Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas

2021-11-17 · Administracinė byla Nr. eI3-2677-872/2021

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2021-11-17
Bylos Nr.
eI3-2677-872/2021
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00678-2020-8
Bylos rūšis
administracinė byla
Instancija
I-a instancija
Rezultatas
Skundas (prašymas) atmestas
Teisėjas
Fausta Vitkienė (pirm.)
Pareiškėjas
UAB "Lanx"
Atsakovas
Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Kauno apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
Kategorijos
Administracinė byla Nr. eI3-2677-872/2021Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00671-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: 12.15.5.3; 55.1.3 (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2021 m. lapkričio 17 d.Vilnius
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Fausta Vitkienė,sekretoriaujant Anai Matutienei,dalyvaujant pareiškėjo atstovams - direktoriui A. K. ir advokatui Gintarui Dabkevičiui,atsakovo atstovui D. S.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Lanx“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Šalies argumentai

Pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė „Lanx“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2020 m. vasario 6 d. sprendimą Nr. S-19(7-158/2019) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimą Nr. 69-95 (toliau – ir VMI sprendimas); 3) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Kauno AVMI) 2019 m. rugpjūčio 21 d. sprendimą Nr. (7.45) FR0682-192 dėl patikrinimo akto tvirtinimo (toliau – ir Kauno AVMI sprendimas).

Pareiškėja skunde nurodė, kad:

Mokesčių administratorius mokestinio patikrinimo metu nustatė, kad pareiškėjos ūkinės operacijos įformintos ne su tuo ūkio subjektu; buhalterinėje apskaitoje apskaitytos ūkinės operacijos tarp nurodytų ūkio subjektų nurodytomis sąlygomis neįvyko, todėl naftos produktų (dyzelino) pirkimo dokumentus iš UAB „Togesta“ už 1 475 822,27 Lt ir iš UAB „EEFC“ už 402 755 Lt pripažino neturinčiais juridinės galios. Kauno AVMI pareiškėjai papildomai apskaičiavo pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) ir pelno mokestį (toliau – ir PM) ir su juo susijusias sumas. VMI sprendimu patvirtino Kauno AVMI sprendimą, o Komisija patvirtino VMI sprendimą. Komisijos sprendimas yra priimtas šališkai įvertinus bylos aplinkybes ir grindžiamas išimtinai tik VMI suformuotomis išvadomis, ignoruojant ir nevertinant pareiškėjos nurodomų aplinkybių, kurios paneigia pareiškėjos žinojimą ar galėjimą žinoti apie PVM sukčiavimą ir pagrindžia jos, kaip atidaus ir rūpestingo mokesčių mokėtojos, sąžiningumą.

Komisijos sprendimo išvados neatitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) pateikiamų išaiškinimų, pagal kuriuos ūkio subjektai, ėmęsi bet kokių priemonių įsitikinti, kad jų sandoriais nėra sukčiaujama dėl PVM ar dėl kitų priežasčių, turi turėti galimybę pasitikėti šių sandorių teisėtumu be rizikos prarasti teisę į PVM atskaitą. Pareiškėja pateikė mokesčių administratoriui rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog ėmėsi priemonių ir patikrino viešai skelbiamus duomenis apie kontrahentus. Pareiškėja įsitikino, jog įmonės įregistruotos juridinių asmenų registre, įregistruotos PVM mokėtojais, turi išduotas licencijas verstis nefasuotais naftos produktais, neįtrauktos į asmenų, nevykdančių mokesčių administratoriaus nurodymų, sąrašą, atidarę atsiskaitomąsias banko sąskaitas bankuose. Patikrinusi šiuos duomenis, pareiškėja neturėjo jokio pagrindo suabejoti jų patikimumu. Tuo metu, kai UAB „Lanx“ sudarė sandorius su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“, nebuvo jokių oficialių rekomendacijų, kas laikytina tinkamu būsimų verslo partnerių patikimumo patikrinimu, kokių konkrečiai priemonių turi būti imamasi, siekiant įsitikinti būsimų verslo partnerių patikimumu. Net ir nesant parengtų rekomendacijų, pareiškėja 2012 m. ir 2013 m. surinko ir patikrino informaciją apie būsimus verslo partnerius.

Teisingumo Teismo suformuota praktika aiškiai įtvirtina, jog tik išimtiniais atvejais, kuomet objektyviais ir neginčijamais įrodymais yra patvirtinamas faktas, jog apmokestinamasis asmuo žinojo ir negalėjo nežinoti, kad atitinkamu sandoriu tiekėjas sukčiauja, pirkėjas praranda teisę atskaityti tiekėjui sumokėtą PVM. Pareiškėjos veiksmuose nėra jokių nesąžiningumo požymių, nėra jokių aplinkybių, kurios leistų kilti abejonei, kad pareiškėja galėjo žinoti apie kito sutarties kontrahento vykdomą PVM sukčiavimą. Nei mokestinio tyrimo metu, nei ikiteisminio mokestinio nagrinėjimo metu nebuvo nustatytas joks objektyvus įrodymas, kad prekę tiekiantys subjektai veikia neteisėtai ir sukčiauja. Kad ir kokių veiksmų pareiškėja būtų ėmusis būsimų partnerių patikimumui patikrinti, VMI tokius veiksmus vis tiek galėtų laikyti nepakankamais. Komisija neteisingai teigia, kad informacijos apie kontrahentus ieškota jau po sandorių su jais sudarymo – byloje esanti rašytinė medžiaga patvirtina, kad informacija apie UAB „Togesta“, su kuria sutartis sudaryta 2012 m. gegužės 23 d., buvo gauta ir atspausdinta tą pačią dieną 2012 m. gegužės 23 d., o ne vėliau, o informacija apie UAB „EEFC“ buvo tikrinta 2013 m. vasario 21 d. ir 2013 m. gegužės 16 d., nes su šia įmone buvo sudaryti tik du sandoriai 2013 m. vasario 21 d. ir 2013 m. kovo 26 d.

Tiek VMI, tiek Komisija, nevertino pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ užėmė tik 15 proc. pareiškėjos įsigytų degalų rinkos. Sandoriai su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ buvo sudaryti, nes jie kaip ir kiti kuro tiekėjai pateikė komercinius pasiūlymus ir jų siūlomos kuro įsigijimo sąlygos tuo metu buvo palankiausios. Prieš priimant sprendimą dėl sandorių sudarymo, pareiškėja patikrino potencialių sutarties partnerių veiklos teisėtumą ir leistinumą. Tik patikrinus atsakingų valstybės institucijų viešai skelbiamą informaciją bei įmonių steigimo dokumentus buvo priimti sprendimai dėl bendradarbiavimo. Pareiškėjai negalėjo būti ir nebuvo žinoma, kokie tolimesni veiksmai buvo atliekami su jos už įsigytą kurą į tiekėjų banko sąskaitas pervestais pinigais. Abejones dėl sukčiavimo sukėlusių pavedimų kontrolė priklauso bankams. Šis faktas taip pat patvirtina neteisėtą VMI išvadą, kad kontrahentai neturėjo resursų veiklai vykdyti. Kuro įsigijimo iš UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sandoriai niekuo neišsiskyrė iš UAB „Lanx“ sudarytų sandorių dėl kuro tiekimo su kitais ūkio subjektais. VMI buvo pateikti paskaičiavimai, atskleidžiantys, kad kainų skirtumai lyginant su kitais tuo metu teikiančiais kurą tiekėjais buvo tik 0,42 proc., o tai nėra ženklus kainų skirtumas.

Kontrahentų patikimumas taip pat įvertintas ir valstybės kompetentingų institucijų – pats mokesčių administratorius, įvertinęs turimą informaciją, priima sprendimą įregistruoti PVM mokėtoju. VMI, gavusiai UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ įgaliotų asmenų prašymą įregistruoti PVM mokėtoju, patikrinusiai pateiktus papildomus duomenis, įvertinusiai jų teisingumą ir pagrįstumą, nekilo jokių abejonių, nei dėl įgalioto asmens tapatybės, nei dėl įmonių veiklos teisėtumo, nei dėl pagrindo įregistruoti PVM mokėtojais. Pareiškėja prieš sudarant sandorius pasitikrino ir VMI skelbiamą informaciją, jog tiek UAB „Togesta“, tiek UAB „EEFC“ nebuvo įtrauktos į viešai skelbiamą asmenų, nevykdančių mokesčių administratoriaus nurodymų, sąrašą. VMI svetainėje buvo skelbiami duomenys, kad tiek UAB „Togesta“, tiek UAB „EEFC“ yra PVM mokėtojai, vykdantys visus mokesčių administratoriaus nurodymus, todėl pareiškėja pagrįstai ir teisėtai tikėjosi sudariusi su jais PVM apmokestinamą sandorį pasinaudoti įstatymo suteikiama atskaitos teise.

Pareiškėja prieš sudarydama sandorius dėl kuro įsigijimo įsitikino, jog tiek UAB „Togesta“, tiek UAB „EEFC“ turi išduotus leidimus verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais. Pagal Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2012 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. 1-19 patvirtintas Leidimų verstis prekybos naftos produktais veikla išdavimo taisykles, tokie leidimai išduodami asmenims, turintiems technologinius, finansinius ir vadybinius pajėgumus, leidžiančius tinkamai įvykdyti reguliuojamos veiklos sąlygas. VMI nesurinko jokių įrodymų, kad išduodant licencijas kontrahentams jų galimybės vykdyti licencijuojamą veiklą nustatytos neteisingai. Faktas, kad UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ buvo išduoti leidimai verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais, leido UAB „Lanx“ pagrįstai spręsti dėl šių potencialių partnerių patikimumo, nes prieš išduodant leidimą, remiantis paminėtu energetikos ministro įsakymu, kompetentingos institucijos privalėjo nuodugniai įvertinti ir įvertino šių įmonių būsimos veiklos potencialą, pajėgumus ir netgi juridinių asmenų steigėjų nusikalstamumą. Visiškai nepagrįstas ir jokios teisinės reikšmės neturintis Komisijos argumentas, jog įtarimų pareiškėjai turėjo sukelti aplinkybė, jog UAB „Togesta“ bei UAB „EEFC“ buvo palyginti nauji tiekėjai – leidimai verstis prekyba nefasuotais produktais jiems buvo išduoti vos prieš mėnesį ar kelias dienas. Šis Komisijos argumentas yra diskriminacinis naujai įsteigtų ar trumpai veiklą vykdžiusių įmonių atžvilgiu, be to, Komisija nenurodo kokių įtarimų turi kelti naujai įsteigiamos įmonės ir kokius papildomus kontrahentų tikrinimo veiksmus turi atlikti pirkėjas šiuo atveju.

Pareiškėja, teikdama skundą Komisijai, pateikė įrodymus, paneigiančius VMI nustatytas aplinkybes, jog sutarties su UAB „Togesta“ pasirašymo dieną (2012 m. gegužės 23 d.) įdarbintų asmenų nebuvo. UAB „Togesta“ dirbo vienas darbuotojas. Be to, pati VMI nurodo, jog nuo 2012 m. kovo 23 d. UAB „Togesta“ vadovu buvo R. K. (R. K.). Įmonės vadovas yra samdomas darbuotojas, todėl VMI argumentas, kad įmonėje nebuvo samdomų darbuotojų, yra klaidingas. Tiek VMI, tiek Komisija akcentuoja aplinkybes, jog pareiškėjai buvo pateikiamos PVM sąskaitos faktūros su jau mirusio UAB „Togesta“ direktoriaus parašais. Tai, kad praėjus pusmečiui po sandorio su UAB „Togesta“ sudarymo mirė jos direktorius R. K., UAB „Lanx“ neturėjo ir negalėjo būti žinoma. Ši informacija viešai neskelbiama gyventojų registre, o UAB „Togesta“ PVM sąskaitos faktūros buvo atvežamos kartu su kroviniu ir nebuvo jokių prielaidų abejoti parašais ant faktūrų. Komisija ir VMI piktnaudžiauja savo įgaliojimais ir nepagrįstai, kaip pareiškėjos neatidumą, nurodo aplinkybes, jog važtaraščiuose skiriasi krovinius pristačiusių vairuotojų parašai. Visų pirma, pareiškėjos darbuotojai, operatoriai gaudavo pavienius važtaraščius ir jų tarpusavyje nelygino kaip VMI. Antra, pareiškėjos darbuotojai neturi nei kompetencijos, nei pareigos vertinti parašų autentiškumą ir identiškumą ant sąskaitų faktūrų ar krovinių važtaraščių.

Jokios teisinės reikšmės neturi Komisijos abejonės dėl pareiškėjai pagal sutartį nepritaikytų sankcijų vėluojant atsiskaityti už kurą. Pareiškėja už kurą pilnai atsiskaitė, o tai, kad nežymiai pradelsus mokėjimus kontrahentas nepareikalavo sumokėti baudos, niekaip neturi įtakos išvadoms dėl pareiškėjos nesąžiningumo. Kuro įsigijimo iš UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sandoriai niekuo neišsiskyrė iš UAB „Lanx“ sudarytų sandorių dėl kuro tiekimo su kitais ūkio subjektais. VMI buvo pateikti paskaičiavimai, atskleidžiantys, kad kainų skirtumai lyginant su kitais tuo metu teikiančiais kurą tiekėjais buvo tik 0,42 proc. Tai nėra ženklus kainų skirtumas.

Byloje nėra nei vieno objektyvaus įrodymo, kuris paneigtų, kad UAB „Lanx“ realiai įsigijo kurą iš UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ ir atsiskaitė už jį pagal pateiktas PVM sąskaitas faktūras. Beveik visi mokėjimai pagal PVM sąskaitas faktūras buvo atlikti bankiniais pavedimais į kontrahentų UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ banko sąskaitas. Tik labai maža dalis mokėjimų yra atlikta UAB „Togesta“ grynaisiais, nes tokie mokėjimai nebuvo draudžiami ir buvo vykdomi pagal poreikį su daugeliu partnerių. Pareiškėja faktiškai patyrė kuro įsigijimo sąnaudas, todėl turi teisę sumažinti apmokestinamą pelną. Aplinkybę, kad sandoriai realiai įvyko, patvirtina ir VMI surinkti duomenys, jog kuras į UAB „Lanx“ degalines pristatytas UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ samdytų trečiųjų asmenų, kurie užsiima tik transporto paslaugomis.

Atsiliepimas

Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

Ginčas vyksta dėl pareiškėjos teisės įtraukti į atskirų 2012–2013 m. mokestinių laikotarpių PVM atskaitą 94 425,96 Eur pirkimo PVM pagal UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, mokesčių administratoriui konstatavus, jog UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sukčiavo PVM, o pareiškėja žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje, bei leidžiamų atskaitymų padidinimo pagal UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu įformintas PVM sąskaitas faktūras. VMI visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą ir padarė pagrįstas išvadas, kad ginčo prekių pardavėjai (tiekėjai) – UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sukčiavo PVM, o pareiškėja apie tai žinojo (turėjo žinoti), t. y. buvo nesąžininga. Pareiškėjos kontrahentai (UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“) veikė kaip „dingę prekeiviai“, t. y. klastojo dokumentus, jų vardu veikė nenustatyti asmenys, pareiškėjai išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirto PVM deklaracijoje už ginčo laikotarpį nedeklaravo ir (ar) nemokėjo. UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ buvo tarpinės grandys PVM sukčiavimo sandorių grandinėje. Dėl šių ūkinių operacijų (ginčo dyzelino pardavimo pareiškėjai) ginčo byloje yra surinkta pakankamai duomenų konstatuoti, kad pareiškėja žinojo (galėjo žinoti), jog jos kontrahentai sukčiauja PVM.

Pareiškėjos elgesys neatitiko protingo rūpestingumo kriterijų, todėl jis negali būti laikomas sąžiningu. Pareiškėja, prieš priimdama sprendimą įsigyti kurą iš naujų verslo partnerių, turėjo būti itin atidi UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ atžvilgiu ir skirti daugiau dėmesio domėjimuisi naujais tiekėjais, nei domėtųsi, vykdydamas sandorius su pastoviais ir ilgalaikiais tiekėjais. Pareiškėja, prieš sudarydama sandorius su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“, tokių veiksmų neatliko ir apie minėtas įmones informacijos, pagrindžiančios pakankamą domėjimąsi šiais verslo partneriais, nesurinko. Iš pareiškėjos pateiktų dokumentų matyti, kad informacijos apie kontrahentus ieškota jau po sandorių su jais sudarymo. Be to, pareiškėja tik su pastabomis dėl pirminio patikrinimo akto pateikė sutarčių su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ kopijas, minėtoms bendrovėms išduotų leidimų verstis didmenine prekyba naftos produktais kopijas, informaciją iš VMI duomenų bazių apie šių bendrovių registravimą PVM mokėtojų registre laikotarpį.

Pareiškėja turėjo būti itin atidi sudarydama didelės vertės sandorius su įmonėmis, praktiškai neturinčiomis realių žmogiškųjų išteklių ir vykdančiomis veiklą (prekybą dyzelinu), kuri nėra deklaruota kaip jų vykdoma veikla. UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ buvo nauji kuro tiekėjai – leidimai verstis prekyba nefasuotais naftos produktais UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ buvo išduoti vos prieš mėnesį ar kelias dienas iki sutarčių su pareiškėja pasirašymo (leidimai išduoti 2012 m. balandžio 20 d. ir 2013 m. vasario 6 d., sutartys pasirašytos atitinkamai 2012 m. gegužės 23 d. ir 2013 m. vasario 10 d.). Mokestinės bylos dokumentuose nepateikta informacijos apie UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ atstovus, su kuriais buvo bendrauta sudarant ginčo sandorius – pareiškėjos savininkas paaiškinimuose VMI nurodė tik kontrahentų el. pašto adresus, kuriais buvo bendrauta su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ atstovais, tačiau nenurodė šių asmenų vardų ir pavardžių. UAB „Togesta“ direktorius R. K. mirė (duomenys neskelbtini), tačiau dokumentai jo vardu buvo išrašomi ir toliau. Pareiškėjos su kontrahentais pasirašytose 2012 m. gegužės 23 d. ir 2013 m. kovo 1 d. sutartyse tikslūs atsiskaitymo terminai nenurodyti, tik nurodyta, kad už kiekvieną prekę pirkėjas pagal pardavėjo pateiktą sąskaitą faktūrą sumoka po prekės iškrovimo į kliento talpas bankiniu pavedimu. Pareiškėja nesidomėjo, ar tikrai tos bendrovės, kurios buvo nurodytos PVM sąskaitose faktūrose, parduoda prekes, neįsitikino, kas iš tiesų ir kieno prekes iškrauna pareiškėjos nurodytose vietose.

Šalies argumentai

Pareiškėjos vengimas mokesčių administratoriui nurodyti kontrahentų atstovus, su kuriais buvo bendrauta, pats savaime sukelia abejonių pareiškėjos sąžiningumu. R. K. (UAB „Togesta“ direktoriaus) parašai pase ir sutartyje su pareiškėja vizualiai akivaizdžiai skiriasi. Net 41 proc. (66 588,76 Lt) mokėtinos sumos už dyzeliną pareiškėja UAB „Togesta“ sumokėjo grynaisiais pinigais pagal 3 kasos pajamų orderius, išrašytus po R. K. mirties. Todėl UAB „Togesta“ vardu dyzeliną parduodavo kiti, nenustatyti asmenys, tačiau ne UAB „Togesta“ atstovai, nes po direktoriaus R. K. mirties bendrovėje darbuotojų neliko, o naujas direktorius paskirtas nebuvo.

Pareiškėjos su kontrahentais pasirašytose 2012 m. gegužės 23 d. ir 2013 m. kovo 1 d. sutartyse (4.3 p.) tikslūs atsiskaitymo terminai nenurodyti, PVM sąskaitose faktūrose nurodyta, kad sąskaitas prašoma apmokėti per 20 kalendorinių dienų. Vien iš sutarčių turinio negalima spręsti, ar kontrahentų pasiūlytos atsiskaitymo sąlygos buvo palankesnės. Neaiškus yra ir sankcijų už pavėluotą mokėjimą dydis: sutartyse nurodyta, kad pažeidus atsiskaitymo tvarką ir terminus, nurodytus 4.3 punkte, pirkėjas moka 0,04 proc. dydžio delspinigius nuo neapmokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną, PVM sąskaitose faktūrose nurodytas 0,02 proc. delspinigių dydis. Pareiškėja atsiskaitė su dyzelino tiekėjais pažeisdama PVM sąskaitose faktūrose nurodytus terminus: paskutinė UAB „Togesta“ vardu išrašyta PVM sąskaita faktūra išrašyta 2013 m. gegužės 10 d., galutinis atsiskaitymas – 2013 m. liepos 22 d., tačiau byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjai būtų pritaikytos sankcijos už atsiskaitymo terminų pažeidimą (bendra kontrahentams sumokėta pinigų suma sutampa su bendra PVM sąskaitose faktūrose nurodyta suma).

Mokestinės prievolės ir baudžiamoji atsakomybė yra atskiri teisiniai institutai, reguliuojami skirtingų teisės šakų normomis, todėl mokestinė prievolė gali atsirasti nepriklausomai nuo baudžiamosios bylos baigties. Tai, kad pareiškėjos atžvilgiu nenustatyta nusikalstama veika, nereiškia, jog jai negali būti suformuota mokestinė prievolė.

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra pažymėjęs, kad aplinkybė, jog buhalterinės apskaitos dokumentai, kuriais grindžiama mokesčių mokėtojo teisė apskaičiuojant pelno mokestį iš bendrųjų pajamų atimti tam tikras sąnaudas, neatspindi tikrojo ūkinės operacijos turinio, per se (pati savaime) leidžia preziumuoti juridinį faktą, kad asmuo, remdamasis šiais buhalteriniais apskaitos dokumentais (PVM sąskaitomis faktūromis) bei juose užfiksuotais duomenimis, negali pripažinti (pagrįsti) pelno mokestį mažinančių sąnaudų. Tokiu atveju mokesčių mokėtojas, analogiškai kaip ir įrodinėdamas savo teisę į PVM atskaitą pagal atitinkamas PVM sąskaitas faktūras, turi pateikti įrodymus (įrodyti juridinius faktus), kurie suteikia jam teisę į sąnaudų nurašymą – įsigytų prekių (paslaugų) rūšį, kiekį, vertę, prekės pardavėją (paslaugų teikėją) ir kitas su išlaidų, patirtų uždirbant pajamas, susidarymu susijusias aplinkybes. Nagrinėjamu atveju pareiškėja, viena vertus, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus išvadas bei pagrindžiančių ūkinių operacijų su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ realumą bei savo sąžiningumą, kita vertus, neatskleidė tikrojo ūkinių operacijų turinio – tikrųjų sandorių dalyvių, jiems atstovavusių asmenų, dyzelino kilmės ir kitų aplinkybių. Pareiškėja nepaneigė mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių, kad apskaitos dokumentai, kuriais ji grindžia teisę į PVM atskaitą, neatitinka tikrojo apskaitos dokumentuose užfiksuotų ūkinių operacijų turinio, taigi neįrodė tikrojo ūkinių operacijų turinio. Mokesčių administratoriui surinkus pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos kontrahentai sukčiavo PVM, o pareiškėja nesiėmė pakankamų priemonių, kad įsitikintų nedalyvaujantis PVM sukčiavime, pareiškėja tai paneigiančių argumentų / įrodymų nepateikė.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020-10-13 sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2021-03-17 nutartimi pareiškėjos UAB „Lanx“ apeliacinį skundą tenkino iš dalies, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020-10-13 sprendimą panaikino ir perdavė bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

2021-04-06 VMI pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose dėl fakto, jog skiriasi UAB „Togesta“ direktoriaus R. K. parašai ant ginčo sutarčių ir PVM sąskaitų faktūrų, lyginant juos su parašu pase - atsakovas nurodė sutinkantis su LVAT, jog pagal teisės aktus įmonės, išrašiusios PVM sąskaitą faktūrą, vadovo parašas nėra privalomas PVM sąskaitos faktūros rekvizitas. Tačiau atkreipia dėmesį, jog UAB „Togesta“ direktoriaus R. K. parašai skiriasi ir ant ginčo sutarčių, lyginant su parašu pase. Kaip nurodoma patikrinimo akte, pareiškėja galėjo palyginti vizualiai skirtingus UAB „Togesta“ direktoriaus R. K. parašus, esančius paso kopijoje (patikrinimo akto 62 priedas) ir atsiųstoje el. paštu skenuotoje kuro pirkimo - pardavimo sutartyje bei kituose UAB „Togesta“ vardu išrašytuose dokumentuose (krovinio važtaraščiuose, akcininko sprendime). Be to, laikinai einančio direktoriaus pareigas M. L. (kuris pasirašė sutartį) paaiškinime teigiama, kad nekilo jokių abejonių, jog pareiškėja bendrauja su UAB „Togesta“ įgaliotu asmeniu, tačiau negalėjo patvirtinti įgalioto asmens vardo ir pavardės, nepateikė direktoriaus R. K. įgaliojimo, suteikiančio teisę atstovauti UAB „Togesta“.

Dėl kuro tiekimo aplinkybių atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu apklausti vairuotojai V. J., K. Š. ir T. N., gabenę pareiškėjai dyzeliną pagal UAB „Togesta“ išrašytus krovinio važtaraščius, neprisiminė konkretaus kuro pasikrovimo adreso (visuose važtaraščiuose nurodyta krovinio pasikrovimo vieta – Kaunas). Taip pat prie kiekvienos UAB „Togesta“ išrašytos PVM s/f pareiškėja pateikė ir AB „ORLEN Lietuva“ dyzelino Kokybės pažymėjimus, kuriuose nurodyta: dyzelino markė, standartas, pažymėjimo įforminimo data ir kiti duomenys. Tai reikštų, kad pareiškėjos įsigyto kuro gamintojas – AB „ORLEN Lietuva“. Kokybės pažymėjimų numeriai įrašyti ir į atitinkamas PVM s/f, kuriose nurodytas skirtingos markės dyzelinas: C klasės su RRME, E klasės su RRME ir 1 klasės CS 51. Nors vienas iš apklaustų vairuotojų V. J. paaiškinime nurodė, kad dyzelinas buvo pakraunamas Neveronyse (konkretaus adreso nenurodė), tačiau iš VMI prie FM duomenų bazėse esančios informacijos nenustatyta įregistruotos AB „ORLEN Lietuva“ degalinės Neveronyse. Taip pat AB „ORLEN Lietuva“, atsakydama į mokesčių administratoriaus paklausimą nurodė, kad neturėjo sandorių su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ bei pateikė savo Kokybės pažymėjimų kopijas. Patikrinimo metu palyginus pareiškėjai UAB „Togesta“ pateiktus Kokybės pažymėjimus su AB „ORLEN Lietuva“ atsiųstais, 2-se iš 5 nustatyti neatitikimai, t. y. Nr. 91501 ir 91583 nurodytos skirtingos datos bei kuro rūšys (markė) (žr. patikrinimo akto 2, 3 lenteles 21 - 22 psl.).

Patikrinimo metu taip pat nustatyta, kad 2013 metais už UAB „Togesta“ krovinio važtaraščius išrašė UAB „EEFC“, o UAB „Togesta“ vardu išrašytose PVM s/f nurodyta, kad prekes pristatė ir važtaraštį išrašė UAB „EEFC“ pagal sutartį Nr. EEFC-TOGE-2013. Pažymėta, kad minėta sutartis mokestiniam patikrinimui nebuvo pateikta, o 2013 metais UAB „Togesta“ vardu išrašytų PVM s/f serijos ir numeriai nurodyti kaip ir UAB „EEFC“ (2013 m. 02 ir 03 mėn. Pareiškėja vykdė sandorius su UAB „EEFC“), nors 2012 metais UAB „Togesta“ vardu išrašomų PVM s/f serija TOGE Nr. nuo 0001 iki 000182. Įvertinus tai, padaryta išvada, kad 2013 metais UAB „Togesta“ vardu dokumentus įformino UAB „EEFC“, nes UAB „Togesta“ direktoriui R. K. (duomenys neskelbtini) mirus ir šioje bendrovėje nesant kitų darbuotojų, sutartis Nr. EEFC-TOGE-2013 negalėjo būti pasirašyta. Atsakovo vertinimu, paminėtos aplinkybės patvirtina, kad iš tiekėjų gaunamų dokumentų turinys pareiškėjai buvo nesvarbus.

Dėl LVAT teiginių, jog teismas nepasisakė dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su jos nuomone, atsiradusiais prieštaravimais vertinant tuos pačius įrodymus mokestinio patikrinimo metu ir jos atžvilgiu atliekant tyrimą baudžiamojoje byloje. Atsakovas pažymi, jog sukčiavimas PVM srityje nėra siejamas su mokesčio mokėtojo sukčiavimu baudžiamosios teisės požiūriu. Analizuojamu atveju yra sprendžiamas klausimas ne dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo, o dėl PVM mokėjimo (LVAT 2015-06-30 nutartis adm. byloje Nr. A-704-602/2015). Patikrinimo metu nustatytos aplinkybės pagrindžia, kad pareiškėjos patikrinimo metu vertinti sandoriai buvo susiję su sukčiavimu PVM srityje, o pareiškėja žinojo ar turėjo žinoti apie UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ dalyvavimą juose, kas sudaro pagrindą pareiškėjai nepripažinti pirkimo PVM sumų. Todėl ikiteisminių tyrimų, atliekamų pareiškėjos direktoriaus ar kontrahentų atžvilgiu, baigtis, mokesčių administratoriui pareiškėjos kontrolės veiksmų metu surinkus pakankamus įrodymus dėl pareiškėjos netinkamai vykdytų mokestinių prievolių, šiam mokestiniam ginčui įtakos neturi.

2021-10-07 VMI papildomai pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog nei UAB „Togesta“, nei UAB „EEFC“ mokestiniai patikrinimai nebuvo atlikti, nes šios įmonės vadovai buvo nerandami ir įregistruotose veiklos vietose įmonės taip pat nebuvo rastos, todėl UAB „Lanx“ ginčo medžiagoje nėra minėtų įmonių patikrinimo aktų bei sprendimų.

Atkreipia dėmesį, jog LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 išnagrinėjo su UAB „Lanx“ tiesiogiai susijusios (sąsajumas per įmonių vadovus, akcininkus) IĮ „Tormenta“ apeliacinį skundą dėl tų pačių faktinių aplinkybių, kurios yra nagrinėjamos bylos dalyku (kuro įsigijimas iš UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“, PVM atskaitos už laikotarpį nuo 2021-01-01 iki 2013-12-31 apribojimas). Pažymi, kad tiek UAB „Lanx“, tiek IĮ „Tormenta“ faktinis apmokestinimo pagrindas yra identiškas ir abejose bylose įrodinėjama, kad tiek UAB „Lanx“, tiek IĮ „Tormenta“ žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jų sudaryti sandoriai su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ yra įtraukti į sukčiavimo PVM grandinę. LVAT 2021-09-22 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 konstatavo, jog mokesčių administratorius teisingai identifikavo byloje taikytiną teisę bei padarė pagrįstą išvadą, kad IĮ „Tormenta“ sudarydama sandorius su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ turėjo žinoti, jog įsigydama prekes ji dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje.

Šalies argumentai

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovai palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą tenkinti.

Atsiliepimas

Atsakovės atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus ir prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Liudytojas G. M. (buvęs UAB „Lanx“ vadovas 2005-2016 metais) teismo posėdyje paaiškino, jog skambino į VMI trumpuoju numeriu ir teiravosi, ką reikia patikrinti prieš sudarant sandorį. VMI atstovė paaiškino, jog reikia VMI internetiniame puslapyje patikrinti, ar įmonė yra PVM mokėtoja, ar neturi skolų, ar turi licenciją; Sodros puslapyje tikrinti ar neturi skolų Sodrai. Prieš kiekvieną vežimą tai įmonė ir darydavo. Minimi kontrahentai elektroniniu paštu pateikė komercinius pasiūlymus. Prieš sudarant sutartį atsiuntė dokumentus, kas yra direktorius, paso kopiją, tai laikė prie sutarties ir jokių įtarimų nesukėlė. Vežėjus samdė tiekėjai, užsakymus darydavo tiekėjai. Tiekiamą kurą priiminėjo operatoriai į 4 degalines. Operatoriai patikrindavo, ar yra PVM sąskaita faktūra, važtaraštis, ar gautas kuras atitinka dokumentuose nurodytus skaičius. Visus pavedimus darė į Šiaulių banką, visuose pavedimuose nurodydavo „mokėjimas už kurą“, ne į kokį užsienio banką. Šios įmonės turėjo licenciją, todėl nebuvo pagrindo nepasitikėti. Dėl susirašinėjimo elektroniniu paštu – tokia buvo praktika. Gal kokį kartą ir bendravo telefonu, bet dažniausiai bendraudavo su įmonių vadybininkais, bet ne direktoriumi. Minimos įmonėms siuntė į „gmail“ per „delfi“ paštą. Nemanė, jog susirašinėjimas nebus išsaugotas, kad „delfi“ užsidarys. VMI atstovei Juodžbalienei patikrinimo metu pateikė duomenis, jog kiekvieną kartą tikrindavo duomenis apie įmones (ar PVM mokėtojas, ar turi licenciją).

Liudytojas V. Č. (buvęs UAB „Vakoil“ direktorius 2012-04-19 iki 2013-06-07) paaiškino, jog su UAB „EEFC“ sudarinėjo sutartis. Kiek pamena, sutartis pasirašinėjo gyvai įmonėje su dviem atstovais. Tikrindavo, ar PVM mokėtojai, ar turi licencijas. Šios įmonės visos sąskaitos būdavo siunčiamos el. paštu. Neprisimena, koks darbuotojas jas pasirašinėjo. Operatorius, priimdamas kurą, patikrindavo PVM sąskaitas-faktūras. Atsiskaitymas tik bankiniais pavedimais. VMI nuolat tikrino ir niekada nebuvo dėl šio tiekėjo kokių nors pastabų. Buvo didelis įmonės patikrinimas ir niekada neužkliuvo minima įmonė. Dėl Ūkio banko griuvimo atsirado finansinės problemos UAB „Vakoil“ ir buvo iškelta bankroto byla paties direktoriaus iniciatyva.

Liudytojas K. Š. (dirbo UAB „Saitema“ vairuotoju 2010-2016 metais) paaiškino, jog teko vežti kurą UAB „Lanx“. Duomenis iš kur pasikrauti ir kur reikia nuvežti kurą nurodydavo transporto direktorius. Kurą kraudavosi tik iš specializuotų kuro bazių. Krovinio siuntėjas duodavo važtaraštį ir krovinio sertifikatą. Nematydavo, kas pasirašė dokumentus, jam tik paduodavo krovinį lydinčius dokumentus. Jam buvo tik svarbu, kad operatorius pasirašytų, jog gavo krovinį.

Liudytoja J. V. (Kauno VMI darbuotoja nuo 2004 metų) paaiškino, jog atlikdavo kuro mėginių patikrinimus. Imdavo kuro mėginius ir veždavo į muitinės laboratoriją kokybės rodiklių nustatymui. Kokybės rodiklių atsakymus muitinės laboratorija atsiųsdavo vadovybei ir jeigu kuras geras, atitinka parametrus, tikrinantis asmuo skambindavo degalinei ir leisdavo degalinei mėginius susipilti į talpyklą. Jeigu rodikliai blogi, tuomet atsakingas asmuo segdavo į bylą protokolus, bet ji teigia nežinanti, kas vykdavo toliau. Tikrindavo kuro įsigijimo dokumentus. Ėmė mėginius iš pareiškėjos talpyklų. Būdavo išrašomi pavedimai, pagal kuriuos atlikdavo tik operatyvinius patikrinimus, iš anksto nežinodavo ką tikrins. Tikrindavo kiekius (likučius) ir kokybę, kas vežė - jeigu būdavo gerai, pastabų neįrašydavo, jeigu blogai - surašydavo protokolą.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno AVMI 2019 m. rugpjūčio 21 d. sprendimo Nr. (7.45) FR0682-192, VMI 2019 m. lapkričio 11 d. sprendimo Nr. 69-95 ir Komisijos 2020 m. vasario 6 d. sprendimo Nr. S-19(7-158/2019) teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad ginčijamu Kauno AVMI sprendimu mokesčių administratorius, be kita ko, apribojo pareiškėjos UAB „Lanx“ teisę į pirkimo PVM atskaitą pagal UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu 2012–2013 m. išrašytas ginčo PVM sąskaitas faktūras už kuro (dyzelino) pirkimą. Mokesčių administratorius ginčijamame sprendime teigia, kad mokestinio patikrinimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų, jog Bendrovės 2012–2013 m. su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sudaryti kuro (dyzelino) tiekimo sandoriai buvo įtraukti į mokestinį sukčiavimą ir Bendrovė žinojo arba turėjo žinoti, kad įsigydama ginčo kurą (dyzeliną) ji tame dalyvauja.

Pareiškėja su ginčijamu Kauno AVMI sprendimu nesutinka, jos teigimu, mokesčių administratorius, o vėliau ir VMI bei Komisija nagrinėjamu atveju netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nepagrįstai konstatavo, kad Bendrovė, sudarydama ginčo sandorius, veikė nesąžiningai, nes ji žinojo ar turėjo žinoti, kad sandoriai, kuriais Bendrovė remiasi siekdama pagrįsti savo teisę į PVM atskaitą, yra susiję su mokestiniu sukčiavimu.

LVAT 2021-03-14 nutartyje, grąžindamas bylą naujam nagrinėjimui, nurodė, jog dėl paminėtų Bendrovės kontrahentų nesąžiningumo ginčo šioje mokestinėje byloje nėra. <...> Tačiau nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius nenustatė, kad Bendrovė sukčiavo, piktnaudžiavo teise ar atliko kitus tiesiogiai su mokesčių vengimu susijusius veiksmus. <...> Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas privalėjo įvertinti, ar mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų, patvirtinančių jo išvadą, kad Bendrovė veikė nesąžiningai, nes nesiėmė visų priemonių, kurių imtis buvo pagrįstai iš jos reikalaujama, kad įsitikintų, jog jos sudaryti ginčo sandoriai nebuvo įtraukti į sukčiavimą mokesčių srityje.

PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 3 straipsnio 1 dalies 3 punktas (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 straipsnių redakcija) nustato materialiąsias teisės į atskaitą atsiradimo sąlygas, būtent įtvirtina, kad teise į atskaitą gali pasinaudoti: 1) apmokestinamasis asmuo; 2) prekės ar paslaugos, kurių įsigijimo PVM siekiama įtraukti į atskaitą, turi būti naudojamos apmokestinamojo asmens mokėtojo veikloje (vykdant apmokestinamąjį prekių tiekimą ar paslaugų teikimą); 3) įsigytos prekės ar paslaugos turi būti patiektos ar suteiktos kito apmokestinamojo asmens (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartį byloje Nr. A-3389-602/2016).

PVMĮ 64 straipsnio 1 dalis (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 straipsnio redakcija) nustato teisės į atskaitą atsiradimo formaliąją sąlygą, būtent įtvirtina, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą faktūrą, kuri atitinka PVMĮ 80 straipsnio 1 dalies (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 straipsnio redakcija) reikalavimus. Sąskaitoje faktūroje turi būti nurodyti, be kita ko, tokie prekių tiekėjo ar paslaugų teikėjo duomenys: PVM mokėtojo kodas, pavadinimas arba vardas, pavardė ir buveinė. Sąskaitoje faktūroje turi būti nurodyti, be kita ko, tokie tiekiamų prekių ar teikiamų paslaugų duomenys: pavadinimas, tiekiamos prekės paslaugos vieneto kaina (be PVM), tiekiamų prekių arba teikiamų paslaugų, apmokestinamų taikant vienodą tarifą, apmokestinamoji vertė, PVM tarifas, PVM suma nacionaline valiuta, t. y. prekių duomenys, leidžiantys nustatyti prekių kiekį bei rūšį (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 17 d. nutartį byloje Nr. A-3389-602/2016).

LVAT ne kartą yra konstatavęs, kad teisė į PVM atskaitą, kai egzistuoja tiek materialios, tiek formalios sąlygos jai atsirasti, gali būti nesuteikta (apribota) tuo atveju, kai apmokestinamasis asmuo, siekiantis pasinaudoti teise į atskaitą, žino / turi žinoti, kad dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM. Šią teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius. Ji gali būti konstatuota tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį; sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą; taip pat pirkėjo ir pardavėjo veiksmus, turimus skolinius įsipareigojimus tiek sandorių metu, tiek iki ir po jų sudarymo; atsiskaitymo už sandorius formas; tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį; teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius ir pan. (žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-705/2013).

LVAT 2019-12-18 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-276-602/2019 atkreipęs dėmesį į ESTT praktikoje formuluojamas taisykles, pažymėjo, jog ne apmokestinamasis asmuo, o mokesčių institucijos iš esmės turi atlikti reikalingus ūkio subjektų patikrinimus, siekdamos nustatyti pažeidimus ir sukčiavimą PVM srityje, ir taikyti sankcijas ūkio subjektui, padariusiam šiuos pažeidimus ar sukčiavus <...>. Mokesčių institucijos negali versti apmokestinamojo asmens, siekiančio neprarasti teisės į atskaitą, atlikti sudėtingus ir nuodugnius patikrinimus, taip de facto perduodamos jam savo tyrimo funkcijas.

Pagal byloje esančius rašytinius duomenis nustatyta, jog Kauno AVMI atliko pareiškėjos PVM ir PM apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo pakartotinį patikrinimą už laikotarpį nuo 2012-01-01 iki 2013-12-31, kurio metu nustatė, kad pareiškėja: 1) nepagrįstai atskaitė 94 425,96 Eur PVM, įforminus kuro (dyzelino) įsigijimą iš tiekėjų, kurių įforminti sandoriai atlikti sukčiaujant, o pareiškėja žinojo arba turėjo žinoti, jog jos vykdomi sandoriai yra įtraukti į prekių tiekėjų atliekamą sukčiavimą ir nesiimdama visų pagrįstų priemonių, kad išvengtų šio sukčiavimo, nepagrįstai įtraukė į PVM atskaitą pagal įformintų tiekėjų išrašytas PVM sąskaitas faktūras, kurios neatspindi tikrojo sandorio turinio ir neturi juridinės galios; 2) nepagrįstai 65 054,16 Eur sumažino pelno mokestį, įtraukiant į leidžiamus atskaitymus kuro (dyzelino) įsigijimo išlaidas pagal įformintų tiekėjų išrašytas PVM sąskaitas-faktūras, kurios neatspindi tikrojo sandorio turinio ir neturi juridinės galios. Kauno AVMI 2019-06-27 patikrinimo aktu Nr. (7.45) FR0680-231 papildomai apskaičiavo pareiškėjai 94 425,96 Eur PVM ir 65 054,16 Eur PM (MGK byla, t. I, b. l. 155–194).

Kauno AVMI 2019-08-21 sprendimu Nr. (7.45) FR0682-192 patvirtino 2019-06-27 patikrinimo aktą Nr. (7.45) FR0680-231, kuriame papildomai apskaičiuoti 94 425,96 Eur PVM ir 65 054,16 Eur PM, patvirtino apskaičiuotus 62 842,44 Eur PVM delspinigius ir 38 794,53 PM delspinigius, 9 442 Eur PVM baudą, atleido nuo 50 proc. apskaičiuotų PVM ir PM delspinigių mokėjimo. Taigi nurodė pareiškėjai sumokėti bendrą 135 289,18 Eur PVM, delspinigius, baudą ir 90 956,42 Eur PM delspinigius ir baudą, iš viso 226 245,60 Eur (MGK byla, t. I, b. l. 72–97). VMI 2019-11-11 sprendimu Nr. 69-95 patvirtino Kauno AVMI 2019-08-21 sprendimą Nr. (7.45) FR0682-192 (MGK byla, t. I, b. l. 32–40).

Pareiškėja, nesutikdama su Kauno AVMI ir VMI sprendimais su skundu kreipėsi į MGK, prašydama panaikinti Kauno AVMI 2019-08-21 sprendimą Nr. (7.45) FR0682-192 ir VMI 2019-11-11 sprendimą Nr. 69-95, motyvuodama, kad šie sprendimai priimti ignoruojant bylai reikšmingas aplinkybes, paneigiančias pareiškėjos PVM sukčiavimą ir pagrindžiančias pareiškėjos, kaip atidaus ir rūpestingo mokesčių mokėtojo sąžiningumą (MGK byla, t. I, b. l. 1–11). MGK ginčijamu sprendimu VMI 2019-11-11 sprendimą Nr. 69-95 paliko nepakeistą, konstatavusi, kad VMI visapusiškai, objektyviai ir nešališkai įvertino byloje esančią medžiagą ir padarė pagrįstas išvadas, kad ginčo prekių pardavėjai (tiekėjai) – UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sukčiavo PVM, o pareiškėjas apie tai žinojo (turėjo žinoti).

Pareiškėja nuosekliai laikosi pozicijos, jog mokestinio patikrinimo metu surinktais įrodymais, be kita ko, nebuvo paneigta tai, kad: (1) Bendrovė prieš sudarydama ginčo sandorius turėjo informacijos, jog ginčo laikotarpiu jos kontrahentai (UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“) veikė teisėtai, buvo įregistruoti PVM mokėtojais, nebuvo įtraukti į viešai skelbiamą asmenų, nevykdančių mokesčių administratoriaus nurodymų, sąrašą, turėjo nustatyta tvarka išduotus leidimus verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais; (2) Bendrovės pagal ginčo sandorius įsigytas kuras (dyzelinas) buvo realiai pristatytas, ir parduotas mažmeninėje rinkoje; (3) ginčo laikotarpiu iš paminėtų kontrahentų įsigytas kuras (dyzelinas) užėmė tik 15 procentų pareiškėjo įsigytų degalų rinkos, o jo kainos ženkliai nesiskyrė nuo kitų tiekėjų kainų; (4) ginčo PVM sąskaitos faktūros atitiko visus formalius reikalavimus; (5) ginčo tiekimus vykdė tretieji asmenys, šie tiekimai įforminti laikantis visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų; (6) Bendrovė pateikė visus įrodymus, kad su kontrahentais pagal jų išrašytas ginčo sąskaitas faktūras yra atsiskaičiusi (didžioji dalis atsiskaitymų vyko bankiniais pavedimais, mažesnioji dalis – grynais pinigais), šie pinigai yra tinkamai apskaityti.

Teismo posėdyje pareiškėjos direktorius A. K. paaiškino, jog įmonė jau daug metų (nuo 1996 m.) vykdo mažmeninę prekybą naftos produktais per degalinių tinklą. Per visą įmonės veiklos laikotarpį, Bendrovė įsigydama kurą bendradarbiavo su daugybe kuro tiekėjų. Tačiau tiek VMI, tiek Komisija ignoravo pareiškėjos nurodytą aplinkybę, jog iš paminėtų kontrahentų 2012-2013 metais įsigytas kuras (dyzelinas) užėmė tik 15 procentų pareiškėjos įsigytų degalų rinkos. Pareiškėja veda griežtą apskaitą, VMI teikia deklaracijas. Byloje mokesčių administratorius taip pat nustatė, jog pareiškėja teikė deklaracijas ir mokėjo mokesčius. Visą Bendrovės veiklos laikotarpį įmonė sąžiningai moka mokesčius ir nebuvo nei karto bausta už mokesčių vengimą. Sandoriai su kontrahentais buvo sudaryti, nes jie kaip ir kiti kuro tiekėjai pateikė komercinius pasiūlymus ir jų siūlomos kuro kainos tuo metu buvo palankiausios. Prieš priimant sprendimus dėl sandorių sudarymo pareiškėja tikrino viešai skelbiamą informaciją ir įmonių steigimo dokumentus.

Pareiškėjos atstovas advokatas pažymėjo, jog pareiškėja įsitikino, jog kontrahentai yra įregistruoti kaip juridiniai asmenys, kaip PVM mokėtojai, joms išduoti leidimai verstis nefasuotų naftos produktų prekyba, jos atsidarę sąskaitas bankuose, Sodrai neskolingos. Pareiškėjai įsitikinus, jog kompetentingoms institucijoms, bankams, nekilo abejonių dėl kontrahentų veiklos teisėtumo, pagrįstai nekilo abejonių dėl šių įmonių patikimumo. Jeigu bankui nekilo abejonių dėl UAB „EEFC“ direktoriaus V. G. parašo autentiškumo pase, kodėl tai turėjo pastebėti pareiškėja, kuri ir neprivalėjo turėti šios įmonės vadovo paso. Pareiškėja turi daugiau nei 100 tiekėjų, paso kopijos neprivalėjo turėti, o tai, kad turėjo šio asmens paso kopiją, tik patvirtina, jog pareiškėja elgėsi itin apdairiai. Ir sudarant sandorius, ir vežant prekes nuolat tikrino VMI svetainės duomenis – ar turi licenciją, ar yra PVM mokėtojai. Nei vienas iš minimų kontrahentų VMI puslapyje nenurodytas kaip prievolių VMI nevykdanti įmonė. Ilgą laiką mokestinis patikrinimas buvo sustabdytas dėl FNTT atlikto patikrinimo, bet FNTT specialistų išvada buvo paneigta Teismo ekspertizės centro aktu, kuriame nenustatytas Bendrovės apgaulingas apskaitos vedimas. Teigė, jog kurą vežė licencijuotos įmonės (UAB Saitema, UAB Livena, Malakausko įmonė) su juridinę galią turinčiais dokumentais. Jos gavo apmokėjimus, pareiškėjai negalėjo sukelti įtarimų, nes šios įmonės vežė ir kitoms įmonėms. Taip pat pažymėjo, jog mokestinio ginčo metu nėra nustatytas pareiškėjos sukčiavimo faktas, be to atsakovė pateikė duomenis, jog nei UAB „Togesta“, nei UAB „EEFC“ nėra skolingos VMI, nėra vykdomi išieškojimai šių įmonių atžvilgiu.

Atsakovės atstovas su pareiškėjos argumentais nesutiko ir teigė, jog teismas neturi teisės kvestionuoti įsiteisėjusia LVAT 2021-09-22 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 nustatytų faktinių aplinkybių, jog UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sukčiavo PVM srityje bei pareiškėjos žinojimą, jog įsigydama prekes ji dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje teismas turi vertinti per minėtos bylos prizmę.

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad tiekėjas UAB „Togesta“ 2012-03-26 įregistruotas PVM mokėtojų registre (MGK byla, t. VI, b. l. 149), pirmoji sąskaita-faktūra pareiškėjai išrašyta 2012-05-28. UAB „Togesta“ vadovas ir akcininkas paaiškinimuose nurodė, kad ši bendrovė įsteigta su tikslu ją parduoti, būdamas bendrovės direktoriumi ir akcininku jokios veiklos nevykdė, buhalterio bendrovėje taip pat nebuvo, ši bendrovė registruota adresu (duomenys neskelbtini) (bendrovės vadovui priklausančiame garaže) (MGK byla, t. VI, b. l. 128–129). Kita UAB „Togesta“ direktorė paaiškinimų nepateikė, nes į mokesčių administratoriaus siųstus kvietimus atvykti neatsakė. Klaipėdos apskrities VMI 2013-08-06 sprendimu UAB „Togesta“ išregistruota iš PVM mokėtojų registro, atsižvelgiant į aplinkybes, kad bendrovė 2013 m. vasario-kovo mėn. teikiamose PVM deklaracijose nedeklaravo apmokestinamų prekių tiekimų, paslaugų tiekimų, nepateikė 2013 m. balandžio-birželio mėn. PVM deklaracijų, mėnesinės pajamų mokesčio ir PSD įmokos nedeklaruojamos, samdomų darbuotojų nėra, nepateikė metinės pelno mokesčio deklaracijos už 2012 m. (MGK byla, t. VI, b. l. 141). Pagal UAB „Togesta“ banko sąskaitų išrašus matyti, kad iš UAB „Lanx“ gautas lėšas ji tą pačią dieną pervesdavo kitoms įmonės, įsteigtoms ne Lietuvoje, be to UAB „Togesta“ dalį lėšų pervedė kitam kuro (dyzelio) tiekėjui UAB „EEFC“, nors jokių šių bendrovių bendradarbiavimo dokumentų dėl dyzelio tiekimo viena kitai byloje nėra (MGK byla, t. V, 90–128). Pareiškėja nepateikė duomenų, paneigiančių mokesčių administratoriaus nustatytas aplinkybes, kad tiekėjas UAB „Togesta“ būtų realiai vykdžiusi ekonominę veiklą ar sumokėjusi deklaruotą pardavimo PVM. UAB „Togesta“ 2012-2013 m. pateikė tik dalį deklaracijų dėl apmokestinamų tiekimų, tuo tarpu nuo 2013-02-01 apmokestinami sandoriai su pareiškėja apskritai nedeklaruoti. Teismo vertinimu, deklaracijos, kuriose nurodyti apmokestinami tiekimai pateiktos tik formaliai siekiant įvykdyti teisės aktų reikalavimus, t. y. nėra duomenų, kad UAB „Togesta“ tą pačią dieną pervesdama iš UAB „Lanx“ gautas lėšas, būtų atsiskaičiusi už pačios įsigytą kurą kitiems tiekėjams. Be to, UAB „Togesta“ direktorius ir akcininkas R. K. mirė (duomenys neskelbtini), nepaisant to, ir po direktoriaus mirties PVM sąskaitos-faktūros buvo išrašomos jo vardu ir patvirtintos jo parašu (MGK byla, t. IV, b. l. 4–11), taigi realiai vykdomos ūkinės operacijos neatitiko šiose PVM sąskaitose-faktūrose užfiksuotų duomenų.

Vertinant UAB „EEFC“ veiklą, nustatyta, kad ši bendrovė pareiškėjai išrašė PVM sąskaitas faktūras 2013 m. vasario ir kovo mėn., dokumentus pasirašė UAB „EEFC“ vadovas V. G. (MGK byla, t. III, b. l. 19–31). UAB „EEFC“ PVM mokėtoja registruota 2013-01-14, išregistruota iš PVM mokėtojų registro 2013-03-29 (MGK byla, t. III, b. l. 46, 112), taip pat nustatyta, kad ši bendrovė buvo PVM mokėtoja ir 2012 m., laikotarpiu nuo 2012-04-17 iki 2012-09-27 (MGK byla, t. IV, b. l. 1158). Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad UAB „EEFC“ 2013 m. sausio mėn. deklaracijos apskritai nepateikė, 2013 m. kovo mėn. PVM deklaracijoje sandorių nenurodyta (MGK byla, t. IV, b. l. 159, 160, 114). UAB „EEFC“ buvęs direktorius L. P. (MGK byla, t. IV, b. l. 63) apklausos protokole nurodė, kad jam būnant įmonės akcininku, įmonė jokios veiklos nevykdė, darbuotojų nebuvo, buhalterinė apskaita nebuvo vedama, L. P. pardavė UAB „EEFC“ V. G.. Nustatyta, kad laikotarpiu nuo 2013-02-01 iki 2013-05-31 UAB „EEFC“ buvo įdarbinti du darbuotojai – direktorius V. G. ir J. A., UAB „EEFC“ direktorius paaiškinimų mokesčių administratoriui nepateikė (MGK byla, t. IV, b. l. 112). Nustatyta, kad iš UAB „Lanx“ gautas lėšas UAB „EEFC“ pervesdavo užsienyje registruotoms įmonėms, tačiau prekių pirkimo iš jų nedeklaravo (MGK byla, t. IV, b. l. 140–149).

Kaip nurodė LVAT, grąžindamas bylą naujam nagrinėjimui, dėl paminėtų Bendrovės kontrahentų (UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“) nesąžiningumo ginčo šioje mokestinėje byloje nėra. Be to, kaip teisingai nurodė atsakovės atstovas, šiai nagrinėjamai bylai prejudicinę reikšmę turi LVAT 2021-09-22 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 nustatytos aplinkybės. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl įsiteisėjusio teismo sprendimo materialiųjų ir procesinių teisinių padarinių yra nurodomos šios įsiteisėjusio teismo sprendimo esminės savybės: 1) teismo sprendimo privalomumas; 2) res judicata galia; 3) teismo sprendimo prejudicinė galia. Įsiteisėjusio teismo sprendimo privalomumo principas įtvirtintas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 14 straipsnyje. Teismo sprendimo privalomumas visiems asmenims visų pirma reiškia jo privalomumą dalyvavusiems byloje asmenims. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata ir prejudicinė galia įtvirtinta ABTĮ 96 straipsnio 4 dalyje: sprendimui įsiteisėjus, šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių. Įsiteisėjusio teismo sprendimo res judicata savybė reiškia, jog šalių ginčas yra galutinai išspręstas, o teismo sprendimas šalims turi įstatymo galią. Remtis šiais teisės aiškinimais privalo tiek viešojo administravimo subjektai, tiek teismai, nagrinėjantys ginčus.

LVAT 2021-09-22 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 išnagrinėjo su UAB „Lanx“ tiesiogiai susijusios (sąsajumas per įmonių vadovą, akcininką A. K.) IĮ „Tormenta“ apeliacinį skundą dėl tų pačių faktinių aplinkybių, kurios yra nagrinėjamos bylos dalyku (kuro įsigijimas iš UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“, PVM atskaitos už laikotarpį nuo 2021-01-01 iki 2013-12-31 apribojimas). Pažymėtina, kad tiek UAB „Lanx“, tiek IĮ „Tormenta“ faktinis apmokestinimo pagrindas yra identiškas ir abiejose bylose įrodinėjama, kad tiek UAB „Lanx“, tiek IĮ „Tormenta“ žinojo arba turėjo žinoti apie tai, kad jų sudaryti sandoriai su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ yra įtraukti į sukčiavimo PVM grandinę. LVAT 2021-09-22 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 konstatavo, jog mokesčių administratorius teisingai identifikavo byloje taikytiną teisę bei padarė pagrįstą išvadą, kad IĮ „Tormenta“ sudarydama sandorius su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ turėjo žinoti, jog įsigydama prekes ji dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje.

LVAT 2021-09-22 nutartyje (68-70 p.). nurodė, jog neabejotinai įrodyta, kad UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ sukčiavo PVM srityje – veikė kaip „dingę prekeiviai“, t. y. klastojo dokumentus (PVM sąskaitas faktūras, dyzelino kokybės pažymėjimus), jų vardu veikė nenustatyti asmenys, pareiškėjui išrašytose PVM sąskaitose faktūrose išskirto PVM deklaracijoje už ginčo laikotarpį nedeklaravo ir / ar nemokėjo. Vertinant, ar pareiškėjas žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje įrodymai vertintini atsižvelgiant į jų visumą, o ne atskirai, kaip tai daroma apeliaciniame skunde. Byloje įrodyta, kad ir UAB „Togesta“, ir UAB „EEFC“ buvo naujai įsteigtos įmonės, be minimalų veiklos realumą demonstruojančios rinkodaros, turto, pasitikėjimą keliančios veiklos vykdymo vietos, praktiškai neturinčios realių žmogiškųjų išteklių ir vykdančios veiklą (prekybą dyzelinu), kuri nėra deklaruota kaip jų vykdoma veikla. Šios aplinkybės patyrusiam rinkos dalyviui yra matomos iš karto, taigi, pareiškėjas prieš priimdamas sprendimą įsigyti kurą iš naujų verslo partnerių, turėjo būti itin atidus UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ atžvilgiu, bet, kaip matyti iš bylos medžiagos, apeliantas nenustatė net tiekėjams atstovaujančių asmenų tapatybių. Taip pat apeliantas, prieš sudarydamas sandorius su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“, elementarių duomenų apie įmones nesurinko. Nors apeliantas teigia, kad surinkęs visą viešai skelbiamą informaciją apie kontrahentus, tačiau iš byloje esančių dokumentų matyti, kad informacijos apie kontrahentus (jų skolas Sodrai) tinklapyje ieškota jau po sandorių su jais sudarymo, t. y. apie UAB „Togesta“ – 2014 m. kovo 3 d. (mokesčių administratoriui pradėjus kontrolės veiksmus pareiškėjo atžvilgiu), o apie UAB „EEFC“ – 2013 m. gegužės 16 d. (sandoriai vykdyti 2013 m. kovo 15 d. ir 2013 m. kovo 26 d. ).

Pagal www.rekvizitai.lt duomenis individualios įmonės „Tormenta“ vadovas – A. K., t. y. pareiškėjos UAB „Lanx“ vadovas ir vienas iš akcininkų taip pat yra A. K.. Taigi, atsakovės atstovas pagrįstai teigia, jog tarp UAB „Lanx“ ir IĮ „Tormenta“ yra sąsajumas per vadovus, akcininkus, todėl neabejotinai šiai nagrinėjamai bylai prejudicinę reikšmę turi LVAT 2021-09-22 nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2621-575/2021 nustatytos aplinkybės. LVAT minimoje nutartyje nurodė, jog teismas yra įsitikinęs, kad įmonė ignoravo akivaizdžius mokestinio sukčiavimo požymius, iš esmės nesiėmė elementarių priemonių, kad įsitikintų, jog tiekimo operacijos nelėmė sukčiavimo mokesčių srityje. Apelianto nurodytos aplinkybės, kad įmonės sudaryti sandoriai su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ apėmė menką dalį pareiškėjo įsigytų degalų rinkos, įmonė veikia ilgai ir sąžiningai, nepaneigia šioje byloje įrodytų aplinkybių, kad įmonė turėjo žinoti, jog įsigydama prekes ji dalyvavo į sukčiavimą PVM įtrauktame sandoryje (76 p.).

Nagrinėjamu atveju mokestinės bylos dokumentuose nėra informacijos apie UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ atstovus, su kuriais buvo bendrauta sudarant ginčo sandorius – laikinai einančio direktoriaus pareigas M. L. (kuris pasirašė sutartį) paaiškinime teigiama, kad nekilo jokių abejonių, jog pareiškėja bendrauja su UAB „Togesta“ įgaliotu asmeniu, tačiau negalėjo patvirtinti įgalioto asmens vardo ir pavardės, nepateikė direktoriaus R. K. įgaliojimo, suteikiančio teisę atstovauti UAB „Togesta“.

Teismas tenkino pareiškėjos prašymą ir teismo posėdyje apklausė liudytojais - G. M. (buvusį UAB „Lanx“ vadovą 2005-2016 metais), V. Č. (buvusį UAB „Vakoil“ direktorių), UAB „Saitema“ vairuotoją K. Š. ir Kauno VMI darbuotoją J. V., tačiau šių asmenų parodymai, teismo vertinimu, nėra reikšmingi ir negali įtakoti mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių. Paminėtina, jog nei vienas iš šių asmenų nenurodė konkrečių UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ atstovų, su kuriais buvo bendrauta, asmenų vardų ir pavardžių. G. M. nurodė, jog visas bendravimas su šiomis įmonėmis vyko tik el. paštu, kuris nėra išsaugotas. Nors V. Č. paminėjo, jog teko bendrauti su UAB „EEFC“ atstovais, tačiau konkrečiai nenurodė šių asmenų vardų ir pavardžių. Taigi, liudytojų parodymai nepaneigė mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių, jog pareiškėja neatskleidė tikrųjų sandorių dalyvių, jiems atstovavusių asmenų tapatybes, kadangi nustatyti asmenų, veikusių veikiančių UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu, tapatybes sudarant sandorius, mokant pinigus yra tiesioginė pareiškėjos, o ne mokesčių administratoriaus pareiga.

Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėjos bendradarbiavimas su kontrahentais vyko el. paštu (pareiškėjos direktorius 2017-10-04 paaiškinime nurodė UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ el. pašto adresus, kuriais buvo bendrauta su minėtų įmonių atstovais), tačiau susirašinėjimas neišsaugotas (pareiškėjos direktorius nurodė, kad susirašinėjimas neišsaugotas dėl seno laikotarpio, o Komisijos posėdžio metu, skunde Komisijai bei teismo posėdyje tvirtino, kad susirašinėjimas buvo prarastas dėl to, kad el. pašto tiekėjas „Delfi“ nustojo veikti). Teismo posėdyje teigė, jog susirašinėjo per „gmail“. Atitinkamai atsakovas negalėjo patikrinti šių pareiškėjos teiginių pagrįstumo, todėl jie negali būti pripažinti pagrįstais. Be to, pareiškėja spausdino prie kiekvieno sandorio informaciją iš VMI prie FM ir Sodros interneto svetainių, tačiau neišsaugojo elektroninių laiškų su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“, iš kurių būtų galima identifikuoti kontrahentus atstovavusius asmenis. Teismo nuomone, tęstinis komercinių santykių pobūdis (pavyzdžiui, UAB „Togesta” vardu išrašyta 19 PVM sąskaitų faktūrų) suteikė pareiškėjai galimybių nuodugniau susipažinti su kontrahentų veikla, tačiau ji, jokių veiksmų nesiėmė bei negalėjo nurodyti kontrahentus atstovavusius asmenis.

Dėl aplinkybių, kad pareiškėja prieš sudarydama ginčo sandorius turėjo informacijos, jog ginčo laikotarpiu jos kontrahentai (UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“) veikė teisėtai, buvo įregistruoti PVM mokėtojais, nebuvo įtraukti į viešai skelbiamą asmenų, nevykdančių mokesčių administratoriaus nurodymų, sąrašą, turėjo nustatyta tvarka išduotus leidimus verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais), teismas pažymi, kad šias aplinkybes įvertinus kartu su jomis tiesiogiai susijusiais, patikrinimo metu surinktais įrodymais, padaryta pagrįsta išvada apie pareiškėjos žinojimą dalyvaujant sukčiavime. Nors pareiškėja tvirtina surinkusi visą viešai skelbiamą informaciją apie kontrahentus (ar yra registruoti PVM mokėtojais, ar turi licencijas verstis didmenine prekyba nefasuotais naftos produktais, www.rekvizitai.lt viešai skelbiamą informaciją apie įmones), tačiau iš pareiškėjos pateiktų dokumentų matyti, kad informacijos apie kontrahentus ieškota jau po sandorių su jais sudarymo, t. y. užklausa VMI prie FM internetiniame puslapyje dėl UAB „Togesta“ registracijos PVM mokėtojų registre atlikta 2014-03-03, t. y. pradėjus vykdyti Pareiškėjo atžvilgiu kontrolės veiksmus (operatyvus patikrinimas atliktas 2013-12-02), o sandoriai su UAB „Togesta“ įforminti 2012-05-28?2013-05-10, užklausa www.rekvizitai.lt dėl skolų Sodrai dėl UAB „Togesta“ atlikta taip pat 2014-03-03, dėl UAB „EEFC“ ? 2013-05-16, t. y. jau po sandorių su šiuo prekių teikėju vykdymo (sandoriai vykdyti 2013-02-20 ?2013-03-26). Be to, pareiškėja tik su pastabomis dėl pirminio patikrinimo akto pateikė sutarčių su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ kopijas, minėtoms bendrovėms išduotų leidimų verstis didmenine prekyba naftos produktais kopijas, informaciją iš VMI prie FM duomenų bazių apie šių bendrovių registravimą PVM mokėtojų registre laikotarpį.

Internetinėje svetainėje www.rekvizitai.lt ir šiuo metu skelbiama informacija, kad UAB „Togesta“ veikla – vaisių, uogų ir daržovių didmeninė prekyba. Mokesčių mokėtojų registre nuo 2013-01-09 UAB „EEFC“ deklaruota nekilnojamojo turto agentūrų veikla (EVRK 683100) ir konsultacinė verslo ir kito valdymo veikla (EVRK 702200). Sutarties su UAB „Togesta“ pasirašymo dieną (2012-05-23) bendrovėje įdarbintų asmenų nebuvo, UAB „EEFC“ buvo įdarbinti du užsienio asmenys: V. G. bei J. A.. Teismo vertinimu, pareiškėja turėjo būti itin atidi, sudarydama didelės vertės sandorius su įmonėmis, praktiškai neturinčiomis realių žmogiškųjų išteklių ir vykdančiomis veiklą (prekybą dyzelinu), kuri nėra deklaruota kaip jų vykdoma veikla.

Dėl kuro tiekimo aplinkybių, kaip matyti iš MGK bylos duomenų mokestinio patikrinimo metu apklausti vairuotojai V. J., K. Š. ir T. N., gabenę pareiškėjai dyzeliną pagal UAB „Togesta“ išrašytus krovinio važtaraščius, neprisiminė konkretaus kuro pasikrovimo adreso (visuose važtaraščiuose nurodyta krovinio pasikrovimo vieta – Kaunas). Teismo posėdyje liudytoju apklaustas UAB „Saitema“ vairuotojas K. Š. nenurodė konkretaus kuro pasikrovimo adreso, tačiau paaiškino, jog duomenis iš kur pasikrauti ir kur reikia nuvežti kurą nurodydavo transporto direktorius. Kurą kraudavosi tik iš specializuotų kuro bazių. Krovinio siuntėjas duodavo važtaraštį ir krovinio sertifikatą. Nematydavo, kas pasirašė dokumentus, jam tik paduodavo krovinį lydinčius dokumentus.

Dėl pareiškėjos nurodytų aplinkybių, jog pareiškėjos vadovas G. M. buvo išteisintas dėl jam pareikštų kaltinimų baudžiamojoje byloje, o FNTT specialistų išvada buvo paneigta Teismo ekspertizės centro aktu, kuriame nenustatytas Bendrovės apgaulingas apskaitos vedimas, pažymėtina, jog mokestinės prievolės ir baudžiamoji atsakomybė yra atskiri teisiniai institutai, reguliuojami skirtingų teisės šakų normomis, todėl mokestinė prievolė gali atsirasti nepriklausomai nuo baudžiamosios bylos baigties. Tai, kad pareiškėjos atžvilgiu nenustatyta nusikalstama veika, nereiškia, jog jai negali būti suformuota mokestinė prievolė. Sukčiavimas PVM srityje nėra siejamas su mokesčio mokėtojo sukčiavimu baudžiamosios teisės požiūriu. Analizuojamu atveju yra sprendžiamas klausimas ne dėl baudžiamosios atsakomybės taikymo, o dėl PVM mokėjimo (LVAT 2015-06-30 nutartis adm. byloje Nr. A-704-602/2015). Patikrinimo metu nustatytos aplinkybės pagrindžia, kad pareiškėjos patikrinimo metu vertinti sandoriai buvo susiję su sukčiavimu PVM srityje, o pareiškėja žinojo ar turėjo žinoti apie UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ dalyvavimą juose, kas sudaro pagrindą pareiškėjai nepripažinti pirkimo PVM sumų. Todėl ikiteisminių tyrimų, atliekamų pareiškėjos direktoriaus ar kontrahentų atžvilgiu, baigtis, mokesčių administratoriui pareiškėjos kontrolės veiksmų metu surinkus pakankamus įrodymus dėl pareiškėjos netinkamai vykdytų mokestinių prievolių, šiam mokestiniam ginčui įtakos neturi.

Bylos nagrinėjimo metu VMI papildomai 2021-10-07 pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, jog nei UAB „Togesta“, nei UAB „EEFC“ mokestiniai patikrinimai nebuvo atlikti, nes šios įmonės vadovai buvo nerandami ir įregistruotose veiklos vietose įmonės taip pat nebuvo rastos, todėl UAB „Lanx“ ginčo medžiagoje ir nėra minėtų įmonių patikrinimo aktų bei sprendimų.

Nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus išvadas bei pagrindžiančių ūkinių operacijų su UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ realumą bei savo sąžiningumą, kita vertus, neatskleidė tikrojo ūkinių operacijų turinio – tikrųjų sandorių dalyvių, jiems atstovavusių asmenų ir kitų aplinkybių. Pareiškėja nepaneigė mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių, kad apskaitos dokumentai, kuriais ji grindžia teisę į PVM atskaitą, neatitinka tikrojo apskaitos dokumentuose užfiksuotų ūkinių operacijų turinio, taigi neįrodė tikrojo ūkinių operacijų turinio. Mokesčių administratoriui surinkus pakankamai duomenų, kurie leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos kontrahentai sukčiavo PVM, o pareiškėja nesiėmė pakankamų priemonių, kad įsitikintų nedalyvaujantis PVM sukčiavime, pareiškėja tai paneigiančių argumentų / įrodymų nepateikė.

Pagal administracinėje ir MGK byloje surinktus įrodymus, spręstina, kad bylos faktinių aplinkybių visuma patvirtina, jog pareiškėja žinojo (turėjo žinoti), kad, įsigydama prekes pagal tiekėjų UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras, ji dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjų atliktu sukčiavimu PVM srityje, todėl mokesčių administratorius pagrįstai apribojo pareiškėjos teisę į PVM atskaitą pagal UAB „Togesta“ ir UAB „EEFC“ 2012-2013 m. išrašytas PVM sąskaitas faktūras už kuro (dyzelio) įsigijimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog mokesčių administratorius atliko išsamų mokestinį patikrinimą bei surinko pakankamai faktinių duomenų priimtiems sprendimams pagrįsti, o pareiškėja mokesčių administratoriaus nustatytų aplinkybių ir mokėtinų sumų apskaičiavimo objektyviais įrodymais nepaneigė, todėl teismas konstatuoja, kad ginčijami VMI ir Komisijos sprendimai priimti šių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja jų tikslams bei uždaviniams, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, nėra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nustatytų pagrindų, dėl kurių jie turėtų būti panaikinti pareiškėjos skunde nurodytais argumentais, todėl pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendroovės „Lanx“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Teisėja Fausta Vitkienė