- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-04-18
- Bylos Nr.
- 2A-780-254/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjas
- Dalė Burdulienė
- Pareiškėjas
- V. B.
- Suinteresuotas asmuo
- Kauno miesto savivaldybė, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, J. B., Lietuvos kultūrizmo
- Kategorijos
- 30.8pavadinimo nepavyko patikrinti
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos V. B. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-5140-886/2012 pagal pareiškėjos V. B. pareiškimą dėl nuosavybės teisės pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys Kauno miesto savivaldybė, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, J. B., Lietuvos kultūrizmo ir kūno rengybos federacija, valstybės įmonė „Registrų centras“.
Aprašomoji dalis
Teisėja nustatė:
I. Ginčo esmė
pareiškėja kreipėsi į teismą su pareiškimu (b. l. 3-5) ir prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į pastatą – garažą, (duomenys neskelbtini), esantį duomenys neskelbtini). Pareiškime nurodė, kad duomenys neskelbtini) susituokė su J. B., 1977-05-05 gavo leidimą (orderį) Nr. 284A apsigyventi bute, esančiame duomenys neskelbtini). Kartu su buto orderiu jos šeimai buvo suteikta teisė naudotis garažu, esančiu duomenys neskelbtini). Nurodė, kad oficialus leidimas (orderis) nebuvo išduotas, nes nebuvo sutvarkyti garažo nuosavybės dokumentai, todėl 1991 m. privatizuojant butą, garažo privatizuoti negalėjo. Kauno miesto apylinkės teismui 2006-08-01 sprendimu nutraukus pareiškėjos ir J. B. santuoką, butas nuosavybės teise atiteko pareiškėjai, kuri nuo 1977 m. iki šiol garažą valdė nepertraukiamai. Pareiškėja per šį laikotarpį siekė sutvarkyti garažo techninę dokumentaciją, tačiau, neturėdama nuosavybę patvirtinančių dokumentų, negali užsakyti ir gauti techninės inventorinės bylos, adresų departamente patikslinti adreso. Nurodė, kad garažu rūpinosi, mokėjo mokesčius, tačiau kreipusis į savivaldybę dėl garažo privatizavimo, 2012 m. sausio mėn. gavo Kauno miesto savivaldybės administracijos privatizavimo skyriaus raštą Nr. 66-6-21, kuriame jai rekomenduota kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį, nes garažas galėtų būti įregistruotas nekilnojamojo turto registre tokio teismo sprendimo pagrindu. Pareiškėja nurodė, kad turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, tačiau nė karto ja nepasinaudojo, todėl įgijo nuosavybės teisę į minėtą turtą pagal įgyjamąją senatį.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškimą atmetė (I t. b. l. 204-213). Teismas nustatė, kad pagrindinės ginčo statinio techninės apskaitos bylos 1 lapo brėžinyje esantis spaudas su 1986-01-03 įrašu patvirtina, kad ginčo statinys yra savavališka statyba. Statinio techninės apskaitos bylose – ir pagrindinėje, ir dukterinėje – ginčo statinys nurodytas kaip pagrindinio pastato 3G1/p, suskirstyto į keletą garažų, priestatas. Pagrindinėje byloje ginčo statinio valdytoju nurodytas Respublikinės knygų bazės Kauno filialas, tą patvirtino ir suinteresuoto asmens Lietuvos kultūrizmo ir kūno rengybos federacijos argumentai bei liudytojų paaiškinimai. Pagal šių bylų duomenis teismas nustatė, kad nuo savavališkos statybos užfiksavimo 1983-01-13 iki 2000-04-28, kai Kultūrizmo federacija kreipėsi į Registrų centrą dėl kadastrinių matavimo bylos sudarymo, statinio būklė buvo keičiama jį padidinant, ir tai reiškia, kad sandėlį naudoję asmenys rūpinosi jo priežiūra, remontavo. Tai, kad ginčo statinio kadastro duomenų byla 2000-04-28 sudaryta suinteresuoto asmens Kultūrizmo federacijos užsakymu, teismo manymu patvirtina faktą, jog tuo metu statinio naudotojas buvo būtent šis juridinis asmuo. Tai atitinka liudytojų parodymus, kad po to, kai 1986 m. Knygų bazė išsikėlė į kitas patalpas, šiomis patalpomis buvo leista naudotis Kultūrizmo federacijai. Teismas konstatavo, kad šie faktiniai duomenys paneigia pareiškėjos nurodytas aplinkybes apie tai, kad ji vienintelė naudojosi ginčo statiniu ir, kad buvo teisėta bei sąžininga statinio valdytoja. Be to, teismas sprendė, kad pagrindinėje techninės apskaitos byloje esantis 1986-01-03 įrašas apie tai, jog ginčo statinio valdytojas yra Respublikinės knygų bazės Kauno filialas, taip pat paneigė pareiškėjos argumentus, jog ji ginčo statinio valdytoja yra nuo 1977 m.
Dėl valstybės nuosavybės teisių į ginčo statinį teismas, remdamasis suinteresuoto asmens Kultūrizmo federacijos paaiškinimais ir liudytojų parodymais, nustatė, kad statinys pastatytas apie 1969 metus abipusiu sporto klubo „Olimpas“ ir Knygų bazės susitarimu, kurio tikslas buvo leisti sporto klubo veiklai naudoti Knygų bazei priklausančias rūsio patalpas, o klubo nariai už suteiktą teisę naudotis rūsio patalpomis savo jėgomis ir lėšomis. Sprendė, jog aplinkybę, kad sandėlio valdytojas buvo Knygų bazė, patvirtina namų valdos techninės apskaitos byloje esantys įrašai ir brėžinys. Teismas konstatavo byloje nesant duomenų, kad statinio statyba buvo vykdoma turint statybą leidžiančius dokumentus, o po Lietuvos Respublikos nepriklausomybės atkūrimo, valstybė tinkamai šio turto neapskaitė ir nepriėmė sprendimo dėl jo privatizavimo, todėl daiktinės teisės neįregistruotos. Teismas laikė, kad pareiškėja suvokė, jog turtas yra viešoji nuosavybė, nes pareiškime nurodė, kad turtas yra valstybės ir kad kreipiasi dėl jo privatizavimo.
Teismas atmetė pareiškėjos argumentus, kad ji ginčo statinį nuo 1996 m. valdė sąžiningai, nepertraukiamai, teisėtai ir atvirai, kadangi pareiškėjos valdymas neatitinka CK 4.70 straipsnio 1 dalies sąlygų. Pirma, pareiškėja suvokė, kad šis turtas yra valstybės (savivaldybės) nuosavybė. Antra, kartu su pareiškimu pareiškėja pateikė ginčo pastato planus, kurie yra Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylos Nr. 20/247574 dokumentų kopijos. Ši byla sudaryta ir statinio kadastriniai matavimai atlikti 2000-04-28 užsakovo Lietuvos kultūrizmo federacijos prezidento R. K. 2000-03-31 prašymu, todėl teismas sprendė, kad pareiškėja negalėjo nežinoti kadastro ir registro bylos sudarymo aplinkybių, todėl darė išvadą, kad pareiškėjai buvo žinoma ir tai, kad Lietuvos kultūrizmo federacija turi teisių į ginčo sandėlį ir siekia jas įgyvendinti. Trečia, pareiškėja skirtingai aiškino aplinkybes, susijusias su garažo (sandėliuko) valdymo pradžia ir pagrindu. Nors pareiškime nurodė, kad leidimas naudotis sandėliu jai suteiktas kartu su 1977-05-05 orderiu apsigyventi bute, tačiau teismo posėdžio metu paaiškino, kad teisės naudotis garažu (sandėliuku) jai niekas nesuteikė, kad naudotis leido gyventojai; dar kitame teismo posėdyje teigė, kad garažas jai suteiktas nuo 1977 m. namų valdybai leidus juo naudotis, tačiau suinteresuotu asmeniu į bylą įstojus Lietuvos kultūrizmo federacijai, pareiškėja aiškino, kad raktus nuo sandėliuko gavo iš buvusio savininko G., kuris irgi naudojosi tuo sandėliuku. Pareiškėja nepripažino, kad sandėliu naudojosi „Knygų bazė“ ir Lietuvos kultūrizmo federacija; nepripažino, kad raktus jai buvo davęs N., vienas iš „Knygų bazėje“ dirbusių vairuotojų; neigė, kad raktus nuo sandėlio turėjo ir kiti asmenys. Kadangi šių teiginių pareiškėja nepatvirtino jokiais įrodymais, teismas konstatavo, kad jie paneigti kitais faktiniais duomenimis. Teismas laikė pareiškėjos argumentą apie tai, jog namų valdyba dalino sandėliukus kitiems gyventojams, kurie juos įsiteisino, kaip neatitinkantį tikrovės, nes iš Nekilnojamojo turto registro išrašų dėl tuo pačiu adresu esančių gretimų garažų nuosavybės teisių įgijimo nustatė, kad kiti asmenys nuosavybės teises įgijo įvairių teisės aktų pagrindu.
Teismas taip pat atmetė pareiškėjos teiginius ir liudytojos N. C. parodymus dėl sandėlio statybos metų (1962), nustatęs, kad šie įrodymai prieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams. Nustatė, kad NTKR bylos Nr. 20/247574 ir pagrindinės namų valdos techninės apskaitos bylos duomenimis negyvenamieji pastatai – garažai, plane pažymėti indeksu 3G1p, pastatyti 1962 m., o ginčo sandėlis 1g1/p yra pagrindinio pastato 3G1p priestatas, jo statybos metai – 1970 m. Teismas konstatavo, kad šioje kadastro ir registro byloje nurodyti ginčo statinio statybos metai atitinka teismo posėdžio metu apklaustų liudytojų A. N., vieno iš kultūrizmo klubo „Olimpas“ įkūrėjų, ir V. J. K., klubo „Olimpas“ nario nuo 1970 m., parodymus bei suinteresuoto asmens Kultūrizmo federacijos paaiškinimus, kad sandėlis pastatytas tuo metu, kai buvo įkurtas kultūrizmo klubas „Olimpas“. Teismas rėmėsi ir liudytojo O. K., nuo 1982 iki 1989 metų ėjusio Respublikinės knygų bazės Kauno skyriaus vedėjo pareigas, parodymais, kad Knygų bazė naudojosi šalia buvusiu sandėliuku, o bazei 1986 m. išsikėlus į kitas patalpas, sandėliuku buvo leista naudotis Knygų bazės vairuotojams – trims broliams N., su kuriais rašytinių susitarimų nebuvo; taip pat liudytojo G. N. parodymais apie tai, kad jo jau miręs brolis prieš porą metų atidavė savo raktus pareiškėjai, kad ji galėtų sandėliuke laikyti mašiną. Teismas konstatavo, kad liudytojų parodymai buvo išsamūs ir nuoseklūs. Liudytojai O. K. ir G. N. nesusiję su dalyvaujančiais byloje asmenimis, intereso bylos baigtimi neturi, todėl sprendė, kad nėra priežasčių abejoti šių liudytojų parodymų patikimumu, be to, šių liudytojų parodymus laikė atitinkančiais faktinius duomenis, užfiksuotus rašytiniuose įrodymuose, taip pat kitų liudytojų parodymus ir suinteresuoto asmens Kultūrizmo federacijos nurodytas faktines aplinkybes.
Teismas sprendė, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, paneigiančių šių liudytojų parodymus, taip pat įrodymų, kad laikotarpiu nuo 1977 m. arba nuo 1996 m. rūpinosi sandėliu kaip savo, prižiūrėjo, remontavo. Konstatavo, kad jokiais įrodymais nepagrįstas ir jos teiginys dėl mokėtų mokesčių, be to, šį teiginį paneigė pareiškėjos buvęs sutuoktinis, paaiškindamas, kad mokesčiai nebuvo mokami. Ištyręs vienintelį pareiškėjos pateiktą įrodymą dėl sandėlio priežiūros (fotonuotraukas), teismas iš jų ir pareiškėjos 2011-08-25 prašyme dėl sandėlio privatizavimo savivaldybei nurodytų aplinkybių sprendė, jog remonto darbai buvo atliekami per paskutinių vienerių metų laikotarpį. Įvertindamas nurodytą, teismas konstatavo, kad nors pareiškėja nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių remonto darbų atlikimą, tikėtina, kad ji galėjo juos atlikti, tačiau nurodė, kad to nepakanka nustatyti nuosavybės pagal įgyjamąją senatį faktą.
Apibendrindamas išdėstytus argumentus, teismas pareiškėjos prašyme išdėstytas faktines aplinkybes laikė neįrodytomis ir konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo pripažinti pareiškėjai nuosavybės teises į ginčo statinį pagal įgyjamąją senatį, todėl pareiškimą atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Apeliaciniu skundu pareiškėja prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą (II t. b. l. 10-16). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
1. Teismas nepagrįstai ginčo garažą vertino kaip pastato, esančio duomenys neskelbtini), priestatą. Maps.lt duomenų bazėje pastatas, esantis duomenys neskelbtini), yra gyvenamasis pastatas, o pastatas, esantis duomenys neskelbtini), yra kitas gyvenamasis namas, kuris kadastro žemėlapiuose nerandamas. Pagal VĮ Registrų centro duomenis pastatas duomenys neskelbtini) yra 4 garažų kompleksas, nuosavybės teise priklausantis J. D., L. J. K., J. P. ir A. P., todėl šie du objektai nėra ginčo objektu. Pagal pateiktus duomenis tai ne 4 garažų kompleksas, šiame komplekse yra 7 vienu metu statyti garažai, kurių plotis ir ilgis yra autentiški. Jų ploto didinti nėra galimybių, nes nepaisant kitų priežasčių, ginčo objektas nėra kraštinis, kurį būtų galima plėsti į šonus, o vidurinis, kurio kraštinės ribojasi su likusiais garažais, o viena siena – su gyvenamojo namo duomenys neskelbtini) siena. Ginčo objektas yra adreso neturintis turtinis vienetas. Su skundu pateiktoje maps.lt žemėlapio ištraukoje matyti, kad ginčo pastatas negali būti pastato duomenys neskelbtini) priestatu. Ištraukoje taip pat matyti, kad ginčo pastatas yra pastato, esančio duomenys neskelbtini), priestatas. Jo bendras plotas yra 126,13 kv. m., tačiau pagal VĮ Registrų centro duomenis jame nurodomi 3 garažai – 16,82 kv. m garažas, priklausantis N. L.; 16,65 kv. m garažas, priklausantis J. N. B. ir 31,30 kv. m sandėlis (ginčo garažas), be savininko, tačiau valdomas pareiškėjos. Nėra žinoma, kur yra likusi 61,36 kv. m pastato dalis. Kadangi teismas nenustatė nei ginčo objekto buvimo vietos, nei tikslaus adreso, todėl dėl šios klaidos suinteresuoti asmenys teikė parodymus apie visiškai skirtingus turtinius vienetus;
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas konstatavo tikrovės neatitinkančius faktus, kad ginčo objektas buvo savavališkai padidintas nuo 26,64 kv. m iki 31,30 kv. m. Ginčo objekto niekas nedidino, kadangi jis kartu su kitais šalia esančiais 6 turtiniais vienetais, buvo pastatytas 1962 m. Informacija apie ginčo objekto padidinimą nei pagrindinėje, nei dukterinėje bylose nėra atitinkantys tikrovės, kadangi ginčo objektas neišeina iš bendros garažų fasadų eilės. Neatitikimas yra 30 cm, kurie atsirado sutvarkius išbyrėjusias plytas ir garažą aptinkavus;
3. Teismas nepagrįstai ginčo objektą pripažino valstybės nuosavybe, kuomet kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad registracija viešajame registre ar jos nebuvimas savaime nereiškia valdymo nebuvimo ir negali būti vertinama taip, kad susidarytų kliūtis teismui konstatuoti įstatyme reikalaujamų faktų pagrindu esant valdymo teisę. Bylos nagrinėjimo metu Kauno miesto savivaldybė neįrodė, kad naudojosi, valdė ir disponavo nuosavybės teise ginčo objektą. Ji nebuvo įtraukusi ginčo objekto į savo nuosavybės sąrašus, be to, 2012-03-13 rašte nurodė, kad nėra ginčo objekto valdytoja, dėl ko negali vykdyti jokių procedūrų ir nurodė pareiškėjai kreiptis į teismą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo. Kauno miesto savivaldybė nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad rinko mokesčius, remontavo ar kitokiu būdu disponavo ginčo objektu;
4. Ginčo statinys buvo jai su buvusiu sutuoktiniu paskirto buto duomenys neskelbtini) priklausinys, kadangi jame laikė kuro atsargas, reikalingas butui apšildyti;
5. Teismas nepasisakė apie pareiškėjos atlikto ginčo objekto pagerinimo mastą ir kompensavimo už pagerinimą grąžinimą, nors pareiškėja atliko kapitalinį daikto remontą, t. y. pakeitė stogo dangą, vartus, ištinkavo sienas, t. y. daiktą iš esmės pagerino, taip padidindama jo vertę;
6. Teismas nevertino ir nepasisakė dėl pareiškėjos pateikto viso gyvenamojo namo gyventojų raštiško sutikimo, kad pareiškėja įteisintų garažą savo vardu.
Atsiliepimas
Suinteresuotas asmuo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Kauno miesto skyrius atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimą palikti nepakeistą (II t. b. l. 22-25). Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad ginčo objektu esantis statinys yra pagrindinio pastato 3Gl/p, esančio duomenys neskelbtini), priestatas. Šią aplinkybę taip pat patvirtina Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas. Be to, pati apeliantė pareiškime nurodė, jog siekia įgyti pastatą-garažą (unikalus Nr. duomenys neskelbtini)), esantį duomenys neskelbtini). Pažymėjo, jog pagal CK 4.261 straipsnį registro duomenys laikomi teisingais ir išsamiais, kol yra nenuginčijami įstatymų nustatyta tvarka, todėl pareiškėjos teiginys, kad ginčo objektas yra adreso neturintis turtinis vienetas, nėra pagrįstas jokiais byloje pateiktais rašytiniais įrodymais. Apeliantė neįrodė, kad ginčo statinys pastatytas 1962 m. teisėtai, nes liudytojai nurodė priešingai, jog ginčo statinys buvo pastatytas apie 1969 m. bendru sporto klubo „Olimpas“ ir Knygų bazės susitarimu. Ar 1969 m. statinys pastatytas pagal to meto teisės aktų reikalavimus, turėjo būti sprendžiama taikant 1964 m. CK nuostatas, taip pat Lietuvos Ministrų Tarybos 1962-04-21 nutarimu Nr. 281 patvirtintus Individualinės statybos nuostatas. Remiantis šiais teisės aktais bei įvertinant tai, kad byloje apskritai nepateikta su pastato statyba susijusių įrodymų, nėra pagrindo spręsti, kad statinys pastatytas teisėtai. Statyba be tam tikslui skirto sklypo, statybos leidimo ir techninės dokumentacijos (projekto), neatitinka tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų. Apeliantės argumentai dėl ginčo objekto neišėjimo iš bendros fasadų eilės neturi teisinės reikšmės. Nurodė, kad vien teisinės registracijos nebuvimas, nesuponuoja išvados, jog valstybė ar savivaldybė neturi nuosavybės teisių. Apeliantė skunde remiasi LAT praktika, kurioje būtent ir nurodoma, kad įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama ir į tokius valstybei ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina. Dėl turto pagerinimo ir tokių išlaidų kompensavimo nurodė, kad apeliantė teismo neprašė atlyginti jos patirtas išlaidas pagerinant ginčo objektą. Pažymėjo, kad, pagerindama jai nuosavybės teise nepriklausantį pastatą, apeliantė veikė savo rizika. Be to, aktyvių veiksmų rūpintis ginčo objektu ėmėsi tik 2012 m., prasidėjus teisminiams procesams, priešingos aplinkybės apeliantė neįrodė. Skundo aplinkybė, kad gyvenamojo namo duomenys neskelbtini), gyventojai raštiškai sutiko, jog apeliantė įteisintų ginčo objektą savo vardu, neturi teisinės reikšmės, nes privalomos sąlygos įgyti nuosavybės teisę pagal įgyjamąją senatį numatytos CK 4.68 ir 4.71 straipsniuose.
Suinteresuotas asmuo Lietuvos kultūrizmo ir kūno rengybos federacija atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą (II t. b. l. 28-30). Nurodo, kad apeliantė rėmėsi kasacinio teismo nutartimis Nr. 3K-3-41/2011 ir Nr. 3K-3-535/2008, tačiau nepasisakė, kuo jos yra reikšmingos sprendžiant nagrinėjamą ginčą. Pareiškė, kad nepriklausomai nuo to, kaip ginčo objektas atvaizduotas dokumentuose ir koks jo tikslus adresas, aiškiai suprato, į kokį realiai esantį statinį apeliantė siekia įgyti nuosavybės teises, paaiškinimus teikė būtent dėl to pastato. Tą buvo nurodžiusi ir teismo posėdžio metu. Atkreipė dėmesį, kad byloje buvo apžiūrimos ir ginčo statinio nuotraukos, todėl neatitikimai dokumentuose, kaip teigia pareiškėja, negalėjo būti pagrindu teismui priimti neteisingą sprendimą. Iš pareiškimo turinio aišku, kad pareiškėja suprato, jog ginčo turtas priklauso savivaldybei, kadangi būtent į ją ir kreipėsi su prašymu dėl privatizavimo. Pažymėjo, kad tuo metu, kai sandėlis galėjo būti naudojamas kurui laikyti (pareiškėja nurodo 1962 metus), butas priklausė valstybei, todėl pareiškėja galėjo būti tik valstybinio buto nuomininkė ar nuomininko šeimos nariu. Atitinkamai ir sandėlis negalėjo būti privačios nuosavybės objektu, privataus buto priklausiniu. Be to, apeliantė neįrodė, kad nuo 1977 metų, kai butas buvo suteiktas pareiškėjos sutuoktiniui, iki 1981 metų, kai namas buvo prijungtas prie šildymo tinklų, butai name buvo šildomi kūrenant individualiai. Nurodė, kad teismas pagrįstai nesprendė klausimo dėl pareiškėjos atlikto ginčo turto pagerinimo kaštų kompensavimo, kadangi apeliantė tokio prašymo nebuvo pareiškusi. Teismas rašytinio namo gyventojų sutikimo pagrįstai nelaikė teisiškai reikšmingu dokumentu.
Suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o sprendimą palikti nepakeistą (II t. b. l. 31-35). Nurodo, kad apeliantė nepateikė teismui įrodymų, jog sąžiningai įgijo daiktą, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdė ginčo pastatą ne mažiau kaip dešimt metų. Tai patvirtinančių įrodymų į bylą nepateikė, o byloje esantys įrodymai bei liudytojai patvirtino priešingas aplinkybes, todėl nepagrįstas pareiškėjos argumentas, jog suteikus gyvenamąsias patalpas, buvo suteikta teisė naudotis ir ginčo objektu. DŽDT VK 1977-05-05 orderio Nr. 284a pagrindu apeliantei buvo suteiktos tik gyvenamosios patalpos, adresu duomenys neskelbtini), kurias pareiškėjos šeima vėliau privatizavo, ką patvirtina gyvenamųjų patalpų suteikimo orderis, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas, V. ir J. B. ištuokos dokumentai bei suinteresuoto asmens J. B. liudijimai teismo posėdžio metu. VĮ Registrų centro duomenų bazėse nėra įregistruotų nei aukščiau nurodytų gyvenamųjų patalpų, nei gyvenamojo namo, adresu duomenys neskelbtini), priklausinių, todėl nepagrįstas apeliantės argumentas, jog ginčo pastatas yra gyvenamųjų patalpų, kurios jai priklauso nuosavybės teise, priklausinys. Suinteresuotas asmuo J. B. patvirtino, jog už ginčo objektą mokesčių nemokėjo, niekas sandėliuko jų šeimai nesuteikė, kad jį užsiėmė patys, nes buvo laisvas, ginčo pastato neprivatizavo, nes nebuvo poreikio. Jo liudijimas nėra nuneigtas rašytiniais įrodymais, todėl sprendime pagrįstai atmestas apeliantės argumentas, kad ji ginčo objektu rūpinosi, mokėjo mokesčius bei remontavo. Šio fakto nepatvirtina ir byloje esantis gyvenamojo namo, adresu duomenys neskelbtini), butų savininkų sutikimas, kad apeliantė įteisintų ginčo pastatą savo vardu. Suinteresuotas asmuo laiko nepagrįstu apeliacinio skundo motyvą, jog Kauno miesto savivaldybė nereiškė pretenzijų į ginčo pastatą, neremontavo ir kitaip nesirūpinimo juo, nes byloje esančiais įrodymais pagrįstai konstatuota, jog ginčo pastatas yra valstybei priklausantis turtas, todėl nuosavybės teisė į tokį pastatą negali būti įgyjama įgyjamąja senatimi. Apeliantės suinteresuotam asmeniui adresuotas pašymas leisti privatizuoti ginčo objektą, patvirtina aplinkybę, jog ji suprato, kad ginčo pastatas buvo valdomas ne kaip savas. Mano, kad iš byloje esančių dokumentų, liudytojų parodymų bei suinteresuotų asmenų atsiliepimų akivaizdu, jog apeliantei buvo žinoma, kad Lietuvos kultūrizmo ir kūno rengybos federacija turi teisių į ginčo pastatą ir siekia jas įgyvendinti, tačiau šią aplinkybę ji nuslėpė.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis), todėl ši byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose.
Apeliantė prašė nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, kad ji pagal įgyjamąją senatį įgijo nuosavybės teises į pastatą – garažą, unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esantį duomenys neskelbtini). Apeliaciniame skunde nurodė, kad teismas nenustatė nei ginčo objekto buvimo vietos, nei tikslaus adreso, nes ginčo objektas yra adreso neturintis turtinis vienetas, o iš Maps.lt su skundu pateikto skaitmeninio žemėlapio ištraukos matyti, kad jis negali būti pastato duomenys neskelbtini) priestatu, nes yra pastato, esančio duomenys neskelbtini), priestatas, todėl suinteresuoti asmenys teikė parodymus apie visiškai skirtingus turtinius vienetus. Teisėja su šiais argumentais negali sutikti.
Pagal LR Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 4 straipsnį, nekilnojamojo turto kadastrą tvarko Vyriausybės įsteigta valstybės įmonė Kadastro tvarkytojas, kuri įstatymų nustatyta tvarka atsako, kad nekilnojamojo turto kadastre kaupiami duomenys atitiktų dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti, ir už šių duomenų apsaugą. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintus Nekilnojamojo turto kadastro nuostatus, kadastro tvarkytojas yra Registrų centras (6 p.). Pagal Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 6 straipsnio 3 dalį, įrašant nekilnojamojo daikto kadastro duomenis į nekilnojamojo turto kadastrą, turi būti įrašomas nekilnojamajam daiktui Vyriausybės nustatyta tvarka suteiktas adresas (gyvenamosios vietovės pavadinimas, gatvės pavadinimas ir pastato numeris). Pareiškėja prie pareiškimo pridėjo NTR centrinio duomenų banko išrašą, kuriame įrašyto 31,30 m² bendro ploto statinio - negyvenamosios patalpos – sandėlio, naudojimo paskirtis - garažų, adresas nurodytas duomenys neskelbtini). bei statinys 1g¹/p yra prie pastato 3G1/p, t.y. šio pastato priestatas. Kaip nurodė registro tvarkytojo atstovė, būtent mažoji „g“ raidė ir patvirtina, kad tai nėra gyvenamojo namo, o būtent garažo priestatas. Šiuo aspektu duomenys iš maps.lt žemėlapio, kurių pagrindu apeliantė tvirtina, kad ginčo pastatas yra gyvenamojo namo, esančio duomenys neskelbtini), priestatas, negali paneigti kadastro tvarkytojo įrašytų duomenų pagal jų turimus dokumentus. Pirmosios instancijos teismas pagal prie civilinės bylos prijungtų pagrindinės ir naujai sudarytos (dukterinės) Nekilnojamojo turto kadastro ir registro bylų duomenis, teisingai identifikavo ginčo statinį ir jo buvimo vietą, kad jis pagal patikslintą 1963-05-18 pastato vidaus eksplikaciją (pagrindinės bylos 20 lapas) ir 1986-01-03 kadastro duomenis (28 lapas) yra pastato 3G1/p, esančio duomenys neskelbtini) priestatas, kuriam suteiktas indeksas 1g¹/p bei kurio plotas yra 26,64 m² . Šis statinys pagal 1986-01-03 spaudą yra savavališka statyba. 2000-04-28 atlikus kadastrinius matavimus buvo konstatuotas ginčo statinio ploto padidėjimas iki 31,30 m² (pagrindinės bylos 6f lapas) bei paliktas galioti spaudas dėl statiniui 1g¹/p 1986-01-03 užfiksuotos savavališkos statybos. Apeliantė laiko, kad pastarasis ploto pasikeitimas neduoda pagrindo spręsti dėl savavališkos statybos, nes jis atsirado dėl statinio fizinės būklės sutvarkymo. Tačiau statinio 1g¹/p statusas kaip savavališkos statybos yra konstatuotas jau nuo 1986-01-03 ir nepanaikintas, todėl dėl kokių aplinkybių vėliau dar keitėsi jo plotas yra teisiškai nereikšminga, sprendžiant dėl daikto nuosavybės atsiradimo įgyjamąja senatimi, nes jis negali būti privačios nuosavybės teisės objektu (CK 4.69 str. 1 d.). Pažymėtina, kad jeigu prašoma nustatyti nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį faktą į nekilnojamąjį daiktą, kuris atsirado statybos būdu, tai įgyjamosios senaties teisės normos nekilnojamajam daiktui įgyti nuosavybės teise gali būti taikomos, jeigu nustatoma, kad daiktas sukurtas statybą reglamentuojančių teisės aktų nustatyta tvarka. Apeliantė nurodo, kad ginčo daiktas pastatytas 1962 m., tačiau pagal kadastro duomenis šie metai yra nurodyti kaip statinio 3G1/p (garažų), kuris nėra savavališka statyta, statybos metai, o statinio 1g¹/p statybos metai pagal kadastro duomenis yra 1970 m. Kadastro duomenų tikrumą, kad statinys pastatytas ne kartu su garažų pastatu 3G1/p, o apie 1970 m., paliudijo jo statyboje asmeniškai dalyvavęs liudytojas A. N. (b.l. 169), taip pat liudytojas V. J. K. (b.l. 170). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šiuos duomenis neginčijamai patvirtina pirmosios kadastro bylos (nuo 1961 m.) duomenys (situacijos planai, nuotraukos), pagal kuriuos pastatas 3G1/p neturėjo priestato 1g¹/p (b.l. 21, 60, 62).
Aplinkybės, kad apeliantė įdėjo darbo, lėšų savavališką statinį remontuojant, neturi teisinės reikšmės taikant nuostatas dėl nuosavybės teisės įgyjamosios senaties pagrindu fakto pripažinimo, nes kaip neteisėtos statybos rezultatas toks statinys negali būti pripažintas nuosavybės teisės objektu pareiškėjos prašomu pagrindu (CK 4.69 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-28 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-514/2008). Teismas, spręsdamas klausimą dėl pareiškėjos prašomo nustatyti juridinę reikšmę turinčio fakto pagrįstai nevertino duomenys neskelbtini) namo gyventojų raštiško sutikimo pareiškėjos vardu įteisinti statinio 1g¹/p nuosavybę, kadangi tokio sutikimo davimo įstatymas nenumato ir pagal jį spręsti dėl valdymo ir nuosavybės įteisinimo negalima. Teismas taip pat neturėjo pasisakyti dėl pareiškėjos nurodomo ginčo objekto pagerinimo masto ir kompensacijos už jį, kuomet šios aplinkybės galėtų būti reikšmingos tik sprendžiant dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal Statybos įstatyme nustatytą tvarką (CK 4.69 straipsnio 1 dalis, 4.47, 4.12 straipsniai, Statybos įstatymas, Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 5.7 straipsnis ir kiti teisės aktai).
Apeliantė nurodė, kad priestatas 1g¹/p yra jai su buvusiu sutuoktiniu paskirto buto, adresu duomenys neskelbtini) priklausinys, kadangi jame laikė kuro atsargas, reikalingas butui apšildyti. Pirmiausia, butas pareiškėjos buvusiam sutuoktiniui J. B. paskirtas 1977-05-05 orderiu (b.l. 8) bei jis paaiškino, kad apsigyvenus paskirtame bute, šis jau buvo apšildomas centralizuotai. Jeigu pareiškėja priestatą 1g¹/p laiko buto duomenys neskelbtini) priklausiniu, tai nuosavybės teisė į jį negali būti įgyjama įgyjamosios senaties pagrindu, kuomet gyvenamasis plotas su priklausiniais iki privatizavimo buvo valstybės ar savivaldybės nuosavybėje (CK 4.69 str. 3 d.). Nagrinėjamu atveju pareiškėja neįrodinėjo, kad nuosavybės teisę į priestatą 1g¹/p įgijo kaip į gyvenamosios patalpos priklausinį privatizavimo būdu pagal pirkimo-pardavimo sandorį (1964 m. CK 153 straipsnis, 2000 m. CK 4.14 straipsnis, 4.47 straipsnio 1 punktas), todėl apeliantės argumentai dėl priestato 1g¹/p, kaip jos buto priklausinio, nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą laikyti neteisėtu, nes teismas bylą nagrinėjo pagal pareiškėjos pareiškime nurodytas ribas, tinkamai nustatė įrodymų ryšį su byla ir nepažeidė įrodymų vertinimo taisyklių (CPK 180, 185 str., 265 str. 2 d., 443 str. 1 d.).
Byloje buvo sprendžiama dėl CK 4.69 straipsnio 3 dalies nuostatos, kuri nustato draudimą tam tikrą turtą įgyti nuosavybės teise įgyjamosios senaties būdu. Apeliantė laiko, kad teismas be pagrindo priestatą 1g¹/p priskyrė valstybės nuosavybei, nes bylos nagrinėjimo metu Kauno miesto savivaldybė neįrodė, kad naudojosi, valdė ir disponavo nuosavybės teise ginčo objektą; ji nebuvo įtraukusi ginčo objekto į savo nuosavybės sąrašus, be to, 2012-03-13 rašte nurodė, kad nėra ginčo objekto valdytoja. Apeliantės minimoje teisminėje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų 2011-02-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-37-67/2011) konstatuota, kad sprendžiant klausimą dėl turto priklausymo, ypač kai turtas yra registruotas buvusių sovietinių organizacijų vardu, būtina aiškintis turto kilmę, iš kokių finansavimo šaltinių jis buvo sukurtas. Jeigu turtas buvo sukurtas viešosios nuosavybės pagrindu, t. y. bendromis lėšomis ir darbu, jis tokiu ir turi būti laikomas. Pirmosios instancijos teismas pirmiau paminėtas aplinkybes tyrė, vertino kadastro byloje esančius rašytinius įrodymus, kuomet sudaryti ginčo pastato nuotrauką 1986-01-03 užsakė Respublikinės Knygų bazės Kauno filialas (pagrindinės kadastro bylos 28 lapas), jo iniciatyva buvo sudarytas statinio aprašymas ir įkainojimas (31 lapas); liudytojų, tame tarpe, ir dalyvavusių statant statinį, parodymus, kurie patvirtino, kad sandėlį apie 1969-1970 m. statė jos užsakymu, kad galėtų naudotis šios bazės rūsio patalpomis. Atkūrus Lietuvos Respublikos Nepriklausomybę, viešosios nuosavybės perleidimas į privačią nuosavybę vykdytas 1991 m. Butų privatizavimo įstatymo, 1991 m. Valstybinio turto pirminio privatizavimo įstatymo nustatyta tvarka. Sisteminiu būdu aiškinant šių specialiųjų teisės aktų nuostatas ir CK 4.69 straipsnio 3 dalį, valstybei nuosavybės teise priklausančio turto negalima įgyti privačios nuosavybės teise kitaip, nei specialiuosiuose teisės aktuose nustatyta tvarka. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad įgyjamosios senaties institutas nėra pagrindas pareiškėjos pareiškimą tenkinti.
Apeliantės apeliacinio skundo argumentai nepaneigė pirmosios instancijos teismo išvados dėl negyvenamosios patalpos-sandėlio, kurio unikalus Nr. duomenys neskelbtini), esančio duomenys neskelbtini), kaip pastato 3G1/p priestato 1g¹/p, kaip viešosios nuosavybės objekto statuso, taip pat nepaneigė aplinkybių dėl jo savavališkos statybos, kuri neginčijamai konstatuota kadastro byloje 1986-01-03, todėl tenkinti apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais nėra pagrindo. Jis atmestinas, o skundžiamas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. gruodžio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą.