Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjos O. E. B. pareiškimą dėl nuosavybės teisės įgijimo pagal įgyjamąją senatį fakto nustatymo, suinteresuoti asmenys byloje – Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybės įmonės Turto banko, ir S. B..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Bylos nagrinėjimo teismo posėdyje metu pareiškėjos atstovas pareiškimą palaikė. Papildomai paaiškino, jog pareiškėja nepertraukiamai, sąžiningai ir teisėtai butą valdė daugiau nei 26 metus ir toliau būtų tai dariusi, tačiau nusprendė surašyti testamentą ir pas notarą sužinojo, jog negali visu butu disponuoti, o tik jo dalimi. Pažymėjo, kad S. B., būdamas buto bendraturčiu, turėjo realias galimybes pasinaudoti teise į savo dalį bute, tačiau to nedarė nei santuokos galiojimo metu, nei po jos nutraukimo, kai išsikėlė iš buto ir iki pat savo mirties nereiškė jokių pretenzijų dėl savo dalies bute. Mano, jog egzistuoja tiek visos teisinės, tiek moralinės prielaidos pareiškimui tenkinti.

Suinteresuotas asmuo S. B. į teismo posėdį neatvyko, atsiliepimo į pareiškimą nepateikė.

Apie bylos nagrinėjimą pranešus viešai, pareiškimų dėl kitų asmenų įtraukimo dalyvauti procese per įstatymo ir teismo nustatytą terminą, taip pat prieštaravimų dėl pareikšto pareiškimo negauta.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškimas atmestinas.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, viešame registre įregistruotas kaip pareiškėjos O. E. B. nuosavybė, buvo įsigytas pareiškėjos ir S. B. santuokos metu. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 1995 m. rugsėjo 4 d. civilinėje byloje Nr. 2⁹-4075/1995 priėmė sprendimą dėl O. E. B. ir S. B. santuokos, įregistruotos 1986 m. gruodžio 26 d., nutraukimo. Sprendimu dėl sutuoktinių turto padalinimo nepasisakyta. Pagal tuo metu galiojusio Santuokos ir šeimos kodekso 40 straipsnį santuoka laikoma pasibaigusia, kai bent vienas sutuoktinis santuokos nutraukimą įregistruoja civilinės metrikacijos organuose. Iš į bylą pateikto ištuokos liudijimo matyti, jog minėtos santuokos nutraukimo įrašas Nr. 30 atliktas 1998 m. sausio 8 d. Iš Gyventojų registro pateiktų duomenų matyti, jog S. B. mirė ištuokoje 2004 m. sausio 5 d., vaikai: S. B. (į bylą įtraukta suinteresuotu asmeniu) ir A. B. (pergyveno tėvą, mirė 2012 m. gruodžio 3 d.). Testamentų registro ir Vilniaus miesto 4-ojo notarų biuro duomenimis mirus S. B. jo palikimas nebuvo priimtas. Pareiškėja pateikė į bylą rašytinius įrodymus apie tai, jog, tiek iki santuokos nutraukimo, tiek po santuokos nutraukimo iki buvusio sutuoktinio mirties, tiek pastarajam mirus, gyveno bute, (duomenys neskelbtini), Vilnius, mokėjo komunalinius mokesčius, atliko buto remontą.

Teismų praktikoje yra išaiškinta, jog iki šiuo metu galiojančio Lietuvos Respublikos 2000 metų civilinio kodekso (toliau – CK) įsigaliojimo (t. y. iki 2001 m. liepos 1 d.) įregistruoto turto teisinis statusas nustatomas vadovaujantis Santuokos ir Šeimos kodekso 21 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią turtas, įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, jeigu tas turtas įgytas susituokus. Bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės dalyviais gali būti tik sutuoktiniai. Nutraukus santuoką, bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia, o šios nuosavybės dalyviai – buvę sutuoktiniai – tampa bendraturčiais ir valdo bendrą turtą bendrosios dalinės nuosavybės teise. Kol tokios bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektų dalių dydis nenustatytas, galioja prezumpcija, kad jų dalys yra lygios (Santuokos ir Šeimos kodekso 23 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. kovo 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-476/2002). Kasacinis teismas yra nurodęs, kad ši lygių dalių prezumpcija gali būti paneigta ir nustatytas kitoks dalių dydis, pareiškus vienam iš buvusių sutuoktinių reikalavimus teisme. Be to, minėta, kad gali būti nuginčyta ir turto, įgyto santuokos metu, bendrosios jungtinės nuosavybės teisės prezumpcija, įrodžius vienam iš buvusių sutuoktinių, kad tam tikras turtas yra jo asmeninė nuosavybė (Santuokos ir Šeimos kodekso 22 straipsnis, CK 3.88 straipsnio 2 dalis, 3.89 straipsnis). Pažymėtina, kad pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį turto bendrumo prezumpciją galima paneigti ir įrodyti asmeninės nuosavybės teisę tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai įstatyme leidžiami liudytojų parodymai arba turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, jog jis yra asmeninė vieno sutuoktinio nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-551/2006). Bylas dėl turto pripažinimo asmenine vieno sutuoktinio nuosavybe, kaip pažymėjo VĮ Turto bankas savo atsiliepime į pareiškimą, teismai nagrinėja ginčo teisenos tvarka.

Nagrinėjamu atveju pareiškėja kreipėsi į teismą ypatingosios teisenos tvarka, prašydama nustatyti juridinę reikšmę turinti faktą, jog nepertraukiamai valdydama visą butą kaip savą ir juo rūpindamasi nepertraukiamai ir atvirai 26 metus, ji įgyjamąja senatimi įgijo nuosavybės teisę į buvusio sutuoktinio S. B. ½ dalį minėto buto.

Pagal CK 4.68 straipsnio 1 dalies, 4.70 straipsnio 1 dalies, 4.71 straipsnio 1 dalies nuostatas, fizinis ar juridinis asmuo, kuris nėra daikto savininkas, bet yra sąžiningai įgijęs daiktą bei sąžiningai, teisėtai, atvirai, nepertraukiamai ir kaip savą valdęs nekilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip dešimt metų arba kilnojamąjį daiktą ne mažiau kaip trejus metus, kai per visą valdymo laikotarpį daikto savininkas turėjo teisinę galimybę įgyvendinti savo teisę į daiktą, bet nė karto nepasinaudojo ja, įgyja nuosavybės teisę į tą daiktą. Asmuo, įgyjantis daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi, turi būti ne tik sąžiningas to daikto įgijėjas, t. y. užvaldydamas daiktą turėjo būti pagrįstai įsitikinęs, kad niekas neturi daugiau už jį teisių į užvaldomą daiktą, bet taip pat jis privalo išlikti sąžiningas valdytojas visą įgyjamosios senaties laiką ir net įgydamas daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi neturi žinoti apie kliūtis, trukdančias įgyti jam tą daiktą nuosavybėn, jeigu tokių kliūčių būtų. Daikto valdymas laikomas nepertraukiamu, kai asmuo daiktą nepertraukiamai valdė nuo valdymo teisės į daiktą įgijimo iki nuosavybės teisės į tą daiktą įgijimo įgyjamąja senatimi.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo (2000-07-18 Nr. VIII-1864) 33 straipsniu, įgyjamąją senatį reglamentuojančios galiojančio civilinio kodekso normos taikomos ir tais atvejais, kai daikto valdymas prasidėjo iki kodekso įsigaliojimo ir tęsiasi jam įsigaliojus.

Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog pareiškėja nepertraukiamai valdė visą ginčo butą ilgiau nei dešimt metų, tačiau toks valdymas remiantis susiformavusia teismų praktika negali būti vertinamas kaip teisėtas ir sąžiningas. CK 4.69 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama nuosavybės teisė į valstybei priklausančius daiktus. Šis draudimas užkertą kelią įgyti daiktą nuosavybėn įgyjamąja senatimi nepriklausomai nuo kitų įstatyme nustatytų sąlygų tokiam įgijimui buvimo. Kasacinio teismo išaiškinta, kad draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į viešosios nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali valdyti kaip savo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2011), o tai, jog teisės į daiktus neįregistruotos valstybės ar savivaldybės vardu, nėra pagrindas vertinti, kad jie nebėra valstybės nuosavybė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2008). Be to, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad nuosavybės teisė įgyjamąja senatimi negali būti įgyjama į tokius valstybės ar savivaldybei priklausančius daiktus, į kuriuos valstybė ar savivaldybė nuosavybės teisės ilgą laiką neįgyvendina, t. y. nesirūpina, neprižiūri, neregistruoja savo nuosavybės teisių, o juos nepertraukiamai valdo privatus fizinis ar juridinis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas civilinę bylą Nr. 3K-3-57-701/2015, kurios ratio decidendi sutampa su nagrinėjama byla yra pasisakęs, jog tai, kad po asmens mirties jo turto paveldėjimo byla nebuvo pradėta ir niekas nepareiškė pretenzijų į jo turtą, savaime nereiškia, jog toks turtas nebuvo paveldėtas, nes jeigu nėra įpėdinių nei pagal įstatymą nei pagal testamentą arba nė vienas įpėdinis nepriima palikimo, (CK 5.2 straipsnio 3 dalis, 5.62 straipsnio 1 dalies 2-3 punktai), mirusiojo turtas paveldėjimo teise pereina valstybei nuo palikimo atsiradimo dienos nepriklausomai nuo to ar valstybei atstovaujanti institucija atlieka, ar ne palikimo perėjimo valstybei įforminimo veiksmus (CK 5.3 straipsnio 1 dalis). Remiantis tokiu kasacinio teismo išaiškinimu nagrinėjamoje byloje darytina išvada, jog S. B. priklaususį turtą – ½ dalį ginčo buto – po jo mirties paveldėjo valstybė, t. y. paveldėjimo pagrindu šis turtas tapo valstybės nuosavybė.

Kaip jau minėta, draudimas įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą reiškia, kad tokio daikto asmuo negali teisėtai valdyti kaip savo. Kadangi pareiškėja siekia įgyjamąja senatimi įgyti nuosavybės teisę į valstybei nuosavybės teise priklausantį turtą, todėl jos viso ginčo buto valdymas negali būti pripažįstamas teisėtu, atitinkamai pareiškimas negali būti tenkinamas.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis CPK 259, 268, 270 bei 530-533 straipsniais, teismas

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Pareiškimą atmesti.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Vilniaus apygardos teismui per Vilniaus miesto apylinkės teismą.