Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų K. J. , P. K. , nukentėjusiųjų D. K. ir S. K. , o taip pat Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009-05-22 nuosprendžio, kuriuo:

- K. J. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 189 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo redakcija) ir paskirta 100 MGL (13 000 Lt) dydžio bauda. Į bausmę įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2007 m. vasario 5 d. iki vasario 15 d. ir nustatyta galutinė bausmė – 80 MGL (10 400 Lt) dydžio bauda.

- P. K. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos BK 189 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo redakcija), ir paskirta 120 MGL (15 600 Lt) dydžio bauda. Į bausmę įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2007 m. vasario 5 d. iki vasario 23 d. ir nustatyta galutinė bausmė – 84 MGL (10 920 Lt) dydžio bauda.

Tuo pačiu nuosprendžiu D. J. , K. J. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. išteisinti nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių, o P. K. dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

Be to, K. J. dėl veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 302 str. 1 d., išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių.

Aprašomoji dalis

nustatė:

K. J. ir P. K. nuteisti už tai, kad veikdami grupe kaip bendrininkai, 2007 m. sausio 20 d. (duomenys neskelbtini) gatvėje, įgijo didelės vertės turtą, žinodami, kad tas turtas gautas nusikalstamu būdu: nurodytos dienos rytą, apie 11 val., nenustatytiems asmenims pasiūlius P. K. pirkti didelį kiekį be įsigijimo teisėtumą patvirtinančių dokumentų šaldytos žuvies produkcijos už 30 000 Lt, P. K. apie tai pranešė K. J. . K. J. ir P. K. , vadovaudamiesi bendru interesu ir žinodami, kad tas turtas – didelis kiekis žuvies produkcijos – gautas nusikalstamu būdu, jį įgijo: 725 kg paltuso, kainuojančio po 16,08 Lt, už 11 658 Lt, 1 237 kg paltuso, kainuojančio po 14,72 kg, už 20 298,24 Lt, 1 884 kg jūros ešerio už 18 482,04 Lt, 1 960 kg menkės filė už 11 328,80 Lt, 721 kg upėtakio už 10 627,54 Lt, 573 kg lašišos už 11 698,20 Lt, 1 175 kg riebžuvies už 11 303,50 Lt, iš viso už 95 396,96 Lt. Tą pačią dieną žuvies produkciją K. J. ir P. K. išvežė iš Lietuvos ir iškrovė Liepojos mieste veikiančios AB (duomenys neskelbtini) gamybinėje teritorijoje.

- K. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 181 str. 3 d., 302 str. 1 d. ir nuteisti:

- K. J. , pripažintam kaltu pagal LR BK 189 str. 2 d., skirti 2 (dvejų) metų ir 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4 d. K. J. paskirtas bausmes subendrinti iš dalies sudedant ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams 3 (trims) mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

- P. K. , pripažintam kaltu pagal LR BK 189 str. 2 d., skirti 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4 d. P. K. paskirtas bausmes subendrinti iš dalies sudedant ir paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą 7 (septyniems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų K. J. ir P. K. apeliaciniai skundai atmetami, nukentėjusiųjų D. K. ir S. K. apeliacinis skundas tenkinamas, o prokuroro apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

Pirmosios instancijos teismas K. J. ir P. K. pagrįstai pripažino kaltais ir nuteisė pagal LR BK 189 str. 2 d. dėl žinomai nusikalstamu būdu gauto didelės vertės turto įgijimo, tačiau paskyrė aiškiai per švelnias bausmes. Be to, pirmosios instancijos teismas, savaip interpretuodamas įvykio situaciją, K. J. , D. J. ir P. K. nepagrįstai išteisino pagal LR BK 181 str. 3 d. dėl didelės vertės turto prievartavimo iš D. K. ir S. K. . Tačiau K. J. iš kaltinimo pagal LR BK 302 str. 1 d. išteisintas pagrįstai.

Apeliaciniuose skunduose nuteistieji K. J. ir P. K. , nesutikdami dėl jų nuteisimo pagal LR BK 189 str. 2 d. (2000-09-26 įst. Nr. VIII-1968), nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neišanalizavo byloje esančių įrodymų, išvadų nepagrindė išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių išnagrinėjimu, o vadovavosi vien prielaida, jog nuteistieji žinojo, kad jų įgyjamas turtas (žuvies krovinys) gautas nusikalstamu būdu. Tačiau, nuteistųjų nuomone, Klaipėdos apygardos teismo 2009-05-22 nuosprendyje nurodytos aplinkybės, jog brangiai kainuojanti žuvies produkcija įgyta be dokumentų iš nepažįstamų asmenų, produkcija nedelsiant išvežta iš Lietuvos, įgyjant žuvies produkciją tarpininkavo P. K. pažįstamas, tuo metu atlikinėjęs bausmę, o K. J. neseniai iki 2007-01-19 20 netgi buvo dirbęs toje įmonėje, iš kurios buvo pagrobta žuvies produkcija, dar neįrodo K. J. ir P. K. žinojimo, kad minėta žuvies produkcija gauta nusikalstamu būdu. Tokiu būdu nuteistieji mano, jog jų veikoje nėra visų LR BK 189 str. 2 d. numatyto nusikaltimo požymių, kadangi neįrodyta veikos subjektyvinė pusė – tiesioginė tyčia. Tačiau, visų pirma, pažymėtina, kad vadovaujantis LR BPK 20 str. 5 d. įrodymus vertina teisėjai pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Tuo tarpu pačių nuteistųjų, kurie yra tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi, nuomonė, jog byloje esančių įrodymų nepakanka jų veikos subjektyvinei pusei įrodyti, teismui neturi jokios privalomos reikšmės. Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, iš kurių aišku, jog K. J. ir P. K. , 2007-01-20 įgydami didelės vertės turtą, suprato, jog įgyjamas turtas gautas nusikalstamu būdu ir norėjo šį turtą įgyti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nuteistųjų žinojimą apie tai, jog 2007-01-20 įgyta žuvies produkcija gauta nusikalstamu būdu, įrodo ne tik tai, kad žuvies produkcija įgyta be dokumentų ir nedelsiant išvežta iš Lietuvos Respublikos, įgyjant produkciją tarpininkavo nenustatytas P. K. pažįstamas, tuo metu atlikinėjęs bausmę, tačiau ir tai, jog 2007-02-06 atlikus K. J. vairuoto automobilio AUDI 100, valst.. nr. (duomenys neskelbtini) apžiūrą buvo rasta dienraščio „Lietuvos rytas“ iškarpa, kurioje aprašytas UAB (duomenys neskelbtini) priklausiusios žuvies produkcijos pagrobimas, o tai, teismo įsitikinimu, paneigia nuteistojo K. J. aiškinimą, kad apie žuvies produkcijos pagrobimą iš UAB (duomenys neskelbtini) jis sužinojo tik ikiteisminio tyrimo metu. A. J. žinojimą apie UAB (duomenys neskelbtini) turto vagystę taip pat patvirtina ir nukentėjusiojo S. K. parodymai, kuriuose jis nurodė, kad antrą dieną po vagystės J. abu atvažiavo persirašyti jų turėtus telefonus ir K. J. paklausė S. K. , ar pastarasis tik nemanąs, jog K. J. pagrobė žuvį iš UAB (duomenys neskelbtini). Be to, vertinant nusikalstamos veikos įgyjant nusikalstamu būdu gautą žuvies produkciją įrodymus visumoje, nuteistųjų K. J. ir P. K. žinojimą apie įgyjamos žuvies produkcijos gavimą nusikalstamu būdu iš dalies patvirtina ir 2007-02-05 14.33 ir 15.05 val. vykę telefoniniai pokalbiai (T. 2, b. l. 7), kurių metu K. J. prašoma dokumentų žuviai, nes prasidėjo panika ir mano, kad „jie su savo žmona“ kažką surado. Be to, nors P. K. teigė, kad pirkti žuvį jam pasiūlė pažįstamas vardu A., pravarde „P.“, o už žuvį taip ir nebuvo atsiskaityta, tačiau, nuteistojo P. K. teigimu, vėliau žuvies produkciją pasiūlęs asmuo (nieko konkretaus apie jį nežinant) tiesiog dingo ir su juo nebuvo įmanoma susisiekti, kas visiškai neįmanoma esant normaliems verslo santykiams (ypač įvertinant pagrobtos žuvies produkcijos vertę). Nors apeliaciniuose skunduose nuteistieji teigia, kad žuvies įsigijimas be dokumentų jų veikloje buvo pakankamai įprastas dalykas, tačiau byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje (LR BPK 255 str. 1 d.), o prekybos žuvies produkcija be dokumentų dažnumas, atsižvelgiant į kitas anksčiau minėtas aplinkybes, negali būti įvykdytą nusikalstamą veiką pateisinančia aplinkybe. Be to, pažymėtina ir tai, kad nuteistieji K. J. , P. K. ir apklausų pirmosios instancijos teisme metu akcentavo tikėjęsi įgyti žuvies produkciją su reikalingais dokumentais, tačiau dokumentų nebuvimas ir žuvies produkcijos pasiūlymas iš bausmę atliekančio asmens nesutrukdė nuteistiesiems nei įgyti, nei išvežti žuvies produkcijos iš Lietuvos, nei ją ten laikyti daugiau negu dvi savaites laiko. Tiesa, nuteistasis K. J. apeliaciniame skunde nurodo, kad jam nebuvo žinoma apie bausmę atliekančio asmens tarpininkavimą įgyjant žuvies produkciją, tačiau K. J. žinojimas apie bausmę atliekančio asmens tarpininkavimą nėra esminis faktas sprendžiant apie K. J. žinojimą dėl turto įgijimo nusikalstamu būdu, o tokį žinojimą įrodo išdėstyti faktai visumoje (turto įgijimas be dokumentų, nedelstinas turto išvežimas iš šalies, K. J. ir P. K. vykimas ir dalyvavimas iškraunant krovinį, K. J. telefoniniai pokalbiai su A. P. ir kt.). Tokiu būdu, teisėjų kolegijos įsitikinimu, įvertinus visus aukščiau išdėstytus įrodymus ir byloje nustatytas aplinkybes, o taip pat atsižvelgiant į tai, kad Liepojos mieste esančios AB (duomenys neskelbtini) šaldykloje, naudotoje UAB „R.“, buvo rasta būtent nuteistųjų atvežta iš UAB (duomenys neskelbtini) pagrobta žuvies produkcija, nėra jokio pagrindo abejoti, kad nuteistieji K. J. ir P. K. 2007-01-20 iš nenustatytų asmenų įgydami didelės vertės turtą, žinojo, kad jis gautas nusikalstamu būdu, ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Tiesa, nuteistasis P. K. apeliaciniame skunde pažymi, kad nustatyta, jog automobilis „SCANIA“ su žuvies produkcija buvo pagrobtas laikotarpiu nuo 2007-01-19 20.00 val. iki 2007-01-20 12.30 val., o žuvies produkciją iš nenustatytų asmenų įgijo 2007-01-20 apie 11.00 val. ir tai neva įrodo P. K. nežinojimą apie įvykdytą vagystę. Tačiau, visų pirma, pažymėtina, kad dėl UAB (duomenys neskelbtini) priklausančio didelės vertės turto vagystės ją įvykdžiusių nenustatytų asmenų atžvilgiu, ikiteisminis tyrimas atskirtas dar Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro 2007-02-13 nutarimu, todėl teigti, jog nustatytas konkretus vagystės laikas, nėra pagrindo. Be to, apeliaciniame skunde P. K. akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš kaltinimo pašalino tą aplinkybę, kad įgydamas žuvies produkciją, nuteistasis žinojo apie jos pagrobimą iš UAB (duomenys neskelbtini). Tačiau pažymėtina, kad nusikalstamos veikos kvalifikavimui pagal LR BK 189 str. 2 d. nėra būtina, kad nusikalstamą veiką darantys asmenys konkrečiai žinotų, iš kokio konkretaus asmens (fizinio ar juridinio) turtas buvo pagrobtas, o pakanka, kad turtą įgyjantys asmenys suvoktų turto ankstesnio gavimo nusikalstamu būdu pobūdį. Taigi aplinkybės, kad „žuvies produkcija prieš tai buvo pagrobta iš UAB (duomenys neskelbtini), nekeičia kaltinimo esmės ir neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, o faktines bylos aplinkybes nustato ne prokuroras pateikdamas kaltinimą, o teismas (LR BPK 305 str. 1 d. 1 p.), todėl jokių esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, dėl kurių būtų suvaržytos įstatymų garantuotos nuteistųjų teisės ar kurie sukliudytų teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą bei priimti teisingą nuosprendį, nebuvo padaryta.

Prokuroras apeliaciniu skundu prašo griežtinti nuteistiesiems K. J. ir P. K. pagal LR BK 189 str. 2 d. paskirtas bausmes ir prašo jiems skirti realias laisvės atėmimo bausmes. Prokuroras nurodo, kad praeityje tiek K. J. , tiek P. K. yra teisti, o pastarasis nusikalstamą veiką įvykdė turėdamas neišnykusį teistumą. Tačiau LR BK 97 str. 6 d. aiškiai nurodyta, kad suėjus LR BK 97 str. numatytiems terminams, teistumas išnyksta ir asmenys laikomi neteistais, todėl skiriant bausmę K. J. atsižvelgti į tai, kad jis kažkada praeityje buvo teistas nėra jokio teisinio pagrindo. Visgi vertinant K. J. pirmosios instancijos teismo paskirtos bausmės teisingumą atsižvelgtina į tai, kad tiesiogine tyčia įvykdytas apysunkis nusikaltimas, už kurį įstatymas numato ne tik piniginę sankciją, bet ir laisvės atėmimo bausmę. Nusikaltimas baigtas, įvykdytas savanaudiškais tikslais (siekiant maksimaliai pasipelnyti), nustatyta viena nuteistųjų atsakomybę sunkinanti aplinkybė (LR BK 59 str. 1 d. 1 p.), o K. J. ir P. K. vaidmuo įvykdant nusikalstamą veiką iš esmės yra vienodas (P. K. nenustatytų asmenų pagalba parūpino nusikalstamu būdu gautą krovinį, K. J. surado sandėliavimo vietą, abu nuteistieji kartu lydėjo krovinį ir pan.). Be to, atsižvelgtina ir į tai, kad įgyto nusikalstamu būdu gautas turtas beveik tris kartus viršija LR BK 190 str. 1 d. numatytą didelės vertės turto dydį, o Klaipėdos apygardos teismo 2009-05-22 nuosprendžiu K. J. paskirta bauda nesiekia nei penktadalio nusikalstamu būdu įgyto turto vertės. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, LR BK 41 str. 2 d. numatytiems tikslams pasiekti K. J. paliktina ta pati bausmės rūšis – bauda, jos dydį didinant iki maksimalios ribos (LR BK 47 str. 3 d. 3 p.). Tuo tarpu vertinant P. K. paskirtos bausmės pagrįstumą, be jau anksčiau minėtų aplinkybių, atsižvelgtina į tai, jog šis asmuo yra teistas jau pakankamai daug kartų, tačiau jokių teigiamų išvadų nedaro, o netgi verslo santykiuose nevengia kooperuotis su nusikalstamą praeitį turinčiais asmenimis (pagal jo paties paaiškinimus, žuvies produkciją įgyti pasiūlė pažįstamas iš Marijampolės pataisos namų, tuo metu atlikinėjęs bausmę), todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, LR BK 41 str. 2 d. numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti tik skiriant jam didesnę negu LR BK 189 str. 2 d. sankcijoje numatytas vidurkis laisvės atėmimo bausmę.

Nukentėjusieji D. K. ir S. K. , o taip pat prokuroras apeliaciniuose skunduose teigia, jog D. J. , K. J. ir P. K. nepagrįstai išteisinti dėl kaltinimo pagal LR BK 181 str. 3 d. dėl didelės vertės turto prievartavimo veikiant organizuotoje grupėje, nes D. J. ir K. J. neturėjo jokios teisės reikšti savo turtinių pretenzijų, o jų reikalavimams perduoti turtą ir įsipareigoti kitą jo dalį perduoti ateityje nukentėjusieji pakluso tik psichinės prievartos įtakoje. Klaipėdos apygardos teismo 2009-05-22 nuosprendžiu nustatė, kad D. J. , K. J. ir P. K. veiksmai sudaro nusikalstamos veikos - turto prievartavimo – objektyviuosius požymius, tačiau teismas atsižvelgė į nagrinėjamų įvykių dalyvių tarpusavio santykių visumą, todėl nenustatė D. J. ir K. J. veikoje LR BK 181 str. 3 d. numatyto nusikaltimo subjektyviosios pusės ir D. J. bei K. J. iš kaltinimo pagal LR BK 181 str. 3 d. išteisino (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.). Be to, Klaipėdos apygardos teismas 2009-05-22 nuosprendžiu iš kaltinimo pagal LR BK 181 str. 3 d. išteisino ir P. K. nenustačius jo veikoje kokių nors realių veiksmų, susijusių su turto prievartavimu (LR BPK 303 str. 5 d. 2 p.). Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje yra pakankamai įrodymų, kad D. J. , K. J. ir P. K. , veikdami bendrininkų grupėje, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo ir kitų naudai vertė kitus asmenis (D. K. ir S. K. ) perduoti didelės vertės turtą bei atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, panaudodami psichinę prievartą, t. y. įvykdžius LR BK 181 str. 3 d. numatytą nusikaltimą. Žinoma, kaltinimas iš esmės paremtas nukentėjusiųjų S. K. ir D. K. parodymais, tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, netikėti jų parodymais nėra pagrindo, nes juos patvirtina ir kiti byloje esantys įrodymai (liudytojos B. J. parodymai, 2006-11-12 paskolos sutartis, 2006-11-30 automobilių Citroen Jumper ir Volvo FL616 pirkimo – pardavimo sutartys ir kt.). Pažymėtina, kad nukentėjusiųjų parodymų iš esmės neatmetė ir pirmosios instancijos teismas, tačiau juos nepagrįstai įvertino kartu su D. J. , K. J. ir P. K. ir liudytojų parodymais kaip pagrindžiančius painius tarpusavio santykius, kurių esmę sudaro piniginiai dalykai, ir iš kurių kylantys reikalavimai, nors ir pagrįsti neteisėtumu bei tam tikru įžūlumu, negali užtraukti baudžiamosios atsakomybės. Byloje yra nustatyta, kad tiek K. J. , tiek D. J. dirbo D. K. priklausiusioje individualioje įmonėje (duomenys neskelbtini), kuri 2006-03-31 buvo pertvarkyta į UAB (duomenys neskelbtini). Tiek K. J. , tiek D. J. buvo samdomi darbuotojai, kurie už savo darbą gaudavo darbo sutartyje nustatytą atlyginimą. Tiesa, nukentėjusysis S. K. teisme pripažino, kad jiedu su K. J. turėjo planų įkurti bendrą įmonę ir užsiimti žuvies prekyba, tačiau tai, jog K. J. visgi dirbo D. K. priklausančioje įmonėje samdomu darbuotoju ir nebuvo įmonės akcininku, reiškia, jog jis turėjo teisę gauti tik darbuotojo ir darbdavio raštu sutartą atlygį už darbą. Tiesa, D. J. nurodė, kad D. K. priklausiusius pinigus D. K. ir S. K. anksčiau dalindavosi kartu su D. J. ir K. J. , o tai iš esmės patvirtino ir K. J. , tačiau ankstesni D. J. ir K. J. pasitikėjimu pagrįsti santykiai su nukentėjusiaisiais konkrečiu atveju neturi įtakos nusikalstamos veikos kvalifikavimui, o į tai atsižvelgtina tik skiriant bausmes. Iš kitos pusės tai, kad D. K. ir S. K. iki sprendimo atsiskirti neformaliai dalindavosi įmonės pelnu su K. J. ir D. J. , tik paneigia K. J. ir D. J. reikalavimų perduoti turtą ne tik teisėtumą, bet ir pagrįstumą. Be to, tiek K. J. , tiek D. J. teisme patvirtino negalintys pagrįsti dokumentais savo indėlio į verslą (K. J. ir D. J. neprisidėjimo pinigais faktą patvirtino ir nukentėjusieji), o iš K. J. parodymų aišku, kad K. J. , turėdamas ryšių su žvejais, padėjo D. K. įmonei plėtoti prekybą žuvimis (iš dalies tai pripažino ir nukentėjusieji). Visgi kiekviena įmonė, samdydama darbuotojus, tikisi gauti iš jų vienokios ar kitokios naudos, tačiau tiek darbo santykių metu, tiek ir jiems pasibaigus, darbuotojai neturi jokios teisės savarankiškai vertinti savo indėlio vykdant darbines pareigas ir reikalauti už tai papildomo materialinio atsiskaitymo. Tokiu būdu, atsižvelgiant aukščiau išdėstytų įrodymų analizę, teisėjų kolegijos įsitikinimu, akivaizdu, kad tiek K. J. su D. J. , tiek ir kartu su jais veikęs P. K. , aktyviai padėjęs K. J. ir P. K. įgyvendinti savo nusikalstamus tikslus ir betarpiškai dalyvavęs reikalaujant perleisti turtą K. J. ir D. J. naudai, neturėjo jokio teisėto tokių reikalavimų pagrindo, o tai, jog jie visi kartu puikiai tai suprato iš esmės patvirtina netgi byloje esanti 2006-11-12 vadinama paskolos sutartis (sudaryta dalyvaujant K. J. , D. J. , P. K. ir nukentėjusiesiems D. K. bei S. K. ) pagal kurią niekas nieko niekam neskolino, o S. K. asmeniškai (ne kaip UAB (duomenys neskelbtini) atstovas) raštu patvirtino neva esąs skolingas K. J. 111400 Lt (vieną šimtą vienuolika tūkstančių keturis šimtus litų). Atitinkamai O. K. patvirtino, kad nors automobilį VOLVO FL 616, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , UAB (duomenys neskelbtini) 2006-11-30 pardavė D. J. už 17500 Lt (septyniolika tūkstančių penkis šimtus litų), tačiau realiai pinigų įmonė iš D. J. negavo, o juos įnešė pati D. K. (tai, jog už automobilius nieko nemokėjo, o tai neva buvę kaip turto dalybos, patvirtino ir D. J. ). Tai, kad turtas (pinigai ir automobiliai) buvo perduotas K. J. , D. J. ir P. K. reikalavimu, taip pat nekelia jokių abejonių, nes apie tai parodė patys nukentėjusieji, o jų parodymus iš dalies patvirtino ir liudytoja B. J. , parodžiusi, jog J. siekė perimti įmonės valdymą, o prasidėjus nesutarimams, jie atvyko kartu su P. K. ir bandė tikrinti buhalterinius UAB (duomenys neskelbtini) dokumentus (vėliau juos bandė tikrinti O. K. , kurios prašė tai padaryti J.). Be to, tai, jog D. K. ir S. K. atsisakė ką nors mokėti J. (neva pasitraukiant iš bendro verslo) iš dalies galima spręsti ir iš O. K. parodymų, kuriuose ji nurodė, kad J. paprašė patikrinti UAB (duomenys neskelbtini) pelningumą tikslu nustatyti, ar įmonė tikrai dirbo nuostolingai kaip teigė K.. Tokiu būdu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, K. J. , D. J. kartu su P. K. , neturėdami teisėto pagrindo, reikalavo iš D. K. ir S. K. perduoti turtą.

K. J. , D. J. ir P. K. kaltinami tuo, kad neturėdami teisėto pagrindo atvirai savo ir kitų asmenų naudai vertė kitus asmenis (D. K. ir S. K. ) perduoti didelės vertės turtą, panaudodami kitokią psichinę prievartą. Tuo tarpu D. J. ir K. J. nurodė, kad jokios prievartos nebuvo ir dėl turto perleidimo buvo susitarta gera valia. Atitinkamai tai, kad 2006-11-12 pasirašant „paskolos sutartį“ (T. 1, b. l. 182), nebuvo naudota jokia prievarta, patvirtino ir Ž. K. . Tačiau O. K. yra nuteistojo P. K. žmona, o Ž. K. yra bendros su D. J. , kurios direktorius yra nuteistasis K. J. , įmonės UAB (duomenys neskelbtini) bendrasavininkė, todėl jų parodymai vertintini tik atsižvelgiant į nukentėjusiųjų parodymus ir kitus byloje esančius įrodymus. Be to, liudytojos O. K. ir Ž. K. parodė tik apie 2006-11-12 P. K. ir O. K. namuose vykusį susitikimą, į kurį vykdami nukentėjusieji S. K. ir D. K. , ankstesnės psichinės prievartos įtakoje jau buvo nusprendę pasirašyti skolos raštelį (S. K. parodymai teisme), todėl net ir psichinės prievartos nenaudojimas 2006-11-12 pasirašant „paskolos sutartį“ neeliminuoja K. J. , D. J. ir P. K. atsakomybės už turto prievartavimą atsižvelgiant į jų ankstesnius veiksmus, nes turto prievartavimas yra baigtas nusikaltimas nuo to momento, kai naudojant psichinę prievartą pareiškiamas reikalavimas perduoti turtą. Tuo tarpu K. J. ir D. J. , o taip pat ir P. K. parodymai apie psichinės prievartos nenaudojimą, kas prieštarauja nukentėjusiųjų D. K. ir S. K. parodymams, vertinami kritiškai kaip siekimas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Atitinkamai 2006-11-12 „paskolos sutartis“ ir 2006-11-30 automobilių (duomenys neskelbtini), valst. nr. (duomenys neskelbtini) ir VOLVO FL 616, valst. nr. (duomenys neskelbtini) , pirkimo – pardavimo sutartys tik patvirtina neteisėtų reikalavimų dydį. Nukentėjusioji D. K. parodė, kad K. J. ir D. J. pastoviai reikalaudavo padalinti įmonės akcijas, o nusprendus atleisti K. J. ir D. J. , pastarieji ėmė grasinti, kad blogai baigsis ir iš darbo K. J. nepavyko atleisti tol, kol nebuvo pasirašyta 2006-11-12 paskolos sutartis (K. J. iš UAB (duomenys neskelbtini) atleistas 2006-11-15 (T. 1, b. l. 69). Be to, D. K. parodė, kad net ir prieš pasirašant skolos raštelį D. J. , K. J. ir P. K. (daugiausia kalbėjo K. J. ir P. K. ) užuominomis grasino „turit du vaikus, pagalvokit“. Visgi D. K. parodė, kad iki 2006-11-12 vykusio susitikimo pas P. K. važiuodavo vienas S. K. , kuris atitinkamai parodė, kad per jį buvo daromas spaudimas ir D. K. (UAB (duomenys neskelbtini) direktorei), o jis pats važinėjo į susitikimus po 2-3 kartus į savaitę, P. K. nurodė: „augini 2 vaikus, žinai, kaip gali būti“, nesutikus dalintis įmonės turto pasakė – „tau bus galas“, J. pasakė „anksčiau ar vėliau turi atiduoti, nes augini du vaikus“. S. K. parodė, kad buvo spaudžiamas psichologiškai ir norėdamas apsaugoti šeimą bei toliau dirbti, jautė, kad negali neatvažiuoti ir kviečiamas pas P. K. . Iš S. K. parodymų taip pat aišku, kad nukentėjusieji geranoriškai (nesant grasinimų) perduoti turto, o ypač tiek, kiek reikalavo K. J. su D. J. , pasitelkę į pagalbą P. K. , nesutiko ir tai iš dalies patvirtino anksčiau minėta liudytoja B. J. (dėl įmonės pelningumo tikrinimo, atvykimo į UAB (duomenys neskelbtini) patalpas kartu su P. K. ir pan.). Tokiu būdu, teisėjų kolegijos įsitikinimu, K. J. ir D. J. , veikdami kartu su P. K. sukūrė nukentėjusiesiems D. K. ir S. K. situaciją, kuri vertė nukentėjusiuosius bijoti, kad neįvykdžius reikalavimo perduoti turtą atsiras žalingos pasekmės jiems patiems, jų vaikams ar turtui, t. y. siekdami patenkinti savo neteisėtus reikalavimus, panaudojo psichinę prievartą nukentėjusiųjų atžvilgiu. Be to, teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų parodymais ir dėl to, kad nuteistasis P. K. dalyvavo ne tik kartu su K. J. ir D. J. verčiant perduoti turtą panaudojant kitokią psichinę prievartą iki 2006-11-12, bet ir pasirašant tariamos 111400 Lt (vieno šimto vienuolikos tūkstančių keturių šimtų litų) paskolos sutartį, nes nėra jokio pagrindo manyti, kad D. K. , S. K. , K. J. ir D. J. susitiko P. K. bute, pastarajam net nedalyvaujant, o namuose būnant tik su reikalavimu perduoti turtą nesusijusiai P. K. žmonai. Be to, nors iš bylos aplinkybių aišku, kad psichinę prievartą nukentėjusiųjų atžvilgiu naudojo ir turto reikalavo daugiausia K. J. kartu su P. K. , tačiau D. J. praktiškai visuomet kartu dalyvaudavo ir jiems pritarė, o jos vardu buvo perrašyti automobiliai (duomenys neskelbtini), valst. nr. (duomenys neskelbtini) ir VOLVO FL 616, valst. nr. (duomenys neskelbtini) (T. , b. l. 49 – 50), jai buvo perduoti psichinės prievartos įtakoje išreikalauti 13400 lt (pačios D. J. parodymai teisme, 2006-11-12 paskolos sutartis). Tačiau, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, byloje esantys įrodymai neleidžia daryti išvados, kad K. J. , D. J. ir P. K. , bendrininkaujant prievartaudami didelės vertės turtą iš nukentėjusiųjų S. K. ir D. K. , veikė organizuotoje grupėje, kadangi byloje esančiais įrodymais nebuvo nustatytas joks vaidmenų ar užduočių pasiskirstymas, todėl pripažintina, kad prievartaudami turtą iš nukentėjusiųjų, K. J. , D. J. ir P. K. veikė bendrininkų grupėje. Atitinkamai visi nusikalstamos veikos bendrininkai suprato, jog panaudodami psichinę prievartą reikalauja perduoti turtą, neturėdami tam jokio teisinio pagrindo, ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Taigi, atsižvelgiant į visas aukščiau išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja esant įrodyta, kad: D. J. , K. J. ir P. K. , veikdami bendrininkų grupėje, neturėdami teisėto pagrindo, atvirai savo ir kitų naudai vertė kitus asmenis perduoti didelės vertės turtą bei atlikti kitus turtinio pobūdžio veiksmus, panaudodami kitokią psichinę prievartą, o būtent: K. J. , P. K. ir D. J. 2006 m. spalio – lapkričio mėnesių laikotarpiu susitarė prievartauti P. gyvenančių verslininkų D. K. ir S. K. turtą. Prisidengdami pretekstu, kad tuo metu iš darbo bendrovėje tariamai nepagrįstai siekta atleist K. J. , buvo pareikalauta perrašyti 50 proc. bendrovės akcijų D. J. . Tuo tikslu K. J. ir P. K. nuolat atvykdavo į bendrovės būstinę P., S. K. būdavo kviečiamas atvykti į Klaipėdą, kur buvo veikiamas psichologiškai, jam buvo grasinama, kad kažkas gali atsitikti jo šeimai ir vaikams, kad bendrovė bus žlugdoma. Toliau vykdydami nusikalstamus turto prievartavimo veiksmus, 2006 m. lapkričio 12 d., Debreceno g. 46–69, Klaipėdos m. esančiame bute, į kurį buvo pakviesti nukentėjusieji, pareikalavo, kad D. K. ir S. K. vietoje prašomų 50 proc. bendrovės akcijų parašytų skolos raštelį, jog S. K. K. J. yra skolingas 11 400 Lt ir šią skolą privalo grąžinti iki 2006 m. lapkričio 13 d. bei dar 100 000 Lt, kuriuos privalėjo grąžinti iki 2007 m. birželio 30 d. Veikiami psichinės prievartos, D. K. parašė, o S. K. pasirašė iš tikrųjų nesančios skolos raštelį, o 2006 m. lapkričio 13 d. S. K. K. J. perdavė dalį reikalaujamos sumos – 11 400 Lt. Tęsdami nusikalstamus veiksmus, laikotarpiu iki 2006 m. lapkričio 30 d. iš nukentėjusiųjų pareikalavo jiems atiduoti 8 000 Lt kainuojantį automobilį (duomenys neskelbtini) bei bendrovei priklausantį 17 500 Lt vertės automobilį V. N. , bijodami susidorojimo, vengdami grasinimų ir psichinės prievartos, 2006 m. lapkričio 30 d., remdamiesi tikrovės neatitinkančia sutartimi, šias transporto priemones perleido D. J. . 2006 m. gruodžio 30 d. D. J. iš D. K. išreikalavo dar 2000 Lt, pinigus paimdama (duomenys neskelbtini). Tokiu būdu K. J. , D. J. ir P. K. įvykdė nusikaltimą, numatytą LR BK 181 str. 3 d., nes nenustatyta, kad minėti asmenys būtų turėję tikrą ar tariamą teisę reikalauti perduoti didelės vertės turtą (du automobilius ir 111400 litų).

Skirdama bausmes K. J. , D. J. ir P. K. pagal LR BK 181 str. 3 d., teisėjų kolegija atsižvelgia į tai, kad veikiant tiesiogine tyčia įvykdytas sunkus nusikaltimas. Nustatyta viena atsakomybę sunkinanti aplinkybė (LR BK 60 str. 1 d.), o atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Visgi nusikaltimo įvykdymui esminės įtakos turėjo ankstesni darbiniai teisiniai santykiai, o nusikaltimo motyvas – kerštas dėl siekio pašalinti K. J. iš įmonės veiklos, prie kurios plėtojimo pastarasis prisidėjo (tai pripažino ir patys nukentėjusieji). Be to, atsižvelgtina į tai, kad K. J. ir D. J. neteisti (LR BK 97 str. 6 d.), o P. K. teistas jau daug kartų, tačiau jokių teigiamų išvadų nedaro ir akivaizdžiai linkęs nusikalsti. Be to, nors K. J. ir P. K. buvo aktyviausi turto prievartavimo dalyviai, tačiau negalima visiškai sumenkinti ir D. J. vaidmens, nes prievartaujant turtą iš nukentėjusiųjų ji iš esmės visada dalyvavo kartu su K. J. bei P. K. ir būtent jai prieš nukentėjusiuosius pavartotos psichinės prievartos įtakoje buvo perrašyti automobiliai (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir VOLVO FL616, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , o taip pat jai perduoti ir psichinės prievartos įtakoje gauti pinigai (11400 Lt + 2000 Lt = 13400 Lt). Skiriant bausmes, taip pat atsižvelgtina į tai, kad neteisėtai reikalauto turto vertė daugiau kaip tris kartus viršija LR BK 190 str. nurodytą didelės vertės dydį.

Apeliaciniu skundu prokuroras nesutinka ir dėl Klaipėdos apygardos teismo 2009-05-22 nuosprendžio dalies, kuria K. J. dėl kaltinimo pagal LR BK 302 str. 1 d. išteisintas nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo požymių. Visgi, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos įsitikinimu, šioje dalyje Klaipėdos apygardos teismo 2009-05-22 nuosprendis teisėtas ir pagrįstas. K. J. buvo kaltinamas tuo, kad neturėdamas teisėto pagrindo įgijo, laikė ir gabeno Latvijos įmonių „Z. B. AV“ ir „SIA Z. B. AV“ antspaudus. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad antspaudų radimas nėra neteisėtas įgijimas, o laikymas ir gabenimas yra įgijimo aplinkybių sutaptis. Tuo tarpu prokuroras nurodo, kad teismas be pagrindo patikėjo K. J. parodymais, kad pas jį rastus Latvijos firmos antspaudus jis rado Rygos mieste ir ketino grąžinti savininkams, nes tai paneigia jo telefoniniai pokalbiai su D. J. bei A. P. , o taip pat tai, kad nuo tariamo antspaudų radimo laiko iki jo automobilio apžiūros (kuomet 2007-02-06 buvo surasti minėti antspaudai) K. J. ne kartą buvo nuvykęs į Latviją ir galėjo anksčiau juos grąžinti. Iš byloje esančio apžiūros protokolo (T. 1, b. l. 141 – 154) matoma, kad apžiūrėjus K. J. vairuotą automobilį AUDI 100, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) buvo rasti antspaudai „Z. B. AV“ ir spaudas SIA „Z. B. AV“, todėl neginčytinai nustatyta, kad K. J. laikė ir gabeno antspaudą, o nesant nustatytoms antspaudo įgijimo, nesant teisėto pagrindo, aplinkybėms (preziumuojant vien tai, kad norint laikyti ir gabenti, visų pirma, reikia įgyti), pastarasis LR BK 302 str. 1 d. straipsnio dispozicijos objektyvusis požymis, teisėjų kolegijos nuomone, inkriminuotas nepagrįstai. Nepagrįstas kaltinimas ir dėl antspaudo SIA „Z. B. AV“ antspaudo laikymo ir gabenimo, nes iš apžiūros protokolo (T. 1, b. l. 141-154) aišku, kad tai ne antspaudas, o spaudas, kurio laikymas ir gabenimas apskritai neinkriminuotas. Be to, nors ikiteisminio tyrimo metu tai ir liko nenustatyta, yra pagrindo manyti, jog antspaudas „Z. B. AV“ ir spaudas SIA „Z. B. AV“ priklauso tai pačiai įmonei. Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos 2007-11-07 rašto Nr. VG/10940/40?LT/07 matoma, kad minima ne įmonė „Z. B. AV“, o įmonė „Z. D. AV“. Taigi neaišku, ar pas K. J. rastas antspaudas „Z. B. AV“ nėra suklastotas ir ar tokia įmonė apskritai yra registruota Latvijoje. Atitinkamai Klaipėdos apygardos prokuratūros 2007-08-30 teisinės pagalbos prašymo dalis, kuria prašyta nustatyti, ar Latvijos Respublikoje yra registruotos bendrovės „Z. B. AV“ ir „SIA Z. B. AV“ ir ar dėl jiems priklausančių spaudų praradimo buvo kreiptasi į teisėsaugos institucijas, iš esmės liko neįvykdytas (T. 3, b. l. 23–24). Be to, iš byloje esančio K. J. telefoninio pokalbio su D. J. (2007-02-05 14.46 val.) aišku, kad kalbama apie latviškus antspaudus, kuriuos pats K. J. įvardija kaip kažką panašaus į „S.“, „S.“. Atitinkamai iš K. J. telefoninio pokalbio (2007-02-05 14.33) su A. P. aišku, kad kalbama apie reikalingus dokumentus, o K. J. mąsto apie latviškus dokumentus. Tačiau iš byloje esančių duomenų aišku, kad UAB (duomenys neskelbtini) palaikė verslo ryšius su Latvijos įmonėmis, todėl konstatuoti, jog minėtuose telefoniniuose pokalbiuose minimi antspaudai yra būtent tie, kurie buvo surasti K. J. vairuotame automobilyje, nėra pagrindo. Atitinkamai, nors K. J. automobilyje buvo rastas įmonės „Z. B. AV“ antspaudas bei spaudas SIA „Z. B. AV“, tačiau nesant nustatytam nei juridiniam asmeniui (ar toks iš viso buvo), kuriam priklausė minėtas antspaudas bei spaudas, nei neteisėtam jų laikymo bei gabenimo pagrindui (neapklausti jokie įmonės „Z. B. AV“ darbuotojai, atsakingi už spaudo ir antspaudo naudojimą ir pan.), nėra jokio pagrindo (pakankamai įrodymų) teigti, kad K. J. , neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo, laikė ir gabeno Latvijos įmonių „Z. B. AV“ ir SIA „Z. B. AV“ antspaudus, todėl K. J. iš kaltinimo pagal LR BK 302 str. 1 d. išteisintas visiškai pagrįstai (LR BPK 303 str. 5 d. 1 p.).

Apeliaciniu skundu prokuroras taip pat prašo priteisti iš kaltininkų solidariai 13400 Lt, kuriuos K. J. , D. J. ir P. K. išreikalavo solidariai iš nukentėjusiųjų S. K. ir D. K. . Prokuroras nenurodo, kam prašo priteisti minėtą pinigų sumą, tačiau sprendžiant iš to, kad visgi prašoma priteisti, o ne konfiskuoti, laikytina, jog iš kaltų asmenų prašoma priteisti 13400 Lt nukentėjusiųjų S. K. ir D. K. naudai. Tačiau kaip pažymėjo jau Klaipėdos apygardos teismas 2009-05-22 nuosprendyje, civilinis ieškinys, susijęs su kaltinimu pagal LR BK 181 str. 3 d., LR BPK 112 str. 1 d. numatyta tvarka byloje nepareikštas, o byloje esantis civilinis ieškinys susijęs su K. J. ir P. K. pateiktu įtarimu įvykdžius LR BK 178 str. 3 d. numatytą nusikaltimą, todėl šioje baudžiamojoje byloje nenagrinėjamas. Tuo tarpu, nesant prokuroro prašymo, konfiskuoti 13400 Lt kaip iš nusikalstamos veikos gautus pinigus apeliacinės instancijos teismas neturi teisės (LR BPK 320 str. 4 d.).

Prokuroras taip pat prašo konfiskuoti D. J. priklausančias transporto priemones VOLVO FL 616, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , ir Citroen Jumper“, valst. nr. (duomenys neskelbtini) kaip iš nusikalstamos veikos gautus daiktus, į kuriuos nuosavybės teisės laikinai apribotos dar Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro 2007-10-08 nutarimu. Nusikalstama veika negali būti pagrindu praturtėti, todėl, įgyvendinant LR BK 41 str. 2 d. numatytą bausmės paskirtį, LR BK 72 str. 2 d. 3 p. numatyta, kad teismas privalo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus materialią vertę turinčius daiktus. Atitinkamai nustačius, kad iš K. J. , D. J. ir P. K. įvykdytos LR BK 181 str. 3 d. numatytos nusikalstamos veikos D. J. įgijo automobilius VOLVO FL 616, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , ir Citroen Jumper“, valst. nr. (duomenys neskelbtini) šios transporto priemonės privalo būti konfiskuotos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1, 3 p., 2 d. 2 p., 4 d., 328 str. 1 - 4 p., 329 str. 2 p.,

nusprendž i a:

Klaipėdos apygardos teismo 2009 m. gegužės 22 d. nuosprendį pakeisti:

- K. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 189 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) paskirta 100 MGL (13000 Lt) dydžio bauda, o į bausmę įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laikas nuo 2007 m. vasario 5 d. iki vasario 15 d. ir nustatyta galutinė bausmė – 80 MGL (10400 Lt) dydžio bauda;

- P. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 189 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) paskirta 120 MGL (15 600 Lt) dydžio bauda, o į bausmę įskaitytas sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2007 m. vasario 5 d. iki vasario 23 d. ir nustatyta galutinė bausmė – 84 MGL (10920 Lt) dydžio bauda;

- Dėl kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 181 str. 3 d. D. J. ir K. J. išteisinti kaip nepadarę veikos, turinčios nusikaltimo požymių, o P. K. išteisintas neįrodžius jo dalyvavimo padarant nusikalstamą veiką.

Iš kaltinimo K. J. , D. J. ir P. K. pagal LR BK 181 str. 3 d. pašalinti nusikalstamą veiką kvalifikuojančią aplinkybę, kad veika įvykdyta dalyvaujant organizuotoje grupėje, o pripažinti, kad LR BK 181 str. 3 d. numatytą nusikaltimą K. J. , D. J. ir P. K. įvykdė veikdami bendrininkų grupėje.

K. J. , pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 189 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) paskirti 200 MGL dydžio baudą.

K. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 str. 3 d. ir paskirti jam 3 (trejų) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 3 d., bausmę, paskirtą pagal LR BK 181 str. 3 d., visiško sudėjimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal LR BK 189 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), ir K. J. paskirti laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 3 (trims) mėnesiams ir 200 MGL (26000 Lt) baudą, laisvės atėmimo bausmę atliekant pataisos namuose.

Į K. J. paskirtą bausmę įskaityti sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2007 m. vasario 5 d. iki 2007 m. vasario 15 d.

P. K. , pripažintam kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 189 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) paskirti 2 (dvejų) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

P. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 str. 3 d. ir paskirti jam 4 (ketverių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4 d., bausmę, paskirtą pagal LR BK 181 str. 3 d., dalinio sudėjimo būdu subendrinti su bausme, paskirta pagal LR BK 189 str. 2 d. (2000-09-26 įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), ir P. K. paskirti galutinę subendrintą 6 (šešerių) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Į P. K. paskirtą bausmę įskaityti sulaikymo ir suėmimo laiką nuo 2007 m. vasario 5 d. iki 2007 m. vasario 23 d.

D. J. pripažinti kalta padarius nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 181 str. 3 d. ir paskirti jai 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmę, ją atliekant pataisos namuose.

Vadovaujantis LR BK 72 str. 2 d. 3 p., konfiskuoti D. J. priklausančias transporto priemones VOLVO FL 616, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) , kodas (duomenys neskelbtini), ir Citroen Jumper“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) kodas (duomenys neskelbtini).

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistųjų K. J. ir P. K. apeliacinius skundus atmesti.