Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje išnagrinėjo nuteistojo A. V. ir jo gynėjo Arvydo Penelio skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutarties, kuria iš dalies patenkintas nuteistojo gynėjo prašymas dėl atliktos bausmės įskaitymo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Minėtas nuosprendis buvo pradėtas vykdyti.

Paskirtos laisvės atėmimo bausmės atlikimo metu Marijampolės rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 13 d. nutartimi A. V. buvo lygtinai paleistas iš Marijampolės pataisos namų, neatlikus 1 metų 1 mėnesio ir 27 dienų paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Lygtinai paleistą A. V. kontroliavo jo gyvenamosios vietos Trakų rajono pataisos inspekcija, o 2010 m. kovo 15 d. A. V. buvo išbrauktas iš Trakų rajono pataisos inspekcijos įskaitos, kadangi 2010 m. kovo 10 d. baigėsi lygtinio paleidimo laikas.

A. V. atliekant Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 15 d. nuosprendžiu paskirtą 6 metų laisvės atėmimo bausmę, Vilniaus apygardos prokuratūra 2009 m. sausio 14 d. kasacine tvarka apskundė minėtą nuosprendį Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

2012 m. spalio 13 d. A. V. buvo sulaikytas ir pasiųstas atlikti 12 metų laisvės atėmimo bausmę.

Vilniaus apygardos teisme buvo gautas nuteistojo A. V. gynėjo prašymas pripažinti, jog A. V. 2010 m. kovo 10 d. yra baigęs atlikti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę, taip pat įskaityti į Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d. nuosprendžiu paskirtą 12 metų laisvės atėmimo bausmę A. V. atliktą 6 metų laisvės atėmimo bausmę pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 15 d. nuosprendį bei nuo 2010 m. kovo 10 d. iki 2012 m. spalio 13 d. laisvėje išbūtą laiką.

Teismas, atsižvelgęs į tai, kad nuteistasis A. V., vykdydamas Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 15 d. nuosprendį, yra atlikęs 6 metų laisvės atėmimo bausmę, šį laiką įskaitė į A. V. Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d. nuosprendžiu paskirtos bausmės laiką (Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 9 dalis). Nutartimi kaip nepagrįstas atmestas skundo argumentas, jog A. V., 2010 m. kovo 10 d. baigęs atlikti laisvės atėmimo bausmę pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 15 d. nuosprendį, tuo pačiu atliko bausmę ir pagal Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d. nuosprendį, tvirtinant, jog bausmė atlikta už tas pačias nusikalstamas veikas ir naujas baudžiamasis persekiojimas už tas pačias veikas nebegalimas.

Skundžiama nutartimi teismas taip pat atmetė nuteistojo gynėjo prašymą įskaityti į bausmės atlikimo laiką laikotarpį nuo 2010 m. kovo 10 d. iki 2012 m. spalio 13 d., t. y. laikotarpį po bausmės atlikimo pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 15 d. nuosprendį iki A. V. sulaikymo ir pasiuntimo atlikti laisvės atėmimo bausmę pagal Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d. nuosprendį, kadangi tuo laikotarpiu nuteistasis bausmės neatlikinėjo.

Skundais nuteistasis A. V. ir jo gynėjas prašo iš dalies panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį ir pripažinti, jog A. V. 2010 m. kovo 10 d. baigė atlikti Vilniaus apygardos teismo 2006-06-19 nuosprendžiu paskirtą 12 metų laisvės atėmimo bausmę. Taip pat prašo į A. V. Vilniaus apygardos teismo 2006-06-19 nuosprendžiu paskirtą 12 metų laisvės atėmimo bausmę įskaityti jo laisvėje išbūtą laiką nuo 2010-03-10 iki 2012-10-13.

Nuteistasis ir jo gynėjas visų pirma ginčija skundžiamoje nutartyje padarytą išvadą, jog apeliacinės instancijos teismo sprendimai nėra prilyginami baigiamajam procesiniam sprendimui, tvirtindami tokią išvadą prieštaraujant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 44 straipsnio 6 daliai, 336 straipsnio 3 daliai, 342 straipsnio 1 daliai. Akcentuoja aplinkybę, jog Lietuvos Respublikos BPK 374 straipsnyje numatyti subjektai nesustabdė Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 15 d. nuosprendžio vykdymo, dėl ko tikina, jog Lietuvos apeliacinis teismas, priimdamas 2012 m. balandžio 24 d. nuosprendį, nuteisė jį už tas pačias nusikalstamas veikas antrą kartą.

Nurodo, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir nutartis yra baigiamieji procesiniai sprendimai, jie įsiteisėja nuo jų paskelbimo dienos. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje numatyta nuostata, jog asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, yra įtvirtinta Lietuvos Respublikos BPK 44 straipsnio 6 dalyje, nustatančioje, kad kiekvienas nusikalstamos veikos padarymu įtariamas ar kaltinamas asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas šio Kodekso nustatyta tvarka ir nepripažintas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu. Nuosprendžių įsiteisėjimą reglamentuoja Lietuvos Respublikos BPK 336 straipsnio 3 dalis, kurioje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos. Vadinasi, įsiteisėjusiu nuosprendžiu asmuo pripažįstamas kaltu.

Tai, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis yra baigiamasis procesinis sprendimas, rodo ne tik aukščiau aptartos teisės normos, bet ir jų taikymas šioje byloje. Dėl A. V. priimtas Lietuvos apeliacinio teismo 2008-10-15 nuosprendis įsiteisėjo tą pačią dieną ir A. V. buvo nukreiptas atlikti 6 metų laisvės atėmimo bausmę būtent pagal šį nuosprendį. Jeigu apeliacinės instancijos teismo nuosprendis nebūtų prilyginamas baigiamajam procesiniam sprendimui, tai A. V. nebūtų galėjęs 2010-03-10 baigti atlikti Lietuvos apeliacinio teismo įsiteisėjusio 2008-10-15 nuosprendžio, kadangi jis, kaip nurodyta skundžiamoje nutartyje, buvo apskųstas kasacine tvarka.

Atkreipia dėmesį į tai, kad savaiminis kasacinio skundo padavimas nesustabdo įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymo, kas, anot nuteistojo ir jo gynėjo, suponuoja išvadą, kad būtent įsiteisėję pirmos ir apeliacinės instancijos teismų nuosprendžiai yra priskiriami baigiamiesiems procesiniams sprendimams. Tai įrodo ir Lietuvos Respublikos BPK 374 straipsnio normos, numatančios, jog tik šiame straipsnyje išvardyti subjektai gali nuspręsti sustabdyti įsiteisėjusio nuosprendžio vykdymą. Atitinkamiems subjektams nepriėmus sprendimo sustabdyti nuosprendžio vykdymą, toks nuosprendis yra baigiamas vykdyti, nepriklausomai nuo galutinio kasacinio teismo sprendimo. Būtent taip ir įvyko šioje byloje: nors dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 15 d. nuosprendžio buvo paduotas kasacinis skundas, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2009 m. birželio 26 d. nutartimi šį nuosprendį panaikino, tačiau vykdymo nesustabdė, dėl ko A. V. 2010-03-10 jį baigė atlikti (faktine ir teisine prasmėmis).

Pažymi, jog Lietuvos apeliacinis teismas 2008 m. spalio 15 d. nuosprendžio rezoliucinėje dalyje, panaikino Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d. nuosprendžio dalį, kuria A. V. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 249 straipsnio 1 dalį, ir priėmė naują nuosprendį, kuriuo A. V. išteisino dėl kaltinimo dalyvavus nusikalstamo susivienijimo veikoje, nenustačius, kad jis padarė veiką, turinčią šio nusikaltimo požymių, o už kitas nusikalstamas veikas paskyrė bausmę - laisvės atėmimą 6 metams. Tokiu būdu, skundą padavusių asmenų nuomone, A. V. minėtu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu buvo nuteistas už tas pačias nusikalstamas veikas kaip ir Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, dėl ko daro išvadą, jog A. V., 2010-03-10 baigęs atlikti laisvės atėmimo bausmę pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2008-10-15 nuosprendį, tuo pačiu atliko bausmę ir pagal Vilniaus apygardos teismo 2006-06-19 nuosprendį. Tvirtina, kad A. V. faktiškai ir teisiškai nuo 2010-03-10 laikomas atlikęs bausmę ne tik pagal Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 15 d. nuosprendį, bet ir pagal Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d. nuosprendį.

Mano jog tuo atveju, jei teismo paskirtas nuosprendis už padarytas atitinkamas nusikalstamas veikas pagal Lietuvos Respublikos nustatytas bausmių vykdymo procedūras yra įvykdomas iki galo, tai Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos septintojo protokolo 4 straipsnio 1 dalyje, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalyje ir Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtinto negalimumo bausti už tą patį nusikaltimą antrą kartą principo prasme, asmuo už tas pačias nusikalstamas veikas nebegali būti baudžiamąją tvarka vėl persekiojamas, kadangi tai reiškia minėto principo pažeidimą. Atsižvelgdami į tai, tvirtina, jog šiuo atveju buvo pažeistos nurodytų teisės aktų nuostatos.

Tuo pačiu pažymi, jog A. V. niekaip nėra susijęs su tuo, jog nuo 2010-03-10 iki 2012-10-13 buvo laisvėje, o ne atliko bausmę pagal Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d. nuosprendį. Negalint pašalinti tokio prieštaravimo, reikia vadovautis baudžiamosios teisės principais ir į Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d. nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę įskaityti laikotarpį nuo 2010-03-10 iki tol, kol A. V. buvo sulaikytas, t. y. iki 2012-10-13.

Teismo posėdyje prokuroras prašė nuteistojo A. V. ir jo gynėjo advokato A. Penelio skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. V. ir jo gynėjo advokato A. Penelio skundai atmetami.

Nuteistojo A. V. bei jo gynėjo paduotuose skunduose yra suformuluoti du esminiai reikalavimai. Pirma, skundu padavę asmenys prašo į Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d. nuosprendžiu paskirtą 12 metų laisvės atėmimo bausmę įskaityti laisvėje išbūtą laiką nuo 2010-03-10 iki 2012-10-13. Antra, pripažinti, jog A. V. 2010-03-10 baigė atlikti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d. nuosprendžiu paskirtą 12 metų laisvės atėmimo bausmę.

Kolegija pažymi, jog apeliacinės instancijos teismui adresuotuose skunduose išdėstyti argumentai yra analogiški tiems, kuriuos nuteistasis ir jo gynėjas pateikė apygardos teismui ir dėl kurių žemesnės instancijos teismas pasisakė, priimdamas nutartį. Šiuo atveju skundus padavę asmenys iš esmės nenurodė jokių naujų aplinkybių, kurios paneigtų apygardos teismo padarytas išvadas.

Aukštesnės instancijos teismas neturi juridinio pagrindo tenkinti nei vieno iš šių paduotų prašymų. Prašymas į bausmės atlikimo laikotarpį įskaityti nuo 2010-03-10 iki 2012-10-13 laisvėje išbūtą laikotarpį yra teisiškai nepagrįstas, kadangi nuteistasis nurodytu laikotarpiu buvo laisvas ir jokios bausmės neatliko, vadinasi, nėra jokio pagrindo šį laikotarpį įskaityti į bausmės atlikimą.

Negalima sutikti ir su tuo, jog nuteistasis A. V. baigė atlikti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d. nuosprendžiu paskirtą 12 metų laisvės atėmimo bausmę. Tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas klaidingai aiškina non bis in idem principo esmę, bandydami įtikinti, jog A. V. Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 24 d. nuosprendžiu buvo nuteistas antrą kartą už tas pačias veikas, už kurias jį pripažino kaltu ir nuteisė Vilniaus apygardos teismas 2006 m. birželio 19 d. nuosprendžiu. Vilniaus apygardos teismas skundžiamoje nutartyje aiškiai nurodė, jog Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 24 d. nuosprendis nelaikytinas baigtiniu procesiniu sprendimu. Tiek nuteistasis, tiek jo gynėjas klaidingai interpretuoja atitinkamas baudžiamojo įstatymo nuostatas, aiškindami, jog įsiteisėję apeliacinės (netgi ir pirmos) instancijos teismų sprendimai yra prilyginami baigiamajam procesiniam sprendimui procese. Akcentuodami aplinkybę, jog kasacinės instancijos teismas nesustabdė Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 15 d. nuosprendžio vykdymo, tvirtina, jog iš naujo išnagrinėjus baudžiamąją bylą ir Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2012 m. balandžio 24 d. nuosprendį, A. V. buvo nuteistas antrą kartą. Kaip matyti, tiek nuteistasis, tiek ir jo gynėjas klaidingai apeliacinės instancijos teismo procesinio sprendimo įsiteisėjimą prilygina visiškam baudžiamojo proceso užbaigimui. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 370 straipsnio 1 dalimi, toks įsiteisėjęs apeliacinės instancijos teismo nuosprendis (ar nutartis) per tris mėnesius nuo jo įsiteisėjimo dienos gali būti apskųstas kasacine tvarka. Kolegija atkreipia dėmesį, jog kasacinis procesas yra vieningo baudžiamojo proceso dalis, bylos kasacine tvarka nagrinėjamos dėl įsiteisėjusių nuosprendžių ar nutarčių, kai nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė paprastai jau yra vykdoma. Kasacinės instancijos teismas turi įgalinimus panaikinti apeliacinės instancijos teismo nuosprendį ar nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Nagrinėjamu atveju taip ir atsitiko: dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2008 m. spalio 15 d. nuosprendžio buvo paduotas kasacinis skundas, kurį išnagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosprendį panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka. Tad Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 24 d. priimtas nuosprendis, kuriuo paliktas galioti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d. nuosprendis, yra vieningos ir nuoseklios baudžiamojo proceso atitinkamos dalies rezultatas, kuriuo konstatuotos teisinės išvados išplaukia ne iš naujo prieš A. V. inicijuoto proceso, o yra to paties proceso pradinio sprendimo peržiūrėjimo pasekmė. A. V. už Lietuvos Respublikos BK 249 straipsnio 1 dalį, 25 straipsnio 4 dalį, 178 straipsnio 3 dalį, 181 straipsnio 2 dalį, 25 straipsnio 4 dalį, 302 straipsnio 1, 2 dalis, 25 straipsnio 4 dalį 22 straipsnio 1 dalį ir 178 straipsnio 3 dalį, 25 straipsnio 4 dalį, 187 straipsnio 3 dalį, yra nuteistas tik vieną kartą – Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d. nuosprendžiu, todėl kaip nepagrįstas atmetamas teiginys dėl principo non bis in idem pažeidimo Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos Konvencijos septintojo protokolo 4 straipsnio, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 5 dalies, Lietuvos Respublikos BPK 2 straipsnio 6 dalies nuostatų prasme.

Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. balandžio 24 d. priimtas nuosprendis, kuriuo paliktas galioti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d., yra įsiteisėjęs, kasacine tvarka neapskųstas (nuteistojo ir jo gynėjo paduotus kasacinius skundus atsisakyta priimti kaip neatitinkančius Lietuvos Respublikos BPK 368 straipsnio 2 dalyje keliamų reikalavimų), kasacinio skundo padavimo terminas pasibaigęs, todėl turi būti vykdomas. Ta aplinkybė, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, gavęs kasacinį skundą, nesustabdė nuosprendžio vykdymą (kasacinės instancijos teismas turi tokią teisę, bet ne pareigą), nepaneigia to, jog nuteistasis A. V. privalo atlikti jam paskirtą 12 metų laisvės atėmimo bausmę. Nuteistojo ir jo gynėjo advokato prašymai pripažinti, jog A. V. 2012-03-10 baigė atlikti Vilniaus apygardos teismo 2006 m. birželio 19 d. nuosprendžiu paskirtą bausmę atmetami kaip nepagrįsti.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, daroma išvada, kad Vilniaus apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl nėra jokio teisinio pagrindo panaikinti šią nutartį.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. V. ir jo gynėjo advokato Arvydo Penelio skundus atmesti ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2012 m. gruodžio 7 d. nutartį.

Nutartis neskundžiama.