Vilniaus apygardos teismo nutartis

Pranešeja Virginija Pakalnyte-Tamošiunaite Baudžiamoji byla Nr. 1A-436/2010

Teiseja Nida Vigeliene Procesinio sprendimo kategorija: 1.2.8.1.1.;

1.2.8.2.1; 2.3.6.4.1; 2.4.7.

2010 m. gegužes 10 d.

Vilnius

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamuju bylu skyriaus teiseju kolegija, susidedanti iš

viešame teismo posedyje apeliacine tvarka išnagrinejo baudžiamaja byla pagal privataus kaltintojo-nukentejusiojo P. K. apeliacini skunda del Vilniaus miesto 3 apylinkes teismo 2010 m. vasario 17 d. nuosprendžio, kuriuo M. K. buvo išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d., nepadarius veiku, turinciu šiu nusikaltimu požymiu.

P. K. civilinis ieškinys del 52 894,00 Lt neturtines žalos atlyginimo ir 510,09 Lt turtines žalos atlyginimo paliktas nenagrinetu.

Aprašomoji dalis

nustate:

M. K. buvo kaltinama tuo, kad ji 2009 m. balandžio 6 d., dienraštyje „Lietuvos rytas“, 8-ame puslapyje, straipsnyje „Buvusi tyreja klampina šuo“ paskleide apie P. K. tikroves neatitinkancia informacija, kuri ji paniekino ir pažemino bei pakirto pasitikejima juo, o taip pat minetu straipsniu P. K. buvo viešai, raštu užgauliai pažemintas, o butent šiomis akivaizdžiai neteisingomis frazemis: „buves“, „Jau antrus metus...“, „nubausti turejes policijos pareigunas“, „buves policininkas“, „..2007 metu pabaigoje policijos tyrejui trejus metus buvo uždrausta dirbti valstybes tarnyboje ir paskirta 5200 litu bauda“, „...pareigunas I. T. perspejo, kad reikia surasti koki nors kita žmogu, kuris prisiimtu kalte del palaido šuns“.

Privatus kaltintojas aiškina, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, kadangi nesiaiškino ir nesieme priemoniu nustatyti, kokiame tiksliai teismo posedyje ir kada kaltinamoji girdejo straipsnyje „Buvusi tyreja klampina šuo“ patiekta informacija.

Nukentejusiojo isitikinimu, kaltinamoji galejo ir privalejo žinoti, kad nuosprendis, kuriuo jis buvo nuteistas ir nubaustas, straipsnio rašymo ir publikavimo metu buvo dar neisiteisejes. Be to, pirmosios instancijos teismas nesiaiškino ir nenustate, koks konkretus redaktorius sugalvojo pavadinima straipsniui.

Apeliaciniame skunde paaiškinama, kad straipsnyje paskleista informacija paveike teisma, buvo sudaryta negatyvi nuomone apie nukentejusiji, pakirstas pasitikejimas juo, suklaidinta visuomene. Paprašius paneigti tikroves neatitinkancia informacija, buvo atsisakyta tai padaryti, i toki prašyma nereagavo nei žurnaliste, nei redaktorius.

Apeliantas tvirtina, jog nagrinejamu atveju, be jokios abejones, buvo paskleista tikroves neatitinkanti informacija apie ji, ši informacija ji pažemino, buvo pakirstas pasitikejimas juo. Paskleistos žinios vertintinos kaip diskredituojancios, prasimanytos ir klaidingos. Nukentejusiojo isitikinimu, M. K. veike tiesiogine tycia, kadangi ji suvoke, jog jos skleidžiamos žinios neatitinka tikroves ir kad ši informacija paniekino ir pažemino nukentejusiji, buvo pakirstas pasitikejimas juo, butent tokiu tikslu ir sieke kaltinamoji. Pateikta informacija negali buti vertinama kaip nuomone.

Apeliaciniame skunde aiškinama, jog M. K., vykdydama bei atlikdama savo profesine pareiga, turejo ir privalejo nustatyti teisingas faktines aplinkybes, ju neiškraipyti. Todel pirmosios instancijos teismo teiginys, kad kaltinamoji perduodama informacija suvoke kaip patikima, todel jos veiksmuose nebuvo tycios paskleisti tikroves neatitinkancia informacija, yra nepagristas. Dar karta pažymima, jog ta diena, kai pasirode minimas straipsnis, buvo skambinta žurnalistei bei redaktoriui, taciau tikroves neatitinkanti bei ižeidžianti, žeminanti informacija nebuvo paneigta.

Apeliaciniame skunde analizuojamos Europos žmogaus teisiu ir pagrindiniu laisviu apsaugos konvencijos nuostatos bei nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas pažeide šios konvencijos nuostatas, netinkamai jas aiškino, t. y. šališkai (kaltinamosios naudai) aiškino istatymu nuostatas. Taip pat pažymima, jog pirmosios instancijos teismas nesivadovavo Lietuvos Respublikos visuomenes informavimo istatyme itvirtintomis nuostatomis, t. y. 15 str., 44 str., 3 str., 19 str., 41 str., 22 str. Skunde nurodoma, kad M. K. pažeide ir žurnalistu etikos taisykles.

P. K. mano, jog butina išsiaiškinti, kas redagavo kaltinamosios straipsni ir taip nustatyti ar kaltinamoji nemeluoja. Nenustacius, kas redagavo straipsni, negalima nustatyti, kas sugalvojo ižeisti ir apšmeižti nukentejusiji. Nenustacius asmens, redagavusio straipsni, už jame pateikta informacija turi atsakyti M. K..

Privatus kaltintojas teigia, jog pirmosios instancijos teismo šališkuma rodo ir tai, kad buvo atsisakyta kaltinamosios atžvilgiu taikyti kardomaja priemone. Taip pat buvo atmestas prašymas taikyti laikina nuosavybes teisiu apribojima. Šališkumo fakta patvirtina ir tai, kad buvo atsisakyta išreikalauti pirmini straipsnio varianta, nors buvo galima manyti, kad kaltinamoji teismui galejo pateikti ne pirmini, ne originalu teksto varianta ir taip bandyti išvengti baudžiamosios atsakomybes.

Privatus kaltintojas pabrežia, jog iki Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 6 d. nutarties jis nebuvo nušalintas nei nuo pareigu, nei atleistas iš tarnybos. M. K. nesiaiškino visu aplinkybiu, nesieme jokiu reikiamu priemoniu išsiaiškinti objektyvia tiesa, taciau nurode, jog nukentejusysis yra buves pareigunas. Apie žurnalistes nurodytus netikslumus bei jos padarytas klaidas nukentejusysis informavo pastaraja asmeniškai, taciau kaip jau buvo ne karta mineta, niekas nesieme priemoniu ištaisyti tokiu informacijos netikslumu.

Teismo posedyje išteisintoji bei jos gynejas praše privataus kaltintojo apeliacini skunda atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas pagristai išteisino M. K. pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. ir Lietuvos Respublikos BK 155 str. 1 d. jai nepadarius veiku, turinciu šiu nusikaltimu požymiu.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. atsako tas asmuo, kuris paskleide apie kita žmogu tikroves neatitinkancia informacija, galincia paniekinti ar pažeminti ta asmeni arba pakirsti pasitikejima juo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai nurode, jog atsakomybe pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. atsiranda, jei tikroves neatitinkancia ir kito žmogaus garbe ir oruma žeminancia ar niekinancia informacija skleidžiantis asmuo (kaltininkas) veikia tiesiogine tycia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojinga nusikalstamos veikos pobudi ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminancios ir niekinancios kita asmeni ar galincios pakirsti pasitikejima juo. Šioje baudžiamojoje byloje nera nustatyta, kad M. K. informacija apie privatu kaltintoja P. K. pateike siekdama samoningai jam pakenkti, suvoke, jog skleidžia netikslia informacija.

Privatus kaltintojas P. K. Vilniaus miesto 3 apylinkes teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu buvo nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 228 str. 1 d. teises dirbti Lietuvos Respublikos vidaus reikalu sistemoje atemimu trejiems metams, pagal Lietuvos Respublikos BK 300 str. 1 d. 20 MGL dydžio, t. y. 2500,00 Lt bauda. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1 d., 3 d. pagrindu, paskirtos bausmes buvo subendrintos visiško sudejimo budu ir galutine subendrinta bausme P. K. paskirta teises dirbti Lietuvos Respublikos vidaus reikalu sistemoje atemimas trejiems metams ir 20 MGL dydžio, t. y. 2500,00 Lt bauda. Šis nuosprendis isiteisejo 2009 m. balandžio 23 d. Vilniaus apygardos teismui atmetus P. K. apeliacini skunda del Vilniaus miesto 3 apylinkes teismo 2007 m. gruodžio 29 d. apkaltinamojo nuosprendžio. Taigi, Vilniaus apygardos 2009 m. balandžio 23 d. nutartimi buvo dar karta konstatuota, jog pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdestyti faktai nustatyti bei P. K. veikos kvalifikuotos teisingai, paskirtos tinkamos rušies ir dydžio bausmes.

Išteisintoji M. K. pirmosios instancijos teisme parode, jog ji paraše tai, ka girdejo Vilniaus apygardos teisme, nagrinejant P. K. baudžiamaja byla apeliacine tvarka, taip pat naudojosi kolegu paruošta medžiaga, kurioje buvo aprašyta, kas vyko Vilniaus miesto apylinkes teisme. Rašydama straipsni, ji pasižiurejo, kokia bausme buvo paskirta P. K., šia aplinkybe ir nurode. Ji nežinojo, jog apskustasis nuosprendis nera isiteisejes, todel apie privatu kaltintoja raše kaip apie buvusi pareiguna (b. l. 33).

Vertinant M. K. pirmosios instancijos teisme duotus parodymus kartu su P. K. atžvilgiu priimtu apkaltinamuoju nuosprendžiu nustatytais faktais, nekyla abejoniu, jog išteisintoji, žinodama apie tokio nuosprendžio P. K. atžvilgiu priemima, nurode kokiomis bausmemis bei už ka pastarasis buvo nuteistas. Pastebetina ir tai, kad M. K. dalyvavo Vilniaus apygardos teisme, nagrinejant P. K. apeliacini skunda, apeliacines instancijos teisme P. K. buvo igijes apelianto, nuteistojo statusa. Todel teismo isitikinimu, M. K., neturedama specialiu žiniu, nevisiškai tiksliai suvokdama igytos informacijos reikšme, netiksliai pateike šia informacija. Visgi teigtina, jog straipsnyje „Buvusi tyreja klampina šuo“ pateikta informacija iš esmes atitiko tikrove, kadangi M. K. paskleistoje informacijoje buvo minimi faktai, kurie buvo nustatyti nuosprendžiu (nors ir neisiteisejusiu). Kolegijos nuomone, aplinkybe, kad nuosprendis dar nebuvo isiteisejes neleidžia teigti, jog paskleista informacija neatitinka tikroves ir jog ja buvo žeminama privataus kaltintojo garbe, orumas, ar kad jis buvo niekinamas. Atkreiptinas demesys ir i tai, kad apkaltinamasis nuosprendis isiteisejo neužilgo, t. y. praejus septyniolikai dienu nuo informacijos paskleidimo dienos. Taigi, didžioji dalis M. K. nurodytu faktu buvo iš esmes patvirtinti ir tuo metu jau jokiu budu nežemino P. K. garbes ir orumo, jo neniekino. Teismo isitikinimu, butu visiškai nelogiška teigti, jog tie patys faktai vienu metu butu laikytini neatitinkanciais tikroves, žeminanciais garbe ir oruma, niekinanciais asmeni, nors iš esmes jie buvo nustatyti kompetentingo teismo, o kitu metu igytu visiškai kitoki vertinima.

Lietuvos Aukšciausiasis Teismas, remdamasis Europos Žmogaus Teisiu Teismo jurisprudencija, yra pažymejes, jog Europos žmogaus teisiu ir pagrindiniu laisviu apsaugos konvencija (ši konvencija yra Lietuvos Respublikos teisines sistemos sudedamoji dalis) gina ir asmeni, paskleidusi nevisiškai tikslia informacija, taciau tai padariusi sažiningai, nepiktnaudžiaujant teise ja skleisti (Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-437/2008). Byloje nera jokiu irodymu, kurie leistu teigti, kad M. K. paskleide informacija piktnaudžiaudama šia teise. Priešingai, iš byloje esanciu irodymu darytina išvada, jog tam tikri netikslumai, straipsnio formuluotes buvo nulemtos sažiningo klydimo, specialiu žiniu trukumo. Aplinkybe, jog M. K. tikrino informacija eidama i Vilniaus apygardos teisme vykusi bylos nagrinejima, patvirtina tai, kad ji sieke surinkti objektyvia informacija apie P. K. ir ja pateikti visuomenei. Tuo paciu teigtina, jog ji nesieke samoningai pateikti netikslios informacijos, o netikslumai atsirado del specifiniu teisiniu žiniu stokos, šios aplinkybes išteisintoji negalejo numatyti ir ivertinti.

Apeliacines instancijos teismo nuomone, asmens ivardijimas kaip „buves policininkas“ niekaip nežemina asmens garbes ir orumo, neniekina jo, kadangi pati fraze neturi neigiamo pobudžio, del tos pacios priežasties ji negali ir ižeisti. Aplinkybe, kad byla tesiasi daugiau nei dvejus metus, o straipsnyje nurodyta, jog ji tesiasi dvejus metus taip pat nelaikytina informacija, galincia paniekinti asmens garbe ir oruma ar žeminancia asmeni, ji ižeidžiancia. Netikslus privataus kaltintojo pareigu ivardijimas negali buti laikomas šmeižtu ar ižeidimu. Cia pažymetina, jog straipsnyje vartojami bendresni, visuomenei suprantamesni terminai „policininkas“, „tyrejas“. Šiu terminu vartojimas negali buti laikomas garbe ir oruma žeminanciu ar paniekinanciu, ižeidžianciu, kadangi iprastai šie terminai yra siejami su teigiamai asmeni apibudinanciais požymiais. Iš tikruju M. K. nurode neteisinga P. K. paskirtos baudos dydi, netiksliai nurode bausme (išteisintoji nurode, jog P. K. buvo atimta teise dirbti valstybes tarnyboje trejiems metams). Ši informacija laikytina klaidinga, taciau jokiu budu ne žeminancia privataus kaltintojo garbes ir orumo, ji niekinancia, kadangi ji visiškai nera susijusi su P. K. asmens vertinimu. Kita vertus, nurodyti netikslumai, kolegijos vertinimu, nera esminiai. Nepagristas P. K. teiginys, jog jis neva buvo apšmeižtas, ižeistas M. K. nurodant tokius teiginius: „...nubausti turejes policijos pareigunas“, „pareigunas I. T. persejo, kad reikia surasti koki nors kita žmogu, kuris prisiimtu kalte del palaido šuns“. Paminetu teiginiu teisingumas iš esmes buvo patvirtintas Vilniaus miesto 3 apylinkes teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nuosprendžiu bei Vilniaus apygardos teismo 2009 m. balandžio 23 d. nutartimi, todel jie negali buti laikomi nei šmeižtu, nei ižeidimu.

Nepagristas apeliacinio skundo teiginys, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas, kadangi nesieme priemoniu nustatyti, kokiame tiksliai posedyje ir kada M. K. girdejo straipsnyje nurodytas aplinkybes. Pažymetina, kad pats privatus kaltintojas savo iniciatyva nesieme patikslinti minetu aplinkybiu, nors butent jis privalo palaikyti kaltinima privataus kaltinimo byloje. Kita vertus, nagrinejamu atveju, nera butina nustatyti, kokiame tiksliai posedyje išteisintoji išgirdo paskelbta informacija, kadangi medžiaga straipsniui ji rinko tiek dalyvaudama Vilniaus apygardos teismo posedyje, tiek peržiurejus anksciau rašytus kolegu straipsnius (b. l. 33).

Taip pat išteisintosios veikos vertinimui visiškai nereikšminga tai, kas sugalvojo straipsniui pavadinima, kadangi iš esmes straipsnio pavadinimas atitinka jo turinyje išdestytus teiginius, juos apibendrina. Pabrežtina, jog paties straipsnio autorystes M. K. neneigia. Nustacius konkretu asmeni sugalvojusi straipsnio pavadinima, M. K. veikos vertinimas nesikeistu.

Atkreiptinas P. K. demesys i tai, kad pirmosios instancijos teisme apklaustu liudytoju bei kitu asmenu reakcija i pasirodžiusia informacija, jos vertinimas, nera pagrindas teigti, jog M. K. padare jai inkriminuojamas veikas (apeliacines instancijos teismas jau pasisake, kodel privataus kaltintojo nurodomi teiginiai nelaikytini nei šmeižtu, nei ižeidimu). Kolegija sutinka su apeliacinio skundo teiginiu, jog straipsnyje pateikiama informacija neigiamai apibudina P. K., taciau ši informacija, nors ir ne visai tiksli, buvo pagrista konkreciais Vilniaus miesto 3 apylinkes teismo 2007 m. gruodžio 29 d. nuosprendyje nustatytais ir išdestytais faktais, kurie veliau buvo patvirtinti Vilniaus apygardos teismo nutartimi.

Aplinkybe, jog netiksli informacija nebuvo paneigta neirodo, jog privatus kaltintojas buvo apšmeižtas ar ižeistas, tuo labiau, kad straipsnyje pateiktos informacijos paneigimas nepriklause vien tik nuo išteisintosios pastangu. Aplinkybe, kad paskelbta informacija nebuvo patikslinta, neužtraukia baudžiamosios atsakomybes. Privatus kaltintojas manydamas, jog tokie veiksmai pažeidžia jo teises bei teisetus interesus, siekdamas juos apginti, gali kreiptis i atitinkamas institucijas istatymu nustatyta tvarka (tame tarpe ir apeliaciniame skunde ivardintu istatymu nustatyta tvarka).

Apeliacines instancijos teismas konstatuoja, jog nepagristas P. K. teiginys, kad pirmosios instancijos šališkuma rodo tai, jog nebuvo tenkintas prašymas del M. K. suemimo bei nuosavybes teisiu apribojimo. Iš byloje esanciu duomenu akivaizdu, kad M. K. nebuvo jokio pagrindo skirti kardomaja priemone - suemima. Privataus kaltintojo manymas, kad išteisintoji trukdys procesui nebuvo pagristas jokiais realiais duomenimis. Kolegijos isitikinimu, taikyti laikina nuosavybes teisiu apribojima taip pat nebuvo tikslinga.

Kaip jau mineta, išteisintoji M. K. neneige, jog straipsnyje išdestyti teiginiai priklauso jai, t. y. ji pripažino straipsnio autoryste. Todel pirmosios instancijos teismas pagristai atsisake tenkinti P. K. prašyma del ipareigojimo išsaugoti straipsnio pirmini varianta ir kompiuterio ištyrimo.

Atkreiptinas privataus kaltintojo demesys i tai, kad vien tai, jog pirmosios instancijos teismas netenkino dalies jo prašymu, prieme M. K. atžvilgiu išteisinamaji nuosprendi nereiškia, kad teismas buvo neobjektyvus ar šališkas.

Esant aptartoms aplinkybems, nera jokio pagrindo teigti, jog M. K. padare Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d. numatytus nusikaltimus, taip pat nera jokio pagrindo teigti, jog baudžiamaja byla išnagrinejo šališkas teismas. Del šiu priežasciu privataus kaltintojo P. K. apeliacinis skundas atmestinas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

privataus kaltintojo P. K. apeliacini skunda atmesti.

Nutartis yra galutine ir neskundžiama.