- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2010-02-12
- Bylos Nr.
- A-502-246-10
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Anatolijus Baranovas, Artūras Drigotas (pran.)
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Pareiškėjas
- M. A.
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos antstolių rūmai
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. A. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos antstolių rūmai, dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
Pareiškėjas M. A. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. 1R-337 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo antstoliui M. A.” (toliau – ir Įsakymas).
Skunde pareiškėjas paaiškino, kad drausminė nuobauda jam buvo paskirta atsižvelgus tik į Antstolių garbės teismo sprendimą, kuriame netinkamai aiškinamos teisės normos, faktinė pažeidimo situacija, jame cituojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis ir neteisingai apibrėžtas antstolio teisinis statusas.
Pažymėjo, jog, atsižvelgęs į tai, kad antstolis turi teisę tarpininkauti, vykdant turtines prievoles, jis tikėjosi, jog galės šią paslaugą teikti. Nurodė, kad jis, teikdamas tarpininkavimo paslaugą, vadovavosi principu ,,leidžiama viskas, kas nėra draudžiama”. Atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos antstolių rūmai (toliau – ir Rūmai, trečiasis suinteresuotas asmuo) iki šiol nėra patvirtinę tarpininkavimo, vykdant turtines prievoles, formos, dėl ko kyla įvairių nesusipratimų ir kas vertintina kaip Rūmų funkcijų nevykdymas. Teigė, kad dėl šios priežasties tokią formą parengė pats. Manė, jog jo parengta forma atitinka visus įstatymų reikalavimus, be to, jis, ją rengdamas, rėmėsi vyraujančia praktika bei Rūmų pozicija tarpininkavimo klausimu.
Nurodė, kad pripažįsta, jog 2008 m. birželio 12 d. raginime susimokėti įsiskolinimą Nr. 8 (toliau – ir Raginimas), adresuotame Z. M., yra loginių klaidų, ir pabrėžė, kad jos jau yra ištaisytos, be to, neturi didelės reikšmės, todėl už jų padarymą skirti drausminę nuobaudą būtų pernelyg griežtas sprendimas. Laikėsi pozicijos, kad jis jokių konkrečių teisės aktų pažeidimų nepadarė. Teigė, jog jo veiksmai buvo įvertinti etiniu požiūriu. Pažymėjo, kad Antstolių garbės teismas sprendime nurodė, jog jis pažeidė Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 83 paskelbtą Antstolių profesinės etikos kodeksą, nors, pareiškėjo manymu, nagrinėjamu atveju jo nuostatos netaikytinos.
Atsiliepimas
Atsakovas Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Ministerija, atsakovas, apeliantas) atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime atsakovas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos antstolių įstatymas konkrečiai neapibrėžia antstolių tarpininkavimo paslaugų teikimo tvarkos, tačiau jo 25 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tarpininkavimas, vykdant turtines prievoles, apima priemones, kuriomis siekiama, jog skolininkas gera valia įvykdytų turtinę prievolę ar kitais teisėtais būdais būtų patenkintas kreditoriaus reikalavimas. Nurodė, kad, remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, tuo atveju, jeigu kliento nurodymai prieštarauja įstatymams, profesinės veiklos etikai ar sutarties sąlygoms, paslaugų teikėjas turi teisę atsisakyti vykdyti tokius nurodymus ir sutartį nutraukti. Pažymėjo, jog, pagal Antstolių profesinės etikos kodekso 12 straipsnį, antstolis privalo atsisakyti vykdyti neteisėtus kliento reikalavimus.
Akcentavo, jog Raginime pareiškėjas klaidingai nurodė, kad jam perduotas įsiskolinimo išieškojimas, nes, teikiant tarpininkavimo paslaugą, antstolis negali vykdyti išieškojimo, kadangi tam reikalingi vykdytini dokumentai. Atkreipė dėmesį į tai, jog Raginimas yra oficialus dokumentas, surašytas ant antstolio kontoros blanko, su valstybės simboliu–herbu, patvirtintas antstolio antspaudu: jame yra aiškiai konstatuojamos aplinkybės, kurios neabejotinai įvyks, jeigu Z. M. nesumokės pareiškėjo nurodytos sumos. Pabrėžė, kad pareiškėjui nėra suteikta teisė oficialiame dokumente nurodyti asmenį klaidinančių ar bauginančių teiginių. Nurodė, kad pareiškėjas privalėjo išaiškinti Z. M., jog jis veikia tik kaip tarpininkas, neklaidinti jos, jog jam perduotas įsiskolinimo išieškojimas, negrasinti, kad bus surinkti įrodymai, kad ji padarė tyčinę nusikalstamą veiką, o ikiteisminio tyrimo institucijos neišvengiamai pradės jos baudžiamąjį persekiojimą.
Laikėsi pozicijos, kad, atsižvelgiant į tai, jog antstolis yra asmuo, kuriam keliami aukšti profesiniai ir etiniai reikalavimai, pareiškėjas, teikdamas paslaugas, turi ne tik nepažeisti teisės aktų nuostatų, bet ir, nesant detalaus antstolių paslaugų teikimo teisinio reguliavimo, vadovautis antstolių profesijos interesais bei neiškreipti antstolio, kaip valstybės įgalioto asmens, veiklos turinio. Akcentavo, kad antstoliui, nepriklausomai nuo to, ar jis vykdo funkcijas, ar teikia paslaugas, keliami jo statusą nustatantys etikos reikalavimai. Manė, jog klaidingu ir grasinančio pobūdžio Raginimu, prisidengdamas antstolio vardu ir įgalinimais, pareiškėjas sumenkino antstolių autoritetą. Teigė, kad pareiškėjas pažeidė Antstolių įstatymo 25 straipsnio 2 dalį, netinkamai vykdė teisingumo ministro 2003 m. balandžio 1 d. įsakymu Nr. 83 paskelbtų Antstolių rūmų įstatų 6 straipsnio 2 dalies 3 punktą bei Antstolių profesinės etikos kodekso 4 ir 12 straipsnius.
Vertino, kad pareiškėjo teiginys, jog minėti pažeidimai buvo padaryti, nes nėra patvirtinta tarpininkavimo forma, yra nepagrįstas. Laikėsi pozicijos, kad antstolių atliekamas tarpininkavimas yra viešosios paslaugos teikimas asmenims vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Rūmai atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo teigė, jog, nors ir esant individualios įmonės (toliau – ir IĮ) ,,Asimonas” prašymui įspėti Z. M. dėl galimo baudžiamojo persekiojimo, pareiškėjas neturėjo vykdyti nepagrįsto kliento reikalavimo, nes dėl jo pradėjimo gali nuspręsti tik ikiteisminį tyrimą atliekanti institucija ar pareigūnas.
Pažymėjo, kad Rūmai 2008 m. kovo 19 d. elektroniniu paštu visiems asociacijos nariams išplatino informaciją, kuria buvo siūloma nustatyti siūlymo įvykdyti turtinę prievolę formą ir rekomenduoti ją naudoti visiems antstoliams, teikiantiems tokias paslaugas (buvo pasiūlyta pateikti pasiūlymus dėl tokios formos nustatymo reikalingumo ir tikslingumo bei pastabas dėl jos turinio), tačiau pareiškėjas jokių pastabų ar nuomonės šiuo klausimu nepateikė. Vertino, jog nustatytos siūlymo, teikiant tarpininkavimo paslaugas, formos nebuvimas negali pateisinti netinkamų teiginių vartojimo Raginime. Atkreipė dėmesį į tai, kad Rūmai rekomendavo antstoliams nenaudoti siūlyme įvykdyti turtines prievoles sąvokų, tapačių vartojamoms atliekant procesinius veiksmus, be to, buvo pasiūlyta, jog, teikiant tokias paslaugas, būtų aiškiai nurodyta, kad antstolio veiksmai atliekami ne vykdant išieškojimą pagal teismo sprendimą ar kitą vykdomąjį dokumentą. Teigė, kad pareiškėjas galėjo naudoti rekomendacinėje formoje ,,Pasiūlymas įvykdyti turtinę prievolę, teikiant tarpininkavimo paslaugas“ nurodytas sąvokas ir formuluotes, o ne remtis kitų antstolių ydinga praktika. Akcentavo, jog Rūmams įstatymu nėra suteikta teisė priimti teisės aktus, kuriais privalomai nustatoma, reglamentuojama ar konkretinama antstolio funkcijų vykdymo ar paslaugų teikimo tvarka.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir Įsakymą panaikino.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad IĮ ,,Asimonas” kreipėsi į pareiškėją su prašymu tarpininkauti išieškant skolą iš Z. M., kuri 2008 m. birželio 12 d. Raginimu buvo paraginta sumokėti įsiskolinimą IĮ ,,Asimonas”. Dėl minėto pareiškėjo rašto 2008 m. birželio 20 d. Rūmuose buvo gautas Z. M. skundas, kuriame nurodoma, kad jai atsiųstas Raginimas yra grasinančio pobūdžio, t. y. jame nurodoma, jog Z. M. ne tik turės piniginių išlaidų, bet ir bus teisiama už tyčinę nusikalstamą veiką IĮ ,,Asimonas” atžvilgiu. Pažymėjo, kad savo paaiškinime Rūmams pareiškėjas nurodė, jog Raginime susimokėti įsiskolinimą gali būti klaidinančių teiginių, tačiau iš jo turinio yra akivaizdu, kad yra teikiama tarpininkavimo paslauga.
Rėmėsi Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi, 21 ir 22 straipsniais ir padarė išvadą, kad antstolio statusas yra dvejopas ir jo veiklą sudaro: 1) Antstolių įstatymu priskirtų funkcijų vykdymas, kai antstolis veikia kaip valstybės įgaliotas asmuo, t. y. turi tam tikrus įgaliojimus jam nepavaldžių asmenų atžvilgiu; 2) paslaugų teikimas, kai antstolis veikia kaip privatus, pelno siekiantis asmuo, besiverčiantis individualia veikla ir neturi specialių įgaliojimų.
Vertino, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas iš esmės veikė kaip privatus komercine veikla užsiimantis asmuo, neturintis valdingų įgalinimų. Pažymėjo, jog nei Antstolių įstatymas, nei kiti teisės aktai nenumato antstolio teikiamų paslaugų apimties ir tvarkos. Nurodė, kad Antstolių įstatymo 25 straipsnio 2 dalis tik įtvirtinta, jog, teikdamas tarpininkavimo, vykdant turtines prievoles, paslaugas, antstolis negali taikyti priemonių, pažeidžiančių ar ribojančių asmens teises.
Nurodė, kad, analizuojant Raginimo turinį, matyti, jog jame formuluojami teiginiai apie galimus tam tikrų institucijų (teismo, ikiteisminio tyrimo pareigūnų) sprendimus, kurie dar nėra priimti ir jų galimas rezultatas nėra aiškūs. Pažymėjo, kad pareiškėjas, nurodydamas, jog ,,inicijuos civilinį procesą teisme, kuriam pasibaigus, bus gautas teismo sprendimas ir pradėtas priverstinis skolos išieškojimas iš Jums priklausančio kilnojamo ir nekilnojamo turto bei piniginių lėšų”, konstatuoja, kad bus gautas klientui palankus sprendimas, nors sprendimų priėmimas teismo procese yra išimtinai priskirtas teismo kompetencijai, o būsimo sprendimo turinys pareiškėjui ar kitam asmeniui negali būti žinomas iš anksto. Analogiškai vertino ir pareiškėjo įspėjimą dėl baudžiamojo persekiojimo Z. M. atžvilgiu pradėjimo. Rėmėsi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 166 straipsnio 3 dalimi ir padarė išvadą, jog pareiškėjas Raginime nepagrįstai nurodė, kad bus pradėtas baudžiamasis persekiojimas Z. M. atžvilgiu ir įvertino jos įsiskolinimą kaip ,,tyčinę nusikalstamą veiką”, nors toks vertinimas yra galimas tik įsiteisėjus apkaltinamajam teismo nuosprendžiui. Laikėsi pozicijos, jog pareiškėjo nurodyta aplinkybė, kad iki šiol nėra patvirtinta tarpininkavimo, vykdant turtines prievoles, forma, neatleidžia pareiškėjo nuo pareigos veikti tik jam suteiktos kompetencijos ribose, nenaudoti, teikiant tam tikrą paslaugą, asmenį klaidinančių ar nelogiškų teiginių.
Nustatė, jog dėl pirmiau nurodyto pareiškėjui buvo iškelta drausmės byla. Atkreipė dėmesį į tai, kad tiek Rūmų prezidiumas, tiek ir Antstolių garbės teismas priimtuose dokumentuose nurodė, jog pareiškėjas savo veiksmais pažeidė Antstolių rūmų įstatų ir Antstolių profesinės etikos kodekso nuostatas. Rėmėsi Antstolių įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi ir pažymėjo, kad minėtame įstatyme nėra numatyta, jog Antstolių profesinės etikos kodeksas taikomas ir antstoliui, kuris teikia paslaugas kaip privatus subjektas. Tą patvirtina ir Antstolių profesinės etikos kodekso 1 straipsnis. Konstatavo, kad dėl to, sprendžiant klausimą dėl antstolio drausminės atsakomybės, kuri jam kyla netinkamai ar aplaidžiai atlikus paslaugų teikimą, negali būti taikomos Antstolių profesinės etikos kodekso nuostatos.
Nurodė, jog antstolis, veikdamas kaip pavienis valstybės įgaliotas pareigūnas ar privatus asmuo, kartu yra ir Rūmų narys. Pažymėjo, kad Antstolių rūmų įstatų 6 straipsnio 2 dalies 3 punkte, kurį pažeidusiu buvo pripažintas pareiškėjas, numatyta Rūmų nario pareiga saugoti Rūmų garbę, nežeminti jų autoriteto. Padarė išvadą, jog, nors pareiškėjas Raginime nurodė tam tikrus klaidinančius teiginius, kurie pripažintini nepagrįstais ir nelogiškais, jo veiksmai negali būti pripažinti žeminančiais Rūmų, kaip institucijos, garbę ir autoritetą.
Rėmėsi Antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad Antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalys aiškiai atriboja, kas yra laikoma antstolio pareigomis ir kokios gali būti antstolio teisės, kai jis veikia ne kaip valstybės įgaliotas asmuo. Pabrėžė, jog Antstolių įstatymas nenumato galimybės taikyti drausminės atsakomybės tais atvejais, kai antstolis teikia paslaugas, t. y. veikia kaip privatus asmuo. Pažymėjo, kad analogiškai antstolio veikla reglamentuojama ir CPK (510 str.). Padarė išvadą, jog nagrinėjamu atveju nebuvo įstatymo nustatyto pagrindo spręsti klausimą dėl antstolio drausminės atsakomybės taikymo.
Nurodė, kad asmuo, kuris mano, jog pareiškėjo veiksmai teikiant tarpininkavimo paslaugas pažeidė jo turtinės ar neturtinės teisės, turi teisę įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą ir jas ginti, tačiau tokių teisių pažeidimo ir gynimo klausimas negali būti sprendžiamas drausminės atsakomybės taikymo būdu. Pažymėjo, jog tai, kad įstatymų leidėjas suteikė teisę antstoliui teikti privačias paslaugas, nesudaro pagrindo suvienodinti antstolių veiksmų, atliktų teikiant privačias paslaugas ir vykdant valstybės įgalioto asmens funkcijas, vertinimo, nes skirtingų antstolio veiksmų atlikimas sukuria skirtingus teisinius santykius: vienu atveju privatinės teisės srityje, o kitu – viešosios teisės.
III.
Atsakovas Ministerija apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas būtų atmestas.
Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad už netinkamą paslaugų teikimą pareiškėjui negali kilti drausminė atsakomybė, nes antstolis, nors ir teikiantis Antstolių įstatyme apibrėžtas paslaugas, savo, kaip antstolio statusą, išsaugo, nes jis jas teikia ne kaip fizinis ar juridinis asmuo.
2. Antstolių paslaugų teikimas laikytinas viešojo administravimo subjekto veikla, kurią kontroliuoti teisės aktais pavesta Ministerijai. Teisė kontroliuoti, kaip antstoliai teikia paslaugas, išplaukia ir iš to, kad viena iš galimų drausminių nuobaudų yra teisės teikti paslaugas, nurodytas Antstolių įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje, atėmimas iki 6 mėnesių (Antstolių įstatymo 15 str. 1 d. 3 p.).
3. Pirmosios instancijos teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo veiksmai negali būti pripažįstami žeminančiais Rūmų, kaip institucijos, garbę ir autoritetą.
4. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog antstoliui, kai jis teikia paslaugas, Antstolių profesinės etikos kodekso nuostatos nėra taikomos (Antstolių profesinės etikos kodekso 21 p.).
5. Atkreipia dėmesį į tai, kad Įsakymas buvo priimtas Antstolių garbės teismo 2008 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo, kuris nėra panaikintas, pagrindu, todėl pirmosios instancijos teismas turėjo išspręsti klausimą ir dėl minėto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, kadangi jis įpareigoja teisingumo ministrą priimti vienokį ar kitokį sprendimą pareiškėjo atžvilgiu (Antstolių įstatymo 14 str. 3 d.).
Kiti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.
Atsiliepimas
Trečiasis suinteresuotas asmuo Rūmai atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu sutinka, ir prašo jį tenkinti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti.
Atsiliepime trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, jog, nesant teisės aktų, reglamentuojančių antstolių teikiamas paslaugas, atsakomybės už netinkamą ir aplaidų tokių paslaugų teikimą klausimas turėtų būti sprendžiamas taikant įstatymo analogiją, t. y. Antstolių įstatymo ir Antstolių profesinės etikos kodekso nuostatas, reglamentuojančias antstolių drausminę atsakomybę. Remiasi Antstolių profesinės etikos kodekso 21 punktu, Antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalimi, teisingumo ministro 2006 m. rugsėjo 26 d. įsakymu Nr. 1R-295 patvirtintų Antstolių (antstolių padėjėjų) drausmės bylų iškėlimo ir nagrinėjimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 3 punktu ir nurodo, kad, laikant, jog antstolis, teikdamas paslaugas, turi pareigą elgtis taip, kad tai nekenktų jo profesinei veiklai, už šios pareigos nevykdymą ar netinkamą vykdymą jam gali būti taikoma drausminė atsakomybė. Akcentuoja, jog Antstolių garbės teismo sprendimas, kurio pagrindu buvo priimtas Įsakymas, negali būti skundžiamas, nes jis pareiškėjui nesukelia teisinių pasekmių.
Kiti trečiojo suinteresuoto asmens atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas tenkinamas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. rugpjūčio 29 d. įsakymo Nr. 1R-337 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo antstoliui M. A.” teisėtumo ir pagrįstumo.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2008 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo antstoliui M. A.“, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi, 15 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir atsižvelgdamas į Antstolių garbės teismo 2008 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą, skyrė antstoliui M. A. drausminę nuobaudą – pastabą (b. l. 9).
Antstolių garbės teismo 2008 m. rugpjūčio 13 d. sprendime nurodyta, kad antstolis M. A., teikdamas Antstolių įstatymo 2 straipsnio 5 punkte numatytą paslaugą, netinkamai vykdė Lietuvos antstolių rūmų įstatų 6 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą pareigą bei pažeidė Antstolių profesinės etikos kodekso 4 straipsnį ir 12 straipsnį (b. l. 10-13).
Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo (2005 m. lapkričio 22 d. įstatymo Nr. X-415 redakcija) 2 straipsnio 1 dalis nustato, jog antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuriam valstybė suteikia vykdomųjų dokumentų vykdymo, faktinių aplinkybių konstatavimo, dokumentų perdavimo ir kitas įstatymų nustatytas funkcijas. Antstolis gali teikti šiame įstatyme numatytas paslaugas, jeigu tai netrukdo jam atlikti antstolio funkcijų. Ši sąvoka parodo, kad antstolis savo veikloje privalo vengti viešo ir privataus interesų konflikto.
Antstolių įstatymo 21 straipsnis reglamentuoja antstolio funkcijas ir kitą veiklą. Antstolis privalo vykdyti įstatymų nustatytus vykdomuosius dokumentus, teismo pavedimu konstatuoti faktines aplinkybes, teismo pavedimu perduoti ir įteikti dokumentus Lietuvos Respublikoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims, atlikti kitas įstatymų nustatytas funkcijas (Antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 dalis). Antstolis teisės aktų nustatyta tvarka gali teikti šias paslaugas: saugoti (administruoti) turtą vykdymo procese; konstatuoti faktines aplinkybes, perduoti ir įteikti dokumentus Lietuvos Respublikoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims nesant teismo pavedimo; teisines konsultacijas, išskyrus atstovavimą teismuose bei atstovavimą santykiuose su trečiaisiais asmenimis; aukciono tvarka realizuoti įkeistą kilnojamąjį turtą; tarpininkauti vykdant turtines prievoles (Antstolių įstatymo 21 straipsnio 2 dalis). Paslaugų teikimas neturi trukdyti atlikti įstatymų nustatytas antstolio funkcijas. Teikdamas paslaugas, antstolis privalo vengti interesų konflikto ar kitų aplinkybių, kurios galėtų kelti abejonių antstolio objektyvumu ir nešališkumu atliekant įstatymų nustatytas funkcijas (Antstolių įstatymo 21 straipsnio 3 dalis).
Taigi, Antstolių įstatymas reglamentuoja ne tik antstolio statusą ir jo funkcijas, bet ir teikiamas paslaugas bei šių paslaugų teikimo tvarką. Todėl, sistemiškai įvertinus Antstolių įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, kurioje įtvirtina, jog antstolis – tai valstybės įgaliotas asmuo, kuris gali teikti šiame įstatyme numatytas paslaugas, bei Antstolių įstatymo 21 straipsnio 2 dalies reglamentavimą, darytina išvada, jog antstolis, teikdamas įstatyme numatytas paslaugas, veikia kaip valstybės įgaliotas asmuo, o ne kaip privatus fizinis ar juridinis asmuo. Nagrinėjamu atveju antstolio surašytame Raginime yra valstybės simbolis – herbas, Raginimas patvirtintas antstolio antspaudu ir surašytas ant antstolio kontoros blanko (b. l. 41), todėl akivaizdu, jog tai yra oficialus valstybės įgalioto asmens – antstolio surašytas dokumentas, kuris negali būti prilyginamas privataus fizinio ar juridinio asmens raštui.
Pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 7 d. nutarime yra konstatavęs, kad antstolio profesija – tai valstybės kontroliuojama profesija, t. y. toks viešąjį interesą užtikrinančių funkcijų vykdymas, kai tai daro savarankiška profesine (privačia) veikla besiverčiantys asmenys (už atlygį), o jiems šias funkcijas vykdyti perdavusi valstybė turi kontroliuoti, kaip jos yra vykdomos. Tokios valstybės kontroliuojamos profesijos kaip antstolio suponuoja atitinkamos profesijos savireguliaciją ir atitinkamą savivaldos sistemą, kuri apima visą šią profesiją (visus ja besiverčiančius asmenis) ir užtikrina, be kita ko, vienodus profesinės etikos standartus ir jų laikymosi kontrolę, taip pat kitokią įstatymų reikalaujamą tos profesijos asmenų veiklos kontrolę. Kontroliuodama antstolių profesinę veiklą valstybė Antstolių įstatymo 13 straipsnio 1 dalyje nustatė, jog už antstolio pareigų nevykdymą arba netinkamą vykdymą antstoliui (antstolio padėjėjui) gali būti taikoma Antstolių įstatyme nustatyta drausminė atsakomybė.
Antstolių profesinės etikos kodekso 4 straipsnis numato antstolio pareigą sąžiningai vykdyti įstatymuose jam numatytas funkcijas, saugoti savo profesijos garbę ir prestižą, imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų. Taigi, antstolis savo profesinėje veikloje, nepriklausomai nuo to, ar jis vykdo funkcijas, ar teikia įstatymo numatytas paslaugas, privalo laikytis etikos reikalavimų ir nepažeisti antstolių profesinės veiklos etikos principų. Tai numatyta ir Antstolių profesinės etikos kodekso 21 straipsnyje, pagal kurį tiek vykdydamas įstatymuose numatytas funkcijas, tiek laisvu laiku antstolis turi elgtis taip, kad jo šeimyniniai, visuomeniniai ir kitokie interesai nekenktų jo profesinei veiklai ir nekeltų įtarimų antstolio nešališkumu.
Nagrinėjamoje byloje Lietuvos antstolių rūmų prezidiumas, nustatęs, jog antstolis M. A., teikdamas Antstolių įstatymo 2 straipsnio 5 punkte numatytą paslaugą, galimai pažeidė Antstolių profesinės etikos kodekso 4 straipsnio ir 12 straipsnio reikalavimus, vadovaudamasis Antstolių įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi suteiktais įgaliojimais, teisėtai ir pagrįstai antstoliui M. A. iškėlė drausmės bylą (b. l. 14-16). Nustatyta, kad IĮ ,,Asimonas” kreipėsi į antstolį su prašymu tarpininkauti išieškant skolą iš Z. M., kuri 2008 m. birželio 12 d. Raginimu buvo paraginta sumokėti įsiskolinimą IĮ ,,Asimonas”. Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija sutinka su Antstolių garbės teismo 2008 m. rugpjūčio 13 d. sprendime padaryta išvada, kad antstolio M. A. surašytame Raginime nurodyti teiginiai, jog Z. M. ne tik turės piniginių išlaidų, bet ir bus teisiama už tyčinę nusikalstamą veiką IĮ ,,Asimonas” atžvilgiu, pažeidžia Antstolių etikos kodekso 4 straipsnį, pagal kurį antstolis privalo sąžiningai vykdyti įstatymuose jam numatytas funkcijas, saugoti savo profesijos garbę ir prestižą, imtis visų teisėtų priemonių tinkamai apginti išieškotojo interesus, nepažeisdamas kitų vykdymo proceso dalyvių teisių bei teisėtų interesų, taip pat Antstolių etikos kodekso 12 straipsnį, reikalaujantį antstoliui atsisakyti vykdyti neteisėtus kliento reikalavimus, bei Lietuvos antstolių rūmų įstatų 6 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą antstolio pareigą saugoti Lietuvos antstolių rūmų nario garbę ir nežeminti jos autoriteto.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministras, vadovaudamasis Antstolių įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią nuobauda antstoliui skiriama teisingumo ministro įsakymu, Antstolių garbės teismo siūlymu 2008 m. rugpjūčio 29 d. įsakymu Nr. 1R-337 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo antstoliui M. A.” pagrįstai skyrė drausminę nuobaudą – pastabą už Antstolių profesinės etikos kodekso 4 straipsnio ir 12 straipsnio pažeidimus bei netinkamą Antstolių rūmų įstatų 6 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintos pareigos vykdymą. Pirmosios instancijos teismas, panaikindamas ginčijamą Teisingumo ministro įsakymą, neteisingai aiškino Antstolių įstatymo nuostatas ir nepagrįstai konstatavo, kad teikdamas Antstolių įstatymo 21 straipsnio 2 dalyje numatytas paslaugas antstolis veikia kaip privatus fizinis ir juridinis asmuo. Kaip minėta, tiek vykdydamas Antstolių įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje apibrėžtas funkcijas, tiek ir teikdamas paslaugas pagal Antstolių įstatymo 21 straipsnio 2 dalį, antstolis veikia kaip valstybės įgaliotas asmuo ir savo veikloje privalo laikytis Antstolių profesinės etikos kodekso reikalavimų. Be to, antstolis yra ir Antstolių rūmų narys, todėl privalo vykdyti Antstolių rūmų įstatų 6 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtintą pareigą saugoti Lietuvos antstolio rūmų nario garbę ir nežeminti jos autoriteto.
Tad, atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas, atmetant pareiškėjo skundą, nes teismas netinkamai išaiškinęs bei pritaikęs materialinės teisės normas, priėmė neteisingą sprendimą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 143 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
Atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2008 m. gruodžio 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo M. A. skundą atmesti ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2008 m. rugpjūčio 29 d. įsakymą Nr. 1R-337 „Dėl drausminės nuobaudos skyrimo antstoliui M. A.” palikti nepakeistą.
Sprendimas neskundžiamas.