Panevėžio apygardos teismo nuosprendis

Panevėžio apygardos teismo teisėjų kolegija, sudaryta iš teisėjų Evaldo Vanago (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), D. Š., A. G.,

neviešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. T. ir nukentėjusiosios S. M. atstovo advokato Kastyčio Paspirgėlio apeliacinius skundus dėl Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2019 m. vasario 21 d. nuosprendžio, kuriuo D. T. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK ) 22 str. 1 d. ir 149 str. 1 d. ir jam paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė.

Civilinės ieškovės S. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš D. T. civilinės ieškovės naudai priteista 1 500 eurų neturtinei žalai atlyginti.

S. M. naudai iš D. T. priteista 470 eurų advokato teisinės pagalbos išlaidų.

D. T. išteisintas iš kaltinimo pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 1 d., nes nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. T. nuteistas už tai, kad jis 2018 m. spalio 26 d. apie 18 val., nukentėjusiosios S. M. namuose, adresu (duomenys neskelbtini) būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, panaudojo fizinį smurtą nukentėjusiosios atžvilgiu, o būtent, pastūmė S. M. ant lovos, tuo padarydamas jai poodines kraujosruvas dešinėje šlaunyje, taip nežymiai sutrikdė nukentėjusiosios sveikatą, po to, numovęs jos kelnes ir apatines kelnaites, užgulęs ją savo kūnu bandė įvesti varpą nukentėjusiajai į makštį, kišo savo pirštus nukentėjusiajai į makštį, tačiau lytinio santykiavimo jam pradėti nepavyko dėl aplinkybių, nepriklausančių nuo jo valios, t. y. nepakankamos erekcijos, tokiais veiksmais D. T. pasikėsino išžaginti S. M. ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 22 str. 1 d. ir 149 str. 1 d..

D. T. taip pat išteisintas iš kaltinimo tuo, kad aukščiau nurodytais veiksmais padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 150 str. 1 d.

Teismo posėdyje nuteistasis prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, o nukentėjusiosios atstovo skundą atmesti. Nukentėjusiosios atstovas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė nuteistojo ir nukentėjusiosios atstovo apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo apeliacinis skundas tenkintinas, o nukentėjusiosios atstovo advokato skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - BPK) 320 str. 3 d. skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina pateiktų apeliacinių skundų ribose.

Baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas (BPK 1 str. 1 d.). Nuosprendis laikomas teisėtu, jeigu jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo proceso įstatymo bei kitų teisės normų, pagrįstas – kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, veikos kvalifikavimo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų, pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas baudžiamojoje byloje surinktus ir skundžiamu nuosprendžiu įvertintus įrodymus konstatuoja, kad, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių ir padarė pagrįstą išvadą dėl D. T. išteisinimo pagal BK 150 str. 1 d., kadangi nepadaryta veika, turinti šio nusikaltimo požymių.

Dėl nukentėjusiosios atstovo advokato skundo argumentų

Apeliaciniame skunde teigiama, kad, priešingai nei konstatuota skundžiamame pirmos instancijos teismo nuosprendyje, nagrinėjamoje situacijoje nuteistojo veiksmai pradžioje buvo nukreipti tenkinti savo lytinę aistrą natūraliu būdu, tačiau tai nepavykus dėl nuteistojo fiziologinių savybių, pastarasis tęsė savo veiksmus ir savo lytinę aistrą patenkino iškreipta forma – pirštus įkišdamas nukentėjusiajai į makštį, todėl D. T. veiksmai atitinka ir BK 150 str. 1 d. dispoziciją. Aukštesnės instancijos teismas atmeta šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą.

Lytinės aistros tenkinimas BK 150 str. prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama kitais būdais, negu numatyta BK 149 straipsnyje, būtent: oraliniu būdu – įvedant vyro varpą nukentėjusiajam asmeniui (vyrui ar moteriai) į burną, analiniu būdu – įvedant vyro varpą nukentėjusiajam asmeniui (vyrui ar moteriai) į išeinamąją angą, ar kitokio fizinio sąlyčio būdu – masturbuojant vyro ar moters lytinius organus, liečiant lytiniu organu kito žmogaus kūną ir panašiai. Ši veika padaroma tiesiogine tyčia. Vertinant nagrinėjamą situaciją aptartos baudžiamosios normos kontekste, aukštesnės instancijos teismas pritaria apylinkės teismo sprendimui, jog D. T. veiksmuose nėra BK 150 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymių.

Visų pirma pažymėtina, jog nukentėjusiosios S. M. parodymai dėl D. T. veiksmų nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžių buvo ne itin nuoseklūs ir kito. S. M., pateikdama pareiškimą policijai dėl nusikalstamos veikos jos atžvilgiu padarymo, nurodė, kad D. T. jai tik kišo pirštus į makštį (1 t. 1 b. l.). Papildomos apklausos metu jau tvirtino, kad D. T. įkišo savo lytinį organą jai į makštį ir lytinio akto metu į makštį kišo dar ir pirštus (1 t. 22 b. l.). Pirmos instancijos teismo posėdžio metu teigė, kad D. T. buvo įkišęs (į makštį) savo lytinį organą, paskui, kai jam neišėjo, su pirštais darbavosi, draskė (1 t. 181 b. l.). Tačiau, pažymėtina, kad S. M. apžiūrėjus Valstybinės teismo medicinos tarnybos Panevėžio skyriaus medicinos specialistui buvo pateikta specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) kurioje nurodoma, kad S. M. lyties organų srityje sužalojimų nenustatyta, tiek vulva, tiek makštis be pakitimų (1 t. 34 b. l.). D. T. tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir pirmos instancijos teismo posėdyje nurodė, kad jis ne kartą bandė įkišti savo varpą į nukentėjusiosios makštį, bandydamas tai daryti įkišo pirštus, tikėjosi, kad pats bandydamas su ranka įkišti savo lytinį organą į nukentėjusiosios makštį jis sukietės (1 t. 180 b. l.). Taigi, nuteistojo veiksmų seka leidžia teigti, jog jis turėjo vieną tikslą, vieną tyčią - išžaginti nukentėjusiąją, o ne patenkinti savo lytinę aistrą kitu būdu. Nuteistojo atlikti veiksmai, t. y. nukentėjusiosios makšties lietimas pirštais, buvo atlikti siekiant palengvinti lytinį aktą natūraliu būdu, kuris nepavyko dėl nuteistojo fiziologinių savybių.

Skunde taip pat teigiama, kad D. T. veiksmai padaryti prieš nukentėjusiąją turi būti traktuojami ne kaip pasikėsinimas išžaginti, o kaip išžaginimas, t. y. D. T. turi atsakyti pagal BK 149 str. 1d. numatytos veikos padarymą. Aukštesnės instancijos teismas atmeta ir šį apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą. Įvertinus nukentėjusiosios parodymų nenuoseklumą bei jos pateiktas skirtingas įvykio versijas, Valstybinės teismo tarnybos Panevėžio skyriaus specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) bei liudytojos L. S. pirmos instancijos teisme duotus parodymus, kuomet ji nurodė, kad S. M. jai sakė, kad (D. T.) „užgulė, vertė ant lovos, užkišęs burną laikė, kad kišo pirštus, lytinį organą, jam nestovėjo“ (1 t. 184 b. l.), darytina išvada, kad D. T. kėsinosi išžaginti S. M., tačiau byloje surinkti įrodymai nepatvirtina teiginio, jog jis ir įvykdė šią nusikalstamą veiką, tai yra nukentėjusiąją išžagino. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai ištyrus proceso metu surinktus įrodymus nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi atsakyti, tai yra apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais ir prielaidomis.

Nukentėjusios advokato apeliaciniame skunde keliamas ir priteisto civilinio ieškinio dydžio klausimas. Teigiama, kad teismas tik iš dalies tenkindamas nukentėjusiosios pareikštą civilinį ieškinį nepakankamai atsižvelgė į aplinkybę, kad nuteistojo atlikti veiksmai pasižymi didesniu pavojingumu, kadangi jais pažeista svarbi žmogaus vertybė – lytinis neliečiamumas, todėl atsižvelgus į tai priteistinos žalos dydis didintinas ir civilinis ieškinys turėtų būti tenkintinas visiškai. Aukštesnės instancijos teismas šį skundo argumentą taip pat atmeta kaip nepagrįstą.

BPK 109 str. nustatyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. CK 6.250 str. 1 d. nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, pažeminimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pagal to paties straipsnio 2 d. teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos neturtinės žalos dydį, kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Apeliacinės instancijos teismas, remdamasis šiomis įstatymo nuostatomis bei vertindamas visų žalos dydžio nustatymui reikšmingų kriterijų visumą, nukentėjusiosios prašomą atlyginti neturtinės žalos dydį sumažino nuo 15 000 eurų iki 3000 eurų, iš kurių 1500 nuteistasis jau buvo atlyginęs iki pirmos instancijos teismo nuosprendžio priėmimo. Pripažinti, kad priteistas atlyginti neturtinės žalos dydis nustatytas pažeidžiant CK 6.250 straipsnio nuostatas, kad jis yra aiškiai per mažas, prieštaraujantis teisingumo, protingumo kriterijams bei, proporcingumo principams, teisėjų kolegija neturi pagrindo.

Teismo medicinos specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad S. M. padarytos poodinės kraujosruvos dešinėje šlaunyje. Padaryti sužalojimai sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą (1 t. 34 b. l.). Įvertinus kasacinės instancijos teismo formuojamą praktiką bylose, susijusiose su nežymiu asmens sveikatos sutrikdymo padarymu bei įvertinusi anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė 3000 Eur neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo dydį, atsižvelgė į visus teisiškai reikšmingus kriterijus, būtinus nustatant neturtinės žalos dydį, todėl jis neturi būti didinamas.

Dėl D. T. skundo argumentų

Pirmosios instancijos teismas D. T. už BK 22 str. 1 d., 149 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos padarymą skyrė vienerių metų laisvės atėmimo bausmę. Nuteistasis apeliaciniame skunde nesutinka su jam paskirta bausme, prašo ją vadovaujantis BK 62 str. 2 d. 4 p. pakeisti į arešto arba laisvės apribojimo bausmę. Skunde nurodoma, kad nuteistasis nuo pat pradžių prisipažino ir nuoširdžiai gailėjosi dėl nusikalstamos veikos padarymo, dar iki pirmos instancijos teismo posėdžio atlygino nukentėjusiajai dalį padarytos neturtinės žalos, atsiprašė nukentėjusiosios.

Nusikalstamos veikos, numatytos BK 149 str. 1 d., sankcijoje numatyta viena bausmės rūšis - laisvės atėmimas iki septynerių metų. Taigi, įstatymo leidėjas už BK 149 str. 1 d. numatyto nusikaltimo padarymą nėra numatęs jokios kitos alternatyvios bausmės.

Pagal BK 62 str. 2 d. teismas, atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinimo stadijoje. Įstatymų leidėjas šią normą sukonstravo taip, kad švelnesnės, negu įstatymo numatyta bausmės skyrimo galimybė su turtinės žalos atlyginimu saistoma tik tuomet, kai turtinė žala realiai buvo padaryta. Taigi, darytina išvada, jog visiškas ar dalinis turtinės žalos atlyginimas LR BK 62 str. 2 d. taikymui yra būtinas tik tuo atveju, jei nusikalstama veika tokia žala buvo padaryta.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad šiuo atveju turtinė žala nukentėjusiajai nebuvo padaryta, o civilinis ieškinys byloje pareikštas tik dėl neturtinės žalos atlyginimo. Taigi, lieka dvi būtinos sąlygos, kurioms esant teismas gali paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę: 1) turi būti atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir 2) veika turi būti nutrūkusi rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką.

Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nuosprendyje pripažino dvi D. T. atsakomybę lengvinančias aplinkybes, o būtent tai, kad jis prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi bei tai, kad jis atlygino pusė nusikaltimu padarytos žalos. D. T. visose apklausose nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios pripažino savo kaltę, apie įvykdytą nusikaltimą laisva valia davė išsamius parodymus. Be to, iš bylos duomenų matyti, kad jis nuoširdžiai gailėjosi dėl padaryto nusikaltimo – kritiškai vertino savo elgesį, krimtosi dėl įvykdyto. Todėl kaltininko prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi atsakomybę lengvinančia aplinkybe pirmosios instancijos teismas pripažino nepažeisdamas baudžiamojo įstatymo reikalavimų. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka ir su pirmosios instancijos teismo išvada, jog D. T. taikytina dar viena atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 str. 1 d. 3 p. Paminėtas baudžiamojo kodekso straipsnis nustato, kad kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe pripažįstamas kaltininko savanoriškas atlyginimas ar pašalinimas žalos, padarytos nusikalstamais veiksmais. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad D. T. atlygino didelę dalį žalos. Pažymėtina, kad šiuo atveju (BK 59 str. 1 d. 3 p.), skirtingai nei BK 62 str. 2 dalyje, atlygintina žala turi būti suprantama ne tik kaip materialinių nuostolių atlyginimas, bet ir kaip fizinių bei moralinių padarinių pašalinimas.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje taip pat konstatavo, kad iš byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje patikrintų įrodymų seka, kad D. T. tyčia buvo nukreipta išžaginti nukentėjusiąją. Šio nusikaltimo nebaigė dėl nuo jo valios nepriklausančių priežasčių, tai yra ši nusikalstama veika nutrūko pasikėsinant ją daryti.

Taigi, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytus argumentus apeliacinio teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad, priešingai nei savo nuosprendyje nurodė apylinkės teismas, šiuo atveju skiriant D. T. bausmę už nusikalstamą veiką, numatytą BK 22 str. 1 d., 149 str. 1 d., yra visuma baudžiamajame įstatyme numatytų sąlygų, leidžiančių taikyti BK 62 str. nuostatas.

Kartu pažymėtina, jog įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą.

Taigi, atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei įvertinusi visas bausmės skyrimui reikšmingas bylos aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė - laisvės atėmimas – nėra pakankamai individualizuota ir, šiuo atveju, ne visiškai atitinka teisingumo principo nuostatas. Pirmosios instancijos teismas, kaip jau nurodyta, skirdamas bausmę iš esmės tinkamai vertino bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, tačiau akcentuotinos ir kitos, nepakankamai įvertintos aplinkybės. Kaip jau nurodyta nuosprendyje, D. T. nusikalto pirmą kartą, nėra padaręs administracinių nusižengimų, dirba, charakterizuojamas teigiamai tiek gyvenamojoje, tiek darbo vietoje. Jokių kitokių duomenų apie galimus teisės pažeidimus ar kitokį netinkamą G. T. elgesį teismui pateikta nebuvo. Įvertinus visas šias aplinkybes darytina išvada, kad nustatyta nuteistojo nusikalstama veika buvo atsitiktinė, netinkamai susiklosčiusių aplinkybių išdava. Tai patvirtina D. T. elgesys ne tik prieš nusikalstamą veiką, bet ir po jos padarymo, kuomet jis ne tik visiškai pripažino savo kaltę ir kritiškai bei neigiamai vertino savo veiksmus, tačiau ir nuoširdžiai bei itin emocingai atsiprašė nukentėjusiosios, pagal savo išgales atlygino didžiąją dalį padarytos žalos. Padaryta nusikalstama veika sunkių padarinių sukelta nebuvo. Svarstant skiriamos bausmės rūšį ir dydį atsižvelgtina ir į pastaruoju metu itin pablogėjusią nuteistojo šeimos nario – tėvo sveikatos būklę, kuriam reikalinga priežiūra ir kuriuo G. T. privalo rūpintis. Įvertinus visas nurodytas aplinkybes konstatuotina, kad net ir santykinai nedidelės trukmės laisvės atėmimo bausmė ženkliai apribotų esamus nuteistojo socialinius bei darbinius ryšius, apsunkintų artimųjų padėtį bei galimybę nukentėjusiajai atlyginti likusią neturtinę žalą. Teismas daro išvadą, kad nustatytomis aplinkybėmis baudžiamojo įstatymo sankcijoje numatytos bausmės skyrimas G. T. prieštarautų teisingumo principui. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2019-02-21 nuosprendis keičiamas ir D. T. paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė keičiama laisvės apribojimo bausme (BPK 328 str. 1 p., 2 p.).

Teisėjų kolegija vadovaudamasi BPK 326 str. 2 d. 2 p.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Panevėžio apylinkės teismo Kupiškio rūmų 2019 m. vasario 21 d. nuosprendį pakeisti.

D. T. pagal BK 22 str. 149 str. 1 d. paskirtą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę pakeisti laisvės apribojimu vieneriems metams, įpareigojant jį per visą bausmės laiką tęsti darbą.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.