Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Prano Kuconio, Egidijaus Bieliūno ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų A. R., G. R. kasacinius skundus dėl Kėdainių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 8 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. R. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu penkeriems metams.

G. R. nuteistas pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį šešiasdešimt parų arešto, pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį aštuoniasdešimt parų arešto. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu, ir paskirta galutinė bausmė devyniasdešimt parų arešto.

Šiuo nuosprendžiu taip pat nuteistas M. K., tačiau dėl jo kasacinis skundas nepaduotas.

Skundžiamas taip pat Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 14 d. nuosprendis, kuriuo Kėdainių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 8 d. nuosprendis pakeistas : G. R., pripažintam kaltu pagal 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį, paskirta trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su bausme, paskirta Kėdainių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 8 d. nuosprendžiu pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį, iš dalies bausmes sudedant, ir galutinė subendrinta bausmė G. R. paskirta laisvės atėmimas trejiems metams septyniems mėnesiams. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą, nuteistojo G. R. gynėjos, prašiusios kasacinį skundą patenkinti, prokuroro, prašiusio kasacinius skundus atmesti, paaiškinimų,

Aprašomoji dalis

nustatė:

G. R. nuteistas už tai, kad 2004 m. kovo 20 d., apie 23 val. pramogų centro „Vikonda“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), turėdamas tikslą parduoti, iš M. K. įgijo 0,128 g psichotropinės medžiagos - amfetamino, šią psichotropinę medžiagą laikė prie savęs ir 2004 m. kovo 20 d., apie 23.30 val. pramogų centro „Vikonda“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), pasikėsino šią psichotropinę medžiagą už 30 Lt parduoti įslaptintam asmeniui - liudytojui Nr.1, veikusiam pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį, tačiau nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios, nes pirkimo - pardavimo sandoris buvo kontroliuojamas policijos pareigūnų, ir parduota psichotropinė medžiaga negalėjo toliau plisti ir padaryti žalos kitų žmonių sveikatai.

Be to, G. R. ir A. R. nuteisti už tai, kad pagal iš anksto aptartą planą, bendrininkams pasiskirsčius vaidmenimis, turint tikslą parduoti, M. K. nenustatytomis aplinkybėmis ir laiku iš nenustatytų asmenų neteisėtai įgijus 9,755 g psichotropinės medžiagos – metilendioksimetamfetamino (MDMA) ir šią psichotropinę medžiagą jam laikant prie savęs, G. R. bei A. R. padėjo užtikrinti saugias psichotropinių medžiagų pardavimo sąlygas, t. y. 2004 m. gegužės 6 d. nuo 16 val. iki 17.20 val. A. R., būdamas bute, (duomenys neskelbtini), su žiūronais stebėjo pro buto langą aplinką, telefonu pranešinėjo M. K., ar nėra įtartinų asmenų, o G. R., būdamas netoli įvykio vietos, stebėjo aplinką, telefonu pranešinėjo M. K., ar nėra įtartinų asmenų; taip abu saugodami nusikaltimo vykdytoją M. K., padėjo jam 2004 m. gegužės 6 d., apie 17 val. prie elektros skydinės, esančios (duomenys neskelbtini), pasikėsinti parduoti psichotropines medžiagas už 1000 Lt įslaptintam asmeniui - liudytojui Nr.l, kuriam taikomas anonimiškumas ir kuris veikė pagal Kauno miesto apylinkės teismo nutartį, leidžiančią atlikti nusikalstamą veiką imituojančius veiksmus, bei po sandorio iš nusikalstamos veikos gautus pinigus, M. K. juos perdavus G. R., pastarasis juos saugojo ir, po 10 min. grąžinus juos M. K. ir M. K. 500 Lt perdavus A. R., pastarasis pinigus paslėpė savo bute ir saugojo. Tačiau G. R., A. R. ir M. K. nusikaltimo nebaigė dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jų valios, nes pirkimo - pardavimo sandoris buvo kontroliuojamas policijos pareigūnų, ir parduota psichotropinė medžiaga negalėjo toliau plisti ir padaryti žalos kitų žmonių sveikatai.

Kasaciniame skunde nuteistasis G. R. prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 8 d. nuosprendį ir Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 14 d. nuosprendį dalyse dėl jo nuteisimo pagal BK 24 straipsnio 6 dalį, 22 straipsnio 1 dalį, 260 straipsnio 1 dalį ir bylą dėl to nutraukti.

Skunde kasatorius nesutinka su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir tvirtina, kad nedalyvavo M. K. realizuojant psichotropines medžiagas 2004 m. gegužės 6 d., nesaugojo jo nuo įtartinų asmenų ir niekaip nepadėjo M. K. pasikėsinti realizuoti psichotropines medžiagas.

Kasaciniame skunde nuteistasis A. R. prašo panaikinti Kėdainių rajono apylinkės teismo 2005 m. kovo 8 d. nuosprendį, Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. rugsėjo 14 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą nutraukti.

Savo kasaciniame skunde kasatorius nurodo, kad buvo pažeista Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 158 straipsnio 2 dalis, nes nusikalstamos veikos imitacijos modelis buvo naudojamas 2004 m. kovo 20 d., nors ikiteisminio tyrimo teisėjos nutartis tokiems veiksmams atlikti priimta tik 2004 m. kovo 23 d. Kasatoriaus nuomone, pažeista ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, garantuojanti teisę į teisingą procesą, nes operatyvinės veiklos subjektai, pažeisdami Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalį, BPK 158 straipsnio 4 dalį ir 159 straipsnio 3 dalį, neapsiribojo vien tik pasyviu nusikalstamos veikos tyrimu, bet ir provokavo, kurstė padaryti nusikaltimą. Anot kasatoriaus, tai patvirtina bylos medžiaga, o būtent: įslaptintas liudytojas Nr.1 2004 m. kovo 20 d. buvo siunčiamas išprovokuoti įsigyti, laikyti ir realizuoti psichotropines medžiagas bet kurį, o ne konkretų įtariamą asmenį; G. R. psichotropinių medžiagų neturėjo ir jas įgijo bei realizavo tik įkyriai prašant įslaptintam liudytojui, o M. K. jų turėjo tik savo reikmėms ir niekam jų nesiūlė; visi byloje esantys duomenys, pagrindžiantys nuteistųjų kaltę, yra gauti įslaptinto liudytojo Nr.1 parodymų ir veiksmų pagrindu; be to, tik minėtas liudytojas buvo visų telefoninių pokalbių iniciatorius; byloje taip pat nėra duomenų, kad iki provokavimo veiksmų R. R. ir M. K. jau turėjo narkotinių ar psichotropinių medžiagų. A. R. taip pat neigia padaręs jam inkriminuotą nusikaltimą, nesutinka su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis.

Dėl nusikalstamą veiką imituojančių veiksmų teisėtumo

Kasatorius A. R. nepagrįstai teigia, kad, pažeidžiant BPK 158 straipsnio 2 dalies reikalavimus, nusikalstamos veikos imitacijos modelis nebuvo tinkamai ir laiku sankcionuotas.

Iš bylos medžiagos matyti, kad nusikalstamos veikos imitacijos modelis buvo sankcionuotas Kauno apygardos prokuratūroje, dar nesant pradėto ikiteisminio tyrimo, vadovaujantis Operatyvinės veiklos įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi. Taip nusikalstamos veikos imitacijos modelis buvo paruoštas ir sankcionuotas laikantis ir nepažeidžiant Operatyvinės veiklos įstatymo. BPK 158, 159 straipsnių nuostatos tuo metu negalėjo būti taikomos, nes ikiteisminis tyrimas dar nebuvo pradėtas. 2004 m. balandžio 23 d. pradėjus ikiteisminį tyrimą, Kauno miesto aplinkės teismo ikiteisminio tyrimo teisėjo 2004 m. balandžio 23 d. nutartimi įslaptintam liudytojui Nr.1 buvo leista prieš M. K. ir jo bendrininkus atlikti veikas, numatytas BK 259, 260, 266 straipsniuose. Taigi pradėjus ikiteisminį tyrimą, BPK 158, 159 straipsnių nuostatos taip pat nebuvo pažeistos.

Kasatorius A. R. klaidingai įsitikinęs, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai neapsiribojo vien tik pasyviu nusikalstamos veikos tyrimu, bet ir provokavo, kurstė padaryti nusikalstamas veikas.

Pagal nusikalstamos veikos imitacijos modelį atliekami veiksmai turi atitikti BPK reikalavimus. BPK 158 ir 159 straipsnių nuostatos įstatymų leidėjo suderintos su Operatyvinės veiklos įstatymo atitinkamais straipsniais. BPK 159 straipsnio 9 dalyje draudžiama provokuoti asmenį padaryti nusikalstamą veiką. Operatyvinės veiklos įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje apibrėžta provokacijos sąvoka. Provokacija- tai spaudimas, aktyvus skatinimas ar kurstymas padaryti nusikalstamą veiką apribojant asmens veiksmų pasirinkimo laisvę, jei dėl to asmuo padaro ar kėsinasi padaryti nusikalstamą veiką, kurios prieš tai neketino padaryti.

Teismai, priimdami sprendimus dėl visų kaltininkų- M. K., G. R., A. R. įstatyme paminėtų provokacinių veiksmų nenustatė ir, vadovaudamiesi BPK 20 straipsniu, pagrįstai įrodymais pripažino duomenis, gautus panaudojant nusikalstamos veikos imitacijos modelį ir neperžengiat šio modelio ribų. Tesėjų kolegija, nenustačiusi BPK pažeidimų, neturi pagrindo daryti priešingų išvadų.

Dėl teismo įrodymų vertinimo

Kasatoriai G. R. ir A. R. nesutinka su teismų nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir tvirtina niekaip nepadėję M. K. pasikėsinti realizuoti psichotropines medžiagas.

Šie kasacinių skundų argumentai nenagrinėtini.

BPK 376 straipsnio 1 dalis apibrėžia kasacinės instancijos teismo įgaliojimus nagrinėjant kasacinę bylą. Čia nurodyta, kad kasacinės instancijos teismas patikrina apskųstus nuosprendžius ir nutartis tik teisės taikymo aspektu. Pagal BPK 369 straipsnį kasacinio teismo nagrinėjimo dalykas yra tinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas arba esminiai BPK pažeidimai. Taigi kasacinės instancijos teismas sprendžia, ar tinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, ar nepadaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimų.

Kasatorių teiginiai yra grindžiami ne nuorodomis į teisės taikymo klaidas, bet teismų nustatytų faktinių bylos aplinkybių neigimu ir priešingu jų vertinimu. Atsižvelgiant į pirmiau minėtas baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas, kasacinės instancijos teismas iš naujo įrodymų netiria, taigi neturi galimybių pervertinti žemesnių teismų padarytus įrodymų vertinimus. Teisėjų kolegija tik remiasi teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis, spręsdama teisės taikymo klausimus. Įrodymų vertinimo klausimai buvo nagrinėjami pirmosios instancijos teisme ir jų vertinimas dar kartą patikrintas apeliacinio proceso metu. Taigi nuteistųjų G. R., A. R. kasacinių skundų argumentai, kuriais ginčijamos faktinės bylos aplinkybės ir nesutinkama su teismų atliktu įrodymų vertinimu, nenagrinėtini.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą kasacine tvarka, daro išvadą, kad Kėdainių rajono apylinkės teismas baudžiamąją bylą išnagrinėjo nepažeisdamas BPK reikalavimų, tačiau baudžiamasis įstatymas, paskiriant G. R. neteisingą bausmę, buvo pritaikytas netinkamai. Panevėžio apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, pakeisdama nuosprendį, ištaisė šią pirmosios instancijos teismo klaidą, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą ir Baudžiamojo proceso kodekso normų nepažeidė.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atmesti nuteistųjų A. R., G. R. kasacinius skundus.