Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mildos Vainienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Violetos Petkevičienės, Donato Vansevičiaus, dalyvaujant pareiškėjos I. B. atstovei advokatei Laurai Augustinavičienei, atsakovės Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos atstovei Kristinai Pažusytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos I. B. skundą atsakovei Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybai dėl sprendimų panaikinimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjos nuomone, panaudodama J. R. magistro darbo tyrimo faktus savo publikuotame straipsnyje, ji nepažeidė Šiaulių universiteto darbuotojų ir studentų etikos kodekso. Pasak pareiškėjos, ne kiekvienas formalus nukrypimas nuo kūrinio pateikimo taisyklių laikytinas akademinės etikos pažeidimu. Autorių teisių apsaugos mechanizmas nedraudžia naudoti autoriaus kūrinio, bet reikalauja atskleisti autorystę, o šio reikalavimo pareiškėja nepažeidė. Atkreipė dėmesį, jog Kontrolierius nevertino mokslinių straipsnių formalių reikalavimų, t. y. citavimo ir kitų bibliografinių nuorodų reikalavimų. Paaiškino, kad mokslinio straipsnio leidyba, t. y. jo atitikimas mokslinio straipsnio reikalavimams buvo suderinta su Maskvos miesto pedagoginio universiteto Humanitarinių mokslų institutu. Institutui nekilo abejonių dėl šio straipsnio. Straipsnis buvo parengtas, remiantis konferencijos, kurios metu buvo viešai pažymėta, kad nagrinėjamas klausimas yra J. R. magistro darbo tyrimo objektas, medžiaga, todėl kai kurie dėstomi faktai nagrinėjama tema yra paimti iš jos atlikto darbo. Pabrėžė, jog tai buvo pažymėta ir straipsnyje, parengtame kaip konferencijoje pateiktos medžiagos santrauka – straipsnyje yra nuoroda į šaltinį, kuriuo remtasi. Straipsnyje pažymėta, kad pateikti faktai yra iš J. R. magistro darbo, todėl tikslo straipsnyje išdėstytą medžiagą pateikti kaip savo pareiškėja niekada neturėjo. Nuoroda apie informacijos šaltinį buvo 259 psl. išnašoje, kurioje nurodyta, kad „straipsnyje naudojami J. R. magistro darbo (2010) tyrimo faktai“. Ši nuoroda, pasak pareiškėjos, galioja ne vienai pastraipai, o visam tekstui – būtent taip nurodyta straipsnio išnašoje, nes kalbama ne apie konkrečią pastraipą, bet pažymima, kad straipsnyje naudojami faktai paimti iš konkretaus šaltinio. Pareiškėja pažymėjo, kad apie rengiamą straipsnį buvo informuota ir pati J. R.. Pareiškėjos teigimu, idėjų ir faktų autorius buvo atskleistas, o pareiškėjos vaidmuo buvo paremtas tikslu populiarinti naujus sovietinės literatūros tyrinėjimus ir tyrinėtojus, t. y. J. R. darbą ir jos atliktą analizę.

Nurodė, kad Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 22 str. yra nustatytos specialios kūrinio panaudojimo mokymo ir mokslinių tyrimų tikslais taisyklės. Šiame straipsnyje nustatyta, kad be kūrinio autoriaus ar kito šio kūrinio autorių teisių subjekto leidimo ir be autorinio atlyginimo, tačiau nurodžius, jei tai įmanoma, naudojamą šaltinį ir autoriaus vardą, leidžiama kaip pavyzdį nekomerciniais mokymo ir mokslinių tyrimų tikslais atgaminti, viešai paskelbti ir viešai rodyti nedidelius teisėtai išleistus ar viešai paskelbtus kūrinius ir trumpas teisėtai išleistų ar viešai paskelbtų kūrinių ištraukas tiek originalo kalba, tiek išverstus į kitą kalbą, kiek tai susiję su mokymo programomis ir neviršija mokymui ar moksliniam tyrimui reikalingo masto. Anot pareiškėjos, straipsnyje ji panaudojo labai mažą J. R. magistro darbo dalį ir tai atitiko Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 22 str. Pažymėjo, kad Kontrolierius skundžiamą sprendimą priėmė nevertindamas šaltinių pateikimo tinkamumo bei etikos standartų. Pareiškėjos teigimu, ji neturėjo kitų pažeidimų profesinėje srityje, jos reputacija iki tol buvo vertinama labai gerai, ji buvo gerbiama ir vertinama savo profesinėje srityje. Pabrėžė, jog iš karto po to, kai buvo iškeltas klausimas dėl neva pasirodžiusio plagiato ji kreipėsi į Humanitarinio fakulteto dekaną ir Katedros vedėją, parašė paaiškinimą universiteto vadovybei bei Etikos komisijai. Universiteto Etikos komisija svarstė pareiškėjos elgesį ir, atsižvelgusi į visas aplinkybes, pripažino, kad taikyti poveikio priemonių priežasties nėra.

Be to, pareiškėjos manymu, priimant skundžiamą sprendimą buvo pažeistos ir procedūrinės taisyklės. Pareiškėjos nuomone, nagrinėjamu atveju pagal analogiją turėjo būti taikomas Šiaulių universiteto darbuotojų ir studentų etikos kodekse įtvirtintas 1 metų senaties terminas. Taip pat buvo pažeistas gero administravimo principas, nes apie pradėtą tyrimą Kontrolierius pareiškėjos neinformavo, jai nebuvo žinoma tyrimo eiga ir kitos aplinkybės, į pareiškėją nebuvo kreiptasi, jai nebuvo suteikta teisė duoti paaiškinimus, teikti įrodymus, susipažinti su tyrimą inicijavusio asmens pateikta medžiaga. Be to, Kontrolierius pažeidė skundo išnagrinėjimo terminus, nes ginčijamas sprendimas priimtas po 10 mėnesių nuo skundo gavimo, nors skundo nagrinėjimo ir sprendimo priėmimo terminas gali būti pratęstas tik iki 3 mėnesių.

Teismo posėdyje pareiškėjos atstovė prašė skundą tenkinti, remdamasi skunde išdėstytais argumentais.

Pareiškėja teismo posėdyje nedalyvavo, apie teismo posėdžio datą, vietą ir laiką pranešta tinkamai (b. l. 5).

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas visiškai.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. SP-18 ir VAGK 2015 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. 3R-54(AG-17/05-2015) teisėtumo ir pagrįstumo.

Nustatyta, kad 2014 m. vasario 19 d. Tarnyboje gautas „Lietuvos ryto“ korespondento G. Š. skundas, kuriame prašoma išsiaiškinti, ar Šiaulių universiteto dėstytoja I. B. nepažeidė akademinės etikos Rusijoje publikuodama straipsnį, kurio didžiąją dalį sudaro magistrantės J. R. baigiamojo darbo tekstai (VAGK byla, b. l. 22–23).

Kontrolierius, išnagrinėjęs minėtą skundą, 2014 m. gruodžio 23 d. priėmė skundžiamą sprendimą Nr. SP-18, kuriame konstatavo, kad pareiškėjos I. B. mokslinio straipsnio „J. A. romanai sovietinės literatūros tradicijos ir naujo jos įvertinimo kontekste” (rus. k. „P????? ?????? ??????? ? ????????? ???????? ? ?????????? ????????? ??????????“) kai kurios dalys yra J. R. magistro darbo kai kurių dalių pažodinis vertimas į rusų kalbą, tačiau straipsnyje nėra ženklų, nurodančių J. R. magistro darbo atitinkamų dalių panaudojimo mokslinio straipsnio tekste (išskyrus mokslinio straipsnio 259 psl. esančią išnašą). Atsižvelgdamas į tai Kontrolierius padarė išvadą, kad pareiškėja doc. dr. I. B. svetimą tekstą, t. y. J. R. magistro darbo atitinkamas dalis, išverstas į rusų kalbą, pateikė kaip savo, ir taip pažeidė Šiaulių universiteto darbuotojų ir studentų etikos kodekso 4.1.5 papunktį, kuriame nustatyta, kad mokslinės veiklos, grindžiamos sąžiningu tyrimu ir tiesos siekimu, nuostatą pažeidžia plagijavimas, t. y. svetimo teksto pateikimas kaip savo. Kontrolierius, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymo 18 str. 12 d. nusprendė informuoti Šiaulių universitetą ir Švietimo ir mokslo ministeriją apie Kontrolieriaus sprendimą (el. b. l. 17–19).

Pareiškėja, nesutikdama su Kontrolieriaus sprendimu, apskundė jį Vyriausiajai administracinių ginčų komisijai. VAGK skundžiamu 2015 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 3R-54(AG-17/05-2015) pareiškėjos skundą atmetė, motyvuodama tuo, kad skundžiamame Kontrolieriaus sprendime nebuvo suformuluota jokių privalomų įpareigojimų ne tik pačiai pareiškėjai, bet ir kitoms institucijoms, taigi jokio pagrindo teigti, kad skundžiamas sprendimas kaip nors lėmė pareiškėjos teisinio statuso pokyčius, todėl skundžiamas Kontrolieriaus sprendimas nesudaro savarankiško bylos dalyko (el. b. l. 8–14).

Pažymėtina, kad Mokslo ir studijų įstatymo 18 str. 1 d. nustato, kad Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierius yra valstybės pareigūnas, nagrinėjantis skundus ir inicijuojantis tyrimus dėl akademinės etikos ir procedūrų pažeidimo. Remiantis šio straipsnio 12 d., išnagrinėjęs skundą arba atlikęs tyrimą, kontrolierius priima sprendimą: 1) informuoti mokslo ir studijų institucijas ir Švietimo ir mokslo ministeriją apie asmenis, padariusius akademinės etikos ir procedūrų pažeidimų; 2) įpareigoti mokslo laipsnį suteikusią ir (arba) konkursą pareigoms eiti vykdžiusią instituciją atšaukti sprendimą dėl mokslo laipsnio suteikimo ir (arba) konkurso laimėtojo; 3) rekomenduoti mokslo ir studijų institucijoms atšaukti sprendimą, priimtą remiantis akademinę etiką ir procedūras reglamentuojančiais dokumentais; 4) rekomenduoti darbuotojui atsisakyti dalyvauti vykdomame mokslinių tyrimų ir eksperimentinės (socialinės, kultūrinės) plėtros projekte; 5) informuoti už atitinkamą sritį atsakingą instituciją apie nukentėjusius nuo akademinės etikos pažeidimų asmenis (autorius); 6) informuoti teisėsaugos institucijas, jei nustatomas nusikalstamos veikos požymis; 7) kreiptis į teismą, jei nevykdomas kontrolieriaus įpareigojimas; 8) viešinti nustatytus akademinės etikos ir procedūrų pažeidimo atvejus; 9) pripažinti skundą nepagrįstu.

Ginčijamu Kontrolieriaus sprendimu Kontrolierius nusprendė informuoti Šiaulių universitetą ir Švietimo ir mokslo ministeriją apie tai, kad pareiškėja I. B. pažeidė Šiaulių universiteto darbuotojų ir studentų etikos kodekso 4.1.5 papunktį, taigi Kontrolierius priėmė Mokslo ir studijų įstatymo 18 str. 12 d. 1 p. nurodytą sprendimą. Nors minėtame sprendime išdėstyta Kontrolieriaus pozicija dėl pareiškėjos veiksmų atitikimo akademinei etikai, tačiau nėra nurodyta jokių privalomųjų nurodymų, teismo vertinimu, negalima teigti, kad toks sprendimas pareiškėjai jokių teisinių pasekmių nesukelia. Kontrolieriaus sprendimu konstatuojamas akademinės etikos pažeidimas – magistrantės darbo nuplagijavimas, teismo vertinimu, iš esmės yra pagrindas nepripažinti asmens turinčių nepriekaištingą reputaciją Mokslo ir studijų įstatymo prasme, o tai iš esmės užkerta kelią tapti valstybinės aukštosios mokyklos nariu (Mokslo ir studijų įstatymo 20 str. 4 d.). Be to, plagiatu pripažinto straipsnio pareiškėja negalės įtraukti į savo bibliografinių darbų rinkinį, taip pat sutiktina su pareiškėjos argumentu, kad akademinės etikos pažeidimo konstatavimas iš esmės užkerta kelią jai lygiomis teisėmis konkuruoti darbo rinkoje. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad skundžiamas Kontrolieriaus 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. SP-18 nedaro įtakos pareiškėjos teisiniam statusui, todėl VAGK 2015 m. vasario 3 d. sprendimas Nr. 3R-54(AG-17/05-2015) naikintinas kaip neteisėtas ir nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p.).

Teismas, vertindamas Kontrolieriaus 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. SP-18 teisėtumą ir pagrįstumą, pažymi, kad nei Lietuvos Respublikos akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus tarnybos nuostatuose, nei Mokslo ir studijų įstatyme ar kituose teisės aktuose nėra reglamentuota Kontrolieriui pateiktų skundų nagrinėjimo tvarka, todėl, atsižvelgiant į tai, kad Tarnyba yra viešojo administravimo subjektas, Tarnybos ir Kontrolieriaus veiklai taikytinas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas (toliau – ir VAĮ), kurio 8 str. 1 d. įtvirtinta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos.

Kaip minėta, Kontrolierius tyrimą atliko G. Š. skundo pagrindu. Minėto asmens kreipimasis atitinka prašymo sąvoką, pateikiamą VAĮ 2 str. 14 d., kurioje nustatyta, kad prašymas – tai su asmens teisių ar teisėtų interesų pažeidimu nesusijęs asmens kreipimasis į viešojo administravimo subjektą prašant priimti administracinį sprendimą arba atlikti kitus teisės aktuose nustatytus veiksmus (nagrinėjamu atveju įvertinti pareiškėjos akademinės etikos laikymąsi). Pagal VAĮ 14 str. 1 d. asmenų prašymus viešojo administravimo subjektai nagrinėja pagal Vyriausybės patvirtintas taisykles.

Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875, tačiau pastarosiose detali prašymo nagrinėjimo procedūra nenustatyta. Taigi, nors Kontrolieriaus sprendimų priėmimo procedūra nėra išsamiai reglamentuota, teismo vertinimu, tai nereiškia, kad Kontrolierius savo veikloje gali nesivadovauti gero viešo administravimo principu. Pažymėtina, kad atsakingo valdymo (gero viešojo administravimo) principas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo yra pripažintas koordinuojančio ir determinuojančio konstitucinio teisinės valstybės principo dalimi, viena iš Konstitucijos saugomų ir ginamų vertybių (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas). Valdžios institucijos, siekdamos įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su viešąja administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių faktinių aplinkybių visumą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A552-385/2014).

Teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja, nesutikdama, kad jos darbas yra plagiatas, neturėjo jokios galimybės įrodinėti aplinkybių, susijusių su ginčo straipsnio rašymu. Skundžiamas Kontrolieriaus sprendimas priimtas neišklausius pareiškėjos pozicijos ginčo klausimu. Pažymėtina, jog kaip nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2010 m. gruodžio 8 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijoje apibrėžiant gero administravimo principo turinį, be kita ko, taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Pagrindinių teisių chartijos 41 str. 2 d. a p.). Ši Chartijos nuostata išreiškia bendro pobūdžio teisines vertybes, į kurias, sprendžiant dėl gero administravimo principo turinio Lietuvoje, gali būti atsižvelgiama kaip į papildomą teisės aiškinimo šaltinį. Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimas Distillerie Fratelli Cipriani SpA prieš Ministero delle Finanze, C-395/00, 51 p.). Kaip matyti iš bylos medžiagos, Kontrolierius minėto reikalavimo nesilaikė, taigi pareiškėjos teisė į gynybą nebuvo užtikrinta.

Be to, teismo vertinimu, skundžiamas sprendimas nėra pakankamai motyvuotas, kaip to reikalaujama pagal VAĮ 8 str. 1 d. Kaip nurodyta skundžiamame sprendime, plagijavimu pripažįstamas svetimo teksto pateikimas kaip savo. Toks teksto pateikimas sietinas su tinkamų nuorodų į kito autoriaus kūrinį nebuvimu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjos straipsnyje buvo viena nuoroda į J. R. magistro darbą, tačiau Kontrolierius šios nuorodos pateikimo tinkamumo nevertino, nors, kaip matyti iš pareiškėjos argumentų, būtent dėl minėtos nuorodos buvimo ji nesutinka su išvada, kad jos mokslinis straipsnis yra plagiatas. Teismo vertinimu, tik įvertinus citavimo tinkamumą, galima daryti išvadą dėl plagiavimo.

Be to, teismas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Respublikos valstybinės kalbos įstatymo 2 str. nurodyta, kad Lietuvos Respublikos valstybinė kalba yra lietuvių kalbą, o šio įstatymo 3 str. įtvirtinta nuostata, kad Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai priimami ir skelbiami valstybine kalba. Pagal VAĮ 32 str. 1 d. administracinės procedūros kalba – valstybinė lietuvių kalba. Sistemiškai aiškinant minėtas teisės aktų nuostatas, darytina išvada, kad viešojo administravimo subjektų dokumentai turi būti tvarkomi valstybine lietuvių kalba. Pažymėtina, kad ginčo straipsnis buvo surašytas rusų kalba, tačiau Kontrolierius, lygindamas šį tekstą su J. R. magistro darbu, pareiškėjos straipsnio į lietuvių kalbą neišsivertė, o vertė į rusų kalbą atitinkamas J. R. magistro darbo dalis.

Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta teismas daro išvadą, kad Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimas Nr. SP-18 priimtas nesilaikant gero viešojo administravimo principo, neatitinka VAĮ 8 str. 1 d. reikalavimų, todėl turi būti panaikintas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 89 str. 1 d. 3 p.). Kadangi panaikinus skundžiamą Kontrolieriaus sprendimą dėl procedūrinių pažeidimų, G. Š. skundą Kontrolieriui padavusio asmens, skundas lieka neišnagrinėtas nustatyta tvarka, minėto asmens skundo nagrinėjimo klausimas perduodamas nagrinėti Kontrolieriui iš naujo.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjo skundas tenkintinas visiškai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 str., 88 str. 2 p., 127 str. 1 d., 129 str.,

nusprendžia:

Pareiškėjos I. B. skundą tenkinti visiškai.

Panaikinti Vyriausiosios administracinių ginčų komisijos 2015 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. 3R-54(AG-17/05-2015) ir Akademinės etikos ir procedūrų kontrolieriaus 2014 m. gruodžio 23 d. sprendimą Nr. SP-18.

Įpareigoti Akademinės etikos ir procedūrų kontrolierių iš naujo išnagrinėti G. Š. skundą dėl pareiškėjos veiksmų.

Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.