- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-12-17
- Bylos Nr.
- AN2-376-574/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-01232-2024-7
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Jurgita Mačionytė
- Pažeidėjas
- Y. D.
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Jurgita Mačionytė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinėn atsakomybėn patraukto asmens Y. D. skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 9 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas pareiškėjo skundas ir Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyriaus vyriausiosios tyrėjos 2024 m. birželio 6 d. nutarimas pakeistas ir Y. D. paskirtos administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo terminas sutrumpintas iki 3 mėnesių.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Priimtų sprendimų esmė
1. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Administracinių nusižengimų bylų nagrinėjimo skyrius 2024 m. birželio 6 d. priėmė nutarimą Nr. 10-ANR_N-15619-2024, kuriuo Y. D. nubaustas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 424 straipsnio 3 dalį dėl to, kad jis 2024 m. gegužės 18 d. 16.40 val. Vilniuje, Laisvės pr., vairavo automobilį „VOLVO S80“, valstybiniu numeriu (duomenys neskelbtini) neturėdamas teisės vairuoti, t. y. turėdamas nuolatinį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini), galiojantį nuo 2022 m. spalio 22 d., tačiau nepasikeitęs vairuotojo pažymėjimo Nr. (duomenys neskelbtini), išduoto (duomenys neskelbtini), į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, šiais savo veiksmais pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 14 punkto reikalavimus. Y. D. paskirta administracinė nuobauda – 300 Eur dydžio bauda bei administracinio poveikio priemonė – specialiosios teisės (teisės vairuoti transporto priemones) atėmimas 6 mėnesiams.
Šalies argumentai
2. Administracinėn atsakomybėn patrauktas Y. D. dėl Institucijos nutarimo pateikė skundą Vilniaus miesto apylinkės teismui, prašydamas panaikinti 2024 m. birželio 6 d. Institucijos nutarimą dalyje, kurioje jam paskirtas specialiosios teisės atėmimas ir, vadovaujantis ANK 34 straipsnio 6 dalimi, administracinio poveikio priemonės – specialiosios teisės vairuoti transporto priemones atėmimo neskirti arba skirti tik vienam mėnesiui. Bylos nagrinėjimo metu Y. D. skundą papildė prašymu perkvalifikuoti jo veiką į ANK 424 straipsnio 1 dalį, panaikinti skundžiamą nutarimą ir grąžinti administracinio nusižengimo bylą naujam nagrinėjimui.
3. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. spalio 9 d. nutartimi iš dalies patenkino Y. D. skundą ir pakeitė 2024 m. birželio 6 d. Institucijos nutarimo Nr. 10-ANR_N-15619-2024 dalį, kuria Y. D. už ANK 424 straipsnio 3 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo padarymą paskirta administracinio poveikio priemonė – teisės vairuoti transporto priemones atėmimas 6 mėnesiams ir Y. D. už ANK 424 straipsnio 3 dalyje nustatyto administracinio nusižengimo padarymą, pritaikius ANK 34 straipsnio 6 dalies nuostatas, paskyrė administracinio poveikio priemonę – teisės vairuoti transporto priemones atėmimą 3 mėnesiams.
II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai ir proceso dalyvių prašymai
4. Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas Y. D. prašo pakeisti nusižengimo kvalifikaciją; panaikinti 2024 m. birželio 6 d. Institucijos nutarimą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 9 d. nutartį ir administracinio nusižengimo teiseną nutraukti, nesant administracinio nusižengimo sudėties; priimti naują sprendimą arba grąžinti bylą naujam nagrinėjimui.
4.1. Skunde nurodoma, kad pareigūnai, pradėję administracinio nusižengimo bylą ir išnagrinėję bylos medžiagą, netinkamai kvalifikavo nusižengimą pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį. Jis turėjo su savimi ir pateikė policijos pareigūnams patikinimui vairuotojo pažymėjimą, išduotą (duomenys neskelbtini), kas patvirtina, kad jis yra išlaikęs kvalifikacinius egzaminus, patvirtinęs teorines žinias ir praktinius įgūdžius, kartu su pažymėjimu jam yra suteikta teisė vairuoti transporto priemones. Taigi jis nėra asmuo, vairuojantis transporto priemonę be teisės vairuoti. Byloje nėra duomenų, kad jis būtų netekęs teisės vairuoti transporto priemones. Lietuvos Respublikos Saugaus eismo automobiliu keliais įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje nurodytas išsamus pagrindų, dėl kurių gali būti atimta teisė vairuoti transporto priemones, sąrašas. Jis nei Lietuvoje, nei kitose šalyse nepadarė nė vieno nusižengimo, už kurį taikoma atsakomybė, susijusi su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu.
4.2. Pripažįsta savo kaltę dėl to, kad vairavo automobilį, turėdamas vairuotojo pažymėjimą, kuris tapo negaliojančiu Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl praleisto termino, skirto jo pakeitimui pagal Saugaus eismo automobiliu keliais įstatymo 13 straipsnio 9 dalį. Tačiau mano, kad būtina atsižvelgti į tai, kad Baltarusijos Respublikoje išduotas vairuotojo pažymėjimas išlieka galiojantis kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos laisvosios prekybos asociacijos šalių teritorijose, nes šios šalys yra Paryžiaus 1926 m. Konvencijos dėl kelių eismo, Ženevos 1949 m. Konvencijos dėl kelių eismo ir Vienos 1968 m. Konvencijos dėl kelių eismo šalyse. Tokį vairuotojo pažymėjimą taip pat nereikia pasikeisti minėtų šalių teritorijose, išskyrus Lietuvos Respubliką, kurioje galioja specialūs Lietuvos Respublikos įstatymai.
4.3. Vairavimas su vairuotojo pažymėjimu, tapusiu negaliojančiu Lietuvos Respublikos teritorijoje dėl praleisto termino, ANK nenumato teisės vairuoti transporto priemones atėmimo, nes padarytas nusižengimas atitinka ANK 424 straipsnio 1 dalies požymius, t. y. transporto priemonių vairavimą, kai vairuotojo pažymėjimo galiojimas yra pasibaigęs, arba ANK 417 straipsnio 7 dalyje nurodytų kelių eismo taisyklių pažeidimo požymius: kitų kelių eismo taisyklių pažeidimas, išskyrus numatytus šiame kodekse.
4.4. Visi paminėti argumentai buvo išdėstyti skunde, pateiktame Vilniaus miesto apylinkės teismui, tačiau, jo manymu, nebuvo tinkamai išnagrinėjo. Teismas neteisingai aiškino Lietuvos Respublikos teisės aktų nuostatas, nurodydamas, kad „asmuo (užsienietis), vairuojantis transporto priemonę Lietuvos Respublikoje ir turintis trečiosios šalies išduota vairuotojo pažymėjimą, jei nustatyta, kad toks asmuo Lietuvoje gyvena daugiau nei 185 dienas per metus, vairuoja transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonių pagal ANK 424 straipsnio 3 dalį“.
4.5. Policijos ir teismo sprendimuose dėl nusižengimo kvalifikacijos buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio reikalavimai, numatantys, kad visi asmenys prieš įstatymą, teismą ir kitas valstybės institucijas ar pareigūnus yra lygūs ir draudžiama riboti žmogaus teises bei teikti privilegijas priklausomai nuo jo lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų. Jam buvo apribota teisė vairuoti transporto priemones dėl kilmės. Buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio reikalavimai, nustatantys, kad teisėjai nagrinėdami bylas remiasi tik įstatymu. Visgi, savo sprendime teismas palaikė policijos pareigūnų siūlytą nusižengimo kvalifikaciją ir nenurodė jokio norminio akto, kuris aiškiai, tiesiogiai ar netiesiogiai nustatytų, kad ne Europos Sąjungos ar Europos laisvosios prekybos asociacijos šalies pilietis, gavęs leidimą gyventi Lietuvoje ir per šešis mėnesius nepakeitęs vairuotojo pažymėjimo, vairuoja transporto priemonę be teisės vairuoti arba nebus laikomas asmeniu, turinčiu teisę vairuoti transporto priemonę Lietuvoje.
4.6. Nors teismo nurodytuose teisės aktuose aiškiai reglamentuota, kad praleidus pakeitimo terminą, toks vairuotojo pažymėjimas tampa negaliojančiu dokumentu, patvirtinančiu teisę vairuoti Lietuvos Respublikoje, tačiau pati teisė vairuoti transporto priemones išlieka. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nustatyta, kad Lietuvos Respublika yra teisinė valstybė, ir kad esant neaiškioms ar dviprasmiškoms normoms, sprendimai turi būti priimami atsižvelgiant į piliečių interesus ir jų teisių apsaugą.
4.7. Tai patvirtina ir Lietuvos Civilinis kodeksas, kuriame įtvirtintas sąžiningumo ir teisingumo principas teisės normų taikyme. Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje nustatyta, kad bet kokie teisės aktai ir normos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į sąžiningumą, protingumą ir teisingumą, taip pat Žmogaus teisių apsaugos įstatymas, nustatantis pagrindines žmogaus teisių garantijas, įskaitant teisinio tikrumo principą ir piliečių teisių apsaugą tais atvejais, kai įstatymai arba poįstatyminiai aktai yra neaiškūs arba prieštaringi. To reikalauja ir Lietuvos Konstitucinio Teismo praktika. Konstitucinis Teismas ne kartą pabrėžė būtinybę aiškinti įstatymus atsižvelgiant į piliečių teises, savo nutarimuose dažnai remiasi teisinio tikrumo ir žmogaus teisių apsaugos prioritetu taikant teisės normas. Šie aktai sudaro teisinį pagrindą, įpareigojantį valstybines institucijas ir teismus aiškinti neaiškias nuostatas piliečių naudai, užtikrinant teisių tikrumą ir žmogaus teisių apsaugą.
Atsiliepimas
5. Atsiliepimu į apeliacinį skundą Institucija prašo skundžiamą nutartį palikti nepakeistą ir Y. D. apeliacinio skundo netenkinti.
5.1. Nurodo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas objektyviai ir visapusiškai išnagrinėjo Y. D. skundą. Skunde nebuvo pateikta jokių naujų esminių duomenų, kurie Vilniaus miesto apylinkės teismui nebūtų buvę žinomi ir kurių jis nebūtų aptaręs skundžiamame nutarime, bei kurie leistų suabejoti apylinkės teismo išvadomis.
Motyvuojamoji dalis
III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados
Skundas atmetamas.
6. Pagal ANK 652 straipsnio 1 dalį, apygardos teismas, nagrinėdamas bylą dėl apeliacinio skundo administracinio nusižengimo byloje, patikrina priimto nutarimo (nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą. Iš skundo turinio matyti, kad Y. D. iš esmės nesutinka su administracinio nusiengimo, už kurį jis yra nubaustas, kvalifikacija, teigdamas, kad apylinkės teismas nepagrįstai pritarė pareigūnų nurodytam jo veiksmų kvalifikavimui, nutartyje nenurodydamas jokių tokią kvalifikaciją pagrindžiančių teisės aktų.
7. Kaip matyti iš bylos medžiagos, tiek Institucija nutarime, tiek Vilniaus miesto apylinkės teismas nutartyje Y. D. veiksmus vertino kaip nusižengimą, numatytą ANK 424 straipsnio 3 dalyje. Aukštesnysis teismas su tokiu teisiniu vertinimu neturi pagrindo nesutikti.
8. ANK 424 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad administracinę atsakomybę užtraukia transporto priemonių vairavimas neturint teisės jas vairuoti ar neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemones arba transporto priemonės vairavimas, kai vairuojančiam asmeniui sustabdyta teisė vairuoti transporto priemones. Tuo tarpu pagal minėto straipsnio 1 dalį, administracinę atsakomybę užtraukia transporto priemonių vairavimas nepasitikrinus sveikatos nustatytu periodiškumu, nesilaikant vairuotojo pažymėjime nurodytų vairuotojui taikomų apribojimų (išskyrus leidimo vairuoti tam tikros rūšies transporto priemones apribojimus) ar pasibaigus vairuotojo pažymėjimo galiojimo laikui.
9. Apylinkės teismas nutartyje išsamiai nurodė ir įvertino Y. D. veiksmų kvalifikavimui reikšmingas aplinkybes ir teisinį reglamentavimą, atsižvelgė į formuojamą teismų praktiką, todėl nėra jokio pagrindo sutikti su skundo argumentais, jog apylinkės teismas tik pritarė policijos pareigūnų nustatytam jo veikos kvalifikavimui.
10. Nesutiktina su skundo argumentais, jog Y. D. turint (duomenys neskelbtini) išduotą vairuotojo pažymėjimą, kuris yra galiojantis, teisė vairuoti transporto priemones jam nėra atimta, todėl nėra pagrindo spręsti, kad jis neturi teisės vairuoti, dėl ko nusižengimas turėtų būti vertinamas kaip vairavimas pasibaigus vairuotojo pažymėjimo galiojimui. Kaip teisingai nurodyta skundžiamoje nutartyje, Y. D. veiksmai atitinka būtent ANK 424 straipsnio 3 dalį. Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau ir – SEAKĮ) 13 straipsnio 9 dalį, Vienos konvencijos dėl kelių eismo susitariančiųjų šalių išduoti ir šių konvencijų reikalavimus atitinkantys nacionaliniai ir tarptautiniai vairuotojo pažymėjimai Lietuvos Respublikoje galioja, jeigu jų turėtojas nėra nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, o tapus nuolatiniu Lietuvos Respublikos gyventoju, – ne ilgiau kaip šešis mėnesius nuo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo statuso įgijimo. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2008 m. rugsėjo 10 d. įsakymu Nr. 1V-328 patvirtintos Motorinių transporto priemonių vairuotojo pažymėjimų išdavimo taisykles, kurių 40 punkte nustatyta, kad asmens, turinčio nacionalinį vairuotojo pažymėjimą, išduotą ne ES ar EEE priklausančioje valstybėje, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, vairuotojo pažymėjimas keičiamas į Lietuvos Respublikos vairuotojo pažymėjimą, teisės aktų nustatyta tvarka išlaikius vairavimo egzaminą.
11. Nagrinėjamu atveju administracinėn atsakomybėn patrauktas asmuo turi nuolatinį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje jau nuo 2022 m. spalio mėnesio (b. l. 7). Pagal anksčiau išdėstytą reglamentavimą matyti, kad Y. D. per 6 mėnesius, t. y. iki 2023 m. balandžio mėn. turėjo pasikeisti vairuotojo pažymėjimą, prieš tai išsilaikęs vairavimo egzaminą. Kaip nuolatinis Lietuvos Respublikos gyventojas, gyvenantis Lietuvos Respublikoje ilgiau kaip šešis mėnesius, pagal teisės aktus jis turėjo įgyti Lietuvos Respublikos išduotą vairuotojo pažymėjimą, tačiau to nepadarė, nors turėjo tam pakankamai laiko. Pažymėtina, kad apsigyvenus Lietuvos Respublikoje, vairuojant transporto priemones, būtina užtikrinti saugų eismą keliuose, įsitikinti, kad asmuo yra susipažinęs su Lietuvos Respublikoje galiojančiomis Kelių eismo taisyklėmis, kelio ženklais, geba tinkamai valdyti transporto priemonę. Pareiškėjas, gavęs leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, yra Lietuvos gyventojas, todėl turi laikytis Lietuvoje galiojančių įstatymų. Lietuvos Respublikos gyventojai, ketinantys vairuoti transporto priemones, privalo išsilaikyti vairavimo egzaminą. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, tai yra vienodi reikalavimai Lietuvoje gyvenantiems asmenims, o ne diskriminacija pagal kilmę.
12. Skunde teigiama, kad Lietuvoje galioja išskirtinis teisinis reglamentavimas, kuomet turimas vairuotojo pažymėjimas, jo nepasikeitus nebegalioja, nors vairuojant kitose šalyse jis galiotų. Byloje nustatyta, kad Y. D. turi nuolatinį leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, taigi, pagal anksčiau nurodytą reglamentavimą, turi pasikeisti vairuotojo pažymėjimą į lietuvišką, prieš tai išlaikius egzaminą. Y. D. apeliaciniame skunde minimos konvencijos nustato bendrąsias nuostatas, suteikdamos galimybes ir pačioms Susitariančioms Šalims konvencijų nuostatas pritaikyti prie savo nacionalinio reglamentavimo. Pavyzdžiui Vienos konvencijos 41 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad šio straipsnio nuostatos neįpareigoja Susitariančiųjų Šalių pripažinti nacionalinius ar tarptautinius pažymėjimus galiojančiais, jeigu jie išduoti kitos Susitariančiosios Šalies teritorijoje asmenims, kurie išduodant pažymėjimą paprastai gyveno jų teritorijose arba kurie vėliau apsigyveno jų teritorijose; pripažinti pirmiau nurodytus pažymėjimus galiojančiais, jeigu jie išduoti vairuotojams, kurių įprastinė gyvenamoji vieta išduodant pažymėjimą buvo už teritorijos, kurioje išduotas vairuotojo pažymėjimas, ribų arba kurie vėliau apsigyveno kitoje teritorijoje.
13. Priešingai nei teigiama skunde, apylinkės teismas tinkamai taikė įstatymų nuostatas, rėmėsi ne tik, kaip teigiama, pareigūnų pozicija dėl veikos kvalifikavimo, tačiau ir aukštesniųjų teismų suformuota praktika. Lietuvos Aukščiausiasis teismas, nagrinėdamas tokio pobūdžio bylas, yra išaiškinęs, kad Lietuvos Respublikoje motorinę transporto priemonę vairuojantis asmuo (užsienietis), turintis trečiosios šalies išduotą vairuotojo pažymėjimą, kai nustatoma, kad toks asmuo Lietuvoje gyvena daugiau kaip 185 dienas per metus, vairuoja neturėdamas teisės vairuoti motorines transporto priemones ANK 424 straipsnio 3 dalies prasme (2024 m. gegužės 14 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis administracinio nusižengimo byloje 2AT-26-697/2024). Minėtoje nutartyje pateikti kasacinio teismo išaiškinimai yra išsamiai išdėstyti skundžiamos nutarties motyvuojamoje dalyje. Apeliaciniame skunde nenurodomi argumentai, kurie būtų pagrindas spręsti, jog šiais kasacinio teismo išaiškinimais nėra pagrindo vadovautis.
14. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad perkvalifikuoti Y. D. veiksmus iš ANK 424 straipsnio 3 dalies į ANK 424 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo, taip pat nėra pagrindo naikinti apylinkės teismo nutartį bei Institucijos nutarimą ir nutraukti administracinio nusižengimo teiseną. Taigi aukštesnės instancijos teismas sprendžia, jog apylinkės teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią keisti ar naikinti skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 653 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi,
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. spalio 9 d. nutartį palikti nepakeistą ir administracinėn atsakomybėn patraukto Y. D. apeliacinio skundo netenkinti.
Nutartis neskundžiama.