Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sauliaus Jakaičio, Agnės Stankevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Faustos Vitkienės,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Z. Z. (Z. Z.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2022 m. rugsėjo 29 d. pareiškėjui išduotas leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui, kaip atvykstančiam į Lietuvos Respubliką dirbti UAB ,,(duomenys neskelbtini)“ kvietimu ir turinčiam Užimtumo tarnybos išduotą leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, išduota nacionalinė viza Nr. (duomenys neskelbtini). 2023 m. birželio 30 d. Užimtumo tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. V3(19.1)-822, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 63 straipsnio 2 dalies 6 punktu, išnagrinėtas Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus raštas Nr. SD-1-15116 ir panaikintas leidimas dirbti.

Skundžiamu 2023 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 23SD17327 atsakovas, nustatęs Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą aplinkybę, kad užsienietis (-ė) nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, panaikino nacionalinę vizą.

Atsakovas skundžiamu sprendimu nenurodė administracinio sprendimo faktinio pagrindo ir kitų administraciniam sprendimui įtakos turėjusių aplinkybių, administracinio sprendimo motyvų. Gavęs informaciją apie priimtą sprendimą pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu dėl priimto sprendimo teisėtumo. Teisme pagal pareiškėjo skundą nagrinėjama byla (duomenys neskelbtini).

Pareiškėjas 2023 m. liepos 10 d. kreipėsi į atsakovą informuodamas apie sprendimo apskundimą ir prašydamas nepriimti sprendimo dėl vizos panaikinimo remiantis apskųstu sprendimu.

Skundžiamas Migracijos departamento sprendimas remiasi apskųstu Užimtumo tarnybos sprendimu, kurio teisėtumas nėra patikrintas, nėra priimtas galutinis sprendimas. Nesudarius galimybės patikrinti Užimtumo tarnybos sprendimo, pažeista pareiškėjo teisė į veiksmingą gynybos priemonę, įtvirtiną Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 13 straipsnyje.

Pateiktoje informacijoje apsiribota nuoroda į teisės aktus bei neviešą darbo inspekcijos išvadą, nenurodytas sprendimo apskundimo terminas. Asmuo, neturintis teisinio išsilavinimo, negali suvokti šio sprendimo esmės. Jokių individualių argumentų pateiktoje informacijoje nenurodoma. Priimtu administraciniu teisės aktu sukuriamos teisinės pasekmės pareiškėjui, tačiau neatsižvelgta į konkrečias aplinkybes, įskaitant užsieniečio interesus, ir nesilaikyta proporcingumo principo.

Sprendimo tik nurodyta, kad vadovaujamasi Įstatymo 19 straipsniu ir Užimtumo tarnybos direktoriaus įsakymu, kuris remiasi Įstatymo 63 straipsnio 2 dalies 6 punktu ir Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus 2023 m. birželio 23 d. raštu SD-1-15116. Pareiškėjas nėra susipažinęs su minėtu raštu, todėl negali ginti savo teisių ginčydamas sprendime nurodytus faktus ir teisinį pagrindą. Nežinodamas konkrečių skundžiamo sprendimo pagrindų, yra priverstas pats bandyti atspėti ir viešojo administravimo subjekto argumentus, pateiktais paaiškinimais. Pareiškėjas negali būti įpareigotas pats pasirinkti teisinį kvalifikavimą ir vėliau jį vertinti.

Panaikinus leidimą dirbti, nebeliko pagrindo nacionalinei vizai turėti, t. y. užsienietis nepagrindžia buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo. Ginčijamame sprendime aiškiai įvardinta, kodėl panaikinta nacionalinė viza. Ginčijamas sprendimas pagrįstas objektyviais duomenimis, Migracijos departamento disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, pateiktos išsamios ir motyvuotos išvados. Ginčijamame sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis.

Pareiškėjas nenurodė jokio teisės akto, kuriame jo minimas suspensyvinis principas būtų įtvirtintas. Migracijos departamentas nėra gavęs informacijos, kad dėl įsakymo būtų taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės ir pan. Nustatytas imperatyvus Įstatyme numatytas vizos naikinimo pagrindas. Pareiškėjas mini Įstatymo 50 straipsnio 2(1) dalies nuostatą ir pats nurodo, kad ji taikoma leidimams laikinai gyventi, o nacionalinės vizos atveju tokių garantijų nenumato. Ta aplinkybė, kad įstatymų leidėjas nenumatė specialaus reglamentavimo nacionalinių vizų atveju ir rodo įstatymų leidėjo valią, todėl nėra pagrindo Įstatymo aiškinti plečiamai.

Šiuo metu galiojantis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2023 m. birželio 29 d. įsakymas Nr. 1V-401 „Dėl Nacionalinės vizos išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ nenumato nacionalinių vizų išdavimo leidimo dirbti pagrindu (išskyrus sezoninį darbą), todėl nėra tikslinga kreiptis į Konstitucinį Teismą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Byloje keliamas ginčas dėl Migracijos departamento 2023 m. liepos 13 d. sprendimo Nr. 23SD17327 (toliau – ir skundžiamas sprendimas) teisėtumo ir pagrįstumo.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėjas Z. Z. yra (duomenys neskelbtini) pilietis.

2022 m. rugsėjo 29 d. pareiškėjui išduotas leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje Nr. (duomenys neskelbtini). Pareiškėjui, kaip atvykstančiam į Lietuvos Respubliką dirbti ir turinčiam Užimtumo tarnybos išduotą leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje, išduota nacionalinė viza Nr. (duomenys neskelbtini).

Užimtumo tarnybos direktoriaus 2023 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. V3(19.1)-822, vadovaujantis Įstatymo 63 straipsnio 2 dalies 6 punktu, panaikintas leidimas dirbti.

Atsakovas Migracijos departamentas 2023 m. liepos 13 d. sprendimu Nr. 23SD17327, nustatęs Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą aplinkybę, kad „užsienietis (-ė) nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, nes 2023 m. birželio 30 d. Užimtumo tarnyba panaikino užsieniečiui išduotą leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje“, panaikino nacionalinę vizą.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti Migracijos departamento 2023 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 23SD17327.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas išnagrinėjo administracinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2023 m. spalio 30 d. sprendimu atmetė pareiškėjo skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Užimtumo tarnybos (toliau – ir Tarnyba) 2023 m. birželio 30 d. įsakymą Nr. V3(19.1)-822 (toliau – ir Įsakymas) dėl pareiškėjui išduoto leidimo dirbti panaikinimo.

Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 16 straipsnio 1 dalimi, 33 straipsnio 2 dalies 4 punktu, 103 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, pirmosios instancijos teismas neturi įgaliojimų iš naujo nagrinėti ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Atsižvelgęs į tai, teismas šioje byloje vertina tik skundžiamo sprendimo, kuriuo nuspręsta panaikinti pareiškėjui išduotą nacionalinę vizą, teisėtumą ir pagrįstumą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas, nagrinėdamas administracinę bylą Nr. (duomenys neskelbtini), nustatė, kad Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinis skyrius 2023 m. birželio 23 d. raštu Nr. SD-1-15116 informavo Tarnybą apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ padarytus pažeidimus. Nustatyta, kad 2023 m. kovo 3 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ atžvilgiu buvo priimtas nutarimas dėl Užimtumo įstatymo 56 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo, taip pat 2023 m. kovo 3 d. buvo priimtas nutarimas fiziniam asmeniui UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktoriui pagal Administracinių nusižengimų kodekso (toliau – ANK) 95 straipsnio 1 dalį. Pagal Įstatymo 63 straipsnio 2 dalies 6 punkto nuostatą, leidimas dirbti užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, arba bent vienas iš darbdavių, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo keliems darbdaviams sutartį, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar nedeklaruotą darbą, ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir jos vadovui tuo pagrindu (nelegalus darbas) buvo skirtos administracinės nuobaudos ir kurios sumokėtos, todėl teismas padarė išvadą, kad minėtos faktinės aplinkybės atitinka Įstatymo 63 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatytas sąlygas leidimui dirbti panaikinti. Tarnyba neturėjo pareigos atsižvelgti, ar konkrečioje situacijoje bus pažeisti darbuotojo interesai, nes šiuo atveju esminė sąlyga – kad darbdavio vadovas (ar jo paskirtas įgaliotas asmuo) praeityje buvo baustas administracine tvarka. Teismas pažymėjo, jog leidimų dirbti panaikinimas yra taikomos ne įmonės vadovui ar įgaliotam asmeniui, o įmonei, nes ir leidimai dirbti yra išduodami užsieniečiams darbui konkrečioje įmonėje, todėl pasekmės atsiranda įmonei, kuri turi užtikrinti, jog darbuotojai atlieka tinkamai savo darbines funkcijas, nepažeidinėja teisės aktų nuostatų. Todėl teismas atmetė pareiškėjų skundo argumentus dėl jų interesų pažeidimo ir neproporcingumo.

Teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendime pažymėta, jog iš Įsakymo turinio matyti, kad nors jame nurodytas tik Įsakymo teisinis pagrindas – pateiktos nuorodos į Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 63 straipsnio 2 dalies 6 punktą, tačiau iš kurio buvo galima suprasti faktinio ir teisinio pagrindų esmę. Šiuo atveju Tarnybos sprendimo faktinis pagrindas buvo tai, kad darbdavys (UAB „(duomenys neskelbtini)“) ir darbdavio vadovas buvo bausti atitinkamai pagal Užimtumo įstatymo 56 straipsnio („Nelegalus darbas ir atsakomybė už jį“) 1 dalies 1 punktą (darbdavys nesudaro darbo sutarties raštu arba nepraneša Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos teritorinei įstaigai mažiausiai prieš vieną darbo dieną iki darbo pradžios apie darbuotojo priėmimą į darbą) ir ANK 95 straipsnio 1 dalį („Nelegalus darbas“), t. y. formalios aplinkybės, kurios yra imperatyvus pagrindas panaikinti leidimus. Teismas sprendime konstatavo, kad Tarnyba turėjo teisinį pagrindą priimti skundžiamą Įsakymą. Vien formalus Įsakymo panaikinimas dėl to, kad Įsakymas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo nuostatų reikalavimų, pareiškėjų teisinės padėties nepakeistų.

Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustatyta, kad Vilniaus apygardos administracinis teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), įsiteisėjo 2023 m. lapkričio 14 d.

ABTĮ 16 straipsnio 1 dalis nustato, kad įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje.

ABTĮ 57 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje ar civilinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys.

Nagrinėjamu atveju byloje ginčas kilo dėl to, ar pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui buvo panaikinta nacionalinė viza.

Užsieniečių darbą Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) bei Leidimo dirbti Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2013 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. A1-133 „Dėl leidimo dirbti Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – Aprašas).

Įstatymo 63 straipsnio 2 dalies 6 punkte numatyta, jog leidimas dirbti užsieniečiui panaikinamas, jeigu darbdavys, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, arba bent vienas iš darbdavių, kuris įsipareigojo įdarbinti užsienietį pagal darbo keliems darbdaviams sutartį, yra bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą ar nedeklaruotą darbą, ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas ir nuo dienos, kurią skirta nuobauda baigta vykdyti, praėjo mažiau kaip vieneri metai arba per pastaruosius 5 metus yra įsiteisėjęs apkaltinamasis teismo nuosprendis dėl Lietuvos Respublikoje nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių darbo, arba darbdavio, kuris įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį, arba bent vieno iš darbdavių, kurie įsipareigoja įdarbinti užsienietį pagal darbo keliems darbdaviams sutartį, vadovas ar vadovo įgaliotas asmuo buvo bausti už leidimą dirbti nelegalų darbą, nedeklaruotą darbą ar užsieniečių įdarbinimo tvarkos pažeidimus pagal Užimtumo įstatymo nuostatas ir (arba) buvo skirta administracinė nuobauda pagal ANK už nelegalų darbą, ir nuo dienos, kurią skirta bauda sumokėta ar įpareigojimas įvykdytas, praėjo mažiau kaip vieneri metai.

Aprašo 32 punktas numato, jog Tarnyba leidimą dirbti panaikina Įstatymo 63 straipsnio 2 dalyje nustatytais pagrindais per 5 darbo dienas nuo duomenų gavimo dienos.

Aprašo 33 punkte numatyta, kad apie leidimo dirbti panaikinimą Tarnyba per 3 darbo dienas nuo jo panaikinimo dienos, naudodamasi savo informacine sistema, informuoja Migracijos departamentą ir darbdavį arba įmonę ar fizinį asmenį, į kurią (pas kurį) užsienietis komandiruojamas laikinai dirbti, o jei dėl leidimo dirbti panaikinimo kreipiasi pats užsienietis, ir užsienietį, elektroniniu paštu jam išsiųsdama įsakymą, pasirašytą elektroniniu parašu, arba jo išrašą.

Įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 2 punktas numato, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo.

Vizos išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2017 m. gruodžio 28 d. įsakymu Nr. 1V-899/V-330 (galiojusio iki 2023 m. liepos 5 d.), 70.6 papunktis numatė, kad nacionalinė viza gali būti išduodama užsieniečiui, atvykstančiam į Lietuvos Respubliką dirbti ir turinčiam Tarnybos užsieniečiui išduotą leidimą dirbti Lietuvos Respublikoje.

Pareiškėjas mano, kad atsakovo Migracijos departamento sprendimas turi būti panaikintas kaip neteisėtas, nes jis priimtas neatsižvelgiant į konkrečias aplinkybes, įskaitant pareiškėjo interesus, bei nesilaikyta proporcingumo principo. Pareiškėjas taip pat tvirtina, kad jam nepagrįstai panaikinta nacionalinė viza, nes pareiškėjui nėra žinoma apie tokio sprendimo pagrindus.

Teismas pažymi, kad, kaip byloje nustatyta, pareiškėjui nacionalinė viza buvo išduota kaip turinčiam leidimą dirbti užsieniečiui (tai buvo vizos išdavimo pagrindas). Kaip minėta, atsisakymo išduoti nacionalinę vizą bei vizos panaikinimo pagrindai nustatyti Įstatymo 19 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu jis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų arba kyla pagrįstų abejonių dėl jo pareiškimų patikimumo. Šio straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyta, kad nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota nacionalinė viza panaikinama, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Pareiškėjas teigia, kad jis negali tinkamai ginti savo interesų, nes jam nebuvo žinomas Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus 2023 m. birželio 23 d. rašto SD-1-15116 turinys, dėl to jis buvo priverstas atspėti galimus sprendimo pagrindus. Teismas tokius teiginius atmeta ir pažymi, kad pareiškėjas įgyvendino teisę ginti savo galimai pažeistas teises ir interesus kreipdamasis į teismą, jam buvo suteikta teise susipažinti su visa bylos Nr. (duomenys neskelbtini) medžiaga, įskaitant Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus teritorinio skyriaus 2023 m. birželio 23 d. raštu Nr. SD-1-15116 ((duomenys neskelbtini)), (pačiam arba per jo atstovą) ir tinkamai gintis teisminiame procese.

Pareiškėjas turi pareigą pateikti visus dokumentus jo prašymą išduoti vizą vertinančiai institucijai bei pasirūpinti, kad jie patvirtintų jo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2764-624/2021). Šiuo atveju byloje tokių duomenų po leidimo dirbti panaikinimo nėra pateikta. Taigi, byloje esantys duomenys patvirtina, jog, panaikinus pareiškėjui išduotą leidimą dirbti Lietuvoje, nebeliko pagrindo nacionalinei vizai turėti, t. y. pareiškėjas nepagrindžia buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo.

Teismas pažymi, kad pareiškėjui leidimas dirbti Lietuvos Respublikoje buvo išduotas būtent darbui UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas. Pareiškėjui išduotame leidime dirbti Lietuvos Respublikoje buvo aiškiai nurodyta, kad pareiškėjo darbdavys yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir numatyta darbo funkcija ir su šiuo leidimu dirbti Lietuvos Respublikoje pareiškėjas negali dirbti kitose bendrovėse. Pareiškėjo buvimo Lietuvoje tikslas buvo darbas UAB „(duomenys neskelbtini)“, todėl šiuo atveju būtent jam tenka pareiga įrodyti numatomo buvimo Lietuvoje tikslą. Kaip minėta, teismo sprendimas, kuriuo konstatuotas Užimtumo tarnybos 2023 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. V3(19.1)-822 dėl pareiškėjui išduoto leidimo dirbti panaikinimo teisėtumas ir pagrįstumas, yra įsiteisėjęs. Pareiškėjas nei atsakovui, nei teismui nepateikė atsakovo nustatytas aplinkybes apie tai, jog jis nepagrindžia numatomo buvimo Lietuvos Respublikoje tikslo ir sąlygų, paneigiančių objektyvių duomenų.

Atsakovo sprendimo motyvacijoje aiškiai nurodyta pagrindinė faktinė aplinkybė, sudariusi pagrindą priimti skundžiamą sprendimą – Tarnyba 2023 m. birželio 30 d. panaikino pareiškėjo leidimą dirbti. Konstatuotina, kad buvo tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą vizą. Todėl teismas daro išvadą, kad atsakovo Migracijos departamento 2023 m. liepos 13 d. sprendimas atitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio reikalavimus, todėl nėra pagrindo jo panaikinti.

Kaip minėta, Migracijos departamentas atsiliepime į skundą nurodė, jog pareiškėjas 2023 m. liepos 12 d. pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi (darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ pagrindu). Atsakovas 2023 m. gruodžio 15 d. pateiktuose paaiškinimuose nurodė, kad pareiškėjo prašymo nagrinėjimas buvo atnaujintas 2023 m. lapkričio 17 d., šiuo metu Migracijos departamento sprendimas dėl jo prašymo nėra priimtas.

Pareiškėjas taip pat prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu dėl Įstatymo atitinkamų normų atitinkamų Konstitucijai.

ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją. Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys, kad reikalavimai kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją (ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis), nėra priskirti prie ABTĮ nustatyta tvarka nagrinėtinų administracinių ginčų ir nėra savarankiški reikalavimai, kuriuos privalo išnagrinėti administracinis teismas. Reikalavimai kreiptis į Konstitucinį Teismą yra ne materialaus pobūdžio reikalavimai, o procesinio pobūdžio prašymai, kurie būtų sprendžiami, jeigu pareiškėjų skundas teisme būtų priimtas nagrinėti.

Pareiškėjas prašo teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar Įstatymo 50 straipsnis, nenumatantis reikalavimo informuoti darbuotoją iki nacionalinės vizos panaikinimo panaikinus sprendimą dėl leidimo dirbti panaikinimo, tam, kad užsieniečiui būtų suteikta galimybė pasikeisti darbdavį, kai toks reikalavimas numatytas priimant sprendimą dėl leidimo gyventi panaikinimo, pažeidžia asmenų lygiateisiškumo principą, įtvirtintą Konstitucijos 29 straipsnyje. Pareiškėjas teismui nepateikė jokių teisiškai pagrįstų argumentų dėl Įstatymo 50 straipsnio nuostatų neatitikimo Konstitucijos 29 straipsniui.

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra poreikio kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu priimti sprendimą pareiškėjo nurodytais klausimais. Teisėjų kolegijai nekyla pagrįstų abejonių dėl ginčui aktualių Įstatymo nuostatų aiškinimo ar dėl jų prieštaravimo Konstitucijai. Todėl teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą kaip nepagrįstą.

Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytas aplinkybes ir į tai, kad skundžiamame sprendime yra išdėstytos tiek faktinės aplinkybės, tiek teisinis pagrindas, teisėjų kolegija sprendžia, kad rungimosi principas ir pareiškėjo procesinė teisė būti išklausytam nagrinėjamu atveju nebuvo apribota, o sprendimo turinys buvo pakankamai išsamus, kad pareiškėjas galėtų suvokti priimtą sprendimą nulėmusius motyvus ir efektyviai jį ginčyti kreipdamasis į teismą. Teismas nenustatė ir kitų ABTĮ 91 straipsnio 2 dalyje nustatytų aktų panaikinimo pagrindų, todėl skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjo skundas atmetamas, nėra pagrindo jam priteisti patirtų bylinėjimosi išlaidų.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu ir 4 dalimi,

nusprendžia:

Pareiškėjo Z. Z. (Z. Z.) skundą atmesti.

Sprendimas per keturiolika kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.