Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. B. , A. D. ir D. L. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendžio, kuriuo A. B. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 metams 6 mėnesiams, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą laisvės atėmimu 16 metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu ir nustatyta galutinė bausmė laisvės atėmimas 16 metų, pirmuosius 5 metus bausmę atliekant kalėjime, likusią jos dalį – pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, A. B. pripažintas pavojingu recidyvistu.

A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas: pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu 4 metams 6 mėnesiams, pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą (dėl Se. K. nužudymo) laisvės atėmimu 16 metų, pagal BK 129 straipsnio 1 dalį (dėl G. C. nužudymo) laisvės atėmimu 13 metų.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bausmės pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą ir pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 2 dalį, subendrintos bausmių apėmimo būdu ir nustatyta subendrinta bausmė laisvės atėmimas 17 metų. Ši bausmė dalinio bausmių sudėjimo būdu subendrinta su bausme, paskirta pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir nustatyta galutinė bausmė laisvės atėmimas 20 metų, pirmuosius 10 metų bausmę atliekant kalėjime, likusius – pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, A. D. pripažintas pavojingu recidyvistu.

D. L. pripažinta kalta pagal BK 129 straipsnio 1 dalį ir nuteista laisvės atėmimu 12 metų, pirmuosius 5 metus ją atliekant kalėjime, likusią bausmės dalį – pataisos namuose.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, D. L. pripažinta pavojinga recidyviste.

Iš D. L. ir A. D. solidariai G. C. priteista 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo, iš A. D. ir A. B. solidariai priteista G. K. 7 975,80 Lt turtinės ir 50 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Šiuo nuosprendžiu A. D. išteisintas pagal BK 149 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nuosprendis šioje dalyje apeliacine tvarka neskundžiamas.

Šiuo nuosprendžiu pagal BK 237 straipsnio 1 dalį taip pat nuteisti A. T. ir V. P. , tačiau šioje dalyje nuosprendis apeliacine tvarka taip pat neskundžiamas.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. B. ir A. D. nuteisti už tai, kad pasikėsino pagrobti svetimą turtą įsibrovę į patalpą, pavartodami fizinį smurtą, bei nužudė žmogų siekdami nuslėpti kitą nusikaltimą, tai yra: A. B. ir A. D. 2010 m. gegužės 29 d., apie 2.30 val., būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, dėl savanaudiškų paskatų – turėdami tikslą pagrobti nukentėjusiojo Se. K. turtą – maistą bei kitus daiktus, išdaužę namo, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno Se. K. , langą, įsibrovė į patalpą, kur Se. K. pasipriešinus, abu tyčia kumščiais sudavė nukentėjusiajam nenustatytą skaičių smūgių į galvą, o nukentėjusiajam išbėgus į lauką, jį pasivijęs A. B. ir toliau smūgiavo kumščiais Se. K. į galvą, dėl to nukentėjusysis nugriuvo. Po to, tęsdami tyčinius bendrus smurtinius veiksmus, A. D. su A. B. spardė nukentėjusįjį į galvą bei pilvą ir krūtinę ir padarė jam poodines kraujosruvas ir muštines žaizdas nosyje, kairės akies vokų-paakio-skruosto, viršutinės ir apatinės lūpų viduryje ir kairėje pusėje, kairės ausies kaušelyje bei veido dešinėje pusėje, kairiajame žaste, odos nubrozdinimus kairės kojos kelio priekio-išoriniame paviršiuje, t.y. nežymų sveikatos sutrikdymą, taip pat muštinę žaizdą dešiniame antakyje su kraujo išsiliejimu po minkštaisiais galvos smegenų dešinio pusrutulio kaktinės skilties poliaus dangalais, tai yra nesunkų sveikatos sutrikdymą bei sunkaus sveikatos sutrikdymo masto sužalojimus – kraujosruvą pilvo sienos minkštuosiuose audiniuose, kepenų kairės skilties audinio plyšimą dėl ko susidarė kraujo išlaja po kepenų kapsule, plyšo blužnies audinys ir kapsulė bei įvyko vidinis kraujavimas į pilvaplėvės ertmę ir muštinę žaizdą dešinio momens-smilkinio su kraujosruva dešiniame smilkininiame raumenyje, dėl to kraujas išsiliejo po minkštaisiais galvos smegenų dešinio pusrutulio momeninės dalies sferinio paviršiaus dangalais, plyšo galvos smegenų dangalinė kraujagyslė, kraujas liejosi po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje, spausdamas galvos smegenis kaukolės smegeninėje ertmėje, susidarė antrinės kraujosruvos smegenų kamiene, dėl ko Se. K. po kelių valandų įvykio vietoje mirė. A. D. ir A. B. svetimo turto nepagrobė dėl nukentėjusiojo pasipriešinimo, tai yra dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios. Tokiu būdu A. D. ir A. B. , siekdami nuslėpti kitą nusikaltimą, nužudė Se. K. .

A. D. ir D. L. nuteisti už tai, kad tyčia nužudė kitą žmogų, tai yra: A. D. ir D. L. 2010 m. birželio 1 d., laikotarpiu nuo 17 val. iki 20 val., (duomenys neskelbtini) namo kambaryje, būdami apsvaigę nuo alkoholio, veikdami bendrininkų grupe, konflikto metu su nukentėjusiąja G. C. , D. L. matant, A. D. tyčia kumščiais sudavė kelis smūgius ir vieną smūgį veidrodžiu su mediniu rėmu nukentėjusiajai į galvą, dėl to ši nugriuvo ant grindų. G. C. gulint prie A. D. smurtinių veiksmų prisidėjo D. L. ir kartu mušė nukentėjusiąją, iš viso suduodami jai ne mažiau kaip 7 smūgius į galvą ir ne mažiau kaip 21 smūgį į kitas kūno vietas: A. D. kojomis spardė G. C. į galvą bei spyrė į kitas kūno vietas, o D. L. ne mažiau kaip 4 kartus spyrė į galvą ir kitas kūno vietas. Bendrais smurtiniais veiksmais A. D. ir D. L. G. C. padarė poodines kraujosruvas kairio peties priekiniame paviršiuje, dešinėje poraktikaulinėje, krūtinės dešinėje apatinėje ir kairiame krūtinės ląstos šone žemiau pažasties, pilvo dešiniame šone, pilvo dešinėje klubinėje dalyje, dešiniame klube, gaktos dešinėje, kairio klubo priekinėje dalyje, abiejose žastuose, kairiame dilbyje, abiejose šlaunyse, abiejose blauzdose, abiejose mentyse, kairės akies vokų, kairio antakio ir kairio skruosto, kairio žando, abiejų lūpų ir smakro kairėje pusėje su muštinėmis žaizdomis abiejų lūpų gleivinėse, kairės ausies srityje apie kairiąją ausį, viršugalvio kairėje pusėje su atitinkama masyvia kraujosruva galvos minkštuosiuose audiniuose, apimančia kaktos kairės pusės, viršugalvio kairės pusės ir kairio smilkinio sritis, kaktos vidurinėje dalyje ir viršugalvio užpakalinės srities dešinėje pusėje, kraujo išsiliejimą po kietuoju galvos smegenų dangalu dešinėje pusėje suspaudžiant galvos smegenis. Dėl A. D. ir D. L. bendrais veiksmais padaryto stipraus galvos sumušimo, dėl kurio įvyko kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniajame pusrutulyje, suspaudusio galvos smegenis ir sukėlusio komą, G. C. įvykio vietoje mirė. Tokiu būdu A. D. ir D. L. nužudė G. C. , kurios lavoną, susitarę kartu su A. T. ir V. P. , 2010 m. birželio 2 d. užkasė (duomenys neskelbtini) namo darže.

Teismo posėdžio metu nuteistieji A. B. , A. D. , D. L. ir jų gynėjai prašė nuteistųjų apeliacinius skundus tenkinti. Prokuroras prašė nuteistųjų A. B. , A. D. ir D. L. apeliacinius skundus atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo A. D. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies. Nuteistųjų A. B. ir D. L. apeliaciniai skundai atmetami.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą paduotų apeliacinių skundų ribose, konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai ir visapusiškai ištyrė nuteistiesiems A. B. , A. D. ir D. L. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje padarytos išvados dėl nusikalstamų įvykių, nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų sudėties, A. B. kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 2 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 11 punkte, A. D. kaltės padarius nusikaltimus, numatytus BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 2 dalyje, 129 straipsnio 2 dalies 11 punkte, 129 straipsnio 1 dalyje, bei D. L. kaltės padarius nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, taip pat šiems nuteistiesiems paskirtų bausmių pagrįstos išsamiai bei nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, ką nepagrįstai apeliaciniuose skunduose ginčija nuteistieji A. B. , A. D. ir D. L. .

Kaip matyti iš nuteistojo A. B. apeliacinio skundo turinio, pastarasis neneigia, kad įvykio metu naudojo fizinį smurtą Se. K. atžvilgiu, tačiau aiškina, kad pas nukentėjusįjį ėjo išgerti, tikslo pagrobti svetimą turtą įsibraunant į patalpą ir panaudojant fizinį smurtą neturėjo, nužudyti nukentėjusiojo nesiruošė, viskas įvyko dėl jo girtumo, o ne dėl to, kad bandė paslėpti padarytą nusikaltimą. Nuteistasis A. D. teigia, kad jis nukentėjusiojo atžvilgiu smurto nenaudojo, tikslo apiplėšti nukentėjusįjį neturėjo. Teisėjų kolegija šiuos nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Tokia nuteistųjų iškelta įvykio versija buvo tikrinama bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tačiau nepasitvirtino.

Dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 129 straipsnio 1 dalyje.

Kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, nukentėjusioji J. M. , apklausta ikiteisminio tyrimo metu, parodė, kad išgertuvių pas V. P. metu ji buvo išėjusi į tualetą, o kai grįžo, pamatė, jog G. C. guli kambaryje ant grindų ir suprato, kad ši buvo sumušta. Pradėjus domėtis, kas įvyko, ją užsipuolė D. L. , o A. D. sudavė smūgį, nuo kurio ji nukrito. Jai nukritus A. D. ją toliau mušė, suduodamas smūgius rankomis ir kojomis. Tuo pačiu metu ji matė, kad D. L. spardė kojomis šalia jos gulinčiai G. C. į galvą ir įvairias kūno vietas, sudavė ne mažiau penkių kartų, o G. C. gulėjo rankomis užsidengusi veidą ir dejavo. Nustojusi mušti G. C. , D. L. paėmė ją už plaukų ir ištempė į lauką, kur ją vėl mušė rankomis ir kojomis, suduodama smūgius į įvairias kūno vietas (t. 2, b.l. 49-52). Šiuos savo parodymus nukentėjusioji J. M. patvirtino parodymų patikrinimo įvykio vietoje metu, kur parodė kaip D. L. kojomis sudavė apie 5 smūgius gulinčiai G. C. (t. 2, b.l. 53-67). Apklausta pas ikiteisminio tyrimo teisėją J. M. paneigė savo parodymus ir aiškino, jog nematė, kad D. L. būtų sudavusi smūgius, ir kad ankstesnės apklausos metu ji apkalbėjo D. L. (t. 2, b.l. 77-78), tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme ji vėl patvirtino mačiusi, kad G. C. atžvilgiu smurtavo ne tik A. D. , bet ir D. L. , nors ir nurodė, jog ši sudavė tik kelis smūgius G. C. į šoną (t. 5, b.l. 53-54). Nuteistoji D. L. , ginčydama J. M. parodymų patikimumą, teisingai nurodo, kad pastaroji, aiškindama apie įvykio aplinkybes, nebuvo nuosekli. Kita vertus, šią aplinkybę įvertino ir apygardos teismas, kuris pagrįstai vadovavosi tik tais nukentėjusiosios J. M. parodymais, kurie pasitvirtino faktiniais bylos duomenimis. Apeliantė taip pat teigia, kad J. M. ją kaltinančius ir tikrovės neatitinkančius parodymus davė įtakota bylą tyrusios tyrėjos, tačiau, kaip matyti iš bylos medžiagos, nukentėjusioji tokias aplinkybes, kad įvykio metu jos ir G. C. atžvilgiu fizinį smurtą naudojo abu nuteistieji, t.y. A. D. ir D. L. , nurodė ne tik ikiteisminio tyrimo metu, bet ir iš karto po įvykio apie tai, kas įvyko, pasakodama žuvusiosios motinai G. C. . Be to, pirmiau aptartus nukentėjusiosios J. M. parodymus apie D. L. panaudotą smurtą G. C. atžvilgiu patvirtina kito įvykį mačiusio nuteistojo A. T. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu ir teisme, kad konflikto metu G. C. nukritus nuo A. D. jai suduotų smūgių kumščiais ir veidrodžiu, pastarajai gulinčiai kojomis į galvą bei kitas kūno vietas smūgiavo ne tik A. D. , bet ir D. L. (t. 2, b.l. 148-149, t. 2, b.l. 151-162, t. 5, b.l. 99-100). Pažymėtina tai, kad šios nukentėjusiosios J. M. ir nuteistojo A. T. nurodytos aplinkybės atitinka ir pačios nuteistosios D. L. parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, jog kilusio konflikto metu ji sudavė G. C. ne mažiau keturių kartų (t. 3, b.l. 4-5). Taigi, pirmiau aptarti vieni kitus papildantys faktiniai duomenys paneigia nuteistosios D. L. apeliaciniame skunde išdėstytas aplinkybes, kad ji nukentėjusiosios G. C. atžvilgiu įvykio metu nesmurtavo.

Nuteistoji D. L. ir nuteistasis A. D. apeliaciniuose skunduose teigia, kad nukentėjusiosios G. C. atžvilgiu kartu su A. D. smurtavo ne D. L. , o A. T. , tačiau tokio jų aiškinimo nepatvirtina jokie faktiniai bylos duomenys. Visų pirma, kaip matyti iš bylos medžiagos, konfliktas įvykio metu kilo tarp A. D. , D. L. ir J. M. bei G. C. , ko iš esmės neneigia ir patys apeliantai. Būtent A. D. ir D. L. įvykio metu buvo agresyviai nusiteikę, smurtavo tiek J. M. , tiek G. C. atžvilgiu, kai tuo tarpu A. T. šiame konflikte nedalyvavo, todėl neįtikinantis apeliantų aiškinimas, jog pastarasis nei iš šio, nei iš to pašoko nuo lovos ir pagriebęs veidrodį juo sudavė gulinčiai G. C. . Juolab, kad kaip matyti iš nuteistojo V. P. parodymų, veidrodis, kuriuo buvo suduota G. C. , stovėjo už spintelės, arčiausiai fotelio, kur išgertuvių metu sėdėjo A. D. , todėl tik jis ir galėjo matyti tą veidrodį bei jį panaudoti (t. 2, b.l. 102-115). Taigi, esant tokioms aplinkybėms, apygardos teismas pagrįstai nuteistųjų D. L. ir A. D. aiškinimą apie A. T. smurtinius veiksmus nukentėjusiosios atžvilgiu įvertino kaip D. L. siekį išvengti baudžiamosios atsakomybės už padarytus nusikalstamus veiksmus.

Teisėjų kolegija sutinka su nuteistųjų A. D. ir D. L. apeliacinių skundų argumentu, kad paminėtas veidrodis, kuriuo nuteistasis A. D. smūgiavo nukentėjusiai, galėtų būti dar vienas įrodymas G. C. nužudymo byloje. Kita vertus, ta aplinkybė, jog šis daiktinis įrodymas ikiteisminio tyrimo metu nebuvo paimtas ir ištirtas, nepaneigia nė vieno iš šių dviejų nuteistųjų kaltės tyčia nužudžius G. C. , kuri nustatyta byloje surinktų kitų įrodymų visetu, juolab, kad, kaip jau minėta, nuteistieji žuvusiajai smūgiavo ne tik paminėtu veidrodžiu, bet rankomis ir kojomis.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi pirmiau aptartų bylos objektyvių aplinkybių bei įrodymų visumą, konstatuoja, kad apygardos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio nuostatų, ir, remdamasis jais, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistoji D. L. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, nes pastaroji, matydama nuteistojo A. D. smurtinius veiksmus G. C. atžvilgiu, suduodant nukentėjusiajai smūgius kumščiais ir veidrodžiu į galvą, šiems nusikalstamiems A. D. veiksmams aktyviai pritarė, pati imdama smurtauti nuo A. D. smūgių nukritusios ir gulinčios ant grindų nukentėjusiosios G. C. atžvilgiu, kojomis spirdama pastarajai ne mažiau kaip keturis kartus į galvą ir kitas kūno vietas, o A. D. , prisijungus D. L. , tęsė savo smurtinius veiksmus, taip pat kojomis suduodamas nukentėjusiajai smūgius į galvą ir kitas kūno sritis. Iš specialisto išvados Nr. M 296/10(03) ir papildomos specialisto išvados Nr. KM 9/10(03) matyti, kad įvykio metu bendrais nuteistųjų A. D. ir D. L. veiksmais nukentėjusiajai G. C. buvo padaryta visa eilė sužalojimų, kurie paaiškinami ne mažiau kaip 28 smūgių kietais bukais daiktais sudavimu, galvoje nustatyti sužalojimai buvo padaryti ne mažiau kaip 7 smūgių pasekoje. G. C. mirė nuo įvykio metu patirto stipraus galvos sumušimo pasekoje įvykusio kraujo išsiliejimo po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniame pusrutulyje, suspaudusio galvos smegenis ir sukėlusio smegenų komą. Kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu dešiniame pusrutulyje, suspaudęs galvos smegenis, gavosi nuo suduotų smūgių į galvą visumos. (t. 1, b.l. 176-180, 182-184). Taigi, esant šioms aplinkybėms, apygardos teismas pagrįstai nuteistąją D. L. pripažino tyčinio G. C. nužudymo bendravykdytoja ir jos nusikalstamus veiksmus kvalifikavo pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, nes mirtį lėmusių sužalojimų visuma nukentėjusiajai buvo padaryta bendrais A. D. ir D. L. veiksmais.

Dėl kitų nuteistųjų A. B. , A. D. ir D. L. apeliacinių skundų argumentų.

Nuteistasis A. D. teigia, kad jam nebuvo atlikta teismo psichiatrijos ekspertizė, tačiau nepateikia jokių argumentų dėl šio procesinio veiksmo atlikimo tikslingumo. Taip pat apeliantas pažymi, kad teisiamojo posėdžio metu nedalyvavo teismo medicinos ekspertas, tačiau taip pat nenurodo, dėl kokių priežasčių pastarasis turėjo būti apklausiamas teisme. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad tiek paminėtos ekspertizės atlikimas, tiek vienos ar kitos srities eksperto dalyvavimas teisiamajame posėdyje nėra privalomas. Teismo psichiatrijos ekspertizė skiriama ir atliekama tuomet, kai byloje esantys duomenys kelia pagrįstų abejonių dėl kaltininko galimybės veikos padarymo metu suvokti savo veiksmus arba juos valdyti, o byloje specialisto išvadą pateikę specialistai ar ekspertai kviečiami tais atvejais, kai jų parodymai yra būtini byloje esančiai specialisto išvadai paaiškinti ar papildyti. Šiuo konkrečiu atveju duomenų, keliančių pagrįstų abejonių dėl nuteistojo A. D. galėjimo suvokti ir valdyti savo veiksmus nusikalstamų veikų padarymo metu, byloje nėra. Byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados yra pakankamai aiškios ir išsamios. Taigi, nuteistojo A. D. nurodytų procesinių veiksmų neatlikimas nesudaro pagrindo išvadai, kad bylos aplinkybės buvo ištirtos neišsamiai.

Nuteistieji A. B. ir A. D. nepagrįstai teigia, kad teismo nuosprendyje supainiotos liudytojų pavardės ir jų parodymai, taip pat išdėstyti tokie jų pačių parodymai, kurių jie nedavė. Kaip matyti iš skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio, jame išdėstyti abiejų nuteistųjų parodymai dėl jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų, o taip pat liudytojų V. K. , S. K. , L. D. parodymai, kiek tai liečia 2010-05-29 A. B. ir A. D. įvykdytas nusikalstamas veikas, ir liudytojų J. K. , S. K. ir R. S. parodymai dėl G. C. nužudymo atitinka šių asmenų parodymus, užfiksuotus teisiamojo posėdžio protokole, taip pat ikiteisminio tyrimo metu surašytuose šių asmenų apklausų protokoluose.

Bylos duomenys patvirtina, kad visi nuteistieji BPK 140 straipsnio tvarka buvo sulaikyti 2010-06-07 laikotarpyje nuo 15.40 val. iki 22 val. (t. 1, b.l. 121, t. 2, b.l. 130, 176, t. 3, b.l. 44, 153), kai tuo tarpu visų jų apklausos buvo vykdomos sekančią dieną, t.y. 2010-06-08, ir nė vienas iš nuteistųjų nepareiškė, jog dėl savo būklės negali duoti parodymų (t. 1, b.l. 98, 102, t. 2, b.l. 97, 147, t. 3, b.l. 4-5, 95), taigi, nepagrįstas A. D. apeliacinio skundo argumentas, kad nuteistieji pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje galėjo būti apklausiami apsvaigę nuo alkoholio. Taip pat byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad teisiamojo posėdžio metu būtų apklausiami neblaivūs liudytojai. Iš bylos medžiagos matyti, jog į teisiamąjį posėdį neblaivi buvo atvykusi liudytoja V. K. , tačiau tą dieną ji apklausiama nebuvo (t. 5, 53-55).

Nuteistasis A. B. teisingai pažymi, jog teisminis šios bylos nagrinėjimas vyko pakankamai ilgai, tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos, išnagrinėti šią bylą operatyviau teismui kliudė objektyvios priežastys – proceso dalyvių neatvykimas, bylą nagrinėjančios teisėjų kolegijos pirmininkės, vieno iš nuteistųjų gynėjų liga, teisėjų bei kitų proceso dalyvių užimtumas kitose bylose, duomenų, kad ši byla buvo vilkinama, nėra.

Nuteistoji D. L. apeliaciniame skunde nurodo, kad jos gynėjas ikiteisminio tyrimo metu ir teisme netinkamai atliko savo pareigas ir palaikė kaltinimo poziciją, tačiau iš esmės nenurodo jokių konkrečių tai patvirtinančių aplinkybių, išskyrus tai, kad šis gynėjas nedalyvavo jai susipažįstant su baudžiamosios bylos medžiaga, tačiau ši aplinkybė nereiškia netinkamo gynėjo pareigų atlikimo, kadangi įstatymas nenumato privalomo gynėjo dalyvavimo įtariamajam susipažįstant su baudžiamosios bylos medžiaga. Pažymėtina ir tai, kad klausimas dėl nuteistajai paskirto gynėjo buvo sprendžiamas pirmosios instancijos teisme, nuteistajai buvo išaiškinta teisė gintis per pasirinktą advokatą, tačiau šia teise nuteistoji nepasinaudojo, todėl pirmosios instancijos teisme ją gynė teismo paskirtas valstybės garantuojamą teisinę pagalbą teikiantis gynėjas, kaip tai numato Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 44 straipsnio 8 dalis.

Dėl nuteistiesiems paskirtų bausmių.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendžio dalis dėl bausmių skyrimo nuteistiesiems A. B. , A. D. ir D. L. yra teisėta ir pagrįsta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat nuostatas, įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas apeliantams bausmes, šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jiems teisingas, baudžiamųjų įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose numatytas bausmes, kurios nėra aiškiai per griežtos.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad skirdamas bausmes nuteistiesiems A. B. , A. D. ir D. L. , apygardos teismas atsižvelgė, kad A. B. ir A. D. pasikėsino padaryti apysunkį nusikaltimą nuosavybei, numatytą BK 180 straipsnio 1 dalyje (BK 11 straipsnio 4 dalis), ir padarė labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei, numatytą BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punkte (BK 11 straipsnio 6 dalis), o A. D. – ir dar vieną labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje (BK 11 straipsnio 6 dalis), D. L. padarė labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje (BK 11 straipsnio 6 dalis). Teismas taip pat įvertino tai, kad visi trys nuteistieji anksčiau ne kartą teisti, tame tarpe už smurtinius nusikaltimus, nusikalto turėdami neišnykusius ir nepanaikintus teistumus už tyčinius nusikaltimus, iki šių nusikaltimų padarymo niekur nedirbo, piktnaudžiavo alkoholiu, vedė asocialų gyvenimo būdą, kas patvirtina susiformavusias antivisuomenines pastarųjų nuostatas ir padidintą pavojingumą visuomenei. Nuteistasis A. D. nusikaltimą, numatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, įvykdė moters atžvilgiu, be to, praėjus vos kelioms dienoms nuo Se. K. tyčinio nužudymo, o tai rodo ypatingą šio nuteistojo pavojingumą visuomenei. Nuteistųjų A. B. , A. D. ir D. L. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, jų atsakomybę sunkina tai, kad nusikaltimus padarė veikdami bendrininkų grupe ir būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui. Kolegijos manymu, įvertinus aukščiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistiesiems, pagrįstai, vadovaujantis BK 27 straipsnio 2 dalies 2 punktu, pripažintiems pavojingais recidyvistais, paskirtos laisvės atėmimo bausmės, didesnės už baudžiamųjų įstatymų, numatančių atsakomybę už padarytas nusikalstamas veikas, sankcijose nustatytą šios bausmės vidurkį, nėra aiškiai per griežtos. Tokios bausmės yra teisingos, atitinkančios BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus, ir nėra teisinio pagrindo jas švelninti.

Nuteistasis A. B. teigia, jog apygardos teismas neatsižvelgė į tai, kad jis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme pripažino savo kaltę ir parašė nuoširdų prisipažinimą. Tačiau, kaip matyti iš baudžiamosios bylos medžiagos ir kaip jau minėta šiame teisėjų kolegijos nuosprendyje, pastarasis viso proceso metu prieštaringai aiškino įvykio aplinkybes, neigė tikruosius jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo tikslus, klaidino teismą dėl nuteistojo A. D. vaidmens šių nusikaltimų padaryme, todėl vertinti tokius jo parodymus kaip aplinkybę, apibūdinančią pastarojo neigiamą požiūrį į padarytas nusikalstamas veikas, jo nuoširdžią atgailą ar siekį padėti nustatyti tiesą byloje, ir dėl to švelninti jam skiriamą bausmę, nebuvo ir nėra jokio pagrindo.

Nuteistasis A. B. teisingai nurodo, kad nebuvo nustatytas jo girtumo laipsnis įvykio metu. Kita vertus, tai nebuvo padaryta dėl objektyvių priežasčių, kadangi jis buvo sulaikytas ne įvykio naktį, o praėjus kuriam laikui nuo šios nusikalstamos veikos padarymo. Kita vertus, ši aplinkybė nepaneigia apygardos teismo išvados, kad A. B. nusikalto būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, kadangi, kaip matyti tiek iš jo paties, tiek kitų nuteistųjų A. D. , D. L. bei liudytojos S. K. parodymų, pastarieji kartu visą vakarą, iki A. B. su A. D. išeinant pas Se. K. , girtavo ir buvo apsvaigę nuo alkoholio, o nustatytų A. B. veiksmų pobūdis akivaizdžiai liudija, jog šis apsvaigimas turėjo įtakos nusikalstamų veikų padarymui, todėl apygardos teismas pagrįstai šią aplinkybę pripažino nuteistojo atsakomybę sunkinančia aplinkybe.

Nuteistajam A. B. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtos bausmės tinkamai subendrintos tarpusavyje apėmimo būdu, nes yra ideali nusikalstamų veikų sutaptis (BK 63 straipsnio 5 dalies 1 punktas), pagrįstai paskiriant A. B. galutinę šešiolikos metų laisvės atėmimo bausmę, švelninti šią subendrintą bausmę taip pat nėra pagrindo.

Subendrinant A. D. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį, 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą, 129 straipsnio 1 dalį paskirtas bausmes pagrįstai taikyti bausmių apėmimo ir jų dalinio sudėjimo būdai, nes, kaip jau minėta, yra nusikalstamų veikų, numatytų BK 22 straipsnio 1 dalyje, 180 straipsnio 1 dalyje ir BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punkte, ideali sutaptis. Tačiau apygardos teismas, bendrindamas A. D. už atskiras nusikalstamas veikas paskirtas bausmes apėmimo būdu, neatsižvelgė į tai, kad vadovaujantis BK 63 straipsnio 2 dalimi, kai bausmės apimamos, griežtesnė bausmė apima švelnesnes ir galutinė subendrinta bausmė prilygsta griežčiausiai iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmei. Šiuo konkrečiu atveju nuteistajam A. D. skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį ir 180 straipsnio 2 dalį paskirta ketverių metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, o pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą paskirta šešiolikos metų laisvės atėmimo bausmė, todėl nustatydamas subendrintą laisvės atėmimo septyniolikai metų bausmę, apygardos teismas pažeidė minėtą BK 63 straipsnio 2 dalies nuostatą, nes paskyrė subendrintą bausmę, viršijančią griežčiausią iš paskirtų už atskiras nusikalstamas veikas bausmę.

Esant šioms aplinkybėms, apygardos nuosprendis A. D. paskirtų bausmių subendrinimo dalyje keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir neteisingai paskirtos subendrintos bausmės. A. D. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą paskirtos bausmės, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, bendrintinos bausmių apėmimo būdu, paskiriant subendrintą šešiolikos metų laisvės atėmimo bausmę. Ši bausmė, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bendrintina su skundžiamu nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta trylikos metų laisvės atėmimo bausme, galutinę subendrintą bausmę nuteistajam A. D. paskiriant laisvės atėmimą devyniolikai metų. Vadovaujantis BK 50 straipsnio 3 dalimi, pirmuosius 10 metų bausmę skirtina atlikti kalėjime, likusius – pataisos namuose.

Rezoliucinė dalis

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 ir 2 punktais,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nuosprendį A. D. atžvilgiu pakeisti.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, A. D. pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 180 straipsnio 1 dalį paskirtą 4 (ketverių) metų 6 (šešių) mėnesių laisvės atėmimo bausmę ir pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 11 punktą paskirtą 16 (šešiolikos) metų laisvės atėmimo bausmę subendrinti bausmių apėmimo būdu ir paskirti subendrintą bausmę laisvės atėmimą 16 (šešiolikai) metų. Šią bausmę, vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, subendrinti su apygardos teismo nuosprendžiu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį paskirta laisvės atėmimo 13 (trylikai) metų bausme ir galutinę subendrintą bausmę A. D. paskirti laisvės atėmimą 19 (devyniolikai) metų.

Vadovaujantis BK 50 straipsnio 3 dalimi, pirmuosius 10 (dešimt) metų bausmę paskirti atlikti kalėjime, likusius – pataisos namuose.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuteistųjų A. B. ir D. L. apeliacinius skundus atmesti.