje yra pasisakęs, kad, vadovaujantis minėtų teisės aktų nuostatomis, numatančiomis draudimą rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat gyvenamosiose ir kitose bendro naudojimo patalpose, LVAT administracija privalo pasirūpinti šio draudimo įgyvendinimu (LVAT 2012-03-12 nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1160/2012). Įstatymų reikalavimai yra privalomi visiems asmenims, todėl laikytina, kad tai, jog LAVL patalpoje ir jos teritorijoje negalima rūkyti, yra visuotinai žinoma. Teismas neturi pagrindo netikėti atsakovės atstovės paaiškinimais dėl informacijos apie draudimą rūkyti iškabinimo LAVL (b. l. 12). Be to, pats pareiškėjas skunde nurodo, kad LAVL administracija jį informavo apie tai, kad LAVL patalpose rūkyti negalima. Byloje nėra duomenų, kad kartu su pareiškėju palatoje Nr. 30 gydyti asmenys būtų rūkę, juo labiau – kad tai buvo daroma LAVL administracijai žinant ar leidus. Atsižvelgiant į tai bei įvertinus aplinkybę, kad visuotinai yra žinomos Tabako kontrolės įstatymo nuostatos, draudžiančios rūkyti sveikatos priežiūros įstaigose, taip pat tai, kad informacija apie draudimą rūkyti buvo iškabinta LAVL, darytina išvada, kad administracija tinkamai pasirūpino šio draudimo įgyvendinimu, todėl šiuo aspektu nėra atsakovės atstovės neteisėtų veiksmų ar neveikimo.

8. Pareiškėjas taip pat skundžiasi tuo, kad jam pasivaikščioti lauke buvo leidžiama tik vieną kartą per dieną, po 1 val.

Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistieji šio kodekso numatytais atvejais turi teisę kasdien pasivaikščioti gryname ore. Atitinkamai, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 11 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims kasdien turi būti sudarytos galimybės ne mažiau kaip vieną valandą per dieną būti gryname ore. Nepilnamečiams, moterims, ligoniams, asmens sveikatos priežiūros specialistui rekomendavus, sudaromos sąlygos būti gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą.

Nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu gydytojas pareiškėjui būtų rekomendavęs pasivaikščiojimus gryname ore 2 kartus per dieną po vieną valandą. Pareiškėjas skunde nurodo, kad jam buvo suteikiama galimybė kasdien gryname ore pasivaikščioti po 1 val., todėl Bausmių vykdymo kodekso 103 straipsnyje įtvirtinta jo teisė pažeista nebuvo. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo skundo argumentai, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos, nes jam nebuvo suteikiama galimybė kasdien gryname ore praleisti po 8 val., atmestini kaip nepagrįsti.

9. Pareiškėjo teigimu, kameros tipo palatoje įrengtas sanitarinis mazgas neatitiko higienos reikalavimų, nes tualetas buvo įrengtas bendroje patalpoje, jame nebuvo unitazo ir atskiros ventiliacijos, kriauklės paviršius buvo surūdijęs, nebuvo karšto vandens.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatyta, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.

Taigi, matyti, kad karšto vandens tiekimas į kameroje įrengtą sanitarinį mazgą nėra numatytas. Tačiau teisės aktuose yra įtvirtintas reikalavimas, kad sanitarinis mazgas būtų įrengtas atskiroje patalpoje, jame turi būti unitazas, taip pat turi būti įrengta atskira nuo kameros vėdinimo sistema.

LAVL atsiliepime į G. U. skundą neneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, t. y. kad sanitarinis mazgas įrengtas kameros patalpoje, nėra nuo jos atskirtas, neturi atskiros vėdinimo sistemos, jame nėra unitazo. Šios aplinkybės vertintinos pareiškėjo naudai, t. y. kad LAVL neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkte nustatytų reikalavimų dėl sanitarinio mazgo įrengimo ir taip pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamas kalinimo sąlygas.Nagrinėjamu atveju konstatavus Lietuvos higienos normos HN 76:2010 21 punkto normos pažeidimą, pareiškėjo argumentai dėl surūdijusios kriauklės atskirai nenagrinėtini.

Pagal Europos Ministrų Komiteto rekomendacijos šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių” 19.3. punktą, kaliniai turi turėti galimybę naudotis sanitariniais įrenginiais, kurie būtų higieniški ir užtikrintų privatumą. Europos Žmogaus Teisių Teismas 2015-01-27 sprendime, priimtame byloje N. ir kiti prieš Bulgariją, nurodė, jog galimybė naudotis tinkamai įrengtais ir higieniškais sanitariniais mazgais yra ypatingai svarbi užtikrinant asmens orumą; humaniška gyvenamoji aplinka neįmanoma be galimybės tinkamai naudotis tualeto įrenginiais ar galimybės užtikrinti kūno švarą.

Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys.

10. Skunde taip pat teigiama, kad kameros tipo palata Nr. 30 buvo avarinės būklės, joje buvo prastas apšvietimas ir ventiliacija, todėl trūko oro, buvo drėgna. Palatoje taip pat buvo daug tarakonų ir kitų parazitų.

Pareiškėjas teismui nepateikė jokių šiuos jo teiginius patvirtinančių įrodymų. Nenurodė, kokiais duomenimis remiantis nustatė, kad drėgmė kamerose siekė būtent 80 proc., apšvietimas buvo tik 10 lx, langas per valandą praleisdavo ne daugiau kaip 0,2 m³, o 45 proc. kameros sienų, 37 proc. lubų ir 52 proc. grindų buvo avarinės būklės. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su skundais dėl blogų sąlygų kameros tipo palatoje Nr. 30 būtų kreipęsis į LAVL administraciją. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2015-02-24 rašte Nr. 13-15(2.1)-2-2180 (b. l. 8) taip pat nurodyta, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras nėra gavęs G. U. skundų dėl jo laikymo sąlygų LAVL.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 60 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją deratizaciją).

Atsakovės atstovėatsiliepime nurodo, kad LAVL patalpų deratizacijos ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ ir kad tokio pobūdžio darbai yra atliekami kartą per mėnesį, o, jei reikia, ir dažniau. Pagrįsdama šiuos savo teiginius, LAVL pateikė UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“ 2015-01-12 atliktų darbų aktą(b. l. 17), kuriame nurodyta, kad Vidaus ligų skyriuje buvo atlikti deratizacijos ir dezinsekcijos darbai.

LAVL atsiliepime taip pat nurodo, kad palatose yra langai pritaikyti vėdinimui, todėl jas galima vėdinti per langus. Palatoje taip pat yra ventiliacinė vėdinimo šachta (mechaninė vėdinimo sistema), kuri užtikrina oro cirkuliaciją ir vėdinimą patalpoje.Tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto nuostatas, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Šiuo atveju pareiškėjo teiginiai, kad langas per viduje esančias grotas atsiverdavo nedaug, nepagrįsti jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmestini.

Įvertinęs byloje pateiktus rašytinius įrodymus, teismas neturi teisinio pagrindo konstatuoti, kad LAVL pažeidė teisės aktų normas dėl graužikų ir buitinių parazitų naikinimo, kamerų vėdinimo bei apšvietimo.

11. Pareiškėjo teigimu, maitinimas LAVL buvo prastas, jo energetinė vertė nesiekė 1 200 kcal. Šie pareiškėjo argumentai vertintini kritiškai, kadangi nėra paremti jokiais įrodymais. Skunde pareiškėjas nedetalizavo, kokie galimai netinkami maisto produktai jam buvo pateikiami ir (ar) kokie maisto produktai pareiškėjui nebuvo pateikti.

Atsiliepime į pareiškėjo skundą LAVL nurodo, kad pareiškėjo maitinimas buvo organizuojamas pagal valgiaraštį dirbantiems vyrams.

Vadovaujantis Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnyje nustatyta, kad: arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji gauna maistą pagal fiziologines mitybos normas, o ligoniai, gydomi pataisos įstaigų gydymo įstaigose, – pagal dietinio maitinimo normas; maistu šie nuteistieji aprūpinami nemokamai (4 dalis); ligoniams nustatomos didesnės mitybos normos (5 dalis).

Vyriausybės 2002-01-09 nutarimoNr. 14 2.1 punkte nustatyta, kad ligonių, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimas organizuojamas pagal medicinos duomenis ir Lietuvos dietologų draugijos metodines rekomendacijas. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006-05-02 įsakymu Nr. 4/07-117 patvirtintų Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių 7 punkte nustatyta, kad sergantys tuberkulioze ar turintys kitų, patvirtintų sveikatos sutrikimų, kurių atveju yra medicininės indikacijos skirti padidinto kaloringumo maisto davinį, suimtieji ir nuteistieji maitinami pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, Valgiaraštį dirbančioms moterims, Valgiaraštį nepilnamečiams, Valgiaraštį nėščioms moterims, Valgiaraštį krūtimi maitinančioms moterims, Valgiaraštį dirbantiems vyrams (vegetarams), Valgiaraštį dirbančioms moterims (vegetarėms) – atitinkamai pagal maitinamų asmenų grupes. Atitinkamai, Vyriausybės 2002-01-09 nutarimu Nr. 14patvirtintose Fiziologinėse mitybos normose asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, nustatyta, kad dirbančių vyrų fiziologinė mitybos norma per parą sudaro 3 301 kcal.

Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas neturi pagrindo konstatuoti, kad, tiekdama pareiškėjui maitinimą pagal Valgiaraštį dirbantiems vyrams, LAVL pažeidė pareiškėjo teisę į tinkamą maitinimą.

12. Pareiškėjas taip pat skundžiasi, kad LAVL jam buvo suteiktos nekokybiškos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, nebuvo atlikti visi reikalingi tyrimai, be to, LAVL jam nebuvo suteikta teisė kreiptis į viešųjų asmens sveikatos priežiūros įstaigų specialistus konsultacijos. Dėl to pareiškėjui esą buvo nepataisomai sužalota sveikata.

Matyti, kad pareiškėjas savo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo, be kita ko, grindžiaaplinkybėmis, kad LAVL jam nebuvo suteiktosreikalingos gydymo paslaugos, jis nebuvo nusiųstas konsultacijai į viešąją asmens sveikatos priežiūros įstaigą.Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą (toliau – ABTĮ) administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis).

Šiuo atveju pareikštas reikalavimas atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, padarytą iš esmės LAVL nesuteikiant pareiškėjui tinkamos asmens sveikatos priežiūros pagalbos. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas (Civilinio kodekso Šeštosios knygos XXXV skyrius) ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu. Ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (žr., pvz., LVAT 2014-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-376/2014). Specialiosios teisėjų kolegijos byloms rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktikoje, sprendžiant klausimus dėl ginčų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu bei reikalavimų atlyginti žalą dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo teismingumo, laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaiga, turinti viešosios įstaigos statusą, pati savaime nėra viešojo administravimo subjektas, todėl ginčai dėl jos veiksmų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2006-10-09 nutartį byloje T-77/2006, 2009-09-23 nutartį byloje Nr. T-69/2009, 2013-11-26 nutartį byloje T-110/2013).

Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta, kad: turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka (1 dalis); pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (2 dalis); Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (3 dalis). Vadovaujantis minėto įstatymo 24 straipsnio 8 dalimi, pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės.

Pagal ABTĮ 103 straipsnio 1 dalį teismas skundą palieka nenagrinėtą jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima šia tvarka pasinaudoti.

Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ir dar galima šia tvarka pasinaudoti. Todėl teismas pareiškėjo skundo dalį dėl reikalavimo priteisi iš LAVL neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų, palieka nenagrinėtą.

13. Įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, nustatytų pažeidimų mastą bei tai, kad pareiškėjas LAVL praleido palyginti neilgą laiko tarpą – 8 dienas,taip pat Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis aktualia EŽTT ir Lietuvos teismų formuojama praktika, protingumo ir teisingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 55 Eur.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis ABTĮ 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 103 straipsnio 1 punktu, 127 straipsnio 1 punktu, 129 straipsniu, teismas

nusprendžia:

Skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui G. U. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 55 Eur (penkiasdešimt penkis eurus) neturtinei žalai atlyginti.

Skundo dalį dėl prašymo priteisti neturtinę žalą dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų suteikimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje palikti nenagrinėtą.

Kitą skundo dalįatmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėjas Rytis Krasauskas