Vilniaus apygardos teismo nutartis

2012-10-10 · Civilinė byla Nr. 2A-856-661/2012

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Vilniaus apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2012-10-10
Bylos Nr.
2A-856-661/2012
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjai
Neringa Švedienė, Rūta Veniulytė-Jankūnienė
Ieškovas
A. V.
Atsakovas
UAB „Veho“
Kategorijos
  • 11.9.3pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 18.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.14pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.18pavadinimo nepavyko patikrinti
  • 121.21pavadinimo nepavyko patikrinti
Civilinė byla Nr.2A-856-661/2012
Procesinis bylos Nr. 2-01-3-10675-2011-9
Procesinio sprendimo kategorijos 11.9.3; 18.2.2; 121.14; 121.18; 121.21 (S)
VILNIAUS APYGARDOS TEISMASNUTARTIS2012 m. spalio 10 d.

Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, kurią sudaro kolegijos pirmininkas Alvydas Barkauskas (pranešėjas), kolegijos teisėjai Neringa Švedienė ir Rūta Veniulytė-Jankūnienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. V. ieškinį atsakovui UAB „Veho“ dėl ieškovo prašymo atleisti iš darbo pripažinimo negaliojančiu, atleidimo iš darbo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 127 straipsnio 2 dalį, išeitinės kompensacijos, numatytos DK 140 straipsnio 2 dalyje, priverstinės pravaikštos išmokėjimo nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, teismas išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovas A. V. ieškiniu prašė pripažinti jo 2011 m. gegužės 16 d. prašymą atleisti iš darbo negaliojančiu; nutraukti darbo sutartį tarp ieškovo ir atsakovo nuo 2011 m. gegužės 17 d. pagal DK 127 str. 2 d., priteisti išeitinę kompensaciją, numatytą DK 140 straipsnio 2 dalyje.

Ieškovas nurodė, kad 2011 m. gegužės 16 d. jam atvykus į darbą atsakovo atstovas – tiesioginis ieškovo vadovas L. D. pasiūlė parašyti prašymą dėl atleidimo iš darbo. Kaip tokio prašymo priežastį L. D. nurodė, kad ieškovas neva nelegaliai remontavo buvusio kėbulinio cecho vadovo D. M. automobilį ir paėmė papildomą užmokestį. Ieškovas nurodė, kad jam buvo žinoma, kad į jo vietą yra numatytas kitas darbuotojas, L. D. artimas asmuo. Todėl ieškovas nurodė L. D., kad sutinka parašyti prašymą dėl atleidimo iš darbo jeigu jam bus išmokėta dviejų mėnesių darbo užmokesčio išeitinė išmoka. Su tokia sąlyga darbdavio atstovas sutiko, todėl ieškovas, diktuojant L. D., parašė prašymą atleisti jį iš darbo nuo 2011 m. gegužės 16 d. Ieškovo teigimu, darbo santykiai faktiškai nutruko darbdavio iniciatyva. Po dienos ieškovas suprato esąs apgautas ir parašė prašymą, kuriame nurodė atsiimąs prašymą dėl atleidimo iš darbo, tačiau sužinojo, kad iš darbo buvo atleistas prašymo pateikimo dieną, t.y. 2011 m. gegužės 16 d. Ieškovo nuomone, atsakovas pažeidė jo teises atleisdamas iš darbo net nepraėjus trijų dienų terminui, numatytam DK 127 straipsnio 4 dalyje. Atsakovas atsisakė taikiai išspręsti tarp šalių kilusį darbo ginčą, priešingai apkaltino ieškovą šiurkščiu darbo drausmės pažeidimu. Ieškiniu ieškovas prašo pripažinti 2011 m. gegužės 16 d. prašymą atleisti iš darbo negaliojančiu, nutraukti ieškovo ir atsakovo darbo santykius nuo 2011 m. gegužės 17 d. pagal DK 127 straipsnio 2 dalį, priteisti dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką bei vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.

Atsiliepimas

Atsakovas atsiliepime į ieškinį (b. l. 19-23) nurodė, kad su ieškovo reikalavimu nesutinka, prašo ieškovo ieškinį atmesti. Atsiliepime paaiškino, kad ieškovas su atsakovu 2007 m. liepos 2 d. sudarė darbo sutartį, pagal kurią ieškovas buvo priimtas į darbą kėbulų cecho autošaltkalvio pareigoms. Ieškovas buvo supažindintas su vidaus tvarkos taisyklėmis ir pareiginiais nuostatais. 2011 m. gegužės 13 d. buvo nustatyta, kad ieškovas atsakovo patalpose, pažeisdamas darbo drausmę, neįforminus remonto paskyros dokumento, siekdamas asmeninės naudos, vykdė automobilio remonto darbus bei nevykdė tiesioginio vadovo reikalavimu nutraukti neteisėtą veiklą. Ieškovas buvo supažindintas su tiesioginio vadovo surašytu potvarkiu, kurį atsisakė pasirašyti bei pateikti raštišką paaiškinimą, tačiau ieškovas netrukus, niekieno neverčiamas savo ranka surašė prašymą atleisti jį iš darbo nuo 2011 m. gegužės 16 d. Atsakovas 2011 m. gegužės 19 d. gavo ieškovo prašymą dėl 2011 m. gegužės 16 d. prašymo atšaukimo, tačiau jį tenkinti atsisakė. Atsakovo teigimu, ieškovas praleido vieno mėnesio ieškinio senaties terminą, todėl prašo taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu ieškinį atmesti. Be to, anot atsakovo, ieškinyje nurodyti argumentai dėl prašymo atleisti iš darbo atsiėmimo atmestini kaip nepagrįsti. Anot atsakovo, jeigu darbuotojas nurodo pageidaujamą atleidimo datą, darbdavys gali atleisti jį iš darbo nuo nurodytos datos nesulaukus įstatyme numatyto 14 dienų termino.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1 - asis apylinkės teismas 2011 m. spalio 21 d. sprendimu ieškinį atmetė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ieškovo ieškinys yra nepagrįstas, be to jis yra praleidęs ieškinio senaties terminą.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Ieškovas A. V. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011-10-21 sprendimą ir bylą perduoti nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo.

1. Apeliantas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino aplinkybes, pripažindamas apelianto atleidimą teisėtu. Atsakovas, nepalikdamas apeliantui 3 dienų persigalvoti dėl pareiškimo nutraukti darbo sutartį su darbdaviu, kaip tai numato DK 127 str. 4 d. pažeidė apelianto teises.

2. Tesimas neatsižvelgė į tai, kad apeliantas prašymą atleisti iš darbo parašė ne savo valia, o patirdamas atsakovo spaudimą.

3. Ieškovas nėra praleidęs ieškinio senaties termino.

Atsiliepimas

Atsakovas pateikė atsiliepimą į pareikštą apeliacinį skundą. Atsakovas prašo atmesti apeliacinį skundą ir nurodo, kad pirmos instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė ieškinio senatį, nes ieškovas neįrodė, kad vieno mėnesio terminą praleido dėl svarbių priežasčių. Be to, atsakovas palaiko visus pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.)

Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Ši byla nagrinėjama apelianto A. V. apeliacinio skundo ribose.

Dėl darbo sutarties nutraukimo 127 str. 1 d.

Vienas iš darbo sutarties pasibaigimo pagrindų yra darbo sutarties nutraukimas darbuotojo pareiškimu (DK 127 straipsnis). Aiškindamas ir taikydamas šią teisės normą Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad apie pageidavimą nutraukti darbo sutartį DK 127 pagrindu darbuotojas privalo įspėti darbdavį raštu. Įstatyme arba kolektyvinėje sutartyje yra nustatyti minimalūs darbdavio įspėjimo terminai, kurių paskirtis – leisti darbdaviui susirasti kitą darbuotoją. Pasibaigus įspėjimo terminui, darbuotojas turi teisę nutraukti darbą, o darbdavys – pareigą įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju. Nutraukiant darbo sutartį šiuo pagrindu, lemiamą vaidmenį turi darbuotojo valia, kurios objektyvizuota išraiškos forma yra darbuotojo pareiškimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje K. Ž. v. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas, bylos Nr. 3K-3-218/2008). Įspėjimo darbdaviui termino pagrindinė paskirtis – sudaryti jam galimybių surasti į darbo santykius nutraukiančio darbuotojo vietą kitą darbuotoją, užtikrinti darbo proceso nepertraukiamumą. Taigi toks terminas nustatytas darbdavio naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje A. S. v. SR UAB „Alsa“, bylos Nr. 3K-3-442/2008). Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje M. P. v. UAB „Vevira“ Nr. 3K-3-464/2009), kad galiojantys įstatymai nedraudžia darbdaviui visai ar iš dalies atsisakyti nuo jo naudai DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino bei sutikti su darbuotojo prašymu nutraukti darbo sutartį ir nepraėjus įstatyme numatytam įspėjimo terminui. Darbuotojui įstatymų nustatyta tvarka įgyvendinus įstatyme įtvirtintą teisę nutraukti darbo sutartį DK 127 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu, ji (darbo sutartis) pasibaigia ir darbdaviui atsiranda pareiga įforminti darbo sutarties nutraukimą bei atsiskaityti su darbuotoju. Jeigu darbdavys, pažeisdamas įstatymų reikalavimus, nevykdo DK 127 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos pareigos įforminti darbo sutarties nutraukimą, jos nevykdymas gali būti ginčijamas reikalavimu dėl įpareigojimo atlikti tam tikrus veiksmus.

Nagrinėjamu byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad ieškovas ir atsakovas 2007 m. liepos 2 d. sudarė darbo sutartį Nr. 07/17 (b. l. 7-8). Pagal šią darbo sutartį ieškovas priimtas į darbą kėbulų cecho autošaltkalvio pareigoms (b. l. 7, darbo sutarties 1.2 punktas), mokant 1 500 Lt dydžio mėnesinį darbo užmokestį (darbo sutarties 3 punktas), pradedant dirbti 2007 m. liepos 2 d. (darbo sutarties 15 punktas). Ieškovas 2011 m. gegužės 16 d. pateikė atsakovui prašymą atleisti iš darbo nuo 2011 m. gegužės 16 d. (b. l. 6). Šiame ieškovo prašyme yra atsakovo atstovo – direktoriaus R. D. rezoliucija – atleisti iš darbo nuo 2011 m. gegužės 16 d. (b. l. 6). Ši data laikytina darbo santykių nutraukimo data. Minėtą aplinkybę patvirtina atsakovo priimtas įsakymas dėl A. V. atleidimo iš darbo (b. l. 62), pranešimas apie apdraustųjų valstybinio socialinio draudimo pabaigą (b. l. 63, 86). Atleidimo dieną atsakovas su ieškovu pilnai atsikaitė (b. l. 87). 2011 m. gegužės 18 d. ieškovas kreipėsi į Vilniaus teritorinę darbo biržą (b. l. 89). 2011 m. gegužės 19 d. ieškovas atsakovui pateikė prašymą, kuriuo prašo atšaukti 2011 m. gegužės 16 d. prašymą dėl atleidimo iš darbo (b. l. 64). 2011 m. gegužės 19 d. raštu atsakovas atsisakė tenkinti ieškovo prašymą dėl 2011 m. birželio 16 d. prašymo atsiėmimo (b. l. 67). Šis raštas ieškovui asmeniškai pasirašytinai įteiktas 2011 m. gegužės 23 d. (b. l. 67),

Kolegija konstatuoja, kad ieškovas prašyme aiškiai nurodė atleidimo iš darbo dieną, todėl atsakovas tenkindamas ieškovo prašymą dėl atleidimo iš darbo ieškovo nurodytą dieną (2011 m. gegužės 16 d. ), nepažeidė DK 127 straipsnio 4 dalyje nurodytos tvarkos. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme apklausiant šalis ir liudytojus nustatyta, kad atsakovas nevertė prieš valią ieškovą parašyti prašymą dėl atleidimo iš darbo.

Dėl ieškinio senaties

Atsiliepime į ieškinį ir posėdžio metu atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį. Pirmosios instancijos teismas šį prašymą patenkino. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos išvada, kuria buvo konstatuota ieškinio senatis.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Jei darbuotojas, nesutinka su būtinųjų darbo sutarties sąlygų pakeitimu, nušalinimu nuo darbo darbdavio iniciatyva, atleidimu iš darbo, per vieną mėnesį nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos jis turi teisę kreiptis į teismą ( DK 297 str.).

Ieškinio senaties klausimas civilinėse bylose dėl darbo ginčų taikomi pagal Darbo kodeksą ar kitus įstatymus, o jei šiuose įstatymuose specialiųjų nuostatų nėra, tai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos dėl ieškinio senaties (CK 1.1 straipsnio 3 dalis, DK 27 straipsnis). Civilinėse bylose dėl neteisėto atleidimo iš darbo kaip drausminės nuobaudos ir darbo ginčuose dėl drausminių nuobaudų skyrimo yra taikomos CK 1.126 straipsnio nuostatos dėl ieškinio senaties. Ieškinio senatis pagal CK 1.126 straipsnį civilinėse bylose dėl neteisėto atleidimo iš darbo drausminės nuobaudos tvarka taikoma tik tuo atveju, kai ginčo šalis to reikalauja.

Nagrinėjamoje byloje rašytiniais įrodymais nustatyta, kad ieškovas į teismą kreipėsi 2011 m. liepos 8 d., iš darbo buvo atleistas 2011 m. gegužės 16 d., su įsakymu dėl atleidimo iš darbo ieškovas buvo supažindintas 2011 m. gegužės 18 d. (b. l. 61), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad ieškovas praleido vieno mėnesio ieškinio senatį ginčyti atleidimo iš darbo pagrindą (DK 297 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal apelianto A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimo, daro išvadą, kad pagrindų, nurodytų CPK 329 bei 330 straipsniuose, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti naikinamas ar keičiamas apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nėra.

Apeliantas taip pat išreiškė pageidavimą apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 str. nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. 322 str. pažymima, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Taigi įstatymas būtent apeliacinės instancijos teismui suteikia diskrecijos teisę kiekvienu konkrečiu atveju, neatsižvelgiant nei į apelianto, nei į kitų byloje dalyvaujančių asmenų nuomonę šiuo klausimu, spręsti, ar sprendimui dėl apeliacinio skundo priimti pakanka byloje esančios rašytinės medžiagos, ar yra būtinas tiesioginis byloje dalyvaujančių asmenų dalyvavimas. Šiuo konkrečiu atveju apeliaciniam skundui išspręsti pakanka civilinėje byloje esančios medžiagos ir asmeniškai išklausyti byloje dalyvaujančius asmenis nėra būtinybės. Atsižvelgiant į tai, apelianto prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka netenkintinas.

Atsakovas prašo priteisti iš apelianto 1452 Lt išlaidų teisinei pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme. Kadangi apelianto skundas atmetamas, todėl vadovaujantis LR CPK 93 str., 98 str. atsakovui iš apelianto priteistinos šio patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti UAB „Veho“ iš A. V. 1452 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Kolegijos pirmininkas Alvydas BarkauskasTeisėjai Neringa ŠvedienėRūta Veniulytė-Jankūnienė