Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2014-05-19 · Administracinė byla Nr. I-4511-484/2014

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗

Bylos eiga

  1. Pirmoji instancijaSprendimas · 2014-05-19Regionų apygardos administracinis teismas
  2. ApeliacijaNutartis · 2015-04-30Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2014-05-19
Bylos Nr.
I-4511-484/2014
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-07385-2013-2
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Ina Kirkutienė
Pareiškėjas
uždarosios akcinės bendrovės „Varateka“
Atsakovas
Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
Trečiasis asmuo
Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcija
Kategorijos
  • 9.3.5pavadinimo nepavyko patikrinti

Įžanginė dalis

Administracinė byla Nr. I-4511-484/2014Proceso Nr. 3-61-3-07385-2013-2Procesinio sprendimo kategorija 9.3.5; 74(S)
SPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. gegužės 19 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Ina Kirkutienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Varateka“ skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo (trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcija).

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Klaipėdos apskrities VMI) 2013-07-04 sprendimu Nr. (6.5)-87 patvirtino Klaipėdos apskrities VMI 2013-05-06 patikrinimo aktą Nr. A18-13, nurodė UAB „Varateka“ sumokėti į biudžetą papildomai apskaičiuotus mokesčius: 63 538 Lt PVM, 16 596 Lt PVM delspinigių, 45 384 Lt pelno mokesčio, 7913 Lt pelno mokesčio delspinigių, paskyrė 6354 Lt PVM ir 4538 Lt pelno mokesčio baudas (b. l. 20-22).

Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) 2013-09-04 sprendimu Nr. 69-117 patvirtino Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2013-07-04 sprendimą Nr. (6.5)-87 (b. l. 16-19).

Mokestinių ginčų komisija prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau - MGK) 2013-10-31 sprendimu Nr. S-174(7-190/2013) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013-09-04 sprendimą Nr. 69-117 (b. l. 6-15).

Pareiškėja UAB „Varateka“ (toliau – pareiškėja, bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Klaipėdos apskrities VMI 2013-07-04 sprendimą dėl patikrinimo akto tvirtinimo Nr. (6.5)-87, VMI prie FM 2013-09-04 sprendimą Nr.69-117 ir MGK 2013-10-31 sprendimą Nr. S-174(7-190/2013). Skunde nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimą, sukčiavimą ir dalyvavimą sukčiavime PVM srityje apibūdino, kaip „turinio prasme besiskiriančius atvejus“. Tuo tarpu Klaipėdos apskrities VMI, nors ir atsisakiusi vienos iš aplinkybių, pagrindžiančių teisės į PVM ribojimą, turinio prasme jokio atribojimo nepadarė. Tai yra vienais ir tais pačiais mokesčių mokėtojo veiksmais, kuriais patikrinimo akte buvo grindžiamas apmokestinamojo asmens sukčiavimas, sprendime grindžiamas dalyvavimas sukčiavime PVM srityje.

Akcentavo, kad LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2013-02-05 nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013 pasisakė, jog „sprendimas, kuriuo siekiama paneigti mokesčio mokėtojo teisę, turi būti pagrįstas, nes tai nėra mokesčio lengvata ar kitoks mokesčio mokėtojo prašymas, kurį pagrįsti turėtų mokesčio mokėtojas“. Nurodė, kad mokesčių administratorius sprendime mini Klaipėdos apygardos prokuratūros 2013-01-11 nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-02034-11, kuriame konstatuota, jog tam tikri nurodomi buhalterinės apskaitos dokumentai yra suklastoti, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta pakankamai duomenų, jog šią nusikalstamą veiką padarė Ž. V. Pareiškėjos nuomone, iš šios nutarimo dalies galima daryti išvadas, reikšmingas vertinant mokesčių administratoriaus sprendimuose aptariamus įrodymus: dėl apskaitos dokumentų ir asmenų, kurių paaiškinimais paremti sprendimai, paaiškinimų vertinimo. Jeigu Ž. V. neklastojo apskaitos dokumentų, tai tik įrodžius, jog jis žinojo apie jų suklastojimą, galima kalbėti apie apskaitos dokumentų neatitikimą Buhalterinės apskaitos įstatymo (toliau – BAĮ) reikalavimams. Tokie įrodymai mokesčių administratoriaus neaptarti, o apskaitos dokumentai formaliai atitinka BAĮ keliamus reikalavimus. R. G., L. L., D. R. pareiškė neturėję kontaktų su Ž. V., o jų įmonės su pareiškėja neprekiavo, tačiau sprendimuose nepagrįsta išvada, kodėl, priešingai nei Ž. V., kitų minėtų asmenų paaiškinimai vertinami palankiai.

Taip pat nurodė, kad ginčijamuose sprendimuose teisė į PVM atskaitą bendrovei paneigiama remiantis sąžiningumo koncepcija, apibūdinta LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-02-05 nutartyje Nr. A602-705/2013, pagal kurią „žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku“. Į Ž. V. nesąžiningumą sprendimuose nurodomos aplinkybės, paneigiamos aplinkybėmis, kad ant pirkimo pardavimo sutarčių yra pardavėjo įmonės antspaudas, o kad jis suklastotas gali nustatyti tik specialistas. VMI ir Registrų centro internetiniai puslapiai patvirtino, kad tiek UAB „VLD“, tiek „Darius Agro“ yra veikiančios įmonės. Teisės aktai neapibrėžia, kiek ir kokių konkrečiai duomenų mokesčių mokėtojas turi surinkti apie kontrahentą (b.l. 1-4).

Atsakovė Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos su pareiškėjos skundu nesutiko. Atsiliepime į skundą nurodė, kad mokesčių administratorius neleido pareiškėjai į PVM atskaitą įtraukti UAB „VLD“ ir UAB „Darius ir Agro“ 2010 m. rugsėjo ir gruodžio mėnesiais išrašytose PVM sąskaitose-faktūrose išskirtos 63 538 Lt pirkimo PVM sumos, konstatavusi, kad patikrinimo metu buvo surinkta pakankamai įrodymų, leidžiančių teigti, jog pareiškėja, 2009 m. rugsėjo ir gruodžio mėnesiais įsigydama prekes (kviečius ir rapsus) iš UAB „VLD“ ir UAB „Darius ir Agro“, žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad jos kontrahentas nesumokės PVM, kad pareiškėja dalyvauja sandoriuose, susijusiuose su sukčiavimu PVM srityje, todėl minėtų ūkinių operacijų atlikimo metu elgėsi nesąžiningai, dėl ko neįgijo teisės į PVM atskaitą. Kadangi pareiškėja minėtų prekių įsigijimą įformino pagal UAB „VLD“ ir UAB „Darius ir Agro“ vardu išrašytas juridinės galios neturinčias PVM sąskaitas-faktūras, mokesčių administratorius konstatavo, kad ji neturi teisės 2010 m. leidžiamiems atskaitymams priskirti 302563,79 Lt ir šia suma sumažinti apmokestinamąjį pelną.

Nurodė, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apygardos valdyboje 2011-08-12 buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-02034-11 dėl pareiškėjos direktoriaus Ž. V. galimo buhalterinių dokumentų klastojimo, apgaulingo apskaitos tvarkymo, sukčiavimo, turto pasisavinimo pagal požymius nusikaltimų, numatytų LR Baudžiamojo kodekso (toliau - LR BK) 183 str. 2 d., 182 str. 2 d., 222 str. 1 d. ir 300 str. 1 d. Klaipėdos apygardos prokuratūra 2013-01-11 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-02034-11 konstatavo, jog 2010-09-06 tarp pareiškėjos ir UAB „VLD“ pasirašyta sutartis dėl kviečių ir rapsų pirkimo, 2010-12-21 pirkimo - pardavimo sutartis dėl rapsų pirkimo tarp pareiškėjos ir UAB „Darius Agro“, šių pirkimo - pardavimo sutarčių pagrindu į Bendrovės buhalterinę apskaitą įtrauktos UAB „VLD“ 2010 m. rugsėjo mėn. PVM sąskaitos-faktūros ir UAB „Darius Agro“ 2010-12-PVM sąskaita-faktūra, 2010 ir 2011 m. pinigų priėmimo kvitai buvo suklastoti, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta pakankamai duomenų, jog šią nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 300 st 1 d., padarė Ž. V., todėl ikiteisminis tyrimas jo atžvilgiu nutrauktinas.

Įvertinusi patikrinimo metu surinktus įrodymus dėl UAB „VLD“ ir UAB „Darius Agro“ veiklos, atsakovė padarė išvadą, kad pareiškėjos įformintos grūdų įsigijimo ūkinės operacijos pagal UAB „VLD ir UAB „Darius Agro“ vardu išrašytas PVM sąskaitas-faktūras realiai, t. y. tarp nurodytų subjektų tokiomis aplinkybėmis, kurios atspindėtos buhalterinės apskaitos dokumentuose, neįvyko. Vadovaujantis LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio reikalavimais, UAB „VLD“ ir UAB „Darius Agro“ vardu išrašytos PVM sąskaitos-faktūros traktuotinos kaip neturinčios juridinės galios, nes jose nurodytas ūkinės operacijos turinys neatitinka tikrovės, t. y. ūkinės operacijos įvyko kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta apskaitos dokumentuose. Be to, pardavėjai (UAB „VLD“ ir UAB „Darius Agro“) nesumokėjo pardavimo PVM į biudžetą.

Paaiškino, kad siekiant nustatyti, ar pareiškėja žinojo ar turėjo galimybę žinoti apie neteisėtą grūdų pardavėjų veiklą, buvo įvertintos pareiškėjos direktoriaus Ž. V. 2013-02-05 mokesčių administratoriui pateiktame paaiškinime nurodytos sandorių sudarymo su UAB „VLD“ ir UAB „Darius Agro“ aplinkybės, iš kurių matyti, kad nors pareiškėjos direktorius ir sudarė rašytines pirkimo-pardavimo sutartis bei pažinojo sandoriuose dalyvaujančius asmenis, tačiau neįsitikino prekių pardavėjus atstovaujančių asmenų tapatybe. Tai, kad pareiškėjos direktorius Ž. V. domėjosi UAB „VLD“ ir UAB „Darius Agro“ veikla bei jų vadovais, patikrindamas informaciją internetu Valstybinės mokesčių inspekcijos ir VĮ „Registrų centras“ internetiniuose puslapiuose, atsakovė vertina kaip nepakankamą elgesį pretenduojant į PVM atskaitą. Pareiškėjos direktorius nepaprašė pateikti įrodymų, jog prekes siūlantys asmenys atstovauja jų nurodytas bendroves. Atkreipė dėmesį, kad patikrinimui pareiškėja nepateikė krovinio gabenimo važtaraščių, nors pervežimai buvo nevienkartiniai - pagal dokumentus iš UAB „VLD“ pirko 216,556 t, o iš UAB „Darius Agro“ - 103,440 t grūdų. Nesant krovinio gabenimą patvirtinančių dokumentų, nėra galimybės nustatyti, kas ir kada atliko transporto paslaugas ir, iš kur buvo vežami grūdai į Ž. V. nurodytą sandėliavimo vietą. Atsiskaitymas už grūdus buvo vykdomas tik grynais pinigais. Nei pirkimo - pardavimo sutartyse, nei PVM sąskaitose faktūrose nenurodytos grūdų pardavėjų atsiskaitomosios sąskaitos, nors Bendrovės pateiktose pirkimo - pardavimo sutartyse buvo numatytas apmokėjimas už prekes ir pavedimu.

Nurodytos aplinkybės leido mokesčių administratoriui konstatuoti, kad pareiškėja, būdama pakankamai rūpestinga ir atidi, turėjo galimybę žinoti (žinojo) kaip sutarties partneriai vykdo/vykdys savo prievoles sumokėti pardavimo PVM į valstybės biudžetą, tačiau įrodymų, jog pareiškėja atliko kokius nors veiksmus, siekdama įsitikinti kontrahentų veiklos teisėtumu PVM sumokėjimo srityje, nenustatyta. Atkreipė dėmesį į tai, kad PVM mokamas kiekvienoje civilinės apyvartos stadijoje už įsigyjamas prekes ir paslaugas, o vėliau su šiomis prekėmis ar paslaugomis sukūrus pridėtinę vertę atskaitomas. Tokiu būdu PVM našta tenka galutiniam prekės vartotojui, o ne ekonominę veiklą vykdantiems asmenims. Tačiau, kad ši PVM apmokestinamųjų asmenų atžvilgiu neutrali grandinė veiktų, būtina užtikrinti, kad PVM būtų sumokamas kiekvienoje civilinės apyvartos stadijoje ir ūkio subjektas turėtų teisę atskaityti būtent tą PVM dalį, kuri buvo sumokėta prieš tai vykusioje civilinės apyvartos stadijoje. Taigi, jei ankstesnėje stadijoje PVM nėra sumokamas, nutrūksta PVM sumokėjimo-atskaitymo grandinė ir taip iškreipiama PVM sistemos esmė. Dėl šios priežasties ūkio subjektas, į PVM atskaitą traukdamas PVM sumas ir žinodamas ar turėdamas galimybę žinoti, kad jos nebus sumokėtos, taip pat suvokia, kad nebeatlieka PVM sistemos tarpinės grandies funkcijos, o tiesiog dirbtinai sumažina mokėtiną pardavimo PVM sumą, taip gaudamas mokestinės naudos. Toks mokesčių mokėtojo elgesys negali būti pripažintas sąžiningu.

Atsakovė pažymėjo, jog šioje mokestinio ginčo byloje yra nustatinėjamas Pareiškėjos mokestinių prievolių įvykdymo teisingumas, o ikiteisminiame tyrime Nr. 06-1-02034-11 buvo sprendžiamas pareiškėjos direktoriaus Ž. V. baudžiamosios atsakomybės klausimas. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2007-05-28 sprendime administracinėje byloje Nr. A-6-238/2007 nurodė, kad pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reguliuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Šiuo atveju, nors pareiškėjos direktoriaus atžvilgiu ikiteisminis tyrimas ir buvo nutrauktas trūkstant įrodymų, jog būtent jis suklastojo dokumentus, tačiau nepaneigta, jog direktorius šiuos suklastotus dokumentus apskaitė savo vadovaujamoje įmonėje, t. y., į pareiškėjos buhalterinę apskaitą buvo įtrauktos tikrovės neatitinkančios PVM sąskaitos faktūros ir jų pagrindu suformuota 63538,40 Lt PVM atskaita bei 302564 Lt sąnaudos.

VMI prie FM taip pat pažymėjo, kad pareiškėja ginčijamu atveju nepateikė tinkamų dokumentų, kurių pagrindu mokesčių mokėtojo galimai patirtas išlaidas būtų galima pripažinti sąnaudomis, mažinančiomis apmokestinamąjį pelną. Kaip matyti iš dokumentų, Pareiškėja savo išlaidas grindžia UAB „VLD“ ir UAB „Darius Agro“ vardu pareiškėjai išrašytomis PVM sąskaitomis faktūromis. Pažymėtina, jog, nors nagrinėjamu atveju ginčo dėl to, ar realiai buvo teiktos prekės, nėra, tačiau, remiantis visuma aplinkybių, buvo konstatuota, kad būtent aukščiau paminėti Pareiškėjos kontrahentai (UAB „VLD“ ir UAB „Darius Agro“) netiekė prekių, užfiksuotų ginčo PVM sąskaitose faktūrose. Atsižvelgus į tai darytina išvada, kad nėra pagrindo 302564 Lt išlaid nurodytų šiose PVM sąskaitose faktūrose, laikyti realiomis (b. l. 38-40).

Proceso šalys teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 45, 48).

Skundas atmestinas.

Nustatyta, kad Klaipėdos apskrities VMI atliko UAB „Varateka” 2010 m. PVM ir pelno mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo bei sumokėjimo į biudžetą patikrinimą, kurio metu nustatė, kad bendrovė, pažeisdama 2001-11-06 Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo Nr. IX-574 6 str. 2 dalies, 13 straipsnio; 2002-03-05 Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo Nr. IX-751 (toliau - PVMĮ) 58 str. 1 dalies, 64 str. 1 dalies, 80 str. 1 dalies; 2001-12-20 Pelno mokesčio įstatymo Nr. lX-675 (toliau - PMĮ) 7 ir 11 straipsnių nuostatas, nepagrįstai į PVM atskaitą įtraukė ir leidžiamuose atskaitymuose apskaitė sumas pagal PVM sąskaitas faktūras, kuriose nurodytas ūkinių operacijų turinys ne toks, kaip nurodytas buhalterinės apskaitos dokumentuose. Patikrinimo rezultatai įforminti 2013-05-06 patikrinimo aktu Nr. A18-13, kuris patvirtintas Klaipėdos apskrities VMI 2013-07-04 sprendimu Nr. (6.5)-87 ir pareiškėjai nurodyta į biudžetą sumokėti 63 538 Lt PVM, 16 596 Lt PVM delspinigių, 6354 Lt PVM baudą, 45384 Lt pelno mokestį, 7913 Lt pelno mokesčio delspinigių ir 4538 Lt pelno mokesčio baudą (MGK byla, b. l. 15-17, 21-25).

VMI prie FM, išnagrinėjusi pareiškėjos skundą, 2013-09-04 sprendimu Nr. 69-117 patvirtino vietos mokesčių administratoriaus 2013-07-04 sprendimo Nr. (6.5)-87 nurodymus (MGK byla, b. l. 6-9).

Nesutikdama su centrinio mokesčių administratoriaus sprendimu, pareiškėja kreipėsi į MGK, kuri 2013-10-31 sprendimu Nr. S-174(7-190/2013) patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos 2013-09-04 sprendimą Nr. 69-117 (MGK byla, b. l. 99-108).

Mokestinis ginčas byloje kilo dėl to, ar mokesčių administratorius surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių pagrindu pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja, įsigydama prekes (kviečius ir rapsus) iš UAB „VLD” ir UAB „Darius ir Agro” ir sumokėdama šioms bendrovėms pirkimo PVM, žinojo ar turėjo galimybę žinoti, kad UAB „VLD” ir UAB „Darius ir Agro” nesumokės PVM į biudžetą, bei, kad minėtų ūkinių operacijų metu pareiškėja elgėsi nesąžiningai, dėl ko prarado teisę į 63 538 Lt pirkimo PVM atskaitą ir 302 564 Lt leidžiamus atskaitymus.

Pagal PVMĮ 58 straipsnio 1 dalį PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. PVMĮ 64 straipsnyje nustatyta, kad pirkimo PVM gali būti įtraukiamas į PVM atskaitą tik tuo atveju, jei PVM mokėtojas turi PVM sąskaitą faktūrą arba kitą šiame įstatyme nurodytą apskaitos dokumentą, kuris nustatyta tvarka gali būti arba turi būti naudojamas prekių tiekimui (paslaugų teikimui) įforminti. Minėto įstatymo straipsnio 9 dalies 1 punkte įtvirtinta, kad Mokesčių administravimo įstatymo nustatytais pagrindais PVM mokėtojo turimose PVM sąskaitose faktūrose nurodytos pirkimo PVM sumos negali būti atskaitomos neatsižvelgiant į tai, kad PVM sąskaita faktūra atitinka visus šiame straipsnyje nustatytus reikalavimus.

Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 10 straipsnyje nustatyta, kad mokesčių teisiniuose santykiuose viršenybė teikiama šių santykių dalyvių veiklos turiniui, o ne jos formaliai išraiškai.

Išplėstinė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2013-02-05 nutartyje administracinėje byloje Nr. A602-705/2013, apibendrindama Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, konstatavo, kad nacionalinės institucijos ir teismai turi teisę apmokestinamajam asmeniui atsisakyti suteikti teisę į atskaitą, jei atsižvelgiant į objektyvius įrodymus nustatoma: 1) sandoriai, kuriais grindžiama ši teisė, sudaryti piktnaudžiaujant arba 2) paties apmokestinamojo asmens sukčiavimas mokesčių srityje, arba 3) jei atsižvelgus į objektyvias aplinkybes, įrodoma, kad apmokestinamasis asmuo (pirkėjas) žinojo arba turėjo žinoti, jog įsigydamas prekes jis dalyvauja sandoryje, susijusiame su tiekėjo ar kito ūkio subjekto, dalyvaujančio šių tiekimų ar paslaugų grandinės pirkimo ar pardavimo sandoryje, atliktu sukčiavimu PVM srityje, net jeigu nagrinėjamas sandoris atitinka objektyvius kriterijus, kuriais grindžiamos apmokestinamojo asmens, veikiančio kaip tokio, atliekamo prekių tiekimo ir ekonominės veiklos sąvokos. Išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad pagal Teisingumo Teismo praktiką apmokestinamojo asmens piktnaudžiavimas, apmokestinamojo asmens sukčiavimas ir apmokestinamojo asmens dalyvavimas sukčiavime PVM srityje yra vienas nuo kito turinio prasme besiskiriantys atvejai, savarankiškai pagrindžiantys teisės į PVM atskaitą ribojimą.

Išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje taip pat pastebėjo, jog sąžiningumo koncepcija Teisingumo Teismo praktikoje toliau plėtojama (žr., pvz., 2012 m. gruodžio 6 d. sprendimą byloje Bonik, C-285/11, taip pat 2012 m. birželio 21 d. sprendimą sujungtose bylose Mahagében ir D?vid, C-80/11 ir C-142/11). Padarė išvadą, kad Teisingumo Teismas dėl sąžiningumo koncepcijos pasisako tuomet kai, kai sandorių tiekimo grandinėje susiduriama su apgaule atliktais teisei priešingais veiksmais, pavyzdžiui, su klaidingų deklaracijų pateikimu, neteisingų sąskaitų faktūrų išrašymu ar realių sandorių atlikimu turint tikslą nesumokėti iš PVM apmokestinamo sandorio gauto PVM, tai yra tikslingai siekiant pasisavinti PVM („karuselinio sukčiavimo“ atvejis) (žr., jau minėtus sprendimus bylose A. K. ir R. R.; Mahagében ir D?vid; Bonik ir kt.). Išplėstinė teisėjų kolegija vertino, kad dėl galimų sukčiavimo atvejų įvairovės jis gali būti konstatuotas tik kiekvienu konkrečiu atveju, ištyrus ir įvertinus visas nustatytas aplinkybes bei turimus įrodymus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius įrodinėjo ir vertino būtent vieną iš PVM atskaitą ribojančių aplinkybių- pareiškėjos žinojimą/turėjimą žinoti (sąžiningumą), kad ji įsigydama prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje. Šiuo aspektu prieš tai paminėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje išplėstinė teisėjų kolegija akcentavo, kad tokiu atveju yra privalu įrodyti, jog prekių tiekėjas ar paslaugų teikėjas sukčiavo PVM, kad prekių tiekimo ar paslaugų teikimo sandoris, iš kurio kylančią teisę į atskaitą siekiama paneigti, yra susijęs su sukčiavimu PVM ir kad asmuo, siekiantis pasinaudoti PVM atskaitos teise, įsigydamas prekes ir paslaugas, žinojo/turėjo žinoti apie tai. Žinodamas arba turėdamas žinoti, kad įsigydamas prekes ir paslaugas dalyvauja sandoryje, susijusiame su sukčiavimu PVM srityje, pirkėjas elgiasi nesąžiningai ir tampa sukčiaujančio pardavėjo bendrininku, o tai nesuderinama tiek su Lietuvos, tiek su Europos Sąjungos teise, todėl tokio asmens teisė į atskaitą gali būti paneigta. Minėtą teisiškai reikšmingą aplinkybę objektyviais įrodymais privalo pagrįsti mokesčių administratorius. Ji gali būti konstatuota tik objektyviai įvertinus realų nagrinėjamų sandorių pobūdį, jų prasmę, turinį ir paskirtį; sudarymo priežastis ir ekonominį kontekstą; taip pat pirkėjo ir pardavėjo veiksmus, turimus skolinius įsipareigojimus tiek sandorių metu, tiek iki ir po jų sudarymo; atsiskaitymo už sandorius formas; tiekiamų prekių ir teikiamų paslaugų pobūdį; teisinius, ekonominius, asmeninius sandoriuose dalyvaujančių subjektų ryšius ir pan.

Administracinių teismų praktikoje aiškinant įrodinėjimo naštos paskirstymo tarp šalių taisykles, yra konstatuota, kad nustačius, jog ūkinės operacijos (kai ji realiai yra įvykusi) turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose, tai mokesčių administratoriui sudaro pagrįstą pagrindą manyti, kad šiomis ūkinėmis operacijomis buvo arba galėjo būti piktnaudžiaujama (sukčiaujama) pridėtinės vertės mokesčio atžvilgiu bei reikalauti iš pirkėjo įrodyti tikrąjį ūkinės operacijos turinį: duomenis, apie tikrąjį ūkinės operacijos subjektą, suteikusį jam prekes ir/ar paslaugas, ir kitas reikšmingas aplinkybes bei įrodyti, kad jis nežinojo ir negalėjo žinoti, jog, įsigydamas prekes, jis dalyvavo į sukčiavimą pridėtinės vertės mokesčiu įtrauktame sandoryje. Šios teisiškai reikšmingos aplinkybės šalių gali būti įrodinėjamos bei paneigiamos visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, šiuos įrodymus vertinant pagal bendrąsias įrodymų vertinimo taisykles. Todėl šie klausimai, ar pirkėjas turi teisę, ar ne į pridėtinės vertės mokesčio atskaitą, priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių ir joje surinktų įrodymų visumos.

Išanalizavus ir įvertinus bylos medžiagą, matyti, kad nagrinėjamoje byloje ginčo dėl to, jog pareiškėjos su UAB „VLD“ ir UAB „Darius Agro“ sudaryti sandoriai (išrašytos PVM sąskaitos faktūros) atitinka formaliąsias sąlygas, nėra (šiuo, kaip pagrindiniu argumentu, savo skundą grindžia ir pareiškėja). Mokesčių administratorius iš esmės nepaneigė ir realaus prekių gavimo, tačiau šiuo atveju prekės (grūdai) gauti ne iš tų subjektų, kurie nurodyti ginčo sąskaitose faktūrose.

Mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad bendrovė 2010-09-06 įformino pirkimo-pardavimo sutartį Nr. B/N su UAB „VLD“ dėl kviečių pirkimo. 2010 m. rugsėjo mėn. pagal 4 UAB „VLD“ vardu išrašytas PVM sąskaitas faktūras (2010-09-06 Nr. 122, 2010-09-14 Nr. 123, 2010-09-24 Nr. 125 ir 2010-09-28 Nr. 124) buhalterinėje apskaitoje bendrovė apskaitė 195,245 t kviečių ir 21,311 t rapsų įsigijimą už 166 468,16 Lt, iš jų 28 891,17 Lt PVM. Už prekes bendrovė apmokėjo UAB „VLD” grynaisiais pinigais per atskaitingą asmenį direktorių Ž. V. pagal pinigų priėmimo kvitus (2010-09-06 N/S Nr. 122 - 42743,73 Lt; 2010-09-14 N/S Nr. 123 - 49934,86 Lt; 2010-09-24 N/S Nr. 125 - 31201,44 Lt; 2010-09-28 S/N Nr. 124 -42588,13 Lt). Iš UAB „VLD” įsigytus kviečius bendrovė pardavė UAB „Agrorodeo”, o rapsus - ŽŪB „Raseinių javai”. Bendrovė gautas pajamas apskaitė, PVM deklaracijoje už 2010 m. rugsėjo mėn. deklaravo pardavimo PVM, o į PVM atskaitą įtraukė 28 891,17 Lt pirkimo PVM pagal UAB „VLD” vardu išrašytas 4 PVM sąskaitas-faktūras, taip pat deklaravo veiklos pajamas, leidžiamiems atskaitymams priskirdama 137 576,99 Lt (166468,16 Lt - 28891,17 Lt) grūdų įsigijimo vertę (MGK byla, b. l. 26, 27-30, 31-34, 35-47, 89-94).

Bendrovė 2010-12-21 su UAB „Darius Agro“ sudarė grūdinių kultūrų (rapsų) pirkimo-pardavimo sutartį Nr. 10-12-21 (MGK b. l. 48). Pagal UAB „Darius Agro“ vardu išrašytą 2010-12-22 PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nenurodyta serija ir numeris, apskaitė 103,440 t rapsų pirkimą už 199 634,03 Lt, iš jų 34 647,23 Lt PVM (MGK b. l. 49). Už prekes apmokėjo grynaisiais pinigais pagal 2011-01-06 pinigų priėmimo kvitą DAR Nr. 01-06 per atskaitingą asmenį – direktorių Ž. V. (MGK b. l. 50). Iš UAB „Darius Agro“ pirktus rapsus bendrovė pardavė UAB „Litbroma“ už 202 763,08 Lt, iš jų 35190,29 Lt PVM, už prekes pirkėjas bendrovei sumokėjo 2010-12-28 mokėjimo nurodymu (MGK b.l. 53-54, 55). Bendrovė iš UAB „Darius Agro“ gautas pajamas apskaitė, pateiktoje PVM deklaracijoje už 2010 m. gruodžio mėn. deklaravo pardavimo PVM, o į PVM atskaitą įtraukė 34 647,23 Lt pirkimo PVM pagal UAB „Darius Agro“ vardu išrašytą PVM sąskaitą faktūrą, taip pat leidžiamiems atskaitymams priskyrė 164 986,80 Lt rapsų įsigijimo vertę (MGK b. l. 89-94).

Mokestinio patikrinimo metu taip pat buvo remiamasi Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Klaipėdos apygardos valdyboje 2011-08-12 pradėto ikiteisminio tyrimo Nr. 06-1-02034-11 dėl UAB „Varateka“ direktoriaus Ž. V. galimo buhalterinių dokumentų klastojimo, apgaulingo apskaitos tvarkymo, sukčiavimo, turto pasisavinimo pagal požymius nusikaltimų, numatytų LR BK 183 str. 2 d., 182 str. 2 d., 222 str. 1 d. ir 300 str. 1 d., medžiaga. Klaipėdos apygardos prokuratūra 2013-01-11 Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-02034-11 konstatavo, jog 2010-09-06 tarp bendrovės ir UAB „VLD“ pasirašyta sutartis dėl kviečių ir rapsų pirkimo, 2010-12-21 pirkimo pardavimo sutartis dėl rapsų pirkimo tarp bendrovės ir UAB „Darius Agro“, šių pirkimo pardavimo sutarčių pagrindu į bendrovės buhalterinę apskaitą įtrauktos UAB „VLD“ 2010 m. rugsėjo mėn. PVM sąskaitos-faktūros (Nr. 122, Nr. 123, Nr. 124, Nr. 125) ir UAB „Darius Agro“ 2010-12-22 PVM sąskaita-faktūra (be serijos ir Nr.), 2010-09-24 pinigų priėmimo kvitas Nr. 125, 2010-09-28 pinigų priėmimo kvitas Nr. 124, 2010-09-14 pinigų priėmimo kvitas Nr. 123, 2010-09-06 pinigų priėmimo kvitas Nr. 122, 2011-01-06 pinigų priėmimo kvitas DAR Nr. 01-06 buvo suklastoti, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nesurinkta pakankamai duomenų, jog šią nusikalstamą veiką, numatytą LR BK 300 str. 1 d., padarė Ž. V., todėl ikiteisminį tyrimį jo atžvilgiu nutraukė (MGK b. l. 58-62).

Patikrinimo metu mokesčių administratorius nustatė, kad UAB „VLD“ įregistruota 2006-12-22, PVM mokėtoja buvo nuo 2007-02-12 iki 2011-01-24. 2010 m. deklaruota faktiškai vykdoma veikla - didmeninė prekyba. Nuo 2011-12-08 iki 2012-03-14 UAB „VLD“ buvo suteiktas bankrutuojančios įmonės statusas, o nuo 2012-03-14 - bankrutavusios. UAB „VLD“ pateiktoje PVM deklaracijoje už 2010 m. rugsėjo mėn. PVM apmokestinamų sandorių bei pardavimo PVM nedeklaravo. Bendrovės pateiktose 2010-09-06 pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. B/N, PVM sąskaitose faktūrose ir pinigų priėmimo kvituose nurodyta, kad UAB „VLD“ atstovavo direktorius L. L., kuris minėtoje bendrovėje dirbo nuo 2007-02-05 iki 2010-11-01.

Ikiteisiminio tyrimo metu UAB „VLD“ akcininkas R. G. 2011-09-06 liudytojo apklausos protokole nurodė, kad iki 2011 m. liepos mėn. UAB „VLD“ direktoriumi buvo L. L., tačiau nuo 2009 m. rugsėjo mėn., kai buvo atliktos kratos bei paimta bendrovės dokumentacija, bendrovė jokios veiklos nebevykdė. R. G. taip pat nurodė, kad UAB „VLD“ niekada neprekiavo jokiais grūdais, tame tarpe kviečiais ir rapsais. Nurodė ir tai, kad 2010 m. spalio mėnesį L. L. telefonu jam pranešė, jog išvyksta gyventi į Angliją, todėl jam perduos UAB „VLD“ dokumentus ir antspaudą. Liudytojo teigimu, UAB „VLD“ antspaudo ir blankų jis nenaudojo ir kitiems asmenims nedavė (MGK b.l. 64-65).

Pareiškėjos pateiktoje 2010-12-21 pirkimo-pardavimo sutartyje Nr. 10-12-21 dėl rapsų pirkimo iš UAB „Darius Agro“, 2010-12-22 PVM sąskaitoje faktūroje ir 2011-01-06 pinigų priėmimo kvite DAR Nr. 01-06 nurodyta, kad UAB „Darius Agro“ atstovavo direktorius D. B.. Ikiteisminio tyrimo metu atlikus paiešką centriniame duomenų banke ir VĮ „Registrų centras“ duomenų bazėse, nustatyta, kad UAB „Darius Agro“, įmonės kodas 301067695, registruotos Norių k., Vaškų sen., Pasvalio r., direktorius yra D. R., o D. B. minėtoje įmonėje direktoriaus ar kitose pareigose nėra dirbęs.

Atlikus UAB „Darius Agro“ operatyvų patikrinimą, nustatyta, kad bendrovė užsiima grūdinių kultūrų prekyba, tačiau laikotarpiu nuo 2010-01-01 iki 2011-08-09 buvo sudariusi sutartis tik dėl grūdų supirkimo ir pardavimo. Šios bendrovės buhalterinėje apskaitoje nėra fiksuotas rapsų pardavimas PVM sąskaitomis faktūromis ir grynųjų pinigų gavimas už parduotą rapsą (MGK b. l. 79-81, 82).

UAB „Darius Agro“ direktorius D. R. 2011-09-13 liudytojo apklausos protokole nurodė, kad jo vadovaujama bendrovė 2010 metais nepardavė grūdų Klaipėdos rajone esančioms bendrovėms ar įmonėms, su UAB „Varateka“ neturėjo jokių prekybos sandorių, jos direktorius Ž. V. jam nėra žinomas. Atkreipė dėmesį, kad aptariamuose dokumentuose yra ne UAB „Darius Agro“ antspaudas, o D. B. bendrovėje niekada nedirbo. Taip pat pažymėjo, jog tokių blankų UAB „Darius Agro“ nenaudoja, PVM sąskaitas faktūras rašo kompiuteriu, visus pinigus už parduotus grūdus gauna tik banko pavedimais ir pinigų priėmimo kvitų neišrašo (MGK b.l. 68-69).

Bendrovės direktorius Ž. V. paaiškinime mokesčių administratoriui nurodė, kad 2010-09-06 ir 2010-12-21 pirkimo - pardavimo sutartis, pagal kurias UAB „Varateka“ iš UAB „VLD“ ir UAB „Darius Agro“ nupirko grūdus, pasiūlė sudaryti UAB „VLD“ direktorius L. L. ir UAB „Darius Agro“ direktorius D. B. Kadangi praėjo daug laiko, nepamena, kokiu būdu grūdų pardavėjai kreipėsi į jį dėl sandorių sudarymo - telefonu, ar atvyko į biurą. Apie tai, kad jo bendrovė perka grūdus, sandorių partneriai galėjo sužinoti iš skelbimų spaudoje arba iš kitų tiekėjų. Teigė, kad pirkimo - pardavimo sutartis abiem atvejais surašė pats, nes turėjo pasiruošęs sutarties formą, kurią naudojo ir kitiems sandoriams sudaryti. Į sutarties formą įrašė pardavėjų pateiktus duomenis, atspausdino ir, pasirašęs jose, perdavė L. L. ir D. B., o pastarieji jas grąžino su savo parašais ir įmonių antspaudais. Grūdus atvežė pardavėjai savo transportu - tai buvo sunkvežimiai, tačiau kokie - neprisimena. Grūdai buvo iškrauti sandėliuose Vidmantuose, o iškraunant be jo dalyvavo sunkvežimių vairuotojai ir UAB „VLD“ bei UAB „Darius Agro“ direktoriai. Pinigus už grūdus sumokėjo L. L. ir D. B., su kitais pardavėjų darbuotojais nebendravo. Ž. V. nurodė ir tai, kad 2010 m. ir 2011 m. UAB „Varateka“ neturint lėšų už prekes ir paslaugas mokėjo iš savo asmeninių lėšų, suteikdamas įmonei tikslines paskolas, kurias ji grąžindavo gavusi pajamų (MGK b. l. 56).

Bendrovės direktorius Ž. V. paaiškinime (2013-05-02 reg. Nr. D1-3283), atsakydamas į Inspekcijos darbuotojos 2013-04-26 klausimus, susijusius su ginčo sandoriais, patikslino, kad prekės iš UAB „VLD“ ir UAB „Darius Agro“ buvo atgabentos ir išktautos sandėlio patalpose Kvietinių kaime, Klaipėdos r. Sandėlio patalpomis bendrovė naudojosi nuomos sutarties pagrindu. Taip pat Ž. V. nurodė, kad jis domėjosi UAB „VLD“ ir UAB „Darius Agro“ veikla bei jų vadovais, patikrindamas informaciją internetu VMI ir Registrų centro internetiniuose puslapiuose. Perkant prekes iš UAB „VLD“ ir UAB „Darius Agro“ kokybės sertifikatų nereikalavo, nes jie nėra privalomi (MGK b. l. 57).

Šios nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad bendrovės kontrahentai sukčiavo PVM, t. y. jų vardu buvo išrašytos PVM sąskaitos faktūros, nors realiai buhalterinės apskaitos dokumentuose nurodytas prekių tiekimas tarp juose nurodytų asmenų neįvyko, taip siekiant sudaryti sąlygas bendrovei neteisėtai pasinaudoti teise į PVM atskaitą.

Bylos medžiaga taip pat patvirtina, kad pareiškėja nesiėmė visų protingų priemonių savo veiklos partnerių veiklos teisėtumui patikrinti. Iš bendrovės direktoriaus Ž. V. paaiškinimo matyti, kad jis neprašė pateikti įrodymų, jog prekes siūlantys asmenys atstovauja jų nurodytas bendroves. Tai, kad duomenis apie kontrahentus pareiškėjos direktorius tikrino VMI ir VĮ „Registrų centras“ duomenų bazėse, pagrįstai mokesčio administratoriaus įvertinta kaip nepakankami veiksmai, siekiant įsitikinti sandorio dalyvių veiklos teisėtumu. Priešingai, remiantis bylos rašytiniais įrodymais, darytina išvada, kad bendrovei (jos direktoriui) buvo žinomi asmenys, pateiktuose buhalteriniuose dokumentuose nurodyti kaip pardavėjai, tačiau bendrovė nepateikė konkrečios informacijos apie juos (2013-01-11 nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą Nr. 06-1-02034-11 konstatuota, jog bendrovės direktorius atsisakė duoti bet kokius parodymus, susijusius su pareikštu įtarimu). Pareiškėja nepateikė ir krovinio gabenimo važtaraščių, nors, kaip matyti, pervežimai buvo nevienkartiniai, o įsigytų prekių kiekis didelis. Nesant krovinio gabenimą patvirtinančių dokumentų, mokesčių administratorius neturėjo galimybės nustatyti, kas ir kada suteikė transporto paslaugas ir, iš kur buvo vežami grūdai į Ž. V. nurodytą sandėliavimo vietą. Taigi, mokesčių administratorius pagal mokestiniame tyrime surinktą informaciją neturėjo galimybių identifikuoti UAB „VLD“ ir UAB „Darius Agro“ vardu sandorius vykdžiusių asmenų.

Abejonių kontrahentų veiklos teisėtumu kelia ir atsiskaitymo už prekes būdas. Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsiskaitymas už grūdus buvo vykdomas tik grynaisiais pinigais. Nei pirkimo-pardavimo sutartyse, nei PVM sąskaitose faktūrose grūdų pardavėjų atsiskaitomosios sąskaitos nenurodytos, nors bendrovės pateiktose pirkimo-pardavimo sutartyse buvo numatytas apmokėjimas už prekes ir pavedimu.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad šioje byloje surinkta pakankamai duomenų, kurie leidžia teigti, jog bendrovės kontrahentai sukčiavo PVM, o bendrovė nesiėmė pakankamų priemonių, kad įsitikintų nedalyvaujanti PVM sukčiavime.

Pareiškėjos skundo argumentas, kad ikiteisminis tyrimas jos direktoriaus atžvilgiu buvo nutrauktas, neturi įtakos jos mokestinėms prievolėms, nes mokestinė atsakomybė ir baudžiamoji atsakomybė kyla iš skirtingas teisės šakas reglamentuojančių teisės aktų normų, todėl mokestinė atsakomybė gali kilti nepriklausomai nuo kitų bylų baigties. Be to nepaneigta, kad į pareiškėjos buhalterinę apskaitą buvo įtrauktos tikrovės neatitinkančios PVM sąskaitos faktūros ir jų pagrindu suformuota PVM atskaita bei sąnaudos.

Taigi, apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad ginčo sandoriai vykdyti su įmonėmis, kurios veiklos nevykdė, pardavimo PVM nedeklaravo ir nesumokėjo į biudžetą, sandoriai įvyko ne tomis sąlygomis ir aplinkybėmis, kurios nurodytos apskaitos dokumentuose, t. y. realiai sandoriai įvyko ne tarp dokumentuose nurodytų ūkio subjektų, dokumentai, kurie neatitinka jų įforminimo reikalavimų, nepatvirtina ūkinių operacijų fakto ar jos įvyko būtent tokiomis aplinkybėmis, kurios atspindėtos buhalterinės apskaitos dokumentuose. Pagal PVM sąskaitas faktūras neįmanoma identifikuoti tarp kokių ūkio subjektų jie įvyko, todėl tokios PVM sąskaitos faktūros pagrįstai mokesčių administratoriaus įvertintos kaip neturinčios juridinės galios.

Pareiškėjai neįrodžius savo teiginių dėl aptartų ūkinių operacijų realumo, t. y., jog jos įvyko PVM sąskaitose faktūrose nurodytomis aplinkybėmis, bei savo sąžiningumo, pagrįstumo, o byloje surinkti įrodymai paneigia šiuos pareiškėjos teiginius bei atitinkamai pagrindžia mokesčių administratoriaus išvadas dėl mokestinės prievolės atsiradimo.

Vadovaujantis PMĮ 2 straipsnio 24 punktu, apskaičiuojant apmokestinamąjį pelną, patirtomis sąnaudomis laikomas sunaudotas turtas bei suteiktų paslaugų kaina ar įsipareigojimų tiekėjams (rangovams) išlaidos, susijusios su per ataskaitinį laikotarpį uždirbtomis pajamomis. PMĮ 11 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad išlaidos, kurių pagrindu pripažįstamos sąnaudos, gali būti grindžiamos tik juridinę galią turinčiais dokumentais, kurie privalo turėti visus buhalterinę apskaitą reglamentuojančių teisės aktų nustatytus privalomus apskaitos dokumentų rekvizitus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad „aplinkybė, jog buhalterinės apskaitos dokumentai (nagrinėjamu atveju – PVM sąskaitos faktūros), kuriais grindžiama mokesčių mokėtojo teisė apskaičiuojant pelno mokestį iš bendrųjų pajamų atimti tam tikras sąnaudas, neatspindi tikrojo ūkinės operacijos turinio, per se (pati savaime) leidžia preziumuoti juridinį faktą, kad asmuo, remdamasis šiais buhalteriniais apskaitos dokumentais (PVM sąskaitomis faktūromis) bei juose užfiksuotais duomenimis, negali pripažinti (pagrįsti) pelno mokestį mažinančių sąnaudų. Tokiu atveju mokesčių mokėtojas, analogiškai kaip ir įrodinėdamas savo teisę į PVM atskaitą pagal atitinkamas PVM sąskaitas faktūras, turi pateikti įrodymus (įrodyti) juridinius faktus, kurie suteikia jam teisę į sąnaudų nurašymą – įsigytų prekių (paslaugų) rūšį, kiekį, vertę, prekės pardavėją (paslaugų teikėją) ir kitas su išlaidų, patirtų uždirbant pajamas, susidarymu susijusias aplinkybes“ (žr. 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-2268/2011).

Nagrinėjamu atveju, kaip jau buvo minėta, pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, paneigiančių mokesčių administratoriaus išvadas bei pagrindžiančių ūkinių operacijų su UAB „VLD“, ir UAB „Darius Agro“ realumą bei savo sąžiningumą. Teismo vertinimu, šiame mokestiniame ginče surinkta pakankamai įrodymų, kad realiai prekių pardavimo veiksmų pardavėjai neatliko, todėl nesant jokių įrodymų, patvirtinančių dokumentuose nurodytų ūkinių operacijų realumą, nėra pagrindo teigti, kad atsiskaityta buvo būtent už dokumentuose nurodytas prekes (kviečius ir rapsus) ir tai sieti su pareiškėjos vykdyta apmokestinamąja veikla. Kadangi pareiškėja neįrodė, iš ko realiai buvo įsigyta produkcija, o jos pateiktų dokumentų pagrindu negalima nustatyti, ar tai buvo tikra to turto vertė, kokia buvo savikaina ir kt., konstatuotina, kad nėra pagrindo 302 564 Lt išlaidų, nurodytų ginčo PVM sąskaitose faktūrose, laikyti pareiškėjos realiai patirtomis sąnaudomis, mažinančiomis jos apmokestinamąjį pelną.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai nepripažino UAB „Varateka“ teisės į PVM atskaitą bei leidžiamus atskaitymus pagal ginčo PVM sąskaitas faktūras ir pagrįstai papildomai apskaičiavo ir nurodė sumokėti 63 538 Lt PVM, 45 384 Lt pelno mokestį bei, remiantis MAĮ 96-98 straipsnių nuostatomis pareiškėjai pagrįstai nurodė sumokėti 16 596 Lt PVM ir 7 913 Lt PM delspinigius, o remiantis MAĮ 139 straipsnio 1 dalimi - 10 proc. papildomai apskaičiuotų mokesčių 6 354 Lt PVM ir 4 538 Lt pelno mokesčio baudą. Todėl tenkinti pareiškėjos skundą, remiantis jame nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Pareiškėjos skundas atmestinas kaip nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad sumokėtas žyminis mokestis arba jo dalis grąžinami, kai sumokėta daugiau mokesčio, negu reikia pagal įstatymą. Pagal to paties įstatymo 39 straipsnio 1 dalį administracinėse bylose už kiekvieną skundą (prašymą), nepaisant to, kiek jam keliama reikalavimų, mokamas 100 litų žyminis mokestis, išskyrus išimtis, nurodytas šio įstatymo 40 ir 41 straipsniuose.

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja už skundo padavimą sumokėjo daugiau mokesčio, negu priklauso pagal įstatymą: vietoje 100 Lt, sumokėjo 144 Lt (b. l. 5). Dėl šios priežasties, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu, pareiškėjai grąžintina 44 litai žyminio mokesčio permokos.

Teisėja, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 42 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, ,

Rezoliucinė dalis

nusprendė:

Pareiškėjos UAB „Varateka“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Grąžinti pareiškėjai UAB „Varateka“ 44 (keturiasdešimt keturis) litus žyminio mokesčio permoką.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Ina Kirkutienė