Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Violetos Balčytienės, Raimondo Blauzdžiaus ir Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), dalyvaujant pareiškėjos R. M. (R. M.) atstovui advokatui Mindaugui Paukštei, atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei šios institucijos Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausiajai specialistei Vidai Juciūtei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. M. (R. M.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. Pareiškėja R. M. (R. M.) (toliau – ir pareiškėja), atstovaujama advokato Mindaugo Paukštės (2015 m. sausio 15 d. atstovavimo sutartis (b. l. 7, 83)), kreipėsi į teismą su 2015 m. vasario 24 d. skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, ir Departamentas) Užsieniečių reikalų skyriaus 2015 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-52 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) pilietei R. M. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (toliau – ir sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-52) (b. l. 1–2).

2. Pareiškėjos skundas grindžiamas iš esmės tokiais argumentais.

2.1. Departamentas, sprendime Nr. (15/5-9) 4U-52 uždraudęs pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką ir nuspręsdamas įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (SIS II) perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi pagal 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnį iki 2018 m. sausio 8 d., nenurodė, kokia priežastis lėmė griežtą sprendimą – draudimą atvykti ne tik į Lietuvos Respublikos teritoriją, bet ir į visą Šengeno zoną.

2.2. Pareiškėja remiasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 ir 4 dalimis, pabrėžia, kad apie skundžiamą sprendimą sužinojo tik kai kreipėsi teisinės pagalbos dėl Departamento sprendimo atsisakyti išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje apskundimo, t. y. skundžiamą sprendimą gavo tik tada, kai atsakovui buvo pateiktas paklausimas, kokie sprendimai buvo priimti dėl pareiškėjos. Toks atsakovo elgesys su užsieniečiu yra neadekvatus, užsienietis pirmiausiai turėtų būti informuotas apie Departamento sprendimus, ypač tuos, kurie gali būti skundžiami. Šiuo atveju pareiškėja neinformuota, ką konkrečiai pažeidė ar kokių reikalavimų neatitinka, kokią grėsmę kelia, kad jai uždrausta atvykti į Šengeno erdvę net iki 2018 m.

2.3. Pareiškėja yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė) bendraturtė, Bendrovės įstatinio kapitalo dydis – 250 000 Lt, pareiškėja dirba joje vadybininke. Nėra įrodymų, paneigiančių, kad pareiškėja dirba UAB „(duomenys neskelbtini)“ ar kad Bendrovė įsteigta fiktyviai. Tuo atveju, jeigu Departamentui kilo neaiškumų dėl Bendrovės veiklos, galėjo paprašyti patikslinti duomenis ar pateikti papildomus įrodymus. Įstatinio kapitalo dydis parodo tik tai, kad pareiškėja turi rimtų ketinimų dirbti Lietuvoje, tačiau Departamentas skundžiamame sprendime šį faktą ignoravo. Departamentas neprašė pareiškėjos patikslinti kokius nors duomenis ar pateikti pasiaiškinimą dėl kokių nors aplinkybių, tiesiog vienašališkai nuspręsta uždrausti atvykti į Šengeno zoną 3 m. Tai yra itin griežta sankcija, o bet kokia sankcija turi būti motyvuota. Departamentas nesiaiškino, kad pareiškėja gali keliauti darbo reikalais ar dėl kitų priežasčių.

Taigi, skundžiamas sprendimas neatitinka jau vien formalių reikalavimų dėl sprendimo motyvavimo ir sankcijos argumentavimo, be to, priimdamas tokį sprendimą atsakovas nesigilino į jokias aplinkybes, neinformavo pareiškėjos, todėl sprendimas yra naikintinas.

Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, kad skundu nesutinka, kad Departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą, savo poziciją grindžia iš esmės tokiais argumentais (b. l. 11–14).

1. Sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-52 priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 133 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarime Nr. 436 patvirtintų Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 4, 5, 6, 11¹, 11³ ir 12 punktais, SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2012 m. sausio 6 d. įsakyme Nr. 3K-6 patvirtintų Departamento Užsieniečių reikalų skyriaus nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7.14, 7.15, 7.16, 11.5 punktais, Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakyme Nr. 3K-33 patvirtintos Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarka (toliau – ir Vertinimo tvarka), taip pat atsižvelgus į Departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-1698(00275) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei R. M.“ (toliau – ir sprendimas Nr. (15/4-1) 3I-1698(00275)). Bylos faktinės aplinkybės – sprendimas Nr. (15/4-1) 3I-1698(00275) – patvirtina esant Įstatyme įtvirtintą draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą

2. Pagal Įstatymo 133 straipsnio 4 ir 5 dalis Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą (toliau – ir Sąrašas) sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia, sprendimą uždrausti (neuždrausti) užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką priima Departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Sąrašo sudarymą ir tvarkymą nustato Taisyklės. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracine byla Nr. A756-856/2014, susijusia su sprendimu uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, individualiuose administraciniuose aktuose, kuriuos priima viešojo administravimo subjektai, sprendžiami skirtingo pobūdžio teisiniai santykiai, kuriuos reguliuoja specialios teisės normos, skirtos tik šiems teisiniams santykiams reglamentuoti.

Taisyklės, kuriose įtvirtintos specialios teisės normos, nenustato pareigos Departamentui, gavus duomenų, patvirtinančių draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką pagrindą, kreiptis į užsienietį, prašyti pateikti papildomą informaciją ar duoti paaiškinimus. Taisyklėse taip pat nenustatyta pareiga gauti išankstinę užsieniečio nuomonę dėl sprendimo uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką, ar, kaip nurodo pareiškėja skunde, aiškintis, ar užsienietis gali keliauti darbo reikalais. Pažymėtina, kad užsienietis (taip pat ir pareiškėja) turi teisę pateikti motyvuotą rašytinį prašymą išbraukti jo duomenis ir šiame prašyme nurodyti visas, jo vertinimu, reikšmingas aplinkybes. Vadovaujantis Taisyklių 16–17¹ punktais duomenys apie užsienietį gali būti išbraukiami iš Sąrašo Departamento sprendimu, jeigu Departamentui pateikiamas motyvuotas rašytinis užsieniečio prašymas išbraukti duomenis apie jį iš Sąrašo arba motyvuotas rašytinis valstybės institucijos arba įstaigos siūlymas išbraukti duomenis apie užsienietį iš Sąrašo. Departamentas nėra gavęs pareiškėjos motyvuoto rašytinio prašymo išbraukti duomenis apie ją iš Sąrašo. Taigi, nors Taisyklėse nustatyta speciali prašymo išbraukti duomenis iš Sąrašo procedūra, pareiškėja ja nepasinaudojo.

3. Vertinimo tvarkos antrajame skirsnyje nustatyti kriterijai, į kuriuos atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi / jis buvo panaikintas. Pagal Vertinimo tvarkos 12 punktą šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės, nustatomas 3 m. draudimo atvykti laikotarpis. Ginčijamas sprendimas, kaip jame ir nurodyta, priimtas atsižvelgus į sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-1698(00275). Departamento 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Leidimas) priimtas vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais (duomenys, kuriuos pareiškėja pateikė norėdama gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės ir pareiškėja neturi gyvenamosios patalpos Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise ar nesinaudoja gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais arba nepateikia įstatymuose nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jai gyvenamąją patalpą Leidimo galiojimo laikotarpiu). Draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje įtvirtintus kriterijus: pareiškėjos šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis nenustatyta, įvertintas sprendimo, kuriame atsisakyta išduoti Leidimą pareiškėjai, pagrindas. Atsižvelgiant į tai, kad sprendimo Nr. (15/4-1) 3I-1698(00275) kopija pareiškėjai buvo išsiųsta, įvertinus duomenų visumą, ginčijamo sprendimo motyvai pareiškėjai žinomi ir suprantami.

4. Departamentas perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir C. SIS) įvedė vadovaudamasis SIS II reglamento 24 straipsniu. Skunde nurodoma SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalis, susijusi su perspėjimo įvedimu, kai sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, ginčijamame sprendime nėra nurodyta. SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalis nustato, kad perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjai nebuvo leista atvykti, remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą. Pagal Taisyklių 11¹ punktą duomenys iš Sąrašo teikiami C.SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į Sąrašą, atitinka SIS II reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. Atsižvelgiant į tai, kad ginčijamame sprendime nurodyta, jog šis sprendimas priimtas atsižvelgus į Departamento sprendimą dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi, priežastis, lėmusi šio sprendimo priėmimą, aiški – 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimas dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjai.

5. Taigi, ginčijamą sprendimą priėmė kompetentingas subjektas (Departamentas kompetentingas pagal Įstatymo 133 straipsnio 5 dalį), ginčijamas sprendimas savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, jį priimant nebuvo pažeistos pagrindinės procedūros. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą. Sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-52 savaime neužkerta kelio vykdyti Bendrovės veiklą, pavyzdžiui, pasitelkiant atstovus ar nuotoliniu būdu. Remiantis LVAT praktika, buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmonės (2014 m. gruodžio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).

Pažymėtina, kad sprendimo Nr. (15/5-9) 4U-52 priėmimo metu Taisyklėse nebuvo nustatyta pareiga Departamentui informuoti užsienietį apie priimtą sprendimą. Ši pareiga nustatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2015 m. sausio 7 d. nutarime Nr. 22 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimo Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ pakeitimo“, įsigaliojusiame 2015 m. sausio 13 d. (šio nutarimo 3.6 punktas).

1. Teismo posėdyje pareiškėjos R. M. (R. M.) atstovas advokatas Mindaugas Paukštė rėmėsi pareiškėjos skunde nurodytais argumentais ir prašė skundą tenkinti.

2. Teismo posėdyje atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovei šios institucijos Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausioji specialistė Vida Juciūtė (2014 m. gruodžio 8 d. įsakymas Nr. 3K-76 „Dėl įgaliojimų suteikimo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui šios institucijos Teisės ir tarptautinio bendradarbiavimo skyriaus vyriausiajai specialistei Vidai Juciūtei“ (b. l. 89)) rėmėsi atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodytais argumentais ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Teismas, išnagrinėjęs skundo ir atsiliepimo motyvus, įvertinęs rašytinius bylos įrodymus, teismo posėdyje pateiktus paaiškinimus, išanalizavęs ginčo teisinį santykį reglamentuojančius teisės aktus,

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

1. Pareiškėja 2014 m. spalio 24 d. asmeniškai pateikė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) Migracijos valdybai prašymą skubos tvarka išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kuriame, be kita ko, nurodė: pareiškėja yra (duomenys neskelbtini) pilietė; būsimasis adresas ir telefonas Lietuvoje – (duomenys neskelbtini), tel. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), el. paštas (duomenys neskelbtini); Lietuvoje ketina užsiimti teisėta veikla, įmonė, kurioje ketina dirbti / užsiimti teisėta veikla – UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios adresas – (duomenys neskelbtini), tel. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), el. paštas (duomenys neskelbtini); gyvenimui skirtos lėšos Lietuvoje – minimali mėnesio alga (MMA), šaltinis – darbo sutartis; pranešimą apie priimtą sprendimą išduoti leidimą laikinai gyventi prašė siųsti buvimo Lietuvos Respublikoje adresu: (duomenys neskelbtini), ir el. paštu (duomenys neskelbtini); pareiškėja pasirašytinai patvirtino, kad už melagingų duomenų pateikimą atsako įstatymuose nustatyta tvarka(b. l. 16–21); su prašymu pareiškėja pateikė, be kita ko, UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo raštą (b. l. 25), Juridinių asmenų registro išrašą (b. l. 26–28), Bendrovės steigimo aktą (b. l. 30–31), Bendrovės įstatus (b. l. 32–40), Bendrovės akcijų pirkimo–pardavimo sutartį (b. l. 42–45), akcijų pasirašymo sutartis (b. l. 48–61), Bendrovės vienintelio akcininko sprendimą dėl įstatinio kapitalo didinimo (b. l. 46–47), Bendrovės vienintelio akcininko sprendimą dėl direktoriaus skyrimo (b. l. 64), duomenis apie Bendrovės akcininkus (b. l. 62–63), darbo sutartį (b. l. 65–67), gyvenamosios vietos patalpos savininko sutikimą (b. l. 68).

2. Remiantis Lietuvos Respublikos juridinių asmenų registro 2014 m. spalio 23 d. išrašu, UAB „(duomenys neskelbtini)“, kodas (duomenys neskelbtini), teisinis statusas neįregistruotas, buveinės adresas – (duomenys neskelbtini), elektroninio pašto adresas ir telefonas – (duomenys neskelbtini), tel. (duomenys neskelbtini); bendrovės įstatinis kapitalas – 250 000 Lt (2 500 akcijų, kurių kiekvienos nominali vertė – 100 Lt), Bendrovės veikslo tikslai ir rūšys: panaudodama turimus fondus, materialinius ir intelektinius resursus, Bendrovė gali užsiimti bet kokia veiklos rūšimi pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių, neprieštaraujančia įstatymams (b. l. 26–28).

3. Remiantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigimo aktu, ją įsteigė UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama N. S., bendrovės įstatinis kapitalas – 10 000 Lt (100 akcijų, kiekvienos paprastos vardinės akcijos nominali vertė – 100 Lt), pradinis įnašas – 10 000 Lt, mokamas pinigais į Bendrovės kaupiamąją sąskaitą ne vėliau kaip iki 2014 m. lapkričio 1 d. (b. l. 30–31).

4. UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama N. S. (pardavėja), ir J. M. (J. M.) (pirkėjas) 2014 m. spalio 8 d. sudarė UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo–pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėja pardavė pirkėjui 100 nematerialių paprastų vardinių akcijų (b. l. 42–45).

5. Remiantis UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014 m. spalio 10 d. vienintelio akcininko sprendimu dėl Bendrovės įstatinio kapitalo didinimo iki 250 000 Lt, teisė įsigyti Bendrovės akcijas suteikta iš viso 5 asmenims, taip pat ir pareiškėjai (b. l. 46–47).

6. Remiantis 2014 m. spalio 10 d. akcijų pasirašymo sutartimi, pareiškėjai, UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcininkei, pateiktų akcijų emisijos kaina – 50 000 Lt, vienos akcijos nominali vertė – 100 Lt, už šias akcijas pareiškėja įsipareigojo apmokėti 12 500 Lt įnašą į Bendrovės kasą ar sąskaitą per 30 darbo dienų nuo akcijų pasirašymo sutarties pasirašymo dienos, 33 500 Lt – per 12 mėnesių nuo šios akcijų pasirašymo sutarties pasirašymo dienos (b. l. 56–58).

7. Remiantis duomenimis apie Bendrovės akcininkus, Bendrovėje yra 5 akcininkai, turintys po 500 vardinių paprastųjų akcijų (akcijos nominali vertė – 100 Lt), viena iš akcininkių – pareiškėja (b. l. 62–63).

8. UAB „(duomenys neskelbtini)“, atstovaujama Bendrovės direktoriaus J. M. (J. M.), ir pareiškėja 2014 m. spalio 27 d. sudarė darbo sutartį Nr. DS-005, pagal kurią pareiškėja įdarbinta vadybininke, darbo užmokestis – Lietuvos Respublikoje nustatyta minimali mėnesio alga, darbuotoja pradeda dirbti nuo Leidimo gavimo dienos (b. l. 65–67).

9. UAB „(duomenys neskelbtini)“ 2014 m. spalio 27 d. tarpininkavimo rašte, adresuotame Departamentui, prašė išduoti pareiškėjai, Bendrovės akcininkei, leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje 1 metams, nurodė, kad pareiškėjos buvimas Lietuvos Respublikoje būtinas siekiant Bendrovės tikslų bei vykdant veiklą, nuo Leidimo išdavimo dienos pareiškėja bus įdarbinta Bendrovėje vadybininke pagal darbo sutartį, Bendrovė įsipareigoja pareiškėjai mokėti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą minimalią mėnesio algą ir nustatyto dydžio socialinio draudimo įmokas į privalomojo sveikatos draudimo fondą (b. l. 25).

10. UAB „(duomenys neskelbtini)“ (kodas (duomenys neskelbtini)) 2014 m. spalio 16 d. sutikime sutiko, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuosavybės teise priklausančiame bute, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančiame (duomenys neskelbtini), leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laikotarpiu gyventų ir savo gyvenamąją vietą deklaruotų pareiškėja (b. l. 68).

11. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, 2014 m. gruodžio 15 d. sprendime Nr. (15/4-1) 3I-1698(00275) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei R. M.“ atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 70–73). Sprendime Nr. (15/4-1) 3I-1698(00275), be kita ko, nurodyta:

11.1. Departamentas 2014 m. spalio 30 d. iš Vilniaus AVPK Migracijos valdybos gavo pareiškėjo prašymą išduoti Leidimą ir kartu pateiktus dokumentus sprendimui dėl Leidimo išdavimo priimti.

11.2. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalis nustato leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, pagal 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą Leidimas gali būti išduodamas / keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Pagal Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kuris galiojo iki 2014 m. lapkričio 1 d., leidimas laikinai gyventi gali būt išduodamas užsieniečiui, ketinančiam užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai užsienietis įregistruoja įmonę, įstaigą ar organizaciją Lietuvos Respublikoje kaip savininkas arba bendraturtis, kurio turimo įmonės įstatinio kapitalo dalies nominalioji vertė turi sudaryti ne mažiau kaip 50 000 Lt, ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas siekiant įmonės, įstaigos, organizacijos tikslų ir vykdant veiklą. Pagal Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. kovo 27 d. įsakyme Nr. A1-133 patvirtinto Leidimo dirbti užsieniečiams išdavimo sąlygų ir tvarkos aprašo (kuris galiojo iki 2014 m. lapkričio 1 d.) 9.3 punktą iš užsieniečio nereikalaujama įsigyti leidimo dirbti, kai jis yra Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės bendraturtis, kurio turimo įmonės įstatinio kapitalo dalies nominalioji vertė sudaro ne mažiau kaip 50 000 Lt, ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas, siekiant šios įmonės tikslų ir vykdant veiklą. Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintos leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo ir keitimo sąlygos. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Leidimas laikinai gyventi užsieniečiui išduodamas, jeigu jis atitinka Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas ir nėra Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nurodytų pagrindų, dėl kurių užsieniečiui gali būti neišduotas Leidimas.

11.3. Dokumentų Leidimui pateikimą, Leidimų užsieniečiams išdavimą ir kitus su tuo susijusius klausimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakyme Nr. 1V-329 patvirtintas Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas tam, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašas (toliau – ir Aprašas). Remiantis Aprašu, užsienietis, norintis gauti Leidimą, kartu su prašymu išduoti Leidimą turi pateikti Aprašo 17 punkte nurodytus dokumentus ir 22 punkte nurodytus dokumentus, patvirtinančius Įstatyme nustatytą Leidimo išdavimo pagrindą, kuriuo užsienietis siekia gauti Leidimą.

11.4. Vertinant užsienietės atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą, būtina ne tik formaliai įsitikinti, kad pateikti visi reikalingi dokumentai, patvirtinantys Leidimo išdavimo pagrindą, bet ir įvertinti realias užsienietės galimybes apsigyventi bei užsiimti verslu Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad Departamentui žinomas padidėjusios nelegalios migracijos iš (duomenys neskelbtini) pavojus, tai rodo bendra informacija apie padėtį šalyje bei ženkliai padidėjęs (duomenys neskelbtini) piliečių prašymų dėl Leidimų išdavimo srautas.

11.5. „2014 m. spalio 24 d. (duomenys neskelbtini) pilietė R. M., tuo pagrindu, kad ji yra Lietuvos Respublikoje įregistruotos UAB „(duomenys neskelbtini)“, kurios įstatinis kapitalas – 250 000 litų bendraturtė ir vadybininkė, Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, galiojančio kelionės dokumento kopiją, dokumentus, patvirtinančius Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindą – UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarpininkavimo raštą, 2014-06-12 UAB „(duomenys neskelbtini)“ steigimo akto ir įstatų kopijas, UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijų pirkimo–pardavimo sutarties kopiją, akcijų pasirašymo sutarčių kopijas, darbo sutarties kopiją, UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos aprašymą ir kitus dokumentus.

Migracijos departamento prie LR VRM Imigracijos reikalų skyriui (toliau – Imigracijos reikalų skyrius) nagrinėjant šios užsienietės pateiktus dokumentus, buvo atkreiptas dėmesys į tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ buvo įsteigta UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriai atstovauja N. S., minėta bendrovė nuolat steigia įmones ir parduoda jas užsieniečiams siekiantiems įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje. UAB „(duomenys neskelbtini)“ įregistruota (duomenys neskelbtini). Imigracijos reikalų skyriaus turimais duomenimis, šiuo adresu nuolat registruojamos ir parduodamos įmonės užsieniečiams, suinteresuotiems tik gauti leidimus laikinai gyventi, o ne vykdyti Lietuvoje ūkinę-komercinę veiklą.

2014 m. lapkričio 6 d. Imigracijos reikalų skyrius, siekdamas nustatyti, ar nėra pagrindų, nurodytų Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje, dėl kurių R. M. gali būti atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi, ir vadovaudamasis Aprašo nustatyta tvarka, išsiuntė paklausimą Nr. (15/4-12) 10K-50528 Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui. 2014 m. lapkričio 17 d. buvo gautas Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento 2014 m. lapkričio 17 d. raštas Nr. (K)-19-1374RN, kuriame išdėstyta informacija apie R. M. ir kitus užsieniečius, kurie prašo išduoti leidimus laikinai gyventi teisėtos veiklos pagrindu.

Pažymėtina, kad užsienietė pateikė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuriai atstovauja M. G., sutikimą leisti gyventi ir deklaruoti gyvenamąją vietą adresu (duomenys neskelbtini). Pažymėtina, kad šiuo adresu esančioje gyvenamojoje patalpoje, kuri nuosavybės teise priklauso UAB „(duomenys neskelbtini)“, ir kurios gyvenamasis plotas yra 71,12 kv. m., ketina apsigyventi ir deklaruoti savo gyvenamąją vietą dar 9 užsieniečiai, kurie yra pateikę prašymus dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo teisėtos veiklos pagrindu.

Taigi, R. M. neturi teisės aktų reikalavimus atitinkančios gyvenamosios patalpos Lietuvoje, kadangi gyvenamosios patalpos dydis ir ketinančių apsigyventi ir deklaruoti asmenų santykis netinka tokiam būstui keliamų reikalavimų. Statybos techninio reglamento STR 2.02.01:2004 „Gyvenamieji pastatai“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2003 m. gruodžio 24 d. įsakymu Nr. 705, 4.10 punkte nustatyta, kad tinkamas būstas – būstas, kuris tinka gyventi vienam asmeniui ar šeimai ir atitinka statybos bei specialiųjų normų (higienos, priešgaisrinės saugos ir kt.) reikalavimus ir kurio naudingasis plotas, tenkantis vienam šeimos nariui, yra didesnis kaip 14 kvadratinių metrų. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes darytina išvada, kad užsienietis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie turimą gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje ir šiuo adresu neketina gyventi.

Išnagrinėjus užsienietės pateiktus dokumentus dėl leidimo laikinai gyventi, kyla įtarimas, kad užsienietė neketina gyventi ir dirbti Lietuvos Respublikoj, kadangi konkretaus verslo plano neturi, nėra pateikusi jokių ūkinės-komercinės veiklos sutarčių. Minėta užsienietė nurodė, kad ketina užsiimti tekstilės prekyba Lietuvoje, tačiau potencialių pirkėjų nenurodė. Nežinoma, kokiais etapais ir kur užsienietis vykdys teisėtą veiklą, kadangi jokių komercinės paskirties patalpų pirkimo ar nuomos sutarčių jis nepateikė. Pateiktas veiklos paaiškinimas tik abstrakčiai apibūdina ketinamą vykdyti veiklą, nenurodant veiklos etapų, veiklos vykdymo vietos, prekių sandėliavimo vietos, prekių kainų, pelno, ketinamos investuoti į verslą piniginių lėšų sumos, šių lėšų kilmės ir t.t. R. M. pateiktame UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos aprašyme nurodyta, kad Lietuvoje yra steigiama bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ atstovybė Lietuvoje, minėta bendrovė užsiima tekstilės gaminių gamyba ir eksportu. Taigi, R. M. nepateikė jokių UAB „(duomenys neskelbtini)“ sudarytų sutarčių ar kitų dokumentų, leidžiančių daryti išvadas dėl šios įmonės būsimos veiklos realumo.

2014 m. spalio 24 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdyboje vykusios apklausos metu R. M. negalėjo nurodyti savo pareigų ir funkcijų įmonėje, nors kartu su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi pateikė darbo sutarties kopiją, kurioje nurodyta, kad R. M. dirbs UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadybininke. R. M. taip pat nieko negalėjo atsakyti apie įmonės buveinę, savo būsimą gyvenamąją vietą Lietuvoje ir kt. Minėta užsienietė taip pat išsamiai negalėjo paaiškinti, kodėl nusprendė verslu užsiimti būtent Lietuvoje, tik nurodė, kad Lietuvoje yra nedideli mokesčiai, pigi darbo jėga, žemas pragyvenimo lygis.

Atsižvelgus į šias individualias aplinkybes, darytina išvada, kad užsienietė siekė tik formaliai atitikti sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti. Aplinkybės, nustatytos nagrinėjant R. M. prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi, sukėlė rimtų įtarimų, kad ši užsienietė įsigijo UAB „(duomenys neskelbtini)“ akcijas ne ketindama realiai vykdyti ūkinę-komercinę veiklą Lietuvoje, o tik siekdama gauti leidimą laikinai gyventi, tikrieji R. M. tikslai yra visai kitokie, nei oficialiai ji deklaravo, ir dėl ko gali kilti nelegalios migracijos rizika.

Neabejotina, kad, pasinaudodama galimybe įgyti Lietuvos Respublikoje registruotą įmonę, ir tuo pagrindu pateikti prašymą išduoti jai leidimą laikinai gyventi, ši užsienietė siekė tik įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje, o ne realiai vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje. Išdėstytos aplinkybės ir turima informacija nėra prieštaringa ir nekelia abejonių dėl jos teisingumo, todėl leidžia teigti, kad R. M. pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis, tikrieji šios užsienietės atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslai yra visai kitokie, nei oficialiai ji deklaravo.

Pažymėtina, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisės norma, nustatanti, kada išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi užsieniečiui atsisakoma. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte išvardintos aplinkybės (faktinės), kurios suponuoja normoje įtvirtintos taisyklės taikymą, t. y. kada išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma. Viena iš aplinkybių, sąlygojančių atsisakymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui, yra, kai pateikiami tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkantys duomenys. Pagal to paties straipsnio 1 dalies 6 punktą numatyta, kad užsieniečiui atsisakoma išduoti leidimą laikinai gyventi, jeigu jis neturi gyvenamosios patalpos Lietuvos Respublikoje nuosavybės teise ar nesinaudoja gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, arba nepateikia įstatymų nustatyta tvarka patvirtinto fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimo suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiu. Įvertinus aukščiau išdėstytą informaciją, konstatuotina, kad R. M. pateikė gyvenimiškos realybės ir faktinės situacijos neatitinkančius duomenis, o siekė tik formaliai atitikti sąlygas leidimui laikinai gyventi gauti.“

12. Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, Taisyklių 4, 5, 6, 11¹, 11³ ir 12 punktais, SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2012 m. sausio 6 d. įsakyme Nr. 3K-6 patvirtintų Departamento Užsieniečių reikalų skyriaus nuostatų, 7.14, 7.15, 7.16, 11.5 punktais, Vertinimo tvarka, atsižvelgdamas į sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-1696(00274), 2015 m. sausio 8 d. sprendime Nr. (15/5-9) 4U-52 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) pilietei R. M. atvykti į Lietuvos Respubliką“ uždraudė (duomenys neskelbtini) pilietei R. M. (R. M.), (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. sausio 8 d., taip pat nusprendė į Sąrašą įvesti sprendime nurodytus duomenis, susijusius su pareiškėja, bei nusprendė įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) pilietei R. M. (R. M.), (duomenys neskelbtini), atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį iki 2018 m. sausio 8 d. (b. l. 5–6, 77–78).

1. Šioje administracinėje byloje sprendžiama, ar Departamento 2015 m. sausio 8 d. sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-52 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) pilietei R. M. atvykti į Lietuvos Respubliką“ (b. l. 5–6, 77–78) yra teisėtas ir pagrįstas.

2. Minėta, kad Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, 2014 m. gruodžio 15 d. sprendime Nr. (15/4-1) 3I-1698(00275) „Dėl atsisakymo išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (duomenys neskelbtini) pilietei R. M.“ atsisakė išduoti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (b. l. 70–73). Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Užsieniečių reikalų skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 1, 4 ir 5 dalimis, Taisyklių 4, 5, 6, 11¹, 11³ ir 12 punktais, SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalimi, Departamento direktoriaus 2012 m. sausio 6 d. įsakyme Nr. 3K-6 patvirtintų Departamento Užsieniečių reikalų skyriaus nuostatų, 7.14, 7.15, 7.16, 11.5 punktais, Vertinimo tvarka, atsižvelgdamas į sprendimą Nr. (15/4-1) 3I-1696(00274), 2015 m. sausio 8 d. sprendime Nr. (15/5-9) 4U-52 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) pilietei R. M. atvykti į Lietuvos Respubliką“ uždraudė (duomenys neskelbtini) pilietei R. M. gim. (duomenys neskelbtini), atvykti į Lietuvos Respubliką iki 2018 m. sausio 8 d., taip pat nusprendė į Sąrašą įvesti sprendime nurodytus duomenis, susijusius su pareiškėja, bei nusprendė įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo (duomenys neskelbtini) pilietei R. M. (R. M.), gim. (duomenys neskelbtini), atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalį iki 2018 m. sausio 8 d.

3. Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta arba buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas ir kuris buvo neįleistas į Lietuvos Respubliką, įpareigotas išvykti, grąžintas į kilmės ar užsienio valstybę, bandė neteisėtai išvykti iš Lietuvos Respublikos arba išvyko iš jos, gali būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą sudaro, tvarko ir duomenis iš šio sąrašo centrinei Šengeno informacinei sistemai teikia Migracijos departamentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka (Įstatymo 133 straipsnio 4 dalis).

Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo, tvarkymo ir duomenų iš šio sąrašo teikimo Centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai tvarką nustato Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 patvirtintos Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Kriterijai, į kuriuos turi būti atsižvelgiama priimant sprendimą uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, nustatyti Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 patvirtintoje Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkoje (toliau – ir Vertinimo tvarka).

Vertinimo tvarkos 4 punkte nustatyta, kad priimant sprendimus uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką vertinami duomenys, nurodyti Departamentui pateiktuose arba gautuose dokumentuose, taip pat Departamento funkcijoms vykdyti naudojamų registrų ir valstybės informacinių sistemų duomenys. Atskirais atvejais, atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų ir kitų aplinkybių visumą, sprendimai dėl draudimo atvykti gali būti nepriimami arba juose gali būti nustatomi kitokie nei nustatyti draudimo atvykti laikotarpiai (5 punktas). Pagal Vertinimo tvarkos 11 punktą, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje ar jis buvo panaikintas, atsižvelgiama į: pagrindą, dėl kurio buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.1 punktas), esamus šeiminius, socialinius, ekonominius ir kitus užsieniečio ryšius su Lietuvos Respublika (11.2 punktas), tai, ar per pastaruosius vienerius metus iki sprendimo atsisakyti išduoti leidimą gyventi ar jį panaikinti priėmimo dienos: jau buvo atsisakyta užsieniečiui išduoti leidimą gyventi ar jis buvo panaikintas (11.3.1 punktas), užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti vizą ar ji buvo panaikinta, jis buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas, išsiųstas ar neteisėtai išvyko (11.3.2 punktas). Šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta išduoti leidimą gyventi dėl to, kad buvo rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas, arba duomenys, kuriuos užsienietis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitiko tikrovės arba pateikė neteisėtai įgytus ar suklastotus dokumentus, nustatomas 3 metų draudimo atvykti laikotarpis (12 punktas).

Nei Taisyklėse, nei Vertinimo tvarkoje nėra nustatyti sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką turiniui ir formai keliami reikalavimai, todėl, teismo vertinimu, priimdamas tokį sprendimą Departamentas turėtų vadovautis Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis, t. y. toks sprendimas turėtų būti pagrįstas ne tik teisės normomis, bet objektyviais duomenimis (faktais), taikomos poveikio priemonės turėtų būti motyvuotos, nurodyta akto apskundimo tvarka, o asmeniui, kuriam individualus administracinis aktas yra skirtas arba kurio teisėms ir pareigoms šis individualus administracinis aktas sukelia tiesiogines teisines pasekmes, turėtų būti pranešama apie individualaus administracinio akto priėmimą, kartu pridedant individualaus administracinio akto teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą kopiją. Pažymėtina, kad pagal Taisyklių 12 punkto nuostatas, sprendimo uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką kopija užsieniečiui turi būti siunčiama registruotu paštu. Tai, kad Departamento sprendimas turi būti teisiškai ir faktiškai pagrįstas, patvirtina ir anksčiau nurodytos teisės aktų nuostatos, pagal kurias Departamentui suteikiama diskrecijos teisė vertinti turimus duomenis apie užsienietį ir atsižvelgus į Vertinimo tvarkoje nurodytų kriterijų ir kitų aplinkybių visumą, nepriimti sprendimo dėl draudimo atvykti arba nustatyti kitokį draudimo atvykti laikotarpį.

Kiek tai yra susiję su duomenų iš nacionalinio sąrašo teikimu Centrinei antrosios kartos Šengeno informacinei sistemai (toliau – ir C. SIS), Taisyklių 11¹ punkte nustatyta, kad duomenys iš sąrašo teikiami C. SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka 2006 m. gruodžio 20 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 1987/2006 dėl antrosios kartos Šengeno informacinės sistemos (SIS II) sukūrimo, veikimo ir naudojimo (OL 2006 L 381, p. 4) 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus. SIS II reglamento 24 straipsnio, reglamentuojančio perspėjimų apie draudimą atvykti ar apsigyventi pateikimo sąlygas, 1 dalis nustato, kad duomenys apie trečiųjų šalių piliečius, kurių atžvilgiu buvo pateiktas perspėjimas draudimo atvykti arba apsigyventi tikslais, įvedami remiantis nacionaliniu perspėjimu, kurio pagrindas – kompetentingų administracinių institucijų arba teismų sprendimas pagal nacionalines proceso teisės normas, priimtas individualaus įvertinimo pagrindu. Skundai dėl šių sprendimų nagrinėjami nacionaliniuose teisės aktuose nustatyta tvarka. SIS II reglamento 24 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyti atvejai (pagrindai), kuriais perspėjimas yra įvedamas: perspėjimas įvedamas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas grėsme viešajai tvarkai, visuomenės saugumui arba nacionaliniam saugumui, kuri gali kilti dėl trečiosios šalies piliečio buvimo valstybės narės teritorijoje. Tokia padėtis susidaro pirmiausia tuomet, kai: a) trečiosios šalies pilietis yra nuteistas valstybėje narėje už nusikalstamą veiką, už kurią baudžiama ne mažesne kaip vienerių metų laisvės atėmimo bausme; b) yra pagrįstų priežasčių manyti, kad trečiosios šalies pilietis yra padaręs sunkias nusikalstamas veikas, arba yra aiškių įrodymų, kad jis ketina tokias nusikalstamas veikas padaryti valstybės narės teritorijoje (2 dalis); perspėjimas taip pat gali būti įvestas, kai 1 dalyje nurodytas sprendimas grindžiamas tuo, kad trečiosios šalies piliečiui buvo taikyta tokia priemonė kaip išsiuntimas ar atsisakymas leisti atvykti, kuri nebuvo atšaukta ar sustabdyta ir apima arba taikoma kartu su neįleidimu atvykus, o atitinkamais atvejais – draudimu apsigyventi – remiantis tuo, kad buvo nesilaikoma nacionalinių teisės aktų, reglamentuojančių trečiųjų šalių piliečių atvykimą ar apsigyvenimą (3 dalis). Vadinasi, perspėjimas SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalyje nustatytu atveju įvedamas ne visais atvejais, o Departamentui priėmus sprendimą, kuriame turėtų būti pagrįstas (motyvuotas) tokios priemonės taikymas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais būtų pagrįsti įstatymais. Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje detalizuojama, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos reiškia, kad akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (2010 m. spalio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756‑422/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-686/2010). Reikalavimas, kad individualus administracinis aktas būtų adekvatus, aiškus, apima ir šio akto priėmimo pagrindimą proporcingumo principo požiūriu. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad administraciniai aktai, kuriais sprendžiami asmens teisių ir pareigų klausimai, visais atvejais turi būti ne tik pagrįsti įstatymais, bet asmeniui taikomi jo teisių apribojimai turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, taikomos priemonės turi būti proporcingos pagrįstiems administravimo tikslams, jos neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1226/2009).

4. Ginčijamas sprendimas priimtas remiantis išimtinai Departamento 2014 m. gruodžio 15 d. sprendimu Nr. (15/4-1) 3I-1698(00275), kuriuo pareiškėjai atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tokį sprendimą, kuris nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas ar ginčijamo sprendimo sudėtinė dalis, Departamentas priėmė konstatavęs, kad pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie ketinimą vykdyti ūkinę–komercinę veiklą, taip siekdama įteisinti savo buvimą Lietuvoje. Iš šio sprendimo matyti, kad atsakovui abejonių sukėlė įsteigtos įmonės buveinės adresas, taip pat neišsami informacija apie būsimus pareiškėjos verslo planus. Nurodytas sprendimas buvo priimtas siekiant užkirsti kelią nelegaliai migracijai. Vadinasi, tokio paties tikslo buvo siekiama ir priimant ginčijamą sprendimą.

Pažymėtina, kad jokių kitų aplinkybių, kurios galėtų būti faktinis ginčijamo sprendimo priėmimo pagrindas, nėra nurodyta. Departamentas nenagrinėjo Vertinimo tvarkos 11 punkte nustatytų kriterijų įtakos sprendimui priimti, nemotyvavo nustatyto draudimo atvykti termino, nenustatė, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą nustatyti kitokį draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką terminą ar jo nenustatyti. Taip pat Departamentas neįverto, ar priimtas sprendimas bus proporcingas ir adekvatus siekiamam tikslui, nepažeis pareiškėjos teisės verstis ūkine komercine veikla Lietuvoje ar verslo tikslais vykti į kitas Šengeno valstybes. Byloje nėra pateikta duomenų, rodančių, kad pareiškėja praeityje būtų pažeidusi atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekusi nelegaliai įteisinti savo buvimą Lietuvos Respublikoje ar padariusi kokių nors teisės pažeidimų. Ginčijamame sprendime nėra pateikti argumentai, kad siekis užkirsti nelegalią migraciją nebus pasiektas be papildomos pakankamai reikšmingai pareiškėjos judėjimo laisvę ribojančios priemonės, t. y. draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką, įtraukimo į Užsieniečių registrą ir perspėjimo įvedimo į C. SIS.

5. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, ir remdamasis naujausia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika iš esmės analogiškose bylose (2015 m. spalio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3258-624/2015 ir 2015 m. spalio 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015), teismas konstatuoja, kad Departamento 2015 m. sausio 8 d. sprendimas Nr. (15/5-9) 4U-52 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) pilietei R. M. atvykti į Lietuvos Respubliką“ neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, todėl yra naikintinas kaip neteisėtas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnio 1 dalies 1 punktas), o atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti klausimą dėl draudimo R. M. atvykti į Lietuvos Respubliką, jo įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir duomenų centrinei Šengeno informacinei sistemai pateikimo.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 2 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškėjos R. M. (R. M.) skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2015 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. (15/5-9) 4U-52 „Dėl draudimo (duomenys neskelbtini) pilietei R. M. atvykti į Lietuvos Respubliką“.

Įpareigoti Migracijos departamentą prie Vidaus reikalų ministerijos iš naujo išnagrinėti klausimą dėl draudimo R. M. (R. M.) atvykti į Lietuvos Respubliką, jos įtraukimo į užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinį sąrašą ir duomenų centrinei Šengeno informacinei sistemai pateikimo.

Kitą pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per keturiolika dienų nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.