- Teismas
- Vilniaus miesto apylinkės teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2016-12-19
- Bylos Nr.
- II-486-1035/2016
- Teisminio proceso Nr.
- 4-68-3-14556-2016-1
- Bylos rūšis
- administracinių teisės pažeidimų/administracinių nusižengimų byla
- Teisėjas
- Valerij Lauš
- Kategorijos
- 2.9.11pavadinimo nepavyko patikrinti
- 3.10pavadinimo nepavyko patikrinti
viešame teismo posėdyje išnagrinėjęs D. M. skundą dėl Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Administracinės komisijos 2016 m. spalio 19 d. nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. SAVAD-13N-75236911-16,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Žemesnės instancijos teismas
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Administracinės komisijos 2016 m. spalio 19 d. nutarimu D. M. pripažintas kaltu padaręs administracinį teisės pažeidimą, numatytą Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 172 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta 144 Eur bauda. D. M. nubaustas už tai, kad jis 2016 m. rugsėjo 24 d. 01.40 val. Vilniuje, Geležinio Vilko g., teikė taksi paslaugas automobiliu Renault, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas galiojančio leidimo, tuo pažeidė Lietuvos Respublikos Kelių transporto kodekso (toliau – ir KTK) 18 straipsnio 12 dalį, Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 3-768 patvirtintų Leidimų vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išdavimo taisyklių (toliau – ir Leidimų išdavimo taisyklės) 3 punktą ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2012 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 3-80 patvirtintų Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių (toliau – ir Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės) 2 punktą.
Šalies argumentai
Nesutikdamas su šiuo nutarimu, D. M. pateikė teismui skundą, kuriuo prašo jį išteisinti ir administracinio teisės pažeidimo bylą nutraukti, nes jo veikoje nėra ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatyto administracinio teisės pažeidimo sudėties. Nurodo, kad KTK 18 straipsnio 1 dalyje numatytos keturios keleivių vežimo alternatyvos: autobusais, troleibusais, lengvaisiais automobiliais ir lengvaisiais automobiliais taksi. Pagal KTK 2 straipsnio 7 dalį lengvasis automobilis taksi – tai motorinė kelių transporto priemonė, skirta keleiviams ir bagažui vežti, turinti įrengtą taksometrą ir atpažinimo ženklą – plafoną bei atitinkanti keliamus techninius reikalavimus. Pasak D. M., vien keleivio vežimas negali būti suprantamas kaip taksi paslauga. Pagal Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 7.3 punktą taksi paslauga – tai keleivio ir bagažo vežimas taksi, keleivio laukimas esant įjungtam taksometrui, važiavimas pagal taksi užsakymą, keleivių laukimas taksi stotelėje. D. M. teigimu, taksi paslauga apibrėžta kaip keleivių vežimas lengvaisiais automobiliais taksi, o ne lengvaisiais automobiliais. Jis vykdė 2016 m. rugsėjo 27 d. įstatyme Nr. XII-2653 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 7 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymo“ numatytą pavežimo paslaugą, kuri teikiama keleivius vežant lengvuoju automobiliu. Įvykio metu vairavo lengvąjį automobilį, kuris neturėjo taksometro, taksi plafono, nebuvo pažymėtas geltonos ir juodos spalvos šachmatų lentos tvarka išdėstytais kvadratais, todėl jo vykdyta veikla negali būti laikytina taksi veikla, kuriai reikalingas leidimas. Vykdė keleivių vežimą naudojant „E-transport.lt“ platformą („UBER“ paslaugos analogas), kuriai, kaip nurodyta oficialiame Valstybinės mokesčių inspekcijos tinklapyje bei paaiškino Valstybinė transporto inspekcija ir Vilniaus miesto savivaldybė, leidimo nereikia. Vadovaudamasis KTK 7 straipsnio 2 dalimi, Reglamento (EB) Nr. 1071/2009 2 straipsniu, Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalimi, gavo nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą pagal kodą 49.39 „Kitas niekur kitur nepriskirtas, keleivinis sausumos transportas“ ir sudarė sutartį su UAB „D.“ dėl naudojimosi „E-transport“ sistema. Vykdydamas veiklą išduodavo pinigų priėmimo kvitus, įvykio metu naudojo mobilią aplikaciją, atlygio už paslaugą negavo. Atkreipia dėmesį į tai, kad 2016 m. rugsėjo 27 d. įstatymu Nr. XII-2653 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 7 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymo“ detaliau apibrėžta vežimo paslauga – keleivių vežimas už atlygį lengvuoju automobiliu, įstatymų leidėjui patvirtinant, kad keleivius galima vežti ne tik taksi, bet ir lengvaisiais automobiliais. Mano, kad nurodyti pažeisti teisės aktų reikalavimai negali būti taikomi jo veiklai, kadangi jie skirti reglamentuoti keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi vežimo paslaugai.
Atsiliepimas
Atsiliepimu į skundą Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Administracinė komisija prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti nutarimą nepakeistą. Nurodo, kad skunde minima keleivių „pavežėjimo“ veikla nėra reglamentuota Lietuvos Respublikos teisės aktais, todėl tokia veikla yra negalima. D. M. vykdytos paslaugos turinys turi taksi veiklai būdingus požymius, kadangi keleivė išsikvietė taksi ir buvo vežama iš Senamiesčio iki Lazdynų, naudojant mobiliąją programėlę „E-Transport“ buvo skaičiuojamas atlygis (patikrinimo metu priskaičiuota 2,51 Eur suma). Vertinant veiklos turinį, de facto buvo teikiamos taksi paslaugos. Skunde minimas 2016 m. rugsėjo 27 d. įstatymas Nr. XII-2653 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 7 ir 18 straipsnių pakeitimo“ įsigalios 2017 m. sausio 1 d., todėl šio įstatymo nuostatos netaikomos ir jomis negalima vadovautis vykdant taksi veiklą be leidimo. Tai, kad lengvasis automobilis neturėjo taksi automobiliui būdingų požymių, vykdytos veiklos nedaro nauja vežimo rūšimi. „E-Transport“ platforma yra programa, perduodanti užsakymus išmaniosiomis ryšio priemonėmis ir atitinkanti Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 7.1 punkte pateiktą taksi dispečerinės sąvoką. Valstybinės mokesčių inspekcijos nuomonė yra rekomendacinio pobūdžio, pateikiamas išaiškinimas dėl mokesčių sumokėjimo, tačiau ne dėl pavežėjimo veiklos modelio teisinio reglamentavimo. Nuolatinio Lietuvos Respublikos gyventojo individualios veiklos pažyma yra tik vienas iš privalomų dokumentų, tačiau jos turėjimas neatleidžia nuo pareigos turėti taksi paslaugų teikimui reikalingą leidimą. D. M. vykdyta keleivių vežimo už atlygį veikla pagal šiuo metu galiojančius teisės aktus atitinka taksi paslaugas. Administracinio teisės pažeidimo protokolas surašytas teisėtai, pažeidimo esmė bei sudėtis įrodyta protokolu ir surinkta medžiaga, bauda paskirta sankcijos ribose, todėl skunde išdėstyti teiginiai nėra pagrindas atleisti jį nuo atsakomybės.
Teismo posėdyje D. M. palaikė skundą ir papildomai nurodė, kad prieš pradėdamas nurodytą veiklą bandė išsiaiškinti visus niuansus, todėl pirmiausia kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją (toliau – ir VMI), kurioje jam išdavė Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymą, todėl manė, kad gali užsiimti ta veikla. Asmuo ,vardu V., pasiūlė jam užsiimti šia veikla ir patikino, kad tai ne taksi, o pavežėjimo paslaugos, todėl jis nebus laikomas taksistu, tiesiog pavežėju. Jis išklausė instruktažą, į jo asmeninę planšetę buvo instaliuota programėlė, jis turėjo savo asmeninį automobilį. Per minėtą programėlę jis gaudavo iškvietimus ir juos vykdydavo. Neturėjo teisės paimti žmonių stotelėse, laukti taksi stovėjimo vietose ir pan. Išsitraukdavo čekių knygelę, sumą parodydavo programėlė. Klientai atsiskaitydavo grynaisiais arba elektroniniais pavedimais. Tą naktį vairavo savo automobilį Renault, kuris buvo apklijuotas telefono numeriais, nes tokia yra sąlyga – apsiklijuoti automobilį. Sutinka, kad nutarime nurodytą dieną vežė keleivę, tačiau nepavyko nuvežti, nes sustabdė Kelių policija, kuri dokumentus perdavė Vilniaus savivaldybės darbuotojams, kurie ir paleido jo keleivę. Keleivė su juo neatsiskaitė, tik klausė, kas ją dabar nuveš. Nevertina, kad vykdė taksi veiklą, nes nei leidimo neturi, nei automobilis atitinkamai įformintas, tačiau faktines aplinkybes pripažįsta. Suprato, kad VMI jam išduota pažyma ir čekių knygelė yra leidimas užsiimti ta veikla. Be to, darbdavys akcentavo, kad tai ne taksi veikla, nes jo funkcijos, palyginus su taksi vairuotoju, yra apribotos – jis gali tik pagal iškvietimą atvažiuoti ir nuvežti klientą. Tai nebuvo jo pagrindinis pragyvenimo šaltinis, o laikinas darbas. Žinojo, kad jo kolegos, kurie užsiiminėjo analogiška veikla, turėjo problemų dėl jos, tačiau jis neturėjo su kuo apie tai pasišnekėti ir išsiaiškinti.
Atsiliepimas
Institucijos, priėmusios skundžiamą nutarimą, atstovė teismo posėdyje palaikė atsiliepime į skundą nurodytus argumentus, papildomai akcentavo, kad VMI konsultacijos ir išduota pažyma yra susijusios tik su mokestiniais klausimais, tačiau ne su leidimais užsiimti tam tikra veikla. Keleivių vežimo veikla deleguota savivaldybėms, kurios išduoda atitinkamus leidimus. Atstovės teigimu, pažeidimas yra įrodytas, visa medžiaga yra surinkta, todėl prašo skundą atmesti ir palikti galioti skundžiamą sprendimą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas netenkintinas.
Pagal ATPK 284 straipsnio 1 dalį organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar asmuo kaltas jo padarymu, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas, nagrinėdamas skundą dėl nutarimo administracinio teisės pažeidimo byloje, patikrina priimto nutarimo teisėtumą ir pagrįstumą (ATPK 301 straipsnis).
ATPK 172 straipsnio 1 dalyje numatyta administracinė atsakomybė už komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimą. Tai yra blanketinė teisės norma, o tai reiškia, kad traukiant asmenį administracinėn atsakomybėn už komercinės ar ūkinės veiklos tvarkos pažeidimą, turi būti nurodyta konkreti teisės normą, kurios reikalavimus asmuo savo veiksmais pažeidė. Nurodytas pažeidimas gali būti padaromas tiek tyčia, tiek neatsargiai.
Kaip minėta, D. M. skundžiamu nutarimu patrauktas administracinėn atsakomybėn už tai, kad jis jis 2016 m. rugsėjo 24 d. 01.40 val. Vilniuje, Geležinio Vilko g., teikė taksi paslaugas automobiliu Renault, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) neturėdamas galiojančio leidimo. Skundžiamame nutarime nurodyta, kad šiais veiksmais D. M. pažeidė KTK 18 straipsnio 12 dalį, Leidimų išdavimo taisyklių 3 punktą ir Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 2 punktą.
Pagal KTK 18 straipsnio 12 dalį keleiviams vežti lengvaisiais automobiliais taksi išduodamas leidimas; leidimus vežti keleivius lengvaisiais automobiliais taksi išduoda, galiojimą sustabdo, leidimo galiojimo sustabdymą ar leidimo galiojimą naikina savivaldybės, kurios teritorijoje keleiviai bus vežami lengvaisiais automobiliais taksi, vykdomosios institucijos Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka; leidimai išduodami vežėjams, pageidaujantiems verstis keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veikla ir turintiems lengvuosius automobilius, atitinkančius Susisiekimo ministerijos ar jos įgaliotos institucijos nustatytus reikalavimus. Leidimų išdavimo taisyklių 3 punkte numatyta, kad vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami galiojantį leidimą. Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 2 punkte nustatyta, kad vežėjai vežti keleivius taksi gali tik turėdami Susisiekimo ministerijos nustatyta tvarka išduotą leidimą vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi.
Teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus rašytinius įrodymus, taip pat paties D. M. paaiškinimus, konstatuoja, kad D. M. pagrįstai ir teisėtai pripažintas kaltu pagal ATPK 172 straipsnio 1 dalį, jo veika kvalifikuota tinkamai. Tai patvirtina administracinio teisės pažeidimo protokole nurodyti duomenys, 2016 m. rugsėjo 24 d. tarnybinis pranešimas dėl komercinės veiklos pažeidimo, prie jo pridėtos nuotraukos, paties D. M. paaiškinimai, pateikti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Administracinėje komisijoje ir teisme. Šie įrodymai patvirtina, kad D. M. pažeidė minėtus teisės aktų reikalavimus.
D. M. pripažino, kad užsiiminėjo veikla, kurios metu, naudodamas savo asmeninį automobilį, apklijuotą telefono numeriais, ir planšetę su instaliuota paslaugų užsakymo ir atlyginimo už paslaugas skaičiavimo programėle, paimdavo keleivius iš jų nurodytos vietos ir nuveždavo juos taip pat į jų nurodytą vietą, už tai gaudamas piniginį atlygį. D. M. taip pat pripažino minėtame tarnybiniame pranešime nustatytas faktines aplinkybes, kad 2016 m. rugsėjo 24 d. 01.40 val. Vilniuje, Geležinio Vilko g., vežė keleivė už tam tikrą mokestį. Be to, D. M. neneigė, kad neturėjo leidimo vežti keleivius lengvuoju automobiliu taksi, tačiau teigė, kad, kaip jam pavyko prieš tai išsiaiškinti, jo veiklai tokio leidimo ir nereikėjo, nes jis teikė pavežėjimo, o ne taksi paslaugas. Teismas su tokia D. M. pozicija nesutinka.
KTK 18 straipsnio 1 dalis numato, kad keleiviai vežami keleiviams vežti pagamintomis keleivinėmis kelių transporto priemonėmis – autobusais, troleibusais, lengvaisiais automobiliais, lengvaisiais automobiliais taksi. Keleivių vežimą reglamentuoja minėtos Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklės ir Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011 m. balandžio 13 d. įsakymu Nr. 3-223 patvirtintos Keleivių ir bagažo vežimo kelių transportu taisyklės (toliau – ir Keleivių ir bagažo vežimo taisyklės). Nei viename iš šių teisės aktų nėra reglamentuotas D. M. nurodytas veiklos modelis, o minėti teisės aktai nustato pareigą laikytis tos rūšies vežimui nustatytų reikalavimų.
Tai, kad D. M. vairuojamas automobilis nebuvo apipavidalintas tiksliai kaip taksi lengvasis automobilis, t. y. be taksi plafono, nebuvo pažymėtas kaip taksi automobilis (juodos arba geltonos spalvos šachmatų tvarka išdėstytais kvadratais), kad jame nebuvo taksometro, pagal kurį būtų skaičiuojamas atlygis, nenaudojamos racijos, savaime nedaro tokios veiklos nauja vežimo rūšimi. Juo labiau, kad pareiškėjo vairuojamas automobilis buvo apklijuotas iškvietimo trumpaisiais numeriais „1424“.
Keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi taisyklių 7.2 punkte numatyta, kad taksi užsakymas – ryšio priemonėmis sudaryta taksi vežėjo ir keleivio sutartis, pagal kurią vežėjas įsipareigoja sutartomis sąlygomis suteikti taksi paslaugą, o keleivis – sumokėti už ją. Šių taisyklių 7.3 punkte numatyta, kad taksi paslauga – keleivio ir bagažo vežimas taksi, keleivio laukimas esant įjungtam taksometrui, važiavimas pagal taksi užsakymą, keleivių laukimas taksi stotelėje. Teismo vertinimu, D. M. vykdytos veiklos turinys ir pobūdis atitinka keleivių vežimo lengvaisiais automobiliais taksi veiklą, nes šioje veikloje buvo naudojami taksi veiklai būtini atributai – paslaugos užsakymas ryšio priemonėmis, keleivio vežimas jo nurodytu maršrutu už atlygį, automobilio apipavidalinimas trumpuoju numeriu 1424, pagal kurį identifikuojama tokio pobūdžio paslaugas teikianti transporto priemonė. Taigi D. M. vykdyta veikla atitinka taksi paslaugas ir ji buvo vykdoma be privalomo leidimo.
D. M. skunde atkreipia dėmesį į tai, kad 2016 m. rugsėjo 27 d. įstatymu Nr. XII-2653 „Dėl Lietuvos Respublikos kelių transporto kodekso 7 ir 18 straipsnių pakeitimo įstatymo“ detaliau apibrėžta vežimo paslauga – keleivių vežimas už atlygį lengvuoju automobiliu, įstatymų leidėjui patvirtinant, kad keleivius galima vežti ne tik taksi, bet ir lengvaisiais automobiliais. Teismas pažymi, kad šis įstatymas įsigalios tik 2017 m. sausio 1 d., todėl šiuo metu jis dar neturi teisinės galios ir nėra pagrindo juo vadovautis.
Dėl skundo argumentų, kad D. M. buvo suklaidintas VMI išaiškinimais, jog keleivių vežimo veiklai pakanka turėti Nuolatinio Lietuvos gyventojo individualios veiklos vykdymo pažymos ir kitus privalomus dokumentus, kurių pagrindu apskaičiuojami vykdant šią veiklą mokėtini į biudžetą mokesčiai, teismas pažymi, kad ši pažyma yra tik vienas ir privalomų dokumentų fiziniam asmeniui, norint teikti taksi paslaugas. Šios pažymos turėjimas neatleidžia nuo pareigos laikytis kitų teisės aktų reikalavimų konkrečiai vykdomai veiklai, šiuo atveju – taksi paslaugų teikimui. Be to, VMI yra institucija, atsakinga už mokesčių administravimą, todėl jos pateikti išaiškinimai yra susiję tik su vykdant atitinkamą veiklą į biudžetą mokėtinais mokesčiais. Asmuo, prieš pradėdamas vykdyti konkrečią veiklą, privalo pasidomėti visais tokiai veiklai keliamais reikalavimais (leidimai, licencijos ir pan.).
Skundžiamame nutarime nenustatyta D. M. atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Jam paskirta minimalaus dydžio bauda, numatyta ATPK 172 straipsnio 1 dalies sankcijoje.
Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatuoja, kad skundžiamą nutarimą priėmusi institucija tinkamai išnagrinėjo bylą, teisingai įvertino bylos faktines aplinkybes ir pagrįstai patraukė D. M. administracinėn atsakomybėn pagal ATPK 172 straipsnio 1 dalį, paskyrė nuobaudą laikantis administracinių nuobaudų skyrimo taisyklių, todėl skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 4 dalimi,
nutaria:
Vilniaus miesto savivaldybės tarybos Administracinės komisijos 2016 m. spalio 19 d. nutarimą palikti nepakeistą ir D. M. skundo netenkinti.
Nutartis per dvidešimt dienų nuo jos paskelbimo dienos gali būti skundžiama apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.