- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-03-10
- Bylos Nr.
- 1A-269-190-2011
- Teisminio proceso Nr.
- 1-18-1-01258-2010-0
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vladislavas Lenčikas (pirm.), Teresėlė Kazlauskienė, Zenonas Birštonas
- Nuteistasis
- S. S.
- Nukentėjusysis
- L. L.
- Advokatai
- Irena Vaitiekaitienė
Pranešėjas Vladislavas Lenčikas Baudžiamoji byla Nr. 1A – 269-190/2011
Teisėjas Artūras Pažarskis Teisminio proceso Nr. 1-18-1-01258-2010-0
2011 m. kovo 10 d.
Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vladislavo Lenčiko,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo S. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nuosprendžio, kuriuo S. S. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. ir nuteistas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 9 mėnesiams, bausmę atliekant pataisos namuose.
Tenkintas civilinis ieškinys ir iš S. S. priteista 400 Lt (keturi šimtai litų) L. L. turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
S. S. nuteistas už tai, kad atvirai pagrobė svetimą turtą, o būtent: jis, 2010-07-24 apie 18.50 val., važiuodamas 16-o maršruto troleibusu, priėjęs prie troleibuso gale sėdėjusios nukentėjusiosios L. L., dešine ranka griebė už ant jos kaklo kabojusios auksinės grandinėlės, 400 Lt vertės, ir ją nutraukė, o troleibusui sustojus viešojo transporto stotelėje „Parodų rūmai“, esančioje Laisvės pr. 8, Vilniuje, iš jo išlipo ir iš įvykio vietos pasišalino, tokiu būdu atvirai pagrobė svetimą - nukentėjusiajai L. L. priklausantį 400 Lt vertės turtą.
Žemesnės instancijos teismas
Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė išvadą, kad kaltinamasis atvirai pagrobė svetimą, nukentėjusiajai priklausantį turtą – auksinę grandinėlę. Teismas pažymėjo, jog kaltinamasis kaltu prisipažino, parodė, kad 16 maršruto troleibuse nutraukė nuo nukentėjusiosios kaklo auksinę grandinėlę ir pabėgo. Savo parodymus jis patvirtino parodymų vietoje metu. Analogiškas įvykio aplinkybes nurodė ir nukentėjusioji, kuri vėliau ikiteisminio tyrimo metu atpažino kaltinamąjį kaip asmenį, kuris nuplėšė nuo jos kaklo grandinėlę. Apylinkės teismas konstatavo, jog nusikaltimo kvalifikuojantis požymis – turtas pagrobtas atvirai – yra įrodytas. Atvira vagyste laikytinas toks turto pagrobimas, kai kaltininkas paima svetimą turtą matant savininkui ar kitiems asmenims, suprasdamas, kad šie supranta jo veiksmų neteisėtumą. Iš kaltinamojo ir nukentėjusiosios parodymų matyti, kad kaltinamasis grandinėlę nuo kaklo nutraukė dienos metu, būdamas viešoje vietoje, maršrutiniame troleibuse, jaučiant ir matant nukentėjusiajai. Taigi, teismas padarė išvadą, jog kaltinamasis svetimą turtą pagrobė suvokdamas, kad nukentėjusioji supranta jo veiksmų neteisėtumą. Kaltinamasis veikė tiesiogine tyčia, kadangi jis suprato, kad atvirai grobia svetimą turtą, suprato, kad jo veiksmai yra nusikalstami ir norėjo taip veikti. Nusikalstama veika yra baigta, nes kaltinamasis realiai disponavo pagrobtu turtu, kurį realizavo. Atsižvelgiant į aukščiau išvardintas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog kaltinamojo nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal LR BK 178 str. 2 d.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis S. S. prašo jo padarytą nusikalstamą veiką perkvalifikuoti iš Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. į Lietuvos Respublikos BK 178 str.1 d. Taip pat prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis tai, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi bei padėjo išaiškinti šią veiką ir atsižvelgiant į tai skirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę (Lietuvos Respublikos BK 62 str.).
Anot apelianto, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino baudžiamosios bylos aplinkybes ir skyrė jam per griežtą bausmę. S. S. teigia, jog jo padaryti veiksmai netinkamai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., nes jis nesibrovė į svetimą patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, taip pat nepadarė kišenvagystės, jis nukentėjusiosios grandinėlę paprasčiausiai pavogė nutraukdamas ją nuo L. L. kaklo. Be to, jis nukentėjusiosios atžvilgiu nenaudojo jokio smurto.
S. S. skunde taip pat atkreipia dėmesį, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailėjosi, teismo posėdžio metu atsiprašė nukentėjusiosios ir pažada jai atlyginti padarytą žalą. Pažymi, jog L. L. posėdyje parodė, jog ji suinteresuota tik turtinės žalos atlyginimu ir nepasisakė dėl jam skirtinos bausmės dydžio.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis S. S. ir jo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo S. S. apeliacinis skundas atmestinas.
Pirmosios instancijos teismo nuosprendis, priimtas S. S. atžvilgiu, yra pagrįstas ir teisėtas, teismo išvados dėl nuteistojo kaltumo yra grindžiamos ikiteisminio tyrimo metu surinktais faktiniais duomenimis, kurie buvo tinkamai ištirti teisme bei aptarti nuosprendyje. Teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, S. S. kaltę grindė įrodymais, nepažeisdamas įrodymų vertinimo nuostatų, numatytų Lietuvos Respublikos BPK 20 str.
Nuteistasis tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, tiek ir apeliaciniame skunde neneigia 2010-07-24, važiuodamas 16-o maršruto troleibusu, priėjęs prie nukentėjusiosios L. L., dešine ranka griebęs už ant jos kaklo kabojusios auksinės grandinėlės, ją nutraukė, o troleibusui sustojus iš jo išlipo ir iš įvykio vietos pasišalino. Tačiau apeliantas skunde teigia, jog jo padaryti veiksmai netinkamai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d., nes jis nesibrovė į svetimą patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, taip pat nepadarė kišenvagystės. Toks S. S. teiginys yra nepagrįstas, nes nei įsibrovimas į patalpą, saugyklą ar saugomą teritoriją, nei kišenvagystė jam inkriminuoti nebuvo, be to baudžiamoji atsakomybė pagal Lietuvos Respublikos 178 str. 2 d. kyla ne tik už apelianto išvardintų vagystės kvalifikuojančių požymių padarymą, bet ir už atvirą svetimo turto vagystę.
Atvirosios vagystės esminis požymis yra kaltininko veiksmų atvirumas. Vagystė yra laikoma atvira tada, kai kaltininkas veikia viešai, esant savininkui ir kitiems asmenims, nesantiems atvirosios vagystės bendrininkais, suvokiantiems neteisėto turto pagrobimo faktą. Kaltininkas žino, kad šie asmenys supranta jo veiksmų pobūdį, bet ignoruoja šią aplinkybę. Toks kaltininko veikimas rodo didesnį jo įžūlumą (kasacinė nutartis Nr. 2K-415/2008). Taigi, S. S. dienos metu maršrutiniame troleibuse nuo L. L. kaklo nutraukdamas grandinėlę veikė viešai, matant savininkei, kuri suvokė neteisėto svetimo turto pagrobimo faktą, ir nuteistasis tai žinojo. Atsižvelgiant į tai, apylinkės teismas S. S. nusikalstamus veiksmus, pagrobiant nukentėjusiosios L. L. turtą, pagrįstai įvertino kaip atvirą vagystę ir teisingai kvalifikavo pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d.
Skirdamas nuteistajam S. S. bausmę apylinkės teismas Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnyje įtvirtintų bausme siekiamų tikslų ir BK 54 straipsnyje nustatytų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų nepažeidė. Teismas atsižvelgė į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, kaltės formą, kaltininko asmenybę, jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę.
S. S. nusikalto jau turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už tyčinio nusikaltimo padarymą. Pagal Lietuvos Respublikos BK 27 str. 1 d. asmuo, jau teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, jeigu teistumas už jį neišnykęs ar nepanaikintas įstatymų nustatyta tvarka, vėl padaro tyčinį nusikaltimą, yra recidyvistas. Lietuvos Respublikos BK 56 str. 1 d. įtvirtinta taisyklė, kad recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiriama laisvės atėmimo bausmė. Atsižvelgiant į tai, S. S. teisingai parinkta Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. sankcijoje numatyta bausmės rūšis – laisvės atėmimas.
Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
S. S. padarė tyčinį savanaudišką apysunkį nusikaltimą nuosavybei. Praeityje jis buvo eilę kartų teistas už analogiškus nusikaltimus, ne kartą baustas administracine tvarka, nedirba. Be to, skundžiamu nuosprendžiu padarytą nusikaltimą nuteistasis įvykdė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu. Įvertinusi šio bei ankstesnių padarytų nusikaltimų pobūdį, kolegija daro išvadą, jog toks S. S. nusikalstamo veikimo būdas yra jo pragyvenimo šaltinis. Atkreiptinas dėmesys, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino, kad S. S. atsakomybę lengvina tai, kad jis prisipažino ir gailėjosi dėl padarytos nusikalstamos veikos ir skirdamas bausmę nuteistajam į šią aplinkybę atsižvelgė. Esant aukščiau išvardintų aplinkybių visumai, nuteistajam paskirta laisvės atėmimo bausmė, kuri yra ženkliai mažesnė už baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą šios bausmės vidurkį, tikrai nėra per griežta. Keisti apylinkės teismo nuosprendį dėl S. S. apeliaciniame skunde nurodytų motyvų nėra įstatyminio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p. kolegija
nutarė:
S. S. apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.