Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismas 2014-11-25 sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovams iš ieškovo 3 267 Lt teisinės pagalbos išlaidų bei 114, 70 Lt pašto išlaidų į valstybės biudžetą.

Teismas pripažino, kad atsakovams gyvenant ieškovui priklausančiose patalpose, ieškovui realiai buvo užkirstas kelias naudotis šiuo nekilnojamuoju turtu, ieškovas galėjo negauti pajamų už atsakovų neteisėtai naudojamas patalpas ir jam galėjo būti padaryta žalos, kurią turėtų atlyginti atsakovai (CK 6.263 str. 1 d., 2 d.). Tačiau teismas padarė išvadą, jog ieškovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių negautų pajamų dydį, todėl jo ieškinį atmetė kaip nepagrįstą (CPK 178 str.). Teismas, kritiškai vertino ieškovo pateiktą ataskaitą, kurioje nurodyta, jog pajamos, gautinos iš įprastinėmis sąlygomis pastatų naudojimo nuo 2004-06-24 iki 2011-06-16, sudarytų 1 100 000 Lt. Pripažino, kad ataskaitoje pajamų, gautinų iš įprastinėmis sąlygomis pastatų naudojimo, suma apskaičiuota netinkamai, todėl tokia ataskaita negalima vadovautis. Taip pat teismas sprendė, kad kiti ieškovo pateikti rašytiniai įrodymai (kito pastato nuomos sutartis) taip pat nepatvirtina ieškinio reikalavimų. Pažymėjo, kad nekilnojamųjų daiktų nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre (CK 6.478 str. 2 d.), o ieškovui neįvykdžius šio reikalavimo, minėtos sutartys nagrinėjamoje byloje neturi teisinės reikšmės. Be to, 2014-03-03 nuomos sutartis sudaryta praėjus gana ilgam laiko tarpui po ginčo laikotarpio, todėl neatspindi realios situacijos nekilnojamojo turto nuomos rinkoje. 2012-06-01 negyvenamųjų patalpų nuomos sutarties ir 2008-07-01 pastatų ir statinių nuomos sutarties objektais yra nekilnojamasis turtas, esantis Kazlų Rūdos sav., o ne Vilniaus r., kaip ginčo patalpos. Teismo vertinimu, byloje nėra duomenų apie ieškovo išankstinius planus gauti pajamas iš patalpų nuomos, o ir ieškovo pateiktoje ataskaitoje pažymėta, jog neatlikus kapitalinio remonto, tokios būklės pastatų pagal paskirtį naudoti negalima.

Pasisakydamas dėl atsakovų reikalavimo taikyti ieškinio senaties terminą teismas nurodė, kad ieškinį dėl nuostolių (negautų pajamų) priteisimo laikotarpiu nuo 2004-06-24 iki 2011-06-16 ieškovas pateikė 2013-09-30, o reikalavimams priteisti nuostolius pareikšti nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Teismas sprendė, kad atsižvelgiant į sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, negautos pajamos ieškovui galėtų būti priteisiami tik už paskutinius trejus metus iki 2010-09-30, nes ieškovo teisių pažeidimas yra tęstinis, o reikalavimas priteisti nuostolius už laikotarpį, ankstesnį negu treji metai iki 2010-09-30, yra pareikštas praleidus ieškinio senaties terminą. Todėl ieškinio dalį dėl nuostolių priteisimo už 2004-04-24 iki 2007-09-30 atmetė dar ir šiuo pagrindu. Teismas įvertino taip pat tai, kad ieškovas pats prisidėjo prie ilgo civilinės bylos dėl atsakovų iškeldinimo nagrinėjimo (neatvykdavo į apeliacinio teismo posėdžius, kuriame jo dalyvavimas buvo pripažintas būtinu), dėl ko bylos nagrinėjimas užsitęsė ir sudarė pagrindą ieškovui didinti prašomą priteisti sumą šioje civilinėje byloje. Be to, laikotarpiu, už kurį ieškovas prašė priteisti negautas pajamas, trys atsakovai buvo nepilnamečiai, todėl jų atžvilgiu ieškinį teismas atmetė ir šiuo pagrindu.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovo pateikta ataskaita neturi įrodomosios galios. Teismas sprendimu c. b. Nr. 2-581-341/2010 konstatavo prejudicinį faktą, kad atsakovai ieškovo nurodytu laikotarpiu naudojosi patalpomis, o jų iškeldinti nepavyko netgi po daugelio įspėjimų ir teismų sprendimų. Teismo posėdžio metu ekspertas patvirtino, kad jis neturėjo pagrindo vertinti, jog patalpos negalėjo būti naudojamos (tiek iš vidaus, tiek iš išorės). Ekspertas padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovai, naudodami patalpas, jas tinkamai prižiūrėjo, o jų būklė pablogėjo tik po to, kai atsakovai iš patalpų išsikeldino. Be to, ir atsakovai pripažino aplinkybes, kad jie prižiūrėjo patalpas, kurios buvo tinkamos naudoti. Teismas, priėmė prieštaringą ir nemotyvuotą sprendimą dėl patalpų tinkamumo naudoti. Teismas nepagrįstai pripažino ataskaitą netinkama dėl joje taikytų rizikos koeficiento (pataisos) dydžio, nemotyvavo sprendimo ir nenurodė, koks gi tuomet koeficientas (pataisa) laikytinas tinkamu. Iš eksperto paaiškinimų matyti, jog ataskaitoje taikytas rizikos koeficientas (pataisa) netgi didesnis negu įprastinis, dėl ko ši ataskaitos dalis netgi labiau palankesnė atsakovams negu ieškovui. Ieškovo negautų pajamų dydį nustatė ekspertas, kuris teismo posėdžio metu patvirtino, kad patalpų vidutinės rinkos kainos negalima tapatinti su jų nuomos kaina, juo labiau kad ieškovo negautos pajamos buvo apskaičiuotas už ypač ilgą laikotarpį - septynerius metus. Visuotinai pripažintina ta aplinkybė, kad būtent nuo 2002 metų nekilnojamojo turto kainos ypač sparčiai augo būtent iki 2009 metų (CPK 182 str. 1 p.). Teismas nepagrįstai apsunkino ieškovo padėtį, kuris nepagrįstai buvo priverstas įrodinėti patalpų vertę laikotarpiu nuo 2004 m. iki 2011 m. CPK 178 straipsnis numato abiejų šalių pareigą įrodyti aplinkybes kuriomis jos grindžia reikalavimus ir atsikirtimus, tačiau į nagrinėjamą bylą įrodymus teikė tik ieškovas. Atsakovų atstovas neteikė įrodymų, paneigiančių, ataskaitą. Teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą išimtinai ieškovui ir pažeidė CPK 178 straipsnio nuostatas. Todėl ieškovas tam, kad pašalintų bet kokias abejones, susijusias su ataskaitoje nurodyto ieškovo negautų pajamų dydžio nustatymu, prašo apeliacinės instancijos teismą skirti ekspertizę. Byloje nėra jokių įrodymų, iš kurių būtų galima manyti, jog ieškovas ketino elgtis neracionaliai, neprotingai, nerūpestingai ir neketino gauti naudos (pajamų) iš jam priklausančių patalpų, juo labiau kad ieškovas yra verslininkas, nuomojantis jam priklausančias administracinės ir kitos paskirties patalpas. Teismui į bylą buvo pateiktos sutartys, iš kurių matyti, kad ieškovas nuomoja jam priklausančias patalpas. Taigi teismas nepagrįstai nurodė, kad šios sutartys neturi teisinės reikšmės. Pagal CPK nuostatas ieškovo į bylą pateiktos patalpų nuomos sutartys turi ne tik teisinę, bet ir įrodymo galią (CPK 197 str.). Nesąžininga iš ieškovo reikalauti nuomos sutartis įregistruoti registre ir patirti jų registravimo išlaidas vien dėl to, kad jos turėtų įrodomąją galią. Toks registravimas galėtų būti prasmingas tik trečiųjų asmenų - ieškovo nuomininkų atžvilgiu, kad šių teisės nebūtų pažeistos dar kitų trečiųjų asmenų, galimai turinčių nuomos ar kitas teises į ieškovui priklausančias patalpas, veiksmais. Teismas nurodė, kad ieškinys atmetamas nepilnamečių atsakovų atžvilgiu, tačiau nenurodė konkrečiai, kurie atsakovai laikytini nepilnamečiais, nemotyvavo, kodėl būtent, nepilnamečių atžvilgiu ieškinys turėtų būti atmestas. Nepilnamečiai asmenys pagal CK nuostatas yra civilinės atsakomybės subjektai ir gali atsakyti bei atsako už padarytą žalą. CK 6.279 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad nepilnametis nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų už savo padarytą žalą atsako bendrais pagrindais. Ir tik už nepilnamečio iki keturiolikos metų padarytą žalą atsako jo tėvai ar globėjai, jeigu neįrodo, kad žala atsirado ne dėl jų kaltės. Iš atsakovų gimimo datų matyti, kad nors neteisėto patalpų naudojimo pradžioje - 2004-06-24 kai kurie iš jų buvo asmenys iki 14 metų, už kuriuos turėtų atsakyti tėvai arba globėjai, tačiau vėliau sulaukę 14 metų ir bendrais pagrindais už padarytą žalą turėtų atsakyti laikotarpiu nuo 2009-08-09 iki 2011-06-16, nebent įrodytų, kad žala buvo padaryta ne dėl jos kaltės.Civilinės bylos Nr. 2-1485-43/2005 medžiaga, priešingai nei nustatė teismas, patvirtina, kad būtent atsakovai darė viską, kad byla tęstųsi kiek įmanoma ilgiau, atsakovas A. K. (jo atstovas) reikšdavo gausybę įvairiausių prašymų, dėl kurių tekdavo atidėti bylos nagrinėjimą. Be to, argumentus dėl ieškovo kaltės dėl nurodytos bylos užsitęsimo pirmosios instancijos teismas, pažeisdamas CPK 178 straipsnį, išdėstė savo iniciatyva. Teismas nepagrįstai nusprendė, kad ieškinio senaties terminas praleistas už laikotarpį nuo 2004-06-24 iki 2007-09-30 ir nepagrįstai jo neatnaujino. Akivaizdu, kad negali būti toleruojama tokia situacija, kai atsakovai nepagrįstu ieškiniu kreipiasi į teismą, vilkina bylos nagrinėjimą, o vėliau nepagrįstai ginčijasi byloje dėl iškeldinimo (pateikia apeliacinį skundą, o kasacinis skundas nebuvo priimtas), tačiau teismas nusprendžia, kad atsakovai dėl ieškovui padarytų nuostolių atsakingi tik labai ribotai, atsižvelgiant į sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Teismas net ir nepagrįstai pritaikęs ieškinio senatį, pripažino, jog ieškovui galėtų būti priteisti nuostoliai (atsakovų gauta nauda) laikotarpiu nuo 2007-09-30 iki 2011-06-16, tačiau visiškai nieko nepriteisė. Sukritikavęs ataskaitoje nurodyti negautų pajamų dydžius, teismas galėjo sumažinti ieškovo prašomus priteisti nuostolius, tačiau nepagrįstai ieškovo reikalavimus atmetė visiškai. Teismui nepagrįstai atmetus ieškinį, nepagrįstai atmestas ir reikalavimas dėl materialinių ir procesinių palūkanų priteisimo.

CK 6.245 straipsnio 1 dalyje civilinė atsakomybė apibrėžta kaip turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) ar sumokėti netesybas (baudą, delspinigius). Bet kuriai civilinės atsakomybės rūšiai (tiek sutartinei, tiek deliktinei) taikyti reikalinga nustatyti visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: nukentėjusios šalies patirtą žalą (nuostolius), atsakingos dėl žalos atsiradimo šalies neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir kaltę (išskyrus griežtosios civilinės atsakomybės taikymo atvejus) bei priežastinį neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ir padarytos žalos (nuostolių) ryšį (CK 6.246 str. - 6.249 str.).

Nagrinėjamoje byloje keliamas deliktinės atsakomybės klausimas. Deliktinės civilinės atsakomybės pagrindinės taisyklės suformuluotos CK 6.263 straipsnyje. Jame įtvirtinta kiekvieno asmens pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios įstatyme įtvirtintos rūpestingumo pareigos pažeidimas suponuoja deliktinės civilinės atsakomybės atsiradimą. Neteisėtumas civilinėje teisėje priklauso nuo konkrečių bylos aplinkybių. Nustatant veikos teisėtumą ir kaltę, kaip civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygas, reikia taikyti protingumo standarto, sąžiningumo, profesinio rūpestingumo ar kitus kriterijus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-05-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-214/2012).

Apeliantas įrodinėja, kad atsakovų neteisėti veiksmai pasireiškė šiems be teisinio pagrindo gyvenant / naudojantis jam nuosavybės teise priklausančiu pastatų kompleksu. Pirmosios instancijos teismas konstatavęs, kad atsakovų neteisėti veiksmai ir kaltė jau yra nustatyti įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2011-06-16 nutartimi (civ. byla Nr. 2A-765-345/2015) sprendė dėl atsakovų veiksmų neteisėtumo. Teisėjų kolegija šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms, susijusioms su atsakovų neteisėtų veiksmų ir kaltės nustatymu, atsižvelgiant į šalių teisinių santykių specifiškumą, visiškai pritarti negali. Kaip matyti iš bylos duomenų, Vilniaus apygardos teismo 2011-06-16 nutartyje (civ. byla Nr. 2A-765-345/2015), sprendžiant atsakovų iškeldinimo, t. y. pagrindo atsakovams gyventi ginčo objektu tapusiose patalpose buvimo klausimą, buvo analizuojamas šalių sudarytas žodinis susitarimas (kurio pagrindu atsakovai su šeimos nariais apsigyveno apelianto pastatų komplekse), kvalifikuojant jį kaip žodinę panaudos sutartį, kurią apeliantui nutraukus atsakovai neteko pastatų komplekso naudojimosi teisių. Tačiau atsakovų veiksmų neteisėtumas ar kaltė, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, nustatinėjami ir / ar pripažinti nebuvo. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad sprendžiant dėl atsakovų veiksmų (ne)teisėtumo, gyvenant apeliantui nuosavybės teise priklausančiame pastatų komplekse, taip pat turi reikšmės ir kitoje civilinėje byloje nustatyti prejudiciniai faktai, o būtent tai, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas (civ. byloje Nr. 3K-3-70/2010) nagrinėjo teisminį ginčą dėl šio pastatų komplekso sudarytos mainų sutarties sąlygų egzistavimo, kuriame atsakovas A. K. įrodinėjo, kad mainų sutarties pagrindu apeliantas perdavė atsakovui A. K. pastatų kompleksą, o pastarasis perdavęs apeliantui butą ((duomenys neskelbtini)) įsipareigojo sumokėti turto vertės skirtumą. Ir nors Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010-03-01 nutartimi (civ. byla Nr. 3K-3-70/2010) pripažino, jog tarp šalių mainų sutartis sudaryta nebuvo dėl tokiam sandoriui sudaryti privalomos formos nesilaikymo, o Vilniaus apygardos teismas 2011-06-16 nutartimi (civ. byla Nr. 2A-765-345/2015) sprendė dėl atsakovų iškeldinimo, nutraukus šalių sudarytą žodinę ginčo pastatų komplekso panaudos sutartį, šiose byloje nustatytos faktinės aplinkybės leidžia daryti tikėtinas išvadas apie tai, kad atsakovai nebuvo savavališkai (t. y. be teisinio pagrindo) įsikėlę / užėmę apelianto pastatų kompleksą. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įvertino kaip visiškai kitoje civilinėje byloje nustatytas tokias civilinės atsakomybės pagal nagrinėjamoje byloje pareikštą reikalavimą sąlygas, kaip atsakovų veiksmų neteisėtumas, kliudant apeliantui gauti nuomos pajamų iš ginčo objektu tapusio turto, ir jų kaltė. Šalių susiklostę, bet dėl vienų ar kitų nenustatytų priežasčių taip ir nepasibaigę rašytinių mainų sandorio įforminimu santykiai neabejotinai turėjo įtakos ir reikšmės, sprendžiant dėl jų veiksmų neteisėtumo, neišsikeldinant iš jų gyvenamojo būsto iki teisminių ginčų dėl mainų sutarties sudarymo pabaigos bei jų teisės gyventi šiose patalpose paneigimo. Teismas šių aplinkybių išsamiau neaptarė ir nevertino, o apeliacinės instancijos teismas, nekeliant tokio ginčo šios instancijos teisme, taip pat to neaptarinėja. Kita vertus, nurodyti argumentai neleidžia visiškai sutikti ir su apelianto procesine pozicija, išdėstyta apeliaciniame skunde, kad visos kitos trys sąlygos civilinei atsakomybei taikyti, išskyrus žalos dydį, yra neginčijamai nustatytos.

Pažymėtina ir tai, kad, jog nepilnamečių iki keturiolikos metų ir nepilnamečių nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų civilinis veiksnumas – galėjimas atsakyti pagal prievoles ir atsakomybės ribos yra aiškiai išskirtos CK 6.275 straipsnio nuostatų (atsakomybė už nepilnamečių iki keturiolikos metų amžiaus padarytą žalą) ir 6.276 straipsnio nuostatų (atsakomybė už nepilnamečių nuo keturiolikos iki aštuoniolikos metų amžiaus padarytą žalą. Tačiau nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių kontekste, žalą kildinant iš neteisėto patalpų, kurios buvo tapusios atsakovų šeimos gyvenamuoju būstu, negrąžinimo, apelianto reikalaujamos priteisti žalos laikotarpiui (nuo 2004-06-24 iki 2011-06-16) buvusiems nepilnamečiams asmenims negali būti taikoma solidarioji civilinė atsakomybė, nustatyta CK 6.279 straipsnyje. Nepilnamečių fizinių asmenų nuolatine gyvenamąja vieta laikoma jų tėvų ar globėjų (rūpintojų) nuolatinė gyvenamoji vieta (CK 2.14 str.). Todėl pagrindo konstatuoti nepilnamečių atsakovų veiksmuose, šiems gyvenant kartu su tėvais jų gyvenamojoje vietoje, deliktinės atsakomybės sąlygas, šiuo atveju nėra.

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Nukentėjęs asmuo privalo įrodyti nuostolių, patirtų negautos naudos forma, realumą, dydį ir priežastinį ryšį su netesėtais kalto asmens veiksmais. Remiantis CK 6.249 straipsnio 1 dalimi turi būti nustatytos realios asmens galimybės gauti konkrečias pajamas, patirti netiesioginiai nuostoliai turi būti pagrįsti realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad apie tai, ar patirti nuostoliai gali būti vertinami kaip negautos pajamos arba patirtos išlaidos (turto sumažėjimas), spręstina pagal tokius kriterijus: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai tikėtasi jas gauti esant normaliai veiklai; 3) ar šių pajamų negauta dėl neteisėtų skolininko veiksmų. Be to, kasacinis teismas, pasisakydamas dėl įrodinėjimo pareigos sprendžiant dėl negautų pajamų priteisimo, konstatavo, kad negautų pajamų įrodinėjimas reiškia aplinkybių, kurių nebuvo, tačiau galėjo būti, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų, įrodinėjimą. Taigi įrodinėjama negautų pajamų reali gavimo galimybė ir jų dydis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-05-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-306-916/2015).

Tokiu atveju nagrinėjant apelianto reikalavimus atlyginti padarytą žalą (priteisti negautas nuomos pajamas), nenukrypstant nuo nurodytų kasacinio teismo išaiškinimų, būtina vertinti jo pagrįstus lūkesčius ir realias galimybes gauti pajamų, o taip pat nustatyti jų dydį. Nagrinėjamoje byloje reikalavimą priteisti solidariai iš atsakovų žalos atlyginimą apeliantas įrodinėjo turto vertintojo D. G. 2013-06-18 atlikta pajamų, gautinų iš įprastinėmis sąlygomis pastatų naudojimo nustatymo ataskaita Nr. DGV130618 (toliau ir - vertinimo ataskaita), taip pat siekdamas pagrįsti savo verslumą ir norą pelningai valdyti nuosavybes teise valdomą nekilnojamąjį turtą apeliantas pateikė tris kitų pastatų nuomos sutartis. Pirmosios instancijos teismas, išsamiai išanalizavęs vertinimo ataskaitą, apelianto į bylą pateiktas nekilnojamojo turto nuomos sutartis ir pasisakydamas dėl apelianto išankstinių planų gauti pajamas iš patalpų nuomos, konstatavo, kad apeliantas nepagrindė argumentų dėl savo planų gauti nuomos pajamas bei negautų pajamų dydžio. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokios pirmosios instancijos teismo išvados teisingos ir pagrįstos, padarytos nepažeidžiant įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų (CPK 176 str., 178 str., 185 str.).

Jau minėta, kad negautos pajamos gali būti priteisiamos tik tuo atveju, jeigu ieškovas įrodo, kad jos realios, o ne tikėtinos, hipotetinės. Šioje vietoje atmestini kaip nepagrįsti tokie apeliacinio skundo argumentai, kad įrodinėjimo našta teko atsakovams, o teismas ją paskirstė netinkamai, reikalaudamas įrodinėti tik iš apelianto (CPK 12 str., 178 str.). Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad apeliantas realių galimybių nuomoti ginčo pastatų kompleksą bei iš to gauti pajamas laikotarpiu nuo 2004-06-24 iki 2011-06-16 neturėjo ir negalėjo turėti. Pats apeliantas apeliaciniame skunde pripažįsta, jog šiuo laikotarpiu (2004-06-24 iki 2011-06-16) tarp šalių vyko teisminiai ginčai dėl nuosavybės teisių į šį turtą pripažinimo. Prie nagrinėjamos bylos pridėtos civilinės bylos Nr. 3K-3-70/2010 medžiaga patvirtina, kad atsakovas A. K. ieškinį dėl mainų sandorio pripažinimo galiojančiu (t. y. sudarytu) Vilniaus apygardos teismui pateikė dar 2005-02-10, toje pačioje byloje Vilniaus apygardos teismo 2005-03-10 nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės – apeliantui nuosavybes teise priklausančių ginčo pastatų komplekso areštas (civ. byla Nr. 3K-3-70/2010, t. 1, b. l. 3-4, 64-65). Toks priverstinis nuosavybės teisės į turtą apribojimas (areštas) tikėtinai suponuoja ir apelianto kitų nuosavybės teisės sudėtinių dalių - valdymo (naudoti turto naudingąsias savybes, gauti iš turto pajamų) bei disponavimo (atlygintinai ar neatlygintinai perleisti, įkeisti, išnuomoti, perduoti naudoti kitiems asmenims, nustatyti servitutus ar kitaip šį turtą sutartimi apsunkinti) priverstinį apribojimą. Galutinis procesinis sprendimas šioje byloje buvo priimtas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-03-01 nutartimi, o atsakovų iškeldinimo klausimas išspręstas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2011-06-16 nutartimi (civ. byla Nr. 2A-765-345/2015). Tokiu atveju apelianto teiginiai apie šio galimybes nuomoti jam priklausantį nuosavybės teise pastatų kompleksą, iš dalies įrengtą atsakovų reikmėms kaip gyvenamasis būstas, tretiesiems asmenims pagal tą naudojimo paskirtį, kurį nurodyta VĮ Registrų centras pažymėjimuose, bei galimas iš nuomos sandorių gauti pajamas lieka paneigti. Dėl vykusių teisminių ginčų apeliantui buvo apribotos jo nuosavybės teisės į pastatų kompleksą, jis negalėjo jo naudoti, gauti iš jo pajamų, tačiau, kaip aptarta aukščiau, dėl šių apribojimų nėra atsakovų kaltės, ji nebuvo nustatyta ir minėtose civilinėse bylose (civ. bylos Nr. 3K-3-70/2010; Nr. 2A-765-345/2015).

Teisėjų kolegija sutinka ir su tuo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė turto vertintojo D. G. atliktos ataskaitos turinio trūkumus. Nekartodama pirmosios instancijos teismo argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantas tyrimą užsakė atlikti 2013-06-14, nekilnojamasis turtas buvo apžiūrėtas 2013-06-18, gautinų pajamų iš turto nuomos nustatymo laikotarpis buvo analizuojamas atitinkamai 2004-06-24 iki 2011-06-16. Tačiau šioje ataskaitoje nėra užfiksuota ir byloje nepateikta jokių duomenų apie tai, kokios būklės šis pastatų kompleksas buvo perdavimo naudotis atsakovams metu, o civilinėje byloje Nr. 3K-3-70/2010 esama duomenų apie atsakovų atliktus statinių pagerinimo darbus. Todėl šis apelianto iniciatyva gautas ir pateiktas rašytinis įrodymas neatitinka ir įrodymų sąsajumo reikalavimų. Be to, dėl šios vertinimų ataskaitos atitikties Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimams byloje pateikta 2014-07-25 Turto vertinimo priežiūros tarnybos raštas, kuriame nurodoma, jog parengtas dokumentas net negali būti laikomas turto vertinimo ataskaita, parengta pagal įstatymo reikalavimus.