Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų- atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos, kurią kildina iš neteisėtų Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – Pravieniškių PN-AK, Įstaiga) veiksmų, atliekant laisvės atėmimo bausmę nuo 2017 m. sausio 10 d. iki 2017 m. balandžio 10 d.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai taikyti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246 – 6.249 straipsniuose. Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie gali būti laikomi neteisėtų veiksmų rezultatu. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, kad Pravieniškių PN-AK arba jos pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teismas pažymi, kad sprendžiant Pravieniškių PN-AK (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.

Pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-662/11). Taigi pareiškėjas, paduodamas skundą teismui, turi nurodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimą, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus, o atsakovas, atsikirsdamas į skundą, turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 24 str., 57 str. 4 d., 68 str., 72 str.).

Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).

Pareiškėjas skunde nurodęs, jog dušuose įrengtos netinkamos lubos, ventiliacija, ant sienų yra grybelis, pelėsis. Duše slidžios grindys, nėra guminių kilimėlių, pertvarų. Neužtikrintas privatumas.

Ginčo laikotarpiu galiojo Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtinta Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – Higienos norma HN 134:2015).

Higienos norma HN 134:2015 nenustato, jog duše turi būti guminiai kilimėliai. Duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas, būtent naudodamasis dušu, dėl slidžių grindų būtų patyręs traumas byloje taip pat nėra, todėl nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas pažeidė teisės aktų reikalavimus. Be to, atsakovas nurodė, jog dušinėje ant grindų buvo įrengtos medinės grotelės, kurių dėka grindys nėra slidžios.

Pareiškėjo teiginius, jog dušo patalpa neremontuota, kaupiasi drėgmė, iš dalies patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2017 m. vasario 15 d. patikrinimo aktas (b. l. 76-83), iš kurio duomenų matyti, kad tikrinant Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus 18 būrio dušinių įrengimą, nustatė, jog prausimosi patalpoje (duše) reikalingas remontas, nes ant lubų matyti juodos drėgmės dėmės. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai iš dalies pagrįsti.

Atsakovas pateikęs teismui dušinės nuotraukas iš kurių matyti, jog pertvarų nėra (b. l. 74). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pertvarų duše nebuvimas pats savaime negali būti laikomas pakankamu faktu valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, nes nacionaliniuose teisės aktuose nėra nustatyta konkreti pareiga tokias pertvaras įrengti (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1021-602/2016). Tačiau pažymėtina, jog pertvarų duše nebuvimas neužtikrina visiško privatumo buvimo.

Pareiškėjas teigia, jog gyvenamojoje patalpoje buvo netinkamas apšvietimas, temperatūra, sudužę, suskilinėję langai.

Reikalavimai gyvenamųjų patalpų apšvietai reglamentuoti Higienos normos HN 134:2015 14 punkte, pagal kurį bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Gyvenamųjų patalpų oro temperatūra reglamentuota Higienos normos HN 134:2015 16 punkte.

Pareiškėjo teiginius, jog 18 būrio gyvenamosiose patalpose netinkamas apšvietimas bei temperatūra iš dalies patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2017 m. vasario 15 d. patikrinimo aktas (b. l. 76-83), kuriame nurodyta, kad 2 sektoriaus 18 būrio 1 sekcijoje patalpų oro temperatūra matuojant 0,1 m aukštyje nuo grindų 15,2 ±0,14 ir matuojant 1,1 m aukštyje nuo grindų 17,2 ±0,14 (norma ne mažesnė kaip 18 °C ) (Lietuvos higienos normos HN 134: 2015 16 p. pažeidimas), nustatyta, kad 2 sektoriaus 18 būrio 1 sekcijoje patalpų oro santykinė drėgmė matuojant 0,1 m aukštyje nuo grindų 34,3 ±1,01 proc. ir matuojant 1,1 m aukštyje nuo grindų 35, 3 ±1,01 proc. (norma nuo 35 iki 65 proc.) yra žemesnė už reglamentuojamus dydžius (HN 134: 2015 16 p. pažeidimas).Vadovaujantis Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos Sveikatos rizikos veiksnių vertinimo skyriaus fizikinių veiksnių tyrimų poskyrio 2017 m. vasario 13 d. Dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolu Nr.F-A-67/2017 2 sektoriaus 18 būrio 1 sekcijoje patalpų dirbtinės apšvietos vertė, matuojant įjungus visus dirbtinio apšvietimo šaltinius ir užtamsinus natūralios šviesos šaltinius, siekė 144±23 lx (norma ne mažiau kaip 200 lx) ir yra žemesnė už higienos normoje reglamentuojamus dydžius (HN 134: 2015 14 p. pažeidimas). Įvertinęs nurodytus duomenis, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui atliekant bausmę 2 sektoriaus 18 būryje 2 brigadoje, nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos (gyvenamosiose patalpose netinkama temperatūra, apšvietimas). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai iš dalies pagrįsti.

Pareiškėjas nurodė, jog yra netinkami langai gyvenamojoje patalpoje. Atsakovas teigia, kad langai yra tvarkingi. Duomenų ar pareiškėjas kreipėsi dėl minėtų pažeidimų į administraciją, byloje nepateikta. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos, o šiuo metu dėl praėjusio ilgo laiko pareiškėjo nurodytų pažeidimų negalima nustatyti, todėl nurodyti pareiškėjo argumentai dėl netinkamų langų atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas teigia, jog negalėjo naudotis virtuvėle. Atsakovas nurodė, jog virtuvėle 18 būryje galėjo naudotis visi 18 būrio nuteistieji. Iš to matyti, jog atsakovas tarp nuteistųjų esančių subkultūrų nepalaiko. Pareiškėjas skundų dėl minėto pažeidimo adminsitracijai neteikė, todėl pareiškėjo argumentai atmestini.

Pareiškėjas nurodė, jog tualeto patalpa kritinės būklės, sanitariniame mazge šalta, blogas vėdinimas, tupimi unitazai, pertvaros per žemos, nėra durų, todėl neužtikrinamas privatumas.

Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose, patvirtintose 2004 m. birželio 9 d. Teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-139 nurodyta, kad tualete turi būti įrengti klozetai arba unitazai, tačiau nei šis, nei kiti teisės aktai nedetalizuoja tualetų konstrukcinių ypatumų. Pagal tarptautinių žodžių žodyną, klozetas – tai išvietė su nuplaunamuoju vandeniu, o unitazas - klozeto puodas išvietėje, kur yra vandentiekis ir kanalizacija. Nei minėtose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normose nei kituose teisės aktuose nėra imperatyviai reglamentuojama, kad laisvės atėmimo įstaigos sanitariniame mazge turi būti įrengiami būtent unitazai, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.

Atsakovas pateikė teismui sanitarinio mazgo nuotraukas, iš kurių matyti, jog pertvaros tarp tualetų yra, tačiau nėra durų (b. l. 75). Atsižvelgiant į tai, kad tualetai 18 būrio patalpose yra atitverti pertvaromis, tačiau nėra durelėmis (kabinomis) pilnai atskirti nuo likusios patalpos, teismo vertinimu, jie yra matomi kitiems asmenims, esantiems sanitarinio mazgo patalpoje. Pagal Europos žmogaus teisių teismo (toliau - EŽTT) praktiką, privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais neužtikrinimas, gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemianti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (EŽTT 2008-11-18 sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, kt.). Pažymėtina, kad byloje A.M. prieš Rusiją priimtame 2009-03-12 sprendime (pareiškimo Nr. 15210/07) EŽTT konstatavo, kad nors sanitarinis mazgas buvo sumontuotas už pertvaros, tačiau ji neužtikrino suimtojo privatumo, kadangi jis vis tiek galėjo būti matomas kitų kameroje kalinamų asmenų ir sargybinių. Naujausioje LVAT praktikoje šiuo aspektu laikomasi pozicijos, kad toks sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas kalinamų asmenų privatumo užtikrinimas (žr., pvz., 2016-01-21 nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016). Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) nurodoma, kad kamerose turi būti atskira patalpa su sanitariniais įrengimais. Tinkamas atskiro tualeto neįrengimas ir vertimas šlapintis bei tuštintis kitų asmenų akivaizdoje turi būti vertinamas kaip žmogaus garbę ir orumą pažeidžiantis elgesys, kadangi visuomenėje įsitvirtinusi griežta nuostata, kad nepriimta stebėti besišlapinantį ar besituštinantį asmenį, todėl nuolatinis stebėjimas trikdo, įžeidžia ir pažemina asmenį. Todėl sanitarinio mazgo ne visiškas atskyrimas nuo likusios patalpos laikytinas pareiškėjo teisių pažeidimu, sukėlusiu jam neigiamų išgyvenimų, sietinu su atsakovo pareigos užtikrinti pareiškėjui teisę į privatumą nevykdymu, turėjusiu įtakos jo sąlygų bloginimui.

Nežiūrint to, byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę grubiai Konvencijos 3 straipsnio nuostatas pažeidžiančiomis sąlygomis. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad Pravieniškių PN-AK pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Byloje nėra objektyvių duomenų, jog nuteistajam būtų kilę problemų ir jis būtų skundęsis dėl naudojimosi tualetu.

Nors į bylą atsakovas nepateikė jokių objektyvių duomenų apie sanitarinio mazgo atitiktį aukščiau nurodytų higienos normų reikalavimams pareiškėjo buvimo jose metu. Tačiau vertinamuoju laikotarpiu pareiškėjas į Pataisos namų pareigūnus, administraciją ar į Visuomenės sveikatos centrą dėl nurodytų galimų pažeidimų nesikreipė, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nemanė, jog jo teisės buvo pažeidžiamos. Šiuo metu pareiškėjo nurodytų faktų dėl sanitarinio mazgo būklės pareiškėjo buvimo joje metu dėl praėjusio per ilgo laiko negalima nustatyti, todėl pareiškėjo argumentai dėl sanitarinio mazgo būklės atmestini kaip nepagrįsti. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas vienodą teismų praktiką analogiško pobūdžio bylose (žr. pvz. 2016 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1886-492/2016).

Pareiškėjas tvirtino, kad gyvenamosiose patalpose buvo tarakonų, netinkamai atlikta dezinfekcija.

Higienos normos HN 134:2015 20 punkte reglamentuota, jog laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Laisvės atėmimo vietoje, policijos areštinėje atliekamas nuolatinis nariuotakojų ir graužikų stebėjimas bei, nustačius nariuotakojų ar (ir) graužikų pėdsakus, - jų naikinimas teisės akto nustatyta tvarka [10.5].

Byloje esantys įrodymai (b. l. 49-52) patvirtina, kad Pravieniškių PN-AK yra sudariusi su UAB „Utenos deratizacija“ sutartį, pagal kurią įstaigoje teikiamos kenkėjų kontrolės paslaugos. Kenkėjų naikinimo darbai atliekami 2 kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Informacija apie suteiktas paslaugas registruojama Graužikų ir nariuotakojų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo žurnale) (b. l. 28-29).

Pareiškėjo teiginius, jog gyvenamosios patalpos nedezinfekuojamos, daug buitinių parazitų (tarakonų), iš dalies patvirtina Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2017 m. vasario 15 d. patikrinimo aktas, iš kurio matyti, kad Pravieniškių PN-AK 2 sektoriaus 18 būrio 1 sekcijoje pažeidinėjamos Lietuvos higienos normos HN 134: 2015 20 p. nuostatos, nes gyvenamosiose patalpose ir virtuvėje ant lubų, sienų ir spintelių plyšiuose vizualiai matėsi gyvi nariuotakojai (tarakonai). Tikrinant Kenkėjų monitoringo, kontrolės ir naikinimo paslaugų darbų atlikimo registracijos žurnale nėra įrašų apie tai, kad 2017 m. 2 sektoriaus 18 būrio 1 sekcijoje gyvenamosiose patalpose būtų atlikti dezinfekcijos darbai. Įvertinęs nurodytus duomenis, teismas konstatuoja, kad pareiškėjui atliekant bausmę 2-ojo sektoriaus 18 būryje nebuvo užtikrintos tinkamos kalinimo sąlygos (aptikta buitinių parazitų). Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatuoja, kad pareiškėjo argumentai iš dalies pagrįsti.

Teismas atkreipia dėmesį, kad pagal ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusį teisinį reglamentavimą, laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi (Higienos normos HN 134:2015 37 p.). Pareiškėjas nereiškė pretenzijų dėl to, kad jam ar kitiems nuteistiesiems nebuvo išduodamas valymo inventorius bei priemonės, todėl, atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad galimas buitinių parazitų gyvenamosiose patalpose atsiradimas, iš dalies galėjo buvo sąlygotas pačių nuteistųjų (tame tarpe ir pareiškėjo) elgesio, netinkamai vykdant ar nevykdant aukščiau nurodytų teisės normų reikalavimų.

Pareiškėjas skunde teigia, jog 2017 m. kovo 1 d. 18 būryje ir jo patalpose įvyko gaisras, kurį sukėlė suvirintojai. Per gaisrą sudegė pareiškėjo asmeniniai drabužiai, krepšys, chalatas, patalynė. Patalpose nėra avarinio išėjimo, įrenginių gaisrui gesinti. Atsakovas teismui nurodė, jog duomenų apie 2017 m. kovo 1 d. įvykusį gaisrą neturi (b. l. 26-27, 71). Pravieniškių PN-AK yra sudaryti ir iškabinti žmonių evakavimo planai, įrengtos gaisrinės kopėčios, sudarytas ir su Kauno apskrities priešgaisrinės gelbėjimo valdybos Kaišiadorių priešgaisrinės gelbėjimo tarnybos Kaišiadorių valstybinės priešgaisrinės priežiūros inspekcijos pareigūnais suderintas personalo veiksmų planas kilus gaisrui bei gaisrinės instrukcijos, kurios pakabintos visuose būriuose, įstaiga yra apsirūpinusi pirminėmis gaisro gesinimo priemonėmis, kurių laikymo vietos yra pažymėtos specialiais lipdukais. Atsakovas taip pat nurodė, jog būriuose gesintuvų nėra, tačiau jie laikomi kontrolės ir praėjimo postuose. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, atsakovo neteisėti veiksmai dėl evakuacinių planų bei nepasiruošimo gaisro atvejui, nekonstatuotini.

Pateiktame medicininiame pažymėjime nurodyta, jog pareiškėjas 2017 m. kovo 1 d. kreipėsi į gydytojus dėl galvos skausmo ir akių perštėjimo nuo dūmų, kai jų būryje vyko suvirinimo darbai. Gydytojo buvo apžiūrėtas ir paskirtas gydymas nuo galvos skausmo (b. l. 23). Taip pat pareiškėjas 2017 m. balandžio 5 d. kreipėsi į psichologus dėl tam tikrų emocinių išgyvenimų, atsiradusių po gaisro būryje (b. l. 25). Tačiau minėti įrašai ir dokumentai neįrodo, jog minėtą dieną gyvenamojoje patalpoje kilo gaisras. Skundų administracijai dėl kilusio gaisro pareiškėjas neteikė, todėl pareiškėjo argumentai dėl kilusio gaisro atmestini kaip nepagrįsti.

Pareiškėjas yra pateikęs į bylą fotonuotraukas (b. l. 84-108), tačiau teismas negali jomis vadovautis, nes neaišku, ar jose nufotografuotos patalpos, kur laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas, taip pat negalima nustatyti nuotraukų autentiškumo. Be to, tokių įrodymų pateikimas negali prieštarauti teisės aktų nustatytai tvarkai. Kadangi Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse pateikiamame sąraše daiktų ir reikmenų, kuriuos leidžiama turėti laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems, fotoaparatai ir mobilieji telefonai nėra nurodyti, pareiškėjo pateiktos nuotraukos, padarytos pažeidžiant įstatymo nustatytą tvarką, negali būti pripažintos įrodymais šioje byloje.

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą dėl netinkamų bausmės atlikimo sąlygų grindžia patirtu orumo pažeminimu, sukeltais dideliais nepatogumais ir kt. Pareiškėjas apie sveikatos sutrikimus duomenų į bylą nepateikęs. Atsakovas nurodė, jog duomenų apie sveikatos pablogėjimą, kurį galėjo sukelti blogos sąlygos pataisos namuose nėra. Atsakovas pateikė 2017 m. liepos 21 d. medicininį pažymėjimą, kuriame nurodo, jog pareiškėjas 2017 m. kovo 1 d. kreipėsi į medikus dėl galvos skausmo ir akių perštėjimo nuo dūmų, kai pareiškėjo būryje vyko suvirinimo darbai. Gydytojo buvo apžiūrėtas ir paskirtas gydymas nuo galvos skausmo (b. l. 23). Pravieniškių PN-AK psichologinės tarnybos pažymoje (b. l. 25) nurodoma, kad pareiškėjas į psichologinės tarnybos specialistus dėl blogų gyvenimo sąlygų buvo konsultuotas. Taip pat nurodyta, jog pareiškėjas 2017 m. balandžio 5 d. kreipėsi į psichologus dėl tam tikrų emocinių išgyvenimų, atsiradusių po gaisro būryje.

Teismo nuomone, byloje esantys įrodymai iš dalies patvirtina apie netinkamų bausmės atlikimo sąlygų poveikį pareiškėjo sveikatai, emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant bausmės atlikimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad neturtinė (moralinė) žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Teismų praktikoje pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Tai, kad asmuo, kuris yra laikomas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, yra konstatuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A143-1966/2008; administracinė byla Nr. A 502-734/2009, administracinė byla Nr. A525-1181/2010), taip pat ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 28 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02)). Apibendrindamas išvardintas nuostatas teismas pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje.

Teismas pabrėžia, kad pareiškėjui kalint bendrabučio tipo patalpose buvo nustatyti tam tikri pažeidimai dušo patalpose, nebuvo užtikrintas privatumas sanitariniame mazge bei duše, buvo netinkamas apšvietimas, temperatūra ir buvo nustatyti kiti pažeidimai, todėl konstatuoja, jog tokie pažeidimai ir jų mastas sudarė realias prielaidas patirti pareiškėjui neigiamus išgyvenimus, objektyviai galėjo sukelti jo nurodomas dvasines kančias. Atsižvelgiant į aukščiau nurodytas aplinkybes, į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), vadovaujantis teisingumo, protingumo principais, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti jo nurodyta suma. Teismo vertinimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms adekvati suma yra 250 Eur, kuri priteistina iš atsakovo pareiškėjui (CK 6.250 str. 1 d.), o kita skundo dalis netenkintina kaip nepagrįsta.

Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014-02-18. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Tai, kad, pareiškėjas nurodo eilę pažeidimų, teismas neįpareigotas spręsti ir aptarti juos kiekvieną detaliai. ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo vertintina įrodymų visuma susijusi su skundo dalyku. Taigi likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo A. Š. skundą patenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui A. Š. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos, 250 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Dėl kitos reikalavimų dalies skundą atmesti.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.