- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2007-11-23
- Bylos Nr.
- 2S-519-278/2007
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Romualdas Januška (pirm.), Ramunė Čeknienė, Birutė Valiulienė (pran.)
- Ieškovas
- L. Š.
- Atsakovas
- S. P.
- Suinteresuotas asmuo
- Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybai
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Romualdo Januškos,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės L. Š. atskirąjį skundą dėl Kupiškio rajono apylinkės teismo teisėjo 2007 m. spalio 16 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės L. Š. ieškinį atsakovui S. P., suinteresuotam asmeniui Kupiškio rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos tarnybai dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ir įpareigojimo grąžinti vaiką.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
ieškovė nurodė, kad atsakovas S. P., yra jos sūnaus Samuele, gim. (duomenys neskelbtini), tėvas. Vaiko gimimas registruotas Solferino savivaldybės gimimo aktų registre, gimimas Lietuvoje įregistruotas 2005 11 03, sūnui suteikta Lietuvos pilietybė ir vaiko gyvenamoji vieta Lietuvoje su motina deklaruota nuo 2006 09 25. Nurodo, jog su atsakovu nutraukus ryšius, ji su sūnumi gyvena Lietuvoje, kur turi nuosavą verslą ir nekilnojamojo turto. Nurodo, kad S. P. šių metų vasaros pradžioje be sutikimo išsivežė sūnų į Italiją ir neketina jo parvežti. Teigia, jog sūnus Lietuvoje nepertraukiamai gyvena jau daugiau nei 4 metus, čia yra susiformavusi jo gyvenamoji aplinka, atsiradę socialiniai ryšiai bendraujant su draugais ir seneliais. Nurodo, kad atsakovas niekur nedirba, neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, todėl negali sukurti normalių sąlygų vaikui vystytis. Prašė teismo sūnaus S. P., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenamąja vietą nustatyti su motina bei įpareigoti atsakovą S. P. grąžinti sūnų ieškovei.
Žemesnės instancijos teismas
Kupiškio rajono apylinkės teismo teisėjas 2007 m. spalio 16 d. nutartimi atsisakė priimti ieškovės ieškinį kaip neteismingą LR teismams. Teismas nurodė, jog vaiko tėvai nebuvo sutarę dėl vaiko gyvenamosios vietos, todėl jų teisės bei pareigos vaikui yra lygios ir vaiko išvežimas negali būti laikomas neteisėtu Hagos Konvencijos prasme. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog ieškovė neturi išimtinių teisių auginti vaiką, todėl negali būti laikoma, kad pažeistos globos teisės, suteiktos ieškovei, nes tokias pat globos teises turi ir atsakovas. Teismas darė išvadą, kad vaikas šiuo metu yra su tėvu Italijoje, kur yra atsakovo gyvenamoji vieta, todėl byla teisminga Italijos teismams.
Šalies argumentai
Atskiruoju skundu ieškovė prašo panaikinti 2007 10 16 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė CPK normas dėl teismingumo. Nurodo, jog CPK 785 str. nustato tarptautinių bylų dėl tėvų ir vaikų teisinių santykių teismingumą ir šio straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad išimtinai Lietuvos teismai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be palietybės ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Nurodo, jog ji yra LR pilietė ir gyventoja, pagrobtas sūnus taip pat yra LR pilietis bei gyventojas. Teigia, kad CPK 785 str. norma yra specialioji norma CPK 29 str. atžvilgiu, todėl byla teisminga Lietuvos teismui. Mano, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog sūnus neturi gyvenamosios vietos vien todėl, kad atsakovas prievarta išvežė ir laiko jį kelis mėnesius Italijoje, nes sūnus nuo 2003 metų gyvena kartu su ieškove Lietuvoje.
Motyvuojamoji dalis
Atskirasis skundas atmestinas.
Byloje nustatyta, kad S. P. gimė nesant jo tėvams santuokoje ir vaiko gyvenamoji vieta nei su vienu iš tėvų nebuvo nustatyta. Tačiau nepriklausomai nuo to, jog vaiko tėvai gyveno atskirai, abiejų tėvų teisės ir pareigos vaikui yra lygios, todėl atsakovo veiksmai išsivežant sūnų į Italiją negali būti laikomi neteisėtu vaiko išvežimu (CK 3.156 str., Hagos Konvencijos 3 str.). Kadangi mažamečio S. P. tėvai gyvena skirtingose Europos Sąjungos šalyse, todėl spręsdamas teismingumo klausimą dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad teismingumą tokio pobūdžio bylose nustato T. R. (EB) Nr. 2201/2003 „Dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinantis reglamentą (EB) Nr. 1347/2000“ (toliau Reglamentas, 1 str. 1b, 72 str.). Šio Reglamento nuostatos nuo 2005 03 01 yra taikomos visose Europos Sąjungos valstybėse narėse, išskyrus Daniją, tiesiogiai ir yra viršesnės už nacionalinę teisę, todėl apeliantės teiginiai, kad teismas privalėjo vadovautis CPK 785 straipsnio nuostatomis, yra nepagrįsti. Minėto Reglamento II skirsnio 8 straipsnyje įtvirtinta bendroji jurisdikcija. Šiame straipsnyje nurodoma, kad Valstybės narės teismai turi jurisdikciją bylose, susijusiose su tėvų pareigomis vaikui, kurio nuolatinė gyvenamoji vieta tuo metu, kai byla patenka jų žinion, yra toje valstybėje narėje.
Pagal LR Civilinio kodekso (toliau CK) 2.12 straipsnio 1 dalį fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausia gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta, o nepilnamečio fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta yra laikoma to iš tėvų, su kuriuo nepilnametis daugiausia gyvena, nuolatinė gyvenamoji vieta (CK 2.14 str. 2 d.). Tačiau Europos Bendrijos teisėje vartojama sąvoka „nuolatinė gyvenamoji vieta“ nesutampa su nacionalinėje teisėje vartojama sąvoka ir šio termino prasmė aiškinama pagal Reglamento tikslus, siekius ir suprantamas taip, kad vaikui persikėlus iš vienos valstybės narės į kitą, nuolatinės gyvenamosios vietos įgijimas naujoje valstybėje narėje sutampa su nuolatinės gyvenamosios vietos „praradimu“ ankstesnėje valstybėje narėje. Nors būdvardis „nuolatinė“ suprantama kaip laiko trukmė, tačiau neatmestina galimybė, jog įgyti nuolatinę gyvenamąją vietą valstybėje narėje, vaikas gali ir atvykimo dieną. Iš bylos dokumentų matyti, kad vaiko tėvas S. P. 2007 m. gegužės 29 d. išvežė sūnų į Italiją. Nors ieškovė teigia, kad atsakovas neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, todėl negali sukurti normalių sąlygų vaikui vystytis, tačiau neginčijamų įrodymų šiai aplinkybei pagrįsti, ieškovė teismui nepateikė. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad dabartinė vaiko gyvenamoji vieta yra jo kilmės šalyje, kas leidžia daryti išvadą, kad vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe, o jo tėvas šioje šalyje turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Įvertinus, jog šiuo metu jau daugiau nei 5 mėnesius mažametis S. P. gyvena Italijoje su savo tėvu, teigti, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvoje, negalima.
Aukščiau paminėto Reglamento 2 skyriaus 9, 10, 12 ir 13 straipsniai nustato išimtis iš bendrosios taisyklės, nustatytos 8 straipsnyje, tačiau nesant Lietuvos Respublikoje priimtų sprendimų dėl tėvų bendravimo teisių su vaiku ar kitų susitarimų bei duomenų, kad šalių sūnus S. P. iš buvusios nuolatinės gyvenamosios vietos buvo išvežtas neteisėtai, pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, jog Reglamento II skirsnio 9 ir 10 straipsniai netaikomi. Reglamento 12 str. 3 d. nustato išimtį iš bendros taisyklės tuo atveju kai vaikas turi esminį ryšį su ta valstybe nare, pavyzdžiui dėl to, kad vienas iš tėvų pareigų turėtojų toje valstybėje narėje turi nuolatinę gyvenamąją vietą arba vaikas yra tos valstybės narės pilietis. Byloje nustatyta, kad abu tėvai savo šalyse turi nuolatines gyvenamąsias vietas, duomenų, kad S. P. turi tik Lietuvos, bet neturi Italijos pilietybės, teismui nepateikta, todėl minėta reglamento išimtis taip pat netaikytina. Kadangi vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta šiuo metu negali būti nustatyta ir jurisdikcija negali būti nustatyta remiantis 12 straipsniu, darytina išvada, kad jurisdikciją turi valstybės narės, kurioje yra vaikas, teismas (Reglamento 13 str.).
Dėl paminėtų motyvų, kolegija daro išvadą, jog S. P., gim. (duomenys neskelbtini), gyvenant Italijoje, byla yra teisminga Italijos teismui, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį nėra pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutarė:
Kupiškio rajono apylinkės teismo teisėjo 2007 m. spalio 16 d. nutartį palikti nepakeistą.