Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A-895-190/2012

Teisėjas Olegas Zaicevas Teisminio proceso Nr. 1-17-1-00920-2011-5

2012 m. lapkričio 6 d.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. V. ir S. K. apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 19 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (2 nusikalstamos veikos), ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (2011-04-12 epizodas) – laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (2011-04-13 epizodas) – laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 ir 4 dalių pagrindu A. V. paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir galutinė subendrinta bausmė paskirta – laisvės atėmimas 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.

S. K. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (2 nusikalstamos veikos), ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (2011-04-12 epizodas) – laisvės atėmimu 6 mėnesiams;

- pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. (2011-04-13 epizodas) – laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 ir 4 dalių pagrindu S. K. paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu ir paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 9 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1, 3 dalimis, šiuo nuosprendžiu paskirta bausmė subendrinta su 2006-06-30 Klaipėdos apygardos teismo nuosprendžiu skirta ir neatlikta 7 m. 10 mėn. 20 d. laisvės atėmimo bausme, prie neatliktos bausmės pridedant šiuo teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį ir S. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 8 (aštuoneriems) metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. V. ir S. K. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupėje, iš anksto žinodami, kad nevykdys įrankių nuomos sutarties sąlygų, ir neketindami grąžinti išsinuomotų įrankių, 2011-04-12 atvyko prie Laisvės pr. 55 Vilniuje, kur S. K. liko laukti automobilyje, o A. V. UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose su minėtos bendrovės atstovu sudarė įrankių nuomos sutartį, pagal kurią išsinuomojo 600 Lt vertės suvirinimo aparatą „Parva“ ir 800 Lt vertės kampinę šlifavimo mašiną „Bosh“, tokiu būdu jie apgaule savo naudai įgijo svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 1400 Lt vertės turtą, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK182 str. 1 d.

Be to jie, veikdami bendrininkų grupėje, iš anksto žinodami, kad nevykdys įrankių nuomos sutarties sąlygų, ir neketindami grąžinti išsinuomotų įrankių, 2011-04-13 atvyko prie Laisvės pr. 55 Vilniuje, kur S. K. liko laukti automobilyje, o A. V. UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose su minėtos bendrovės atstovu sudarė įrankių nuomos sutartį, pagal kurią išsinuomojo 800 Lt vertės betono maišyklę „B-132“ ir 1000 Lt vertės elektros generatorių „Einhel“, tokiu būdu jie apgaule savo naudai įgijo svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį 1800 Lt vertės turtą, t.y. padarė nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 182 str. 1 d.

Teismas, anot apelianto, nuosprendyje nustatydamas bausmės rūšį bei dydį, nevertino jo asmenybę apibūdinančių aplinkybių, dėl to jam buvo paskirta neadekvati, per griežta bausmė. Tai yra teismas neatsižvelgė į tai, kad jis turi tris mažamečius vaikus, nors yra išsiskyręs, tačiau būdamas laisvėje, maksimaliai prisidėdavo prie vaikų išlaikymo, kadangi buvusios sutuoktinės pajamos yra labai mažos. Paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę, jis negalėtų finansiškai prisidėti prie vaikų išlaikymo. Be to, ilgalaikis bendravimo su tėvu nutraukimas šiuo atveju vaikams taip pat padarytų neatitaisomą žalą, dėl ko jam turi būti pakirta bausmė, nesusijusi su laisvės atėmimu.

Pirmosios instancijos teismas taip pat, A. V. teigimu, nepagrįstai jo prisipažinimo ir nuoširdaus gailėjimosi nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.). Atkreipia dėmesį, jog iš byloje esančių jo parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu, galima daryti išvadą, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir dėl to nuoširdžiai gailisi. Iš nagrinėjamoje byloje užfiksuotų parodymų, duotų tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu matyti, kad jis neneigė to fakto nuo pat bylos nagrinėjimo pradžios, t.y., kad jis įvykdė jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Iš bylos medžiagos akivaizdžiai matyti, kad jo nuoširdų gailėjimąsi dėl savo nusikalstamo poelgio įrodo tai, kad jis nuo pat bylos pradžios pripažino esmines bylos aplinkybes, kritiškai vertino savo poelgį, padarė atitinkamas išvadas dėl savo elgesio, bei, nepaisant sunkios savo turtinės padėties (turi tris mažamečius vaikus, kuriuos, būdamas laisvėje, materialiai išlaikė, individualios įmonės „Stabila“ bankrotas, kurio metu buvo parduotas visas šeimai priklausantis turtas, įskaitant ir šeimos gyvenamąsias patalpas), pilnai atlygino nukentėjusiajam UAB „(duomenys neskelbtini)“ turtinę žalą, kas taip pat pripažintina jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 3 p.). Pažymėtina, anot apelianto, ir tai, kad jis apie įvykdytą nusikalstamą veiką pilnai prisipažino ikiteisminio tyrimo metu, t.y. ne verčiamas įrodymų, o laisva valia.

Teismas taip pat nepagrįstai nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, jog jis nusikalstamas veikas padarė dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininko padėties (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 4 p.). Pažymi, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek duodamas parodymus teisme paaiškino, jog turėdamas finansinių sunkumų nutarė išsinuomoti įrankius iš įstaigų, kurios šiuos nuomoja, ir parduoti. Be to, iš jo parodymų matyti, kad jis kaltinamojo S. K. leidimu apsigyveno Vilniuje jo nuomojamame bute, atvykęs iš kito miesto, turėdamas labai nedideles pinigines santaupas. Sunkią turtinę bei beviltišką padėtį taip pat patvirtina paskutinio posėdžio metu pateikta Šiaulių apygardos teismo nutartis, kuria buvo patvirtinti A. V. individualios įmonės kreditoriniai reikalavimai, kurie siekė beveik 500 000 Lt. Pažymėtina ir tai, kad bankroto procedūros metu buvo parduotas visas šeimos turtas, įskaitant ir šeimos gyvenamąją patalpą.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, anot apelianto, nuosprendyje nepagrįstai kritiškai įvertinęs A. V. ir jo parodymus, duotus bylos nagrinėjimo metu, rėmėsi vien tik parodymais, užfiksuotais tyrimo metu. Nagrinėjant bylą teisme, kaip A. V., taip ir jis, logiškai paaiškino priežastis, dėl ko ir kokiu būdu tyrimo metu buvo išgauti neteisingi parodymai. A. V. teisme paaiškino, kad tyrimo metu jį pradėjo spausti policijos pareigūnai, vertė duoti parodymus prieš S. K., t.y. prieš jį, žadėjo jam palankesnę tyrimo pabaigą. A. V. paaškino, kad jis (S. K.) nieko nežinodamas apie jo sumanymus, paprašytas, vežiojo jį kaip vairuotojas. A. V. parodė, kad jis (S. K.) vežiojo jį į nuomos punktus, matė įrankius, bet įrankių dokumentų jis nerodė, o dėl daiktų priklausomybės jis jam aiškindavo, kad įrankius įsigijo išperkamosios nuomos pagrindu. A. V. parodė, kad parduodant įrankius, jis (S. K.) nedalyvavo, išskyrus atvejį, kai buvo paprašytas padėti parduoti betono maišyklę. Tačiau vėl gi, jis buvo nurodęs, kad betono maišyklę buvo įsigijęs išperkamosios nuomos pagrindu, o visus gautus už šio įrenginio pardavimo pinigus - 400 lt., buvo S. K. buvo atidavęs jam, t.y. A. V.. A. V. taip pat nurodė, kad būtent dėl sunkios materialinės padėties jis sugalvojo tokį būdą užsidirbti pinigų. Taip pat A. V. teisme parodė, kad įrankius pirkti jis siūlė A. I., kuris teisme apklaustas patvirtino šią aplinkybę bei taip pat minėjo I. J., kad įrankius jis nusipirko išperkamosios nuomos pagrindu.

Kaip jau paminėta, jo (S. K.) parodymus, duotus teisminio nagrinėjimo metu, teismas įvertino kritiškai, vertino kaip gynybinę poziciją bei kaip siekimą išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytus veiksmus. Tačiau jis (apeliantas) paaiškino, kad apklausos metu pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus buvo prastos fizinės būklės po atliktos operacijos, vartojo stiprius vaistus nuo skausmo, kas galėjo paveikti realybės suvokimą. Teisme, bylos nagrinėjimo metu, jis davė teisingus parodymus. Iš tikrųjų, jis paprašytas ir darydamas paslaugą, vežiojo A. V. jo reikalais, į įmones A. V. ėjo pats, jis laukė jo mašinoje, nežinodamas, kad tai yra nuomos punktai. Dėl atneštų įrankių priklausomybės A. V. jam aiškino, kad įsigyja juos išperkamosios nuomos pagrindu. Kadangi jokių sutarčių ar kitų dokumentų nematė, o A. V. visiškai pasitikėjo, jokių įtarimų dėl daiktų priklausomybės jam nekilo. A. V. prašymu pažįstamam Rimui jis buvo pasiūlęs pirkti betono maišyklę, už maišylę gauti pinigai – 400Llt buvo perduoti A. V.. Kitus įrankius A. V. pardavinėjo pats. Jo veiksmai, o būtent tai, kad jis priėmė A. V. gyventi pas save, vežiojo jį savo automobiliu jo reikalais, tarpininkavo parduodant betono maišyklę, rodo, kad norėjo jam padėti, nežinodamas ir nesuvokdamas, kad A. V., nesąžiningai elgdamasis jo atžvilgiu, daro nusikaltimą.

Jo ir A. V. parodymai, duoti teisminio nagrinėjimo metu, ne tik neprieštarauja, bet visiškai atitinka byloje surinktus ir teisme patikrintus įrodymus. Iš visų liudytojų parodymų, tame tarpe A. I. ir I. J., kuriuos teismas taip pat nepagrįstai vertino kritiškai, seka, kad būtent A. V. nuomojo įrankius ir juos pardavinėjo siekiant pasipelnyti.

Apeliantas atkreipia dėmesį į tai, kad A. V. parodymai, duoti jo atžvilgiu ikiteisminio tyrimo metu, nėra konkretūs ir grindžiami prielaidomis, nes iš A. V. parodymų seka, jog jis tik mano, kad jis (S. K.) žinojo apie jo veiksmų neteisėtumą. Tačiau niekur jo parodymuose nėra užfiksuota tokio fakto, kad jie su A. V. susitarė kartu daryti nusikalstamą veiką, o būtent sukčiavimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu.

S. K. pažymi, jog teismas padarė išvadą, kad, nors jis, t.y. S. K., tiesiogiai nedalyvavo paimant įrankius iš apgaulės būdu suklaidinto nuomos punkto, tačiau aktyviais veiksmais kontroliavo šį procesą, veždamas A. V. į nuomos punktus, leisdamas išnuomotus įrankius laikyti savo bute, ieškodamas pirkėjų bei šiems parduodamas įrankius, t.y. teismas nurodė požymius, kurie gali būti priskirti prie veikos objektyviųjų požymių, tačiau nenurodė nei vieno jo veikos subjektyviojo požymio.

Taigi, apelianto teigimu, jo veiksmuose nėra tyčios apgaulės būdu įgyti svetimą turtą, kas būtina BK 182 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėčiai, todėl įrodymai šioje byloje buvo įvertinti pagal teismo vidinį įsitikinimą, kuris neturi objektyvaus pagrindo, kadangi kaltinantys įrodymai nebuvo kruopščiai analizuojami ir lyginami su kitais byloje esančiai įrodymais.

Teismo posėdyje nuteistieji A. V. ir S. K. bei jų gynėjai prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistųjų A. V. ir S. K. apeliaciniai skundai atmestini.

Dėl S. K. apeliacinio skundo

S. K. apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus ir jų pagrindu priėmė nepagrįstą nuosprendį, tačiau kolegija sprendžia, kad šis skundo argumentas nepagrįstas.

Teismai savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Kolegijos nuomone, apylinkės teismas išsamiai ištyrė byloje esančius įrodymus, nepažeisdamas BPK 301 str. reikalavimų, teisingai juos įvertino.

Skundą nagrinėjantis teismas pažymi, jog pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisiamajame posėdyje ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl S. K. kaltės, o jo įvykdytas nusikalstamas veikas tinkamai kvalifikavo bei teisingai taikė baudžiamojo įstatymo bei baudžiamojo proceso normas.

Apeliantas skunde neigia dalyvavęs jam inkriminuotų nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d., padaryme, tačiau toks skundo argumentas vertintinas kaip pasirinktas gynybos būdas bei mėginimas išvengti baudžiamosios atsakomybės už šiuos nusikaltimus, nes jie prieštarauja byloje surinktiems ir S. K. kaltę patvirtinantiems įrodymams bei neatitinka faktinių bylos aplinkybių.

Kolegija pažymi, jog netikėti kaltinamojo A. V. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo metu, nėra pagrindo, nes šie pirminiai parodymai atitiko ir neprieštaravo liudytojų parodymams, kitiems byloje surinktiems įrodymams, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį jais vadovavosi. Neįtikinama yra A. V. teisme išsakyta pozicija, jog ikiteisminio tyrimo metu tyrėjai vertė jį duoti parodymus prieš S. K., nes jis pats teisme patvirtino, kad duodant parodymus ikiteisminio tyrimo teisėjui spaudimo nebuvo, tačiau jis vistik davė analogiškus parodymus kaip ir tyrėjai. Be to, iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog jokių prašymų ar pastabų nei susipažinus su apklausos protokolais, nei su visa ikiteisminio tyrimo medžiaga, nutesitieji nepateikė, kas patvirtina, kad parodymai buvo duoti laisva valia.

Taigi, baudžiamosios bylos medžiaga tvirtina, jog nuteistasis A. V. ikiteisminio tyrimo metu nuosekliai teigė, jog S. K. žinodamas, jog parduodami įrankiai yra ne jo (A. V.), jam padėdavo ieškoti pirkėjų ir juos parduoti, dažniausiai įrankius parduodavo būtent S. K. (t. 1, b.l. 94, 99-101).

Tokius A. V. parodymus, patvirtinančius S. K. kaltę inkriminuotų nusikaltimų padaryme, patvirtina liudytojas J. K., kuris teisiamajame posėdyje atpažino S. K. kaip vyresnįjį iš dviejų asmenį, būtent su kuriuo tarėsi dėl betono maišyklės pirkimo ir kuriam už ją sumokėjo pinigus, kai tuo metu kitas jaunesnis asmuo (A. V.) buvo šalia, tačiau jų pokalbyje nedalyvavo. Taip pat liudytojas G. B., kuris parodė, jog A. V. nuomotis įrankių automobiliu „Volkswagen Passat“ du kartus atvežė plikas vaikinas, kuris liko sėdėti automobilyje (t. 2, b.l. 11-31).

S. K. skunde teigia, jog jo veiksmuose nėra tyčios apgaulės būdu įgyti svetimą turtą. Tačiau pažymėtina, jog analizuojant S. K. inkriminuotų sukčiavimų subjektyviąją pusę ir jo kaltės formą, pažymėtina, kad jo veikos objektyvieji požymiai, t.y. veiksmai, aktyvumas, duoda neabejotiną pagrindą teigti, kad šiuos nusikaltimus jis padarė veikdamas tiesiogine tyčia. Tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu surinkta pakankamai duomenų, patvirtinančių tai, kad S. K., nors tiesiogiai nedalyvavo paimant įrankius iš apgaulės būdu suklaidinto nuomos punkto, tačiau aktyviais veiksmais kontroliavo šį procesą, veždamas A. V. į nuomos punktus, leisdamas išnuomotus įrankius laikyti savo bute, ieškodamas pirkėjų bei šiems parduodamas įrankius.

Taigi, pirmosios instancijos teismas vadovavosi byloje surinktų įrodymų visuma, kurių pakako daryti pagrįstą išvadą, kad S. K. ir A. V., veikdami bendrininkų grupėje, iš anksto žinodami, kad nevykdys įrankių nuomos sutarties sąlygų, ir neketindami grąžinti išsinuomotų įrankių, S. K. likus laukti automobilyje, o A. V. UAB „(duomenys neskelbtini)“ patalpose su minėtos bendrovės atstovu sudarius įrankių nuomos sutartis, pagal kurias A. V. išsinuomojo 600 Lt vertės suvirinimo aparatą „Parva“, 800 Lt vertės kampinę šlifavimo mašiną „Bosh“, 800 Lt vertės betono maišyklę „B-132“ ir 1000 Lt vertės elektros generatorių „Einhel“, jie apgaule savo naudai įgijo svetimą, UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą.

Įvertinusi aukščiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 19 d. nuosprendis teisėtas ir pagrįstas, naikinti ar keisti nuosprendį S. K. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo, o apelianto nesutikimas su byloje surinktų įrodymų vertinimu dar savaime nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino bylos duomenis.

Dėl A. V. apeliacinio skundo

Kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, jog apylinkės teismas, skirdamas bausmę A. V., įvertino Lietuvos Respublikos BK 54 str. 2 d. numatytas aplinkybių reikšmę, t. y. iš esmės atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltinamojo asmenybę ir nurodė bausmės skyrimo motyvus.

A. V. padarė du nesunkius baigtus tyčinius nusikaltimus, be to iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog, nors apelianto teistumas išnykęs, tačiau jis praeityje teistas, baustas administracine tvarka. Nuteistasis A. V. niekur nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio, o tai, kad jis padarė sukčiavimą leidžia daryti išvadą, kad toks apelianto nusikalstamo veikimo būdas yra jo pragyvenimo šaltinis. Apeliacinės instancijos teismo nuomone. Įvertinusi šias aplinkybes, kolegija sutinka su apylinkės teismo išvada, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti tik paskyrus realią laisvės atėmimo bausmę.

Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.

Iš bylos medžiagoje esančių duomenų matyti, kad A. V. apklausiamas teisme kaltu prisipažino iš dalies ir pakeitė ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, teigdamas, kad jo bendrininkas S. K. nusikaltimų daryme nedalyvavo, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe nepripažino tai, kad jis prisipažino ir nuoširdžiai gailisi (Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 2 p.).

Taip pat apylinkės teismas pagrįstai nepripažino A. V. Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 4 p. numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 4 p. numato atsakomybę lengvinančią aplinkybę, kai nusikalstama veika padaryta dėl labai sunkios turtinės arba beviltiškos kaltininkui padėties. A. V. skunde atkreipia dėmesį, jog sunkią turtinę bei beviltišką padėtį patvirtina paskutinio posėdžio metu pateikta Šiaulių apygardos teismo nutartis, kuria buvo patvirtinti A. V. individualios įmonės kreditoriniai reikalavimai (beveik 500 000 Lt), taip pat tai, kad bankroto procedūros metu buvo parduotas visas šeimos turtas, įskaitant ir šeimos gyvenamąją patalpą. Tačiau apeliacinė instancija pažymi, jog A. V. su A. V. yra išsiskyręs dar 2009 m., o iš buvusios sutuoktinės 2012-02-07 paaiškinimo matyti, jog jis 2010 m. iš Mažeikių išvyko į Vilnių, pas vaikus nebeatvyksta (t. 1, b.l. 161), taigi byloje nėra įrodymų, iš kurių būtų galima pagrįstai spręsti, jog A. V. apgaulės būdu įgytus pinigus būtų panaudojęs iškilusioms šeimos ar įmonės finansinėms problemoms spręsti.

Iš bylos medžiagoje esančių duomenų matyti, kad A. V. ikiteisminio tyrimo metu atlygino UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarytą žalą, ką teismo posėdyje patvirtino šios šmonės direktorius R. N. bei darbuotojas G. B. (t. 2, b.l. 11-31). Lietuvos Respublikos BK 59 str. 1 d. 3 p. numato, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra tai, kad kaltininkas savo noru atlygino padarytą žalą, todėl ši aplinkybė pripažintina A. V. atsakomybę lengvinančia.

Tačiau kolegija daro išvadą, jog, net ir pripažinus atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad A. V. atlygino UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarytą žalą, nėra pagrindo švelninti apeliantui Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. liepos 19 d. nuosprendžiu paskirtų laisvės atėmimo bausmių. Įvertinus aukščiau paminėtų aplinkybių visumą, tai, jog Lietuvos Respublikos BK 182 str. 1 d. sankcijos vidurkis yra 1 metai 7 mėnesiai 15 dienų, ir tai, kad pirmosios instancijos teismo už kiekvieną A. V. padarytą nusikaltimą paskirtos bausmės – 6 mėnesiai – yra aiškiai mažesnės nei sankcijoje numatytas vidurkis ir yra artimos jos minimaliai ribai, švelninti bausmes nėra pakankamo pagrindo. Be to, skundą nagrinėjantis teismas atkreipia dėmesį, jog A. V. yra pripažintas kaltu už dviejų nusikalstamų veikų padarymą.

Kolegijos nuomone, A. V. už kiekvieną nusikalstamą veiką paskyrė tiek savo rūšimi, tiek ir dydžiu tinkamas bausmes, keisti skundžiamu nuosprendžiu paskirtas bausmes dėl apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Remdamasi išdėstytais motyvais ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

nutarė:

A. V. ir S. K. apeliacinius skundus atmesti.