Kauno apylinkės teismo nuosprendis

kaltinamajai V. O. K.

privataus kaltinimo tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. O. K., a. k. (duomenys neskelbtini) gim. (duomenys neskelbtini), Lietuvos Respublikos pilietis, lietuvė, gyv. (duomenys neskelbtini),

privačios kaltintojos R. M. kaltinama padariusi nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d.,

Aprašomoji dalis

n u s ta t ė:

kaltinamoji V. O. K. nukentėjusiosios R. M. privataus kaltinimo tvarka buvo kaltinama tuo, kad V. O. K. 2010 m. rugsėjo 23 dieną, Kaune, Laisvės al. 103, laikotarpyje nuo 9.00 val. iki 11.00 val., viešame Kauno miesto apylinkės teismo posėdyje, nagrinėjant civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) dėl R. M. ir D. M. santuokos nutraukimo, apklausiama liudytoja ir pasirašiusi liudytojo pasižadėjimą pagal LR CPK 192 str. 1 d.. 4 d. bei būdama įspėta dėl atsakomybės pagal LR BK 235 str., davė šmeižiančius bei įžeidžiančiu parodymus:

parodė, kad R. M. duktė G. L. buvo nedaugdyta, neištardavo kai raidžių. Parodė, kad gimęs V. M. gulėjo pasyviai, jam buvo negerai su kojomis. Parodė, kad R. M. dažnai G.vau alkoholį, neprižiūrėdavo mažamečių vaikų ir būdama neblaivi jai skambindavo. Parodė, kad dėl R. M. girtavimo ir nepriežiūros vaikams buvo kviečiama policija, kuri nurodė vaikams važiuoti pas senelius. Taip pat V. O. K. davė šmeižiančius bei įžeidžiančius parodymus, kad 2007 metų liepos mėnesį, vidury dienos, Panemunės miške matė R. M. atliekančią lytinį aktą su nepažįstamu vyriškiu.

Tokiu būdu paskleisdama tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri R. M. niekino, pažemino bei pakirto pasitikėjimą ja, V. O. K. apšmeižė R. M., taip pat šiais veiksmais V. O. K. viešai, žodžiu užgauliai pažemino ir įžeidė R. M., t.y. V. O. K. kaltinama padariusi nusikaltimus numatytus LR BK 154 str. 1 d., 154 str. 1 d.

Iš Civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini) Kauno miesto apylinkės teismo posėdžio protokolo matyti, kad liudytoja V. O. K. pasirašė pasižadėjimą pagal CPK 192 str. 1, 4 d., buvo įspėta dėl baudžiamosios atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal BK 235 str. ir davė parodymus, (b. l. 3-5).

Iš 2010-10-11 išrašo iš medicininių dokumentų matyti, kad V. M. diagnozuotas motorinės funkcijos raidos sutrikimas, lankėsi Šilainių poliklinikos ankstyvosios reabilitacijos tarnyboje, (b. l. 10).

Iš 2011-01-18 pažymos matyti, kad patikrinus vaikų U. ir V. M. gyvenimo sąlygas, jų priežiūrą, pažeidimų neužfiksuota, (b. l. 11).

Iš 2001-12-14 UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateiktos R. M. charakteristikos matyti, kad ji charakterizuojama teigiamai, kaip sąžiningas, darbštus, tvarkingas ir atsakingas žmogus. Per šventes alkoholio nevartoja, (b. l. 44).

Iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ pažymos matyti, kad R. M. priimta į darbą 2001-06-20 technologo pareigoms, atleista pačiai prašant 2008-10-31, (b. l. 45).

Iš 2008-03-27 padėkos rašto matyti, kad padėka pareikšta už nuoširdų ir nuotaikingą pasirodymą vakaronėje „Mes talentingi“ G. L., (b. l. 46).

Iš 2007-08-20 rašto Nr. 1-S-3799 matyti, kad po daugkartinių apsilankymų M. gyvenamojoje vietoje (duomenys neskelbtini), R. M. išoriškai nesimatė, kad būtų vartojusi alkoholinius gėrimus, namuose buvo tvarka, vaikai prižiūrėti. Kadangi atlikto patikrinimo metu nenustatyta, kad R. M. būtų neprižiūrėjusi vaikų, todėl jai taikytos administracinės poveikio priemonės nebuvo. 2007-05-15 papildomai D. M. prie minėto pareiškimo paaiškino, kad po pareiškimo parašymo R. alkoholio nevartojo, vaikais rūpinosi, dėl vaikų nepriežiūros nesutarimų nėra, ir daugiau jokios pagalbos iš policijos ar kitų tarnybų nereikia, kadangi situacija pagerėjo, (b. l. 48).

Iš 2010-07-08 Kauno apskrities priklausomybės ligų centro pažymos matyti, kad R. M. dėl kokios nors priklausomybės nebuvo ir šiuo metu nėra įregistruota. R. M. pirmą kartą į Priklausomybės ligų centrą buvo atvykusi 2006.08.09 pas budinčią gydytoją pasikonsultuoti dėl vaistų vartojimo, kuriuos jos teigimu jai buvo davęs vyras ir uošvienė. Pakartotinai pas budinčią gydytoją pasitarti R. M. buvo atvykusi 2006.08.27 po jos teigimu namiškių kaltinimo, kad vartoja vaistus ir yra apsvaigusi, tačiau gydytojos išvada buvo, kad R. M. neapsvaigusi, adekvataus elgesio, jokių narkotinių medžiagų nevartoja. Paskutinį kartą konsultavosi 2007.01.19 po konfliktų šeimoje po ko tapo dirgli, nervinga, sutriko miegas, buvo suteiktos rekomendacijos, (b. l. 77).

Iš 2008-06-26 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu užfiksuoti sms pranešimai, (b. l. 103-105).

Iš 2006-10-27 R. M. užpildytos anketos ankstyvosios reabilitacijos tarnyboje matyti, kad grafoje „ar turėjo vystymosi problemų“ ji užpildė, jog G. L. turėjo, nes vėlai pradėjo kalbėti, V. M. taip pat turėjo, (b. l. 106-107).

Iš 2007-10-25 VšĮ Kauno Šilainių poliklinikos pažymos matyti, kad V. M. serga įgimta kreivakaklyste. Vaiko fizinis ir psichomotorinis išsivystymas atitinka amžių, (b. l. 108).

Iš Kauno Šilainių vidurinės mokyklos 2007-11-13 G. L. charakteristikos matyti, kad ji pirmą klasę pradėjo lankyti būdama septynerių metų ir baigė su minimaliais ugdymosi pasiekimais. Gerai sekėsi meninės disciplinos. Pirmoje klasėje buvo pastebėti ryškūs G. kalbos sutrikimai. Dėl neaiškios tarties ir disgrafijos, mergaitei rekomenduoti užsiėmimai pas logopedę. Šiais mokslo metais mergaitė tapo dar uždaresnė, jautresnė, suprastėjo jos mokymosi rezultatai. G. buvo nukreipta į mokykloje veikiančią specialiojo ugdymo komisiją. 2007 m. rugsėjo 26 d. gavus mamos sutikimą, pradėtas G. specialiųjų ugdymosi poreikių pradinis vertinimas, siekiant nustatyti mergaitės mokymosi sunkumų priežastis ir galimą korekcinę pagalbą. 2007 m. spalio 25 d. specialiojo ugdymo komisijos nutarimu, G. rekomenduota ugdyti pagal Bendrąsias programas, teikiant logopedinę ir psichologinę pagalbą, (b. l. 109).

Iš 2007-08-24 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad R. M. vaikus V. ir G. prižiūri kaime močiutė ir R. sesuo. Vaikai ten yra jau 4 dienas, (b. l. 110).

Iš 2007-12-04, 2008-01-17 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolų matyti, kad G. mobiliuoju telefonu siuntė žinutes, kuriose rašoma jog mama girta, prašo atvažiuoti, (b. l. 113-115).

Išanalizuotų kaltinamosios, nukentėjusiosios, liudytojų parodymų, kitų byloje surinktų ir teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirtų įrodymų visuma teismui neleidžia daryti kategoriškos išvados, kad kaltinamoji V.O. K. padarė nusikalstamas veikas, numatytas LR BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d.

LR BK 2 str. 3 d. nurodyta, kad “asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką”.

Baudžiamojoje byloje apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimamas tik tuo atveju, kai patikimai nustatytos visos reikšmingos sprendžiant bylą aplinkybės, kai dėl baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens dalyvavimo darant nusikalstamą veiką nekyla jokių pagrįstų abejonių. Tokios abejonės, kai išnaudojus visas galimybes nepavyksta jų pašalinti, aiškinamos kaltininko naudai.

Teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, nustatė, kad teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo paneigti V.O. K. parodymai, kad jai inkriminuojamų nusikalstamų veikų ji nepadarė.

Privati kaltintoja-šiuo atveju nukentėjusioji R. M. privalėjo pateikti teismui pakankamai V.O. K. kaltumą įrodančių įkalčių, o visos byloje iškilusios abejonės aiškinamos kaltinamosios naudai (in dubio pro reo).

Šioje baudžiamojoje byloje apklausus kaltinamąją V. O. K., nukentėjusiąją R. M., kitus liudytojus, ištyrus byloje esančią medžiagą, teismas daro išvadą, kad V. O. K. veiksmuose nėra nusikaltimų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d., požymių.

Pagal Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d. atsako tas, kas apie kitą žmogų paskleidė tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią paniekinti ar pažeminti tą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo, arba šmeižė asmenį, neva šis padarė sunkų ar labai sunkų nusikaltimą. Šmeižimas yra tyčinis nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį ir to nori, t. y. supranta, kad skleidžia melagingas žinias, kad tos žinios žeminančios ir niekinančios kitą asmenį ar galinčios pakirsti pasitikėjimą juo. Šmeižimo objektas – žmogaus garbė ir orumas, kurie pažeidžiami, kai paskleidžiama negatyvi, visuomenės akyse asmenį diskredituojanti informacija. Pagal objektyviuosius požymius šmeižimas yra tada, kai paskleidžiama informacija apie kitą žmogų, kuri gali jį paniekinti ar pažeminti arba pakirsti pasitikėjimą juo, ir kai ta informacija neatitinka tikrovės. Teismų praktikoje aiškinama, kad garbė – tai viešoji teigiama nuomonė apie asmenį, asmens geras vardas, orumas – tai asmens savęs vertinimas, kurį lemia visuomenės įvertinimas. Taigi šmeižimo atveju nukentėjusysis pažeminamas kitų žmonių akyse, kartu pažeidžiant jo orumą. Objektyviosios pusės požymis – paskleidimas – tai tikrovės neatitinkančios informacijos (žinios), galinčios paniekinti ar pažeminti kitą žmogų arba pakirsti pasitikėjimą juo, perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui.

Taigi baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, perdavusiam LR BK 154 str. nurodyto pobūdžio žinias. Kvalifikuojant veiką pagal LR BK 154 str., svarbu atriboti informaciją (faktus ir duomenis) nuo nuomonės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad baudžiamoji atsakomybė už šmeižimą kyla asmeniui, paskleidusiam tikrovės neatitinkančią informaciją, t.y. perdavusiam žinias. Žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis – reiškinius, savybes, veiksmus, įvykius, kurių egzistavimas gali būti patikrintas įrodymais ir objektyviai nustatytas. Nuomonė yra kokių nors faktų supratimas, vertinimas, požiūris į faktus ir vertybes. Nuomonė yra subjektyvi ir jai netaikomas tiesos kriterijus, nors ji turi remtis faktais. Tikrovės neatitinkanti informacija yra melagingos žinios ir kaltininkas tai suvokia. Jeigu asmuo sąžiningai klysta dėl skleidžiamos informacijos teisingumo, yra įsitikinęs, kad ji teisinga, ši aplinkybė šalina atsakomybę. Paskleista informacija turi būti žmogų žeminanti, galinti pakirsti jo reputaciją, sumenkinti kito žmogaus ar žmonių pasitikėjimą juo, be to, tokia informacija turi būti konkreti, kurios faktus galima būtų patikrinti.

V. O. K. 2010-09-23 duodama parodymus teisme nagrinėjant civilinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini), nesiekė apšmeižti ar įžeisti R. M. ir tokios tyčios neturėjo. Iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių akivaizdu, kad V. O. K. paskleidė ne informaciją, o remdamasi tikrovėje egzistuojančiais faktais, išsakė savo nuomonę, pateikė jai žinomų faktų vertinimus ir komentarus.

Taigi V. O. K. paskleidė ne konstatuojamojo pobūdžio faktus ir duomenis, o savo nuomonę. Teismo nuomone, informacija, kuria disponavo V. O. K., dirbdama socialine darbuotoja, bendraudama su R. ir V. M., buvo pakankamas pagrindas komentuoti situaciją ir pateikti savo požiūrį į faktus.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad ,,Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir asmenį, kuris paskleidė ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tą darė sąžiningai, nepiktnaudžiaudamas teise skleisti informaciją, tai yra neperžengdamas Konvencijos 10 str. 2 d. nustatytų šios teisės ribų. Teisė reikšti savo nuomonę apima ir tam tikro laipsnio faktų perdėjimą (hiperbolizavimą)“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328/2003).

Aptarti ir ištirti įrodymai neleidžia teigti, kad V. O. K. parodymai 2010-09-23 teismo posėdyje buvo motyvuoti sąmoningo ketinimo pakenkti R. M.. Iš visumos nustatytų aplinkybių galima daryti neginčijamą išvadą, jog V. O. K. veikoje nėra BK 154 str. 1 d. numatyto nusikaltimo nei objektyviųjų, nei subjektyviųjų tiesioginės tyčios šmeižti ar pažeminti R. M. požymių.

BK 155 str. nustatyta baudžiamoji atsakomybė už įžeidimą. Minėtame straipsnyje, nustatančiame įžeidimo požymius, numatyti šie žmogaus užgaulaus pažeminimo būdai: veiksmu, žodžiu ir raštu. Įžeidimas žodžiu ar raštu – tai neigiamas, nepadorus žmogaus įvertinimas, žeminantis žmogų jo paties ar kitų žmonių akyse, kito žmogaus prestižo paniekinimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-385/2005, Nr. 2 K-269/2005, Nr. 2K-210/2008). Įžeidimo atveju neigiamai, nepadoriai, užgauliai formuluojant atsiliepiama apie žmogaus asmenybę, jo savybes, būdą. Pagal BK 155 str. 1 d. baudžiamas tas, kas viešai veiksmu, žodžiu ar raštu užgauliai pažemino žmogų. Įžeidimas yra padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia užgaulų ir žeminantį savo veiksmų pobūdį kito asmens atžvilgiu ir nori jį pažeminti. Įžeidimas yra viešas, kai jis padarytas kitų žmonių akivaizdoje ar per visuomenės informavimo priemones. Užgaulumas reiškia, kad veiksmai ar vertinimai akivaizdžiai prieštarauja įprastoms elgesio taisyklėms, bendražmogiškiems moralės reikalavimams.

Pažymėtina, kad kaltinamoji V. O. K. davė parodymus teismo posėdžio metu. Teismų praktikoje teismo procesas suprantamas kaip bylos aplinkybių tyrimas ir tai apima teismo posėdžiuose sakomas kalbas bei pasisakymus. Šios taisyklės taikomos teismo proceso dalyviams. V. O. K. buvo nagrinėtos civilinės bylos dalyvė – liudytoja. Paskleidimas sietinas su tikrovės neatitinkančios informacijos apie kitą žmogų perdavimu kuriuo nors būdu (privačiame pokalbyje, viešame pasisakyme ir pan.) bent vienam trečiajam asmeniui, išskyrus asmenį, kurį jie liečia.

Tuo pačiu teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad tuo atveju, kai atitinkamo turinio žinios tampa žinomos pareigūnams (teisėjams, posėdžių sekretorei, advokatams ir kt. asmenims), dėl jų tarnybinių pareigų vykdymo, tai nelaikytina duomenų paskleidimu, jei ši informacija pareigūnų nėra pranešama tretiesiems (nesusijusiems su skundo, pareiškimo tyrimu) asmenims. Šiuo atveju nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad V. O. K. pasisakymą būtų girdėję kiti (tretieji) asmenys, kad kalbų turinys būtų paskleistas tretiesiems asmenims, nesusijusiems su minėtų klausimų nagrinėjimu. Todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad liudytojo civilinėje byloje parodymų turinys tapo žinomas (būtų paskleistas) trečiajam asmeniui.

Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad LR CK 2.24 str. įtvirtina teisinių santykių subjektų teises ir pareigas, t. y. nustato galimo ir leistino elgesio ribas bei atsakomybę už šių pareigų nevykdymą ar teisių pažeidimą. Šio įstatymo 9 d. nustatyta, kad garbės ir orumo gynimo nuostatos netaikomos teismo proceso dalyviams, kurie už teismo posėdžio metu pasakytas kalbas ar teismo dokumentuose paskelbtus duomenis neatsako. Taigi ši nuostata nustato absoliutų imunitetą (nes nėra siejama su jokiomis sąlygomis) atsakomybei dėl garbės ir orumo teisminio nagrinėjimo asmenims, teikiantiems duomenis teismo procese. Šis imunitetas apima tiek administracinių, tiek civilinių ir baudžiamųjų bylų procesą. Tačiau ši aplinkybė dar nereiškia, jog kito asmens teises pažeidžiančiam asmeniui atsakomybė visiškai netaikoma. Ji gali būti taikoma tame procese, kuriame procesinėmis teisėmis piktnaudžiaujama (LR CK 95, 162 str.). Be to, civilinės bylos nagrinėjimo metu apklausiami kaip liudytojai asmenys įspėjami dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą, o kai šmeižiama turint tikslą, kad būtų pradėtas baudžiamasis persekiojimas asmeniui, veika gali būti kvalifikuojama kaip melagingas įskundimas ar pranešimas apie nebūtą nusikalstamą veiką (LR BK 235 str., 236 str.).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 20 d. nutarimas Nr. 40) nurodoma, kad teismo apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiomis kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką. Teismas vertina visumą įrodymų vadovaudamasis visapusišku ir objektyviu ištyrimu, vidiniu savo įsitikinimu, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais.

Motyvuojamoji dalis

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. nurodyta, kad asmuo laikomas nekaltu, kol jo kaltumas neįrodytas įstatymo nustatyta tvarka ir pripažintas įsitesėjusiu nuosprendžiu. Ši nekaltumo prezumpcijos sąvoka derinasi ir su Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 11 str. 1 d. nuostata, taip pat Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 2 d. Tokių pačių nuostatų laikosi ir Europos žmogaus teisių teismas, byloje “Barberas Messegue ir Jabardo prieš Ispaniją” nurodęs, kad kaltintojas privalo pateikti kaltumo įrodymus, t.y. pakankamai kaltumą įrodančių įkalčių, o visos abejonės turi būti traktuojamos kaltinamojo naudai (in dubio pro reo). Tas pats nekaltumo prezumpcijos principas įgyvendintas ir Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 2 str. 3 d., kurioje aiškiai nurodyta, kad “asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką ir tik jeigu veikos padarymo metu iš jo galima buvo reikalauti įstatymus atitinkančio elgesio”. Tai reiškia, kad nekalto asmens patraukimas baudžiamojon atsakomybėn nesiderina su bendraisiais baudžiamosios teisės principais.

Esant nurodytoms aplinkybėms V. O. K. išteisintina, jai nepadariusi veikų, turinčių nusikaltimų, numatytų LR BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d., požymių.

R. M. civilinis ieškinys paliktinas nenagrinėtą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297-298 str., 301-302 str., 303 str. 1 d., 5 d. 1 p., 304 str., 305 str. 3-6 d., 6 d., 307 str. 4-7 d., 308 str., 313 str.,

nusprendžia:

V. O. K., privačios kaltintojos R. M. kaltintą padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 154 str. 1 d., 155 str. 1 d., išteisinti, jai nepadarius veikų, turinčių nusikaltimų ar baudžiamųjų nusižengimų požymių.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BPK 115 str. 3 d. 2 p. R. M. pareikštą 10000 Lt dydžio civilinį ieškinį palikti nenagrinėtą.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Kauno apygardos teismui per Kauno miesto apylinkės teismą.