Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aušra Baubienė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditorės A. L. atskirąjį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo 2019 m. rugsėjo 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. L2-6221-470/2019 pagal kreditorės A. L. pareiškimą dėl teismo įsakymo išdavimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

2. Kartu kreditorė pareiškė prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininko turto areštą. Nurodė, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo įsakymo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, kadangi skolos suma didelė, skolininkas atsisako grąžinti skolą, vengia bendrauti, spręsti ginčą, mano, kad skolos iš viso negrąžins (b. l. 2).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šie klausimai sprendžiami vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrinama ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis, 338 straipsnis). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

10. Nagrinėjamoje byloje kreditorė reiškia piniginį reikalavimą skolininkui, kuris kildinamasis iš kreditorės A. L. su skolininku E. M. 2018 m. spalio 9 d. sudarytos paskolos sutarties 15 000 Eur sumai (b. l. 3). Kreditorė savo reikalavimo užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininko turto areštą. Teismui netenkinus šio prašymo su tokia nutartimi nesutinka kreditorė, atskirajame skunde nurodydama, kad teismas netinkamai sprendė apie pagrindų taikyti laikinąsias apsaugos priemones nebuvimą (CPK 144 straipsnio 1 dalis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

11. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos įtvirtintos CPK 144 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią teismas byloje dalyvaujančių ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

12. Teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad egzistuoja du pagrindai taikyti laikinąsias apsaugos priemones: 1) tikėtinas ieškinio pagrįstumas; 2) realios grėsmės būsimam teismo sprendimui įvykdyti egzistavimas, kurią privalo įrodyti dalyvaujantis byloje ar kitas suinteresuotas asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. liepos 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1235/2014, 2017 m. sausio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-63-516/2017, kt.). Tiek CPK 144 straipsnio formuluotė, tiek ją aiškinanti teismų praktika leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas galimas tik egzistuojant abiems šioms sąlygoms. Tai reiškia, kad ir tikėtinai pagrįsti reikalavimai, nesant grėsmės teismo sprendimo įvykdymui, nesudaro pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

13. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi nustatė, kad kreditorė įrodė tik vieną laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – t. y. tikėtinai pagrindė savo reikalavimą, kas buvo patvirtinta priimtu teismo įsakymu, kuriuo nutarta išieškoti iš skolininko 15 000 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, sumokėtą žyminį mokestį, bei bylinėjimosi išlaidas. Tačiau teismas sprendė, kad kreditorė neįrodė, kad kyla grėsmė, jog galimas teismo sprendimo įvykdymas dėl skolininko veiksmų gali būti neįvykdomas ar jo vykdymas apsunkintas. Apeliantė, nesutikdama su nutartimi, skunde nurodo, kad teismas be pagrindo vertino, jog kreditorė neįrodė grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui.

14. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl grėsmės kreditorei palankaus teismo sprendimo įvykdymui egzistavimo pažymėjo, jog reiškiamo ieškinio suma negali būti pagrindu taikyti laikinųjų apsaugos priemonių. Teismo vertinimu, kreditorė neįrodė, kad jos reiškiamo reikalavimo suma yra didelė skolininkui (15 000 Eur). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje nesant duomenų apie skolininko turtinę padėtį, taip pat duomenų apie galimą skolininko nesąžiningumą, iš kurio būtų galima spręsti, kad jis neketina vykdyti kreditorei palankaus teismo sprendimo, sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais.

15. Pažymėtina, kad CPK nuostatos neįtvirtina jokių pavyzdinių kriterijų sąrašo, kuriais remdamasis teismas galėtų nuspręsti, ar byloje kyla teismo sprendimo neįvykdymo rizika. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik įvertinus kiekvienos atskiros situacijos faktines aplinkybes. Kai byloje pareikšti turtinio pobūdžio reikalavimai, laikinųjų apsaugos priemonių taikymui paprastai reikšminga ieškinio suma, atsakovo turtinė padėtis, jo turtinės padėties pokyčio perspektyvos, jo elgesys iki bylos iškėlimo ir jos nagrinėjimo metu ir t. t. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti vertinama paminėtų aplinkybių visuma, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms.

16. Vertinant apeliantės argumentus apie tai, kad reiškiamų reikalavimų suma skolininkui, kaip fiziniam asmeniui, laikytina didele, pirmiausia nurodytina, kad aktualioje Lietuvos apeliacinio teismo formuojamoje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje laikoma, jog laikinųjų apsaugos priemonių institutas nėra skirtas materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi. Laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis – asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, didesnio ar mažesnio masto teisių ir interesų varžymas, o tai suponuoja šio instituto taikymo išimtinumą. Disponavimo turtu ribojimų nustatymo iki ginčo išsprendimo iš esmės paskirtis yra konservacinė (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017), o jų tikslas – išsaugoti antrosios ginčo šalies (atsakovo) turtą, jeigu kyla labiau tikėtina grėsmė, kad jis gali būti perleistas turint siekį išvengti atsiskaitymų su savo kreditoriais ar prievolių jiems vykdymo. Tiek nacionalinis teisinis reglamentavimas, tiek ir tarptautinis, Lietuvai privalomas teisinis reglamentavimas tokių aplinkybių, kaip prievolės kreditoriui nevykdymas ar nepalanki skolininko (atsakovo) turtinė padėtis, nesuabsoliutina ir nepriskiria jų prie savaime patvirtinančių grėsmę teismo sprendimo įvykdymui (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. liepos 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-995-464/2018; 2018 m. rugsėjo 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1156-464/2018). Todėl laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (žr. pvz. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. rugpjūčio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1073-464/2017 ir kt.). Akivaizdu, kad spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, į nurodytą teismų praktiką atsižvelgė ir pirmosios instancijos teismas.

17. Nurodytina, kad asmens nesąžiningumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atveju teisės aktai nepreziumuoja, todėl šio išimtinio ir itin antrosios ginčo šalies interesus varžančio procesinio instituto taikymas galimas tik tuomet, kai jo taikymo prašantis asmuo pateikia konkrečių duomenų apie atsakovo nesąžiningą elgesį, apie jo atliktus ar atliekamus veiksmus (turimo turto slėpimas, perleidimas kitiems asmenims bet kokia forma, įkeitimas ar jo apsunkinimas bet kokia kita forma ir pan.). Tai be kita ko, reiškia, kad tik esant duomenų, kad atsakovas atlieka/ketina atlikti veiksmus, apsunkinančius jai galimai nepalankaus teismo sprendimo įvykdymą, ši aplinkybė, kartu su faktu, kad ieškinio reikalavimo suma atsakovui yra didelė, neabejotinai padidintų teismo sprendimo neįvykdymo riziką, nes sprendimas dėl mažos sumos priteisimo galėtų būti įvykdytas laiko perspektyvoje ir iš gaunamų atsakovo pajamų.

18. Nagrinėjamu atveju kreditorė skolininko nesąžiningumą įrodinėjo būtent faktais, kad skolininkas, vengia mokėti skolą, į raginimus ją grąžinti nereaguoja. Teismas šiuos teiginius vertina kaip deklaratyvius ir neįrodančius skolininko ketinimo paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar pinigines lėšas, turint tikslą eliminuoti bet kokią galimybę ateityje įvykdyti apeliantės naudai priimtą teismo sprendimą. Apeliantė jokių papildomų argumentų nenurodė ir nepateikė jokių papildomų įrodymų nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui, nors būtent jai teko tokios aplinkybės įrodinėjimo pareiga (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis).

19. Pripažinus, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymui užtenka tik bet kokios teorinės galimybės, jog jų nesiėmus galėtų kilti pavojus tinkamam teismo sprendimo įvykdymui, būtų iškreipta laikinųjų apsaugos priemonių, kaip išimtinės procesinės priemonės, esmė, pažeisti proporcingumo, teisingumo ir protingumo principai, nes tokių priemonių galėtų būti imamasi iš esmės kiekvienoje byloje, kurioje pareikšti piniginiai reikalavimai.

20. Papildomai pažymėtina, kad Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. spalio 28 d. nutartimi teismo įsakymas buvo panaikintas, teismui priėmus ieškinį. Ši teismo nutartis patvirtina, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teisinio konflikto tarp šalių egzistavimą, tačiau jis neįrodo, kad dėl tokio konflikto gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas teismo sprendimo įvykdymas, jis papildomai nepatvirtina, kad pagrindas skolininko atžvilgiu taikyti laikinąsias apsaugos priemones egzistuoja.

21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atskirasis skundas netenkinamas, Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartis, kuria netenkintas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

22. LR CPK 96 str. 6 d. nustatyta, kad jeigu iš šalies pagal šį straipsnį į valstybės biudžetą išieškotina bendra suma yra mažesnė už teisingumo ministro kartu su finansų ministru nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, teismas tokios sumos nepriteisia ir ji nėra išieškoma. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, kurio pakeitimas įsigaliojo 2015 m. sausio 1 d., nustatyta, kad minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma yra 3 eurai. Atmetus apeliantės atskirąjį skundą, iš apeliantės A. L. į valstybės biudžetą priteisiamos 7,16 Eur išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 2 dalis).

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo Alytaus rūmų 2019 m. rugsėjo 18 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš A. L. (asmens kodas – (duomenys neskelbtini) 7,16 Eur (septynis eurus ir 16 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šią sumą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), nurodant juridinio asmens kodą – (duomenys neskelbtini), banką – AB „Swedbank“, įmokos kodą – (duomenys neskelbtini), mokėjimo paskirtį – bylinėjimosi išlaidos.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.