Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Albino Bielskio (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. O. (V. O.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2009 m. birželio 23 d. nuosprendžio, kuriuo V. O. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK (toliau – BK) 129 str. 1 d. ir nuteistas laisvės atėmimu keturiolikai metų.

Vadovaujantis BK 64 str. 1 d., 3 d., paskirtoji bausmė subendrinta dalinio bausmių sudėjimo būdu su Vilniaus apygardos teismo 1999 m. lapkričio 10 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta bausme ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 16 (šešiolikai metų), bausmę atliekant pataisos namuose.

V. O. pripažintas pavojingu recidyvistu.

Iš V. O. priteista 2500 Lt (du tūkstančiai penki šimtai litų) nusikaltimu padarytos turtinės žalos atlyginimui ir 30 000 Lt (trisdešimt tūkstančių litų) neturtinės žalos atlyginimui nukentėjusiojo J. S. naudai.

Iš V. O. priteista 3092 Lt (trys tūkstančiai devyniasdešimt du litai) B. S. gydymo išlaidų atlyginimo Valstybinės ligonių kasos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos naudai.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. O. nuteistas už tai, kad 2008 m. liepos 5 d., apie 14.30 val., savo bute, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), kilusio asmeninio konflikto su B. S. metu, tyčia sudavė pastarajai peiliu penkis smūgius į kaklo ir krūtinės sritis, padarydamas jai dvi žaizdas kaklo srityje su dešinės miego arterijos ir kairės priekinės jungo venos pažeidimais, dvi kiaurymines žaizdas krūtinės srityje su šonkaulių ir krūtinplėvės pažeidimais bei aklą žaizdą krūtinės srityje, dėl ko nuo krūtinės ir kaklo durtinių pjautinių žaizdų su dešinės miego arterijos ir kairės priekinės venos pažeidimais, kas komplikavosi ūmiu nukraujavimu ir sunkaus laipsnio šoku, B. S. 2008 m. liepos 5 d., 15 val. 55 min., ligoninėje mirė. Tokiu būdu V.O. tyčia nužudė B. S..

Iš nuteistojo V. O. apeliacinio skundo turinio matyti, jog jis nesutinka su teismo išvadomis, kad jis nukentėjusiajai peiliu sudavė penkis kartus ir juos suduodamas apeliantas padarė mirtį sukėlusius sužalojimus nukentėjusiajai.

Nuteistasis skunde pažymi, jog jis tik vieną kartą nukentėjusiajai peiliu sudavė į kairę kaklo pusę, tačiau jo padarytas sužalojimas nebuvo vienintelė B. S. mirties priežastimi. Kiti nukentėjusiosios kūne užfiksuoti sužalojimai galėjo atsirasti nukentėjusiajai griūnant ir atsitrenkiant į atsikišusias baldų dalis. Apeliantas teigia, kad nukentėjusiąją sužalojo gindamasis nuo jos agresyvių veiksmų. Pasak V. O., B. S. buteliu sudavė jam per koją ir juo užsimojusi kėsinosi suduoti per galvą. V. O., siekdamas išvengti galimo sužalojimo, nuo viryklės pagriebė virtuvinį peilį ir juo staiga sudavė nukentėjusiajai į kaklą. Kadangi nukentėjusiąją apeliantas sužalojo gindamasis nuo jos pavojingų veiksmų, apelianto teigimu, teismas turėtų iš naujo įvertinti įvykio metu susiklosčiusią situaciją.

Skunde nurodoma, jog savo namuose apeliantas turėjo du peilius, iš kurių vienas buvo prieškambaryje (šis peilis ir buvo paimtas ikiteisminio tyrimo pareigūnų), tačiau, kaip teigiama skunde, tai ne tas pats peilis, kuriuo gindamasis V. O. sudavė smūgį nukentėjusiajai. Pastarąjį peilį, kuris buvo medine rankena, apeliantas po smūgio sudavimo numetė ant grindų arba padėjo ant viryklės. Apeliantas nurodo, jog peilį, kuriuo buvo suduotas smūgis, ikiteisminio tyrimo pareigūnas atvežė į policijos komisariatą ir įdėjo į chalato, kuriuo įvykio metu vilkėjo nuteistasis, kišenę, tačiau šis peilis kaip daiktinis įrodymas nebuvo ištirtas nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisiamajame posėdyje, nors V. O. to prašė. Apeliantas nurodo, jog jei jis būtų sudavęs smūgius tuo peiliu, kuris buvo pripažintas daiktiniu įrodymu šioje byloje, tai nukentėjusiajai būtų padaryti daug didesni sužalojimai. V. O. savo apeliaciniame skunde taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo bei specialistų išvadomis, jog jis nukentėjusiajai iš viso padarė 5 sužalojimus peiliu, iš kurių 2 padaryti kaklo srityje, o 3 – krūtinės srityje.

Teismo posėdyje dalyvavę prokurorė, nukentėjusysis ir jo atstovė pagal įstatymą prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis V. O. ir jo gynėjas – skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo V. O. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs šią baudžiamąją bylą, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismo nuosprendis pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai įvertinus visus byloje surinktus įrodymus, kuriais ir grindžiamos teismo išvados dėl V. O. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką.

V. O. iš dalies pripažįsta savo kaltę dėl B. S. nužudymo, tačiau neigia sudavęs jai penkis smūgius peiliu ir nurodo, jog vienas smūgis buvo suduotas ginantis nuo nukentėjusiosios.

Apelianto kaltė padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 129 str. 1 d., įrodyta jo paties parodymais, V. O. parodymų patikrinimo vietoje protokolu, liudytojo D. T. parodymais, įvykio vietos apžiūros protokolu. Šiuos įrodymus pirmosios instancijos teismas išsamiai analizavo bei įvertino. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog mirtini sužalojimai B. S. buvo padaryti V. O. suduodant penkis smūgius peiliu. Apygardos teismo nuosprendyje iš esmės paneigtos V. O. apeliaciniame skunde nurodytos prielaidos, kurias jis kėlė ir pirmosios instancijos teisme, kad nukentėjusioji galėjo susižaloti pati griūdama ir atsitrenkdama į aštrius kampus turinčius daiktus. Šią apelianto versiją paneigia byloje esančios teismo medicinos specialisto išvados: Nr. M183/08(08) (t.1 b.l.125-131), Nr.MK181/08(01) (t.1 b.l.112-116), Nr. MK124/08(01) (t.1 b.l.136-142).

Specialisto išvadoje Nr.M183/08(08) nurodyta, jog B. S. mirties priežastis buvo krūtinės ir kaklo durtinės pjautinės žaizdos su dešinės miego arterijos ir kairės priekinės jungo venos pažeidimais bei ūmiu nukraujavimu, sunkaus laipsnio šoku. Nukentėjusiosios B. S. lavone tyrimo metu rastos penkios durtinės pjautinės žaizdos: dvi durtinės – pjautinės žaizdos kaklo srityje su dešinės miego arterijos ir kairės priekinės jungo venos pažeidimais, specialisto išvadoje sąlyginai pažymėtos Nr. 1 ir Nr. 2, dvi kiauryminės, su šonkaulių ir krūtinpilvės pažeidimais žaizdos krūtinės srityje (Nr. 3 ir Nr. 4) bei akla žaizda krūtinės srityje (Nr.5). Žaizdos padarytos duriančiais – pjaunančiais daiktais, tikėtina peiliu, neužilgo prieš mirtį, galimai 2008 m. liepos 5 d. Specialisto išvadoje Nr.MK124/08(01) nurodyta, jog B. S. krūtinės žaizda, išvadoje sąlyginai pažymėta Nr.3, yra durtinė - pjautinė, padaryta plokščiu, vienašmenių savybių duriančiu – pjaunančiu įrankiu. Specialisto išvadoje Nr. MK181/08(01) nurodyta, jog tikėtina, kad žaizda Nr. 3 padaryta įvykio vietos apžiūros metu apelianto bute paimtu peiliu. Specialisto išvadoje Nr.MK124/08(01) taip pat padaryta išvada, jog nukentėjusiosios lavone rasta žaizda krūtinėje, sąlyginai pažymėta Nr.4, padaryta plokščiu, vienašmenių savybių duriančiu - pjaunančiu įrankiu, tačiau sužalojime užsifiksavę požymiai yra plačios grupinės priklausomybės, todėl įrankio identifikavimui netinkami.

Taigi šios pirmiau paminėtos specialistų išvados paneigia apelianto iškeltą versiją, jog jis nukentėjusiajai padarė tik vieną sužalojimą peiliu kaklo srityje, o kitus sužalojimus B. S. galėjo pasidaryti pati griūdama ir atsitrenkdama į aštrius paviršius turinčius daiktus. Kaip matyti iš specialistų išvadų, ne tik žaizdos kaklo srityje, bet ir sužalojimai krūtinės srityje buvo padaryti duriančiu - pjaunančiu įrankiu, o dėl krūtinės žaizdos, sąlyginai pažymėtos Nr.3, specialistai padarė tikėtiną išvadą, jog ji galimai padaryta būtent tuo peiliu, kurį ikiteisminio tyrimo pareigūnai paėmė iš apelianto buto. Įvykio vietoje jokio kito asmens, išskyrus V. O. ir nukentėjusiąją nebuvo, todėl niekas kitas negalėjo B. S. padaryti mirtį sukėlusių žaizdų peiliu, tik apeliantas. Tai iš dalies patvirtina ir V. O. parodymai, kuriuose jis neneigia sudavęs vieną smūgį peiliu, tačiau, siekdamas išvengti griežtesnės atsakomybės ir sau palankia linkme aiškindamas įvykio aplinkybes, neigia sudavęs kitus keturis smūgius, konstatuotus jau minėtoje specialisto išvadoje.

Šios pirmiau nurodytos aplinkybės paneigia ir apelianto teigimą, jog sužalojimą nukentėjusiajai jis padarė ne tuo peiliu, kuris buvo tirtas ikiteisminio tyrimo metu, tačiau kitu, kurio pareigūnai neapžiūrėjo ir netyrė.

Iš įvykio vietos apžiūros protokolo (t.1 b.l.5-15) matyti, jog iš įvykio vietos, t.y. apeliantui priklausančio buto, buvo paimtas virtuvinis peilis su tamsiai raudonos spalvos dėmėmis. Specialisto išvadoje Nr.S377/08(01) (t.1 b.l.98-105) nurodyta, jog ant pirmiau paminėto peilio geležtės rastas kraujas priklauso nukentėjusiajai B. S., o ant peilio rankenos gautas vienos vyriškos lyties asmens DNR profilis sutampa su V. O. DNR profiliu. Taip pat teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, jog pirmosios apklausos metu V. O. parodė, jog jis nukentėjusiajai sudavė vieną smūgį peiliu ir apibūdindamas peilį nurodė, jog jo rankena buvo plastmasinė, juodos spalvos (t.1 b.l.158-159). Būtent tokios spalvos plastmasine rankena peilis iš įvykio vietos ir buvo paimtas bei pridėtas prie baudžiamosios bylos kaip daiktinis įrodymas. Apie tai, kad peilis, kuriuo, pasak apelianto, jis sudavė vieną smūgį nukentėjusiajai į kaklo sritį buvo medine rankena ir mažesnis, V. O. ikiteisminiame tyrime nenurodė, o tokią versiją iškėlė tik nagrinėjant bylą apygardos teisme. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodo, kad ikiteisminio tyrimo pareigūnai peilį medine rankena, kuriuo, pasak apelianto, ir buvo suduotas vienas smūgis nukentėjusiajai, rado ir įdėjo į nuteistajam priklausančio chalato kišenę. Tokią apelianto iškeltą versiją paneigia daiktų pateikimo protokolas, kurio metu buvo paimtas V. O. priklausantis medžiaginis chalatas, bet jo kišenėje joks peilis rastas nebuvo (t.1 b.l.84).

Apeliacinio skundo teiginys, jog nuteistasis vieną smūgį peiliu į kaklo sritį nukentėjusiajai sudavė gindamasis nuo jos agresyvių ir pavojingų veiksmų, todėl jo nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota į BK straipsnį, numatantį švelnesnę baudžiamąją atsakomybę, visiškai nepagrįstas ir atmestinas.

BK 28 str. 2 d. nurodyta, jog asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Pagal baudžiamojoje teisėje nusistovėjusią būtinosios ginties sampratą ir formuojamą teismų praktiką, būtinąja gintimi pripažįstamas tam tikras atkirtis pavojingam kėsinimuisi į baudžiamojo įstatymo ginamas vertybes. Kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus, akivaizdus. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas.

Pirmosios instancijos teismas, išsamiai ištyręs byloje esančius įrodymus, tinkamai juos įvertino pripažindamas, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog nukentėjusioji B. S. pavojingai kėsinosi į nuteistojo sveikatą. Šią aplinkybę nurodo tik apeliantas, tačiau tokius jo parodymus paneigia ištirtų bylos duomenų visuma. Kaip jau buvo minėta anksčiau, byloje esančiais duomenimis neginčijamai nustatyta, jog apeliantas nukentėjusiajai sudavė ne vieną, o penkis smūgius peiliu ir jais padarė sužalojimus, nuo kurių B. S. mirė. Taip pat byloje neginčijamai nustatyta, jog visi šie specialisto išvadoje nurodyti sužalojimai buvo padaryti būtent tuo peiliu, kurį ikiteisminio tyrimo metu pareigūnai paėmė iš V. O. buto ir pridėjo prie baudžiamosios bylos medžiagos. Tokių duomenų, jog B. S., kaip nurodoma apeliaciniame skunde, būtų buteliu sudavusi apeliantui į kairę koją bei rankas, nėra. V. O. apžiūrėjęs teismo medicinos ekspertas S. Federavičius konstatavo, jog apžiūros metu, 2008 m. liepos 9 d., ant dešinio dilbio rasta tamsiai violetinė kraujosruva, tačiau ji atsirado po trauminio poveikio, gauto prieš 1 – 2 paras ir jos padarymo laikas neatitinka užduotyje nurodyto galimo traumos padarymo laiko – 2008 m. liepos 5 d. Specialisto išvadoje Nr. G 269/08(08) (t.1 b.l.122) konstatuota, jog chirurgo apžiūros metu, iš karto po nusikalstamos veikos padarymo, 2008 m. liepos 5 d., V. O. kūno paviršiuje sužalojimų nekonstatuota. Teisėjų kolegija atkreipia apelianto dėmesį, jog jis įvairiai aiškino nukentėjusiosios neva atliktų agresyvių veiksmų pobūdį. Apygardos teisme iš pradžių jis teigė, kad B. S., sedėdama ant sukamosios kėdutės, sudavė buteliu jam per koją bei rankas ir pagrasino, kad suduos į galvą. Po tokio pagrasinimo V. O. iš karto dūrė peiliu nukentėjusiajai. Po to ėmė teigti, kad B. S. jam buvo užsimojusi buteliu, kuomet jis jai įdūrė, o apeliaciniame teisme – kad butelis jau buvo prie pat apelianto galvos, kuomet jis pagriebė nuo viryklės peilį ir juo sudavė nukentėjusiajai. Akivaizdu, kad tokie V. O. parodymai prieštarauja elementariai logikai, jais apeliantas siekia maksimaliai sureikšminti jam neva iškilusios grėsmės pavojingumą. Esant pirmiau nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų teigti, jog B. S. atliko kokius nors realius, akivaizdžius bei pavojingus veiksmus, nuo kurių apeliantas turėtų pagrįstą teisę gintis. Taip pat byloje nėra duomenų ir apie tai, kad V. O. tokiais savo veiksmais būtų peržengęs būtinosios ginties ribas, todėl nei atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės remiantis BK 28 straipsnio nuostatomis, nei perkvalifikuoti apelianto nusikalstamą veiką pripažįstant, jog ji padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, nėra jokio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu apeliantas nurodė, jog jo nusikalstama veika turėtų būti perkvalifikuota į BK 132 str., kadangi jis nukentėjusiajai sudavė tik vieną smūgį peiliu ir nužudyti jos nenorėjo. Toks nuteistojo argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Nužudymas pagal BK 132 straipsnį kvalifikuojamas tada, kai nustatoma, jog gyvybė kitam žmogui buvo atimta dėl neatsargumo. BK 16 straipsnyje nurodyta, jog nusikaltimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo, jeigu jį padaręs asmuo numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi jų išvengti. Nusikaltimas yra padarytas dėl nusikalstamo nerūpetingumo, jeigu jį padaręs asmuo nenumatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti BK numatyti padariniai, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes galėjo ir turėjo tai numatyti.

Šiuo atveju bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, jog V. O. sudavė nukentėjusiajai penkis smūgius peiliu į gyvybiškai svarbias kūno vietas – krūtinės bei kaklo sritis. Taigi, normalaus protinio išsivystymo asmuo, koks pagal bylos duomenis ir yra apeliantas, suduodamas smūgius peiliu į gyvybiškai svarbias kūno vietas jis neturėjo jokio pagrindo tikėtis, jog taip sužalodamas žmogų, mirtinų padarinių išvengs, todėl jo veika pagrįstai kvalifikuota kaip tyčinis nužudymas.

V. O. apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog jam paskirtoji laisvės atėmimo bausmė yra per griežta ir pirmosios instancijos teismas nepagrįstai prie paskirtosios 14 metų laisvės atėmimo bausmės pridėjo dar dvejus metus laisvės atėmimo.

Skirdamas bausmę V. O. pagal BK 129 str. 1 d, pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais, įtvirtintais BK 54 straipsnyje: atsižvelgė į kaltininko padarytos veikos pavojingumo laipsnį, kaltininko asmenybę, nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes bei pasekmes. Apygardos teismas apelianto atsakomybę sunkinančia aplinkybe pripažino tai, jog nusikaltimą jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. V. O. atsakomybę lengvinančių aplinkybių pirmosios instancijos teismas nenustatė.

Nuteistasis padarė labai sunkų nusikaltimą, kuriuo buvo atimta gyvybė kitam asmeniui. Kaltinamojo asmenybę apibūdina tai, jog jis anksčiau teistas du kartus už nusikaltimus asmens sveikatai ir gyvybei, už vieną iš jų teistumas neišnykęs. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 27 str. 2 d. 1 p., V. O. pagrįstai pripažino pavojingu recidyvistu. Naujų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti sušvelninta paskirtoji bausmė, apeliantas nei skunde, nei apeliacinio teismo posėdžio metu nenurodė. Įvertinusi pirmiau paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog apygardos teismas bausmių skyrimo bei individualizavimo taisyklių nepažeidė.

Iš byloje esančių duomenų matyti, jog apeliantas 2005 m. lapkričio 24 d., vadovaujantis BK 75 str. 3 d., buvo lygtinai atleistas prieš terminą, todėl apygardos teismas pagrįstai vadovavosi 64 straipsnio nuostatomis ir prie skundžiamu nuosprendžiu paskirtosios bausmės pridėjo dalį (2 metus laisvės atėmimo) neatliktos ankstesniu, Vilniaus apygardos teismo 1999 m. lapkričio 10 d., nuosprendžiu paskirtosios bausmės.

Esant pirmiau išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Vilniaus apygardos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o apeliacinis skundas jame nurodytais pagrindais negali būti tenkinamas.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo V. O. apeliacinį skundą atmesti.