Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-03-03 nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal kreditorės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui UAB „Sostinės vystymo grupė" dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Kreditorė Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus kreipėsi į teismą dėl 7 085,98 EUR skolos, 10 503,52 EUR delspinigių, 1 467,58 EUR palūkanų, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo įsakymo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų išieškojimo iš skolininko UAB „Sostinės vystymo grupė".

Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apylinkės teismas 2017-03-03 nutartimi nutarė atsisakyti priimti kreditorės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo skolininkui UAB „Sostinės vystymo grupė" dėl įsiskolinimo išieškojimo.Teismas nurodė, kad delspinigiai negali būti apskaičiuoti daugiau kaip už 180 kalendorinių dienų, todėl kreditorės prašymas priteisti delspinigius, už laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. kovo 1 d., akivaizdžiai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms. Teismas kreditorės Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus miesto skyriaus pareiškimą laikė aiškiai nepagrįstu, todėl pareiškimą atsisakė priimti.

Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Atskiruoju skundu kreditorė (apeliantė) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017-03-03 nutartį ir priimti kreditorės pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentas:

Atsižvelgiant į tai, kad teismas, spręsdamas dėl pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo, neturi vertinti reikalavimų pagrįstumo, taip pat į tai, kad senaties termino konkrečių reikalavimų priteisimui pasibaigimas pats savaime nepanaikina egzistuojančios materialinės teisės ir taikomas tik skolininko iniciatyva, mano, kad nagrinėjamu atveju teismas neturėjo pagrindo vertinti reiškiamų reikalavimų pagrįstumo ir atsisakyti priimti kreditorės pareiškimo ta aplinkybe, kad netesybų skaičiavimo terminas yra ilgesnis negu 180 dienų. Tokios pozicijos laikomasis ir Kauno apygardos teismo 2015-07-14 nutartyje, priimtoje c. b. Nr. e2S-1631-657/2015. Be to teismas nepagrįstai nurodė, kad delspinigių skaičiavimas daugiau kaip už 180 kalendorinių dienų akivaizdžiai prieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).Byloje kilo ginčas dėl to, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai 2017-03-03 nutartimi nutarė atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo. Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su bylos medžiaga, sprendžia, jog atskirasis skundas dėl 2017-03-03 nutarties yra iš esmės nepagrįstas dėl žemiau nurodytų motyvų.Apeliantė atskirajame skunde nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl pareiškimo dėl teismo įsakymo išdavimo, nepagrįstai vertino reikalavimų pagrįstumą.Apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su kreditorės argumentu, jog pagal CPK 435 straipsnio 3 dalį, spręsdamas pareiškimo priėmimo ir teismo įsakymo išdavimo klausimus, teismas netikrina kreditoriaus reikalavimo pagrįstumo. Tačiau šio straipsnio 2 dalyje, be kitų pagrindų, numatyta galimybė teismui atsisakyti priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo ir tada, jeigu pareiškimas yra aiškiai nepagrįstas. Aiškiai nepagrįstu laikomas pareiškimas, kai jame reiškiamų materialinių reikalavimų nepagrįstumas (galimybės gauti tokių reikalavimų patvirtinimą (patenkinimą) nebuvimas) yra toks akivaizdus, jog jį galima identifikuoti, atliekant formalųjį pareiškimo vertinimą, tai yra tikrinant, ar kreditorius įgyvendino procesines kreipimosi į teismą sąlygas. CPK 435 straipsnio 2 dalis taikytina tais atvejais, kai iš faktinio prašymo pagrindo matyti, kad reikalavimas yra absurdiškas, ar kai tokį reikalavimą nepagrįstu vienareikšmiškai laiko materialiosios teisės normos.Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad kreditorė pareiškimu prašo priteisti iš skolininko 10 503,52 EUR delspinigių, kurių norma yra 0,05 proc., apskaičiuotų už laikotarpį nuo 2007-09-01 iki 2017-03-01. Taigi, delspinigius kreditorė skaičiuoja už 10 metų, kai pagal galiojančias materialinės teises normas delspinigiams yra nustatytas sutrumpintas šešių mėnesių ieškinio senaties terminas. Išskirtinai ilgas laikotarpis, už kurį kreditorė apskaičiavo netesyba, sudaro pagrindą, net ir atliekant formalųjį pareiškimo vertinimą, spręsti apie pareiškimo aiškų nepagrįstumą. Šios išvados nepaneigia ir apeliantės argumentai, jog ieškinio senaties termino konkrečių reikalavimų priteisimui pasibaigimas pats savaime nepanaikina egzistuojančios materialinės teisės ir taikomas tik skolininko iniciatyva. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis kasacinio teismo praktika, pagrįstai sprendė, kad negalima leisti nukentėjusiai šaliai piktnaudžiauti savo teise bei nepagrįstai praturtėti kitos šalies sąskaita, todėl naikinti skundžiamos nutarties nėra pagrindo.Apeliantė remiasi Kauno apygardos teismo 2015-07-14 nutartimi, priimta c. b. Nr. e2S-1631-657/2015, kurioje teismas nurodė, kad netesybų dydžio klausimas galėtų būti sprendžiamas tik nagrinėjant ginčą iš esmės, t.y. skolininkui pareiškus prieštaravimus ir teismui toliau bylą nagrinėjant ginčo teisenos tvarka. Apeliantei išaiškinama, kad jos nurodomos civilinės bylos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės skiriasi, kadangi nagrinėjamu atveju keliamas klausimas ne dėl konkrečiai susitartų netesybų dydžio, o dėl akivaizdžiai per ilgo laikotarpio, už kurį kreditorius paskaičiavo reikalaujamas netesybas.Dėl kitų atskirojo skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamos nutarties teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.Pažymėtina, kad atsisakymas priimti pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo kreditoriui neužkerta kelio pareikšti ieškinį teisme pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, todėl kreditoriui nėra užkirstas kelias ginti savo interesus teisme.Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. kovo 3 d. nutartį palikti nepakeistą.