Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V.J.R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V.J.R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai dėl sprendimų panaikinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I.

Pareiškėjas V.J.R. (toliau – ir pareiškėjas; apeliantas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti:

1) Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių apskrities VMI; Inspekcija;tretysis suinteresuotas asmuo) 2006 m. lapkričio 8 d. sprendimą Nr. 14.4-74-63, kuriuo patvirtintas 2006 m. rugsėjo 29 d. patikrinimo aktas Nr.6334-06-10-143 ir juo nustatytos piniginės prievolės valstybei;

2) Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI; atsakovas) 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 68-159, kuriuo buvo patvirtintas minėtas Šiaulių apskrities VMI sprendimas.

Paaiškino, kad Kelmės rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 12 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-94-446-2005 jis pripažintas kaltu dėl to, kad įvykdė baudžiamąjį nusižengimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 201 straipsnio 3 dalyje, t.y. 2005 m. kovo 23 d. savo automobiliu „Ford Transit“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), iš Šilutės miesto iki Pakražančių gyvenvietės, esančios Kelmės rajone, neteisėtai gabeno 774,4 dm³ (litrų) 95,9-96,1 % tūrinės koncentracijos nedenatūruoto etilo alkoholio (toliau – ir etilo alkoholis). Remdamasi šiuo teismo nuosprendžiu Šiaulių apskrities VMI 2006 m. lapkričio 8 d. sprendimu Nr. 14.4-74-63 patvirtino 2006 m. rugsėjo 29 d. patikrinimo aktą, surašytą remiantis minėtu teismo nuosprendžiu, ir nurodė jam sumokėti į biudžetą papildomai apskaičiuotą 23765 Lt akcizo mokestį, 3899,84 Lt akcizo delspinigius ir šiuo sprendimu paskirtą 7130 Lt baudą. VMI 2006 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. 68-159 patvirtino minėtą Šiaulių apskrities VMI sprendimą.

Teigė, kad atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo neteisingai ir plečiamai aiškino teismo nuosprendyje konstatuotas aplinkybes ir nepagrįstai jį (pareiškėją) apkaltino etilo alkoholio laikymu, nors tokia aplinkybė nuosprendžiu nebuvo patvirtinta.Todėl nepagrįstai konstatavo Lietuvos Respublikos akcizų įstatymo (toliau – ir Akcizų įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 1 punkto, nustatančio, kad akcizais yra apmokestinamas etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai, ir 8 straipsnio 1 dalies 7 ir 8 punkto, numatančio, kad prievolė mokėti atsiranda asmeniui, laikančiam nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintomis prekes, pažeidimą. Inspekcija nurodė, kad jis per 5 dienas nuo prekių atgabenimo į Lietuvos Respubliką dienos privalėjo pateikti vietos mokesčių administratoriui nustatytos formos akcizų deklaraciją ir teisės aktų nustatytus deklaracijos priedus. Akcizais apmokestinamų prekių į Lietuvos Respublikos teritoriją jis neįvežė, nelaikė nepaženklintos, tačiau privalančios būti paženklinta banderolėmis prekės – etilo alkoholio, todėl jam neatsirado prievolė mokėti akcizus.

Nurodė, kad mokesčių administratorius, remdamasis Europos Bendrijų Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) byloje Nr. C-455/98 suformuota praktika, padarė nepagrįstą išvadą, jog bet koks nelegaliai importuotas, pagamintas ir konfiskuotas etilo alkoholis turi būti apmokestinamas akcizais. Pažymėjo, jog Kelmės rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 12 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu nebuvo konstatuota, kad jis (pareiškėjas) alkoholinius gėrimus importavo į Lietuvos Respublikos teritoriją, ar juos gamino bei įvežė, todėl už neteisėtai gabentas banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, nesant laikymo ar neteisėto importo ar įvežimo, jam negali būti taikomos Akcizų įstatymo nuostatos. Pareiškėjo nuomone, Šiaulių apskrities VMI plečiamai aiškino Akcizų mokesčio 8 straipsnio 9 dalies nuostatas, nes teigė, jog šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu atveju prievolė mokėti akcizų mokestį atsiranda ne tik asmeniui, laikančiam nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintomis prekes, bet ir stacionariai ar nestacionariai jas gabenančiam asmeniui.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti. Paaiškino, kad Šiaulių apskrities VMI 2006 m. gegužės 26 d. pranešimu Nr. 18.37-AK9-21 informavo pareiškėją apie tai, kad jis pažeidė Akcizų įstatymo 2 straipsnio, 8 straipsnio 1 dalies 7 ir 8 punktų, 9 straipsnio 6 ir 8 dalių bei 10 straipsnio nuostatas, nes nedeklaravo ir nesumokėjo į valstybės biudžetą akcizų mokesčio, ir pasiūlė ne vėliau kaip per 10 dienų pašalinti šiuos trūkumus, tačiau pareiškėjas į pranešimą nereagavo. Todėl Šiaulių apskrities VMI atliko pareiškėjo mokestinį patikrinimą ir 2006 m. rugsėjo 29 d. surašė patikrinimo aktą Nr. 6334-06-10-143, kuriame, remiantis 2005 m. rugsėjo 12 d. Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendžiu bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 72 ir 96 straipsniais, o taip pat pirmiau paminėtomis Akcizų įstatymo nuostatomis, pareiškėjui papildomai apskaičiavo 23765 Lt akcizų mokesčio ir 3899,84 Lt akcizų mokesčio delspinigių. Nurodė, kad pagal Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktą akcizų mokesčio objektu yra laikomas etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai, o pagal šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punkto nuostatas prievolė mokėti akcizų mokestį atsiranda už laikomas banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios teisės aktų nustatyta tvarka turi būti paženklintos banderolėmis. Minėto straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu atveju prievolė mokėti akcizų mokestį tenka asmeniui, laikančiam nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintomis prekes. Atkreipė dėmesį į tai, kad Akcizų įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta nuostata, jog asmenys, kurie nėra akcizais apmokestinamų sandėlių savininkai ar registruoti prekybininkai, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prekių atgabenimo į Lietuvos Respubliką dienos privalo pateikti vietos mokesčių administratoriui, kurio veiklos teritorijoje jie registruoti mokesčių mokėtojais, centrinio mokesčių administratoriaus nustatytos formos akcizų deklaraciją ir teisės aktų nustatytus deklaracijos priedus. Pabrėžė, jog pagal Akcizų įstatymo 9 straipsnio 8 dalį bet kuris asmuo, kuriam prievolė mokėti akcizų mokestį atsiranda remiantis šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 ir (ar) 5, ir (ar) 8 punktais, privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną po prievolės atsiradimo pateikti akcizų mokesčio deklaraciją ir joje deklaruoti mokėtiną akcizų mokesčio sumą. Deklaracija pateikiama vietos mokesčių administratoriui. Pažymėjo, jog nagrinėjant šį ginčą, yra reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A3-973/2006, kurioje buvo konstatuota, jog 1992 m. vasario 25 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 92/12/EEB „Dėl bendrųjų procedūrų, susijusių su akcizais apmokestinamais produktais, ir dėl tokių produktų laikymo, judėjimo ir kontrolės” (toliau – ir Direktyva Nr. 92/12/EEB) 7 straipsnio 3 dalis nustato, kad priklausomai nuo aplinkybių, akcizų mokestį privalo sumokėti pristatymui skirtus produktus pristatantis ar laikantis asmuo, arba produktus naudojimui kitoje nei ta, kurioje produktai jau buvo išleisti vartojimui, valstybėje narėje gaunantis asmuo, arba atitinkamas prekybininkas ar viešoji įstaiga. Taip pat pažymėjo, kad minėta Direktyva yra nurodyta Akcizų įstatymo 3 priede kaip vienas iš Europos Sąjungos teisės aktų, su kurių nuostatomis suderintas Akcizų įstatymas, o tai reiškia, jog sprendžiant ginčą, Direktyvos Nr. 92/12/EEB nuostatos turi būti taikomos lygiagrečiai Akcizų įstatymo nuostatoms. Šiuo atveju turi būti taikoma minėtos Direktyvos nuostata dėl akcizų mokesčio prievolės asmeniui, kuris pristato akcizais apmokestinamas prekes arba laiko tokias prekes transporto priemonėje. Teigė, kad atsižvelgiant į tai, jog Akcizų įstatymo 8 straipsnio 9 dalis nedetalizuoja nepaženklintų prekių laikymo sąlygų, ji taikytina tiek asmeniui, laikančiam šias prekes stacionariai, tiek nestacionariai (gabenant). Todėl darytina išvada, kad šiuo atveju laikymo sąvoka apima ir gabenimą.

Tretysis suinteresuotas asmuo atsiliepimo į pareiškėjo skundą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nepateikė.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gegužės 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Akcizų įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 8 straipsnio 1 dalies 8 punktu ir 9 dalimi, 9 straipsnio 8 dalimi bei Kelmės rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 12 d. nuosprendyje baudžiamojoje byloje Nr. I-94-446-2005 nustatytomis aplinkybėmis, konstatavo, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog pareiškėjas neteisėtai gabeno banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes. Nurodė, kad pareiškėjo teiginį, jog neteisėtai gabenamiems alkoholiniams gėrimams akcizų mokestis negali būti taikomas, paneigia Direktyvos Nr. 92/12/EEB 7 straipsnio 3 dalies nuostatos. Įvertinęs pirmiau paminėtas Direktyvos Nr. 92/12/EEB ir Akcizų įstatymo nuostatas, teismas priėjo išvadą, kad prievolė mokėti akcizų mokestį tenka asmeniui, tiek laikančiam, tiek ir gabenančiam nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintomis prekes, kitaip tariant, teisės aktų dėl minėtų mokesčių nuostatos taikytinos tiek asmeniui, laikančiam šias prekes stacionariai, tiek ir nestacionariai (gabenant). Pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog atsakovas ir tretysis suinteresuotas asmuo iškreipė minėtame Kelmės rajono apylinkės teismo nuosprendyje konstatuotas aplinkybes, yra nepagrįstas, kadangi šiuo atveju atsakovas remdamasis šiuo nuosprendžiu, padarė pagrįstą išvadą, kad akcizais apmokestinamos prekės ne tik jas laikant, bet ir gabenant. Nusprendė, kad atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjas neteisėtai gabeno banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, mokesčių administratorius pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjui atsirado prievolė deklaruoti ir mokėti akcizų mokestį, o šios prievolės jam (pareiškėjui) neįvykdžius – pagrįstai apskaičiavo ir nurodė jam į valstybės biudžetą sumokėti akcizų mokestį bei šio mokesčio delspinigius ir baudą (MAĮ 96 ir 139 straipsniai). Nurodė, kad pareiškėjo ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti pagrindo nėra.

III.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - patenkinti jo skundą ir panaikinti atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens sprendimus.

1. Pirmosios instancijos teismo sprendime nepagrįstai konstatuota, kad akcizų mokesčiu apmokestinamos ne tik laikomos, bet ir gabenamos prekės, nors tokios nuostatos teisės aktuose nėra.

2. Administracinėje byloje terminas „laikymas” buvo nepagrįstai plačiau interpretuotas negu baudžiamojoje byloje, kadangi pirmosios instancijos teismas, aiškindamas terminą „akcizais apmokestinamų prekių laikymas”, nurodė, kad jam (pareiškėjui) mokestinė atsakomybė atsiranda ir už akcizais apmokestinamų prekių gabenimą.

Kiti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai yra analogiški argumentams, išdėstytiems pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui.

Atsakovas VMI atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas teisingai įvertinus bylai esminę reikšmę turinčias aplinkybes bei byloje esančius įrodymus, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas. Pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju turi būti remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 28 d. nutarime administracinėje byloje Nr. A6-238/2007 suformuota praktika dėl mokestinės atsakomybės atribojimo nuo baudžiamosios ar administracinės atsakomybės. Kiti atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą išdėstyti argumentai yra analogiški argumentams, išdėstytiems atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV.

Kaip matyti iš bylos medžiagos, Šiaulių apskrities VMI pareiškėjo mokestinį patikrinimą atliko remdamasi Kelmės rajono apylinkės teismo 2005 m. rugsėjo 12 d. įsiteisėjusiu nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. I-94-446-2005, kurioje buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2005 m. kovo 23 d. savo automobiliu iš Šilutės miesto iki Pakražančių gyvenvietės, esančios Kelmės rajone, neteisėtai gabeno 774,4 dm³ (litrų) 95,9-96,1 % tūrinės koncentracijos nedenatūruoto etilo alkoholio. Šio teismo nuosprendžio pareiškėjas neskundė. Neneigdamas etilo alkoholio neteisėto gabenimo fakto, pareiškėjas ginčijo mokesčių administratorių priimtus sprendimus dėl akcizo mokesčio, delspinigių ir baudos apskaičiavimo tuo aspektu, kad, pareiškėjo nuomone, mokesčių administratorius plečiamai aiškino teismo nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, todėl nepagrįstai pripažino jį asmeniu, laikiusiu banderolėmis nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintomis, akcizais apmokestinamas prekes (etilo alkoholį) ir priėjo neteisingą išvadą, kad jam pagal Akcizų įstatymą kilo prievolė sumokėti akcizo mokestį.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką mokestinių ginčų bylose, ne kartą yra pažymėjęs, kad pareiga mokėti mokesčius, atleidimo nuo jų pagrindai bei su tuo susiję klausimai yra reguliuojami mokesčių teisės aktais, todėl baudžiamosios ar administracinės atsakomybės klausimus reglamentuojantys įstatymai šiuo atveju netaikytini. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybės rūšimi susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl tiek pareiga sumokėti mokesčius, tiek pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės pažeidimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar jo rezultato (pvz., 2007 m. gegužės 28 d. nutartis Nr.A6-238/2007). Taigi baudžiamojoje byloje įrodytos pareiškėjo veikos su etilo alkoholiu kvalifikavimas pagal Baudžiamojo kodekso ypatingosios dalies atitinkamo straipsnio dispozicijoje nurodytus požymius (neteisėtas etilo alkoholio gabenimas) nesaistė ir negalėjo saistyti mokesčių administratoriaus atlikto pareiškėjo veiksmų su minėta preke vertinimo bei kvalifikavimo pagal mokesčių įstatymus.

Byloje aktualios redakcijos Akcizų įstatymo (2004 m. sausio 29 įstatymas Nr. IX-1987) 2 straipsnio 1 dalies punktas nustato, kad etilo alkoholis ir alkoholiniai gėrimai (pagal šio Įstatymo 3 straipsnyje pateiktą apibrėžimą) yra akcizų objektas. Šio įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 1-8 punktuose nurodyta kokiais atvejais atsiranda prievolė mokėti akcizus Lietuvos Respublikoje, tarp jų: už akcizais apmokestinamas prekes, kurioms netaikomas akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimas, atgabentas į Lietuvos Respubliką ir laikomas joje verslo tikslais arba atgabentas į Lietuvos Respubliką iš kitos valstybės narės viešųjų juridinių asmenų reikmėms, taip pat už akcizais apmokestinamas prekes, į Lietuvos Respubliką atgabentas iš kitos valstybės narės, kai jos prekių pardavėjo ar jo užsakymu kito asmens atgabenamos asmeniui, kuris nėra registruotas arba neregistruotas prekybininkas, arba ne į akcizais apmokestinamų prekių sandėlį (Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 7 punktas); taip pat už laikomas banderolėmis nepaženklintas akcizais apmokestinamas prekes, kurios šio Įstatymo ir jį įgyvendinančių teisės aktų nustatyta tvarka privalo būti paženklintos banderolėmis (Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punktas). Akcizų įstatymo 8 straipsnio 9 dalis numato, kad šio straipsnio 1 dalies 8 punkte nurodytu atveju prievolė mokėti akcizus tenka asmeniui, laikančiam nepaženklintas, tačiau privalančias būti paženklintomis, prekes. Akcizų įstatymo 9 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad asmenys, kurie nėra akcizais apmokestinamų prekių sandėlių savininkai ar registruoti prekybininkai, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas nuo prekių atgabenimo į Lietuvos Respubliką dienos privalo pateikti vietos mokesčio administratoriui, kurio veiklos teritorijoje jie registruoti mokesčių mokėtojais, centrinio mokesčio administratoriaus nustatytos formos akcizų deklaraciją ir teisės aktų nustatytus deklaracijos priedus. To paties straipsnio 8 dalis reglamentuoja, kad bet kuris asmuo, kuriam prievolė mokėti akcizus atsiranda remiantis šio Įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 4 ir (ar) 5, ir (ar) 8 punktais, privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną po prievolės atsiradimo pateikti akcizų deklaraciją ir joje deklaruoti mokėtiną akcizų sumą. Akcizų deklaracija pateikiama vietos mokesčio administratoriui, kurio veiklos teritorijoje asmuo registruotas mokesčių mokėtoju.

Akcizų įstatymo 3 priede yra išvardyti Europos sąjungos teisės aktai, su kuriais suderintas šis įstatymas, tarp jų – 1992 m. vasario 25 d. Tarybos direktyva Nr.92/12/EEB dėl bendrųjų procedūrų, susijusių su akcizais apmokestinamais produktais, ir dėl tokių produktų laikymo, judėjimo ir kontrolės (pakeista 1992 m. gruodžio 14 d. Tarybos direktyva 92/108/EEB, 1994 m. gruodžio 22 d. Tarybos direktyva 94/74/EEB, 1996 m. gruodžio 30 d. Tarybos direktyva 96/99/EB, 2000 m. birželio 30 d. Tarybos direktyva 2000/44/EB, 2000 m. liepos 20 d. Tarybos direktyva 2000/47/EB ir 2004 m. lapkričio 16 d. Tarybos direktyva 2004/106/EB). Lietuvos Respublikos Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalyje nustatyta, kad Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Atsižvelgus į minėtą teisinį reglamentavimą, nagrinėjamo ginčo atveju turi būti remiamasi Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės aktais. Taikydamas Europos Sąjungos teisės normas, administracinis teismas taip pat privalo vadovautis Europos Sąjungos teisminių institucijų sprendimais ir preliminariais nutarimais (ABTĮ 4 straipsnio 3 dalis).

Direktyvos Nr.92/12/EEB 3 straipsnyje išvardyta kokiems atitinkamose direktyvose apibrėžtiems produktams Bendrijos lygiu taikoma ši Direktyva, tarp jų - alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams. Direktyvos Nr.92/12/EEB 6 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad akcizas tampa mokėtinu, kai produktai išleidžiami vartojimui arba nustačius trūkumus, kuriems esant akcizas turi būti sumokėtas pagal 14 straipsnio 3 dalį. Pagal Direktyvos Nr.92/12/EEB 6 straipsnio 1 dalyje pateiktą aiškinimą, akcizais apmokestinamų produktų išleidimas vartojimui – tai: a) bet koks šių produktų išgabenimas, įskaitant ir neteisėtą, iš laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimo; b) bet kokia šių produktų gamyba, įskaitant ir neteisėtą, kitaip nei taikant šiems produktams laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimą; c) šių produktų importas, įskaitant ir neteisėtą, jeigu jiems nebuvo pritaikytas laikino akcizo mokėjimo atidėjimo režimas. Direktyvos Nr.92/12/EEB 6 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad akcizai apskaičiuojami ir mokami kiekvienos valstybės narės nustatyta tvarka, laikantis nuostatos, kad visos valstybės narės savo produktams bei kitų valstybių narių produktams privalo taikyti tas pačias mokesčio apskaičiavimo bei mokėjimo procedūras. Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos Nr.92/12/EEB nuostatas (2001 m. balandžio 5 d. sprendimas byloje Nr. C-325/99), pažymėjo, kad Bendrijos įstatymų leidėjas aiškiai nurodė, jog bet kokia akcizais apmokestinamų produktų gamyba, perdirbimas, laikymas ar cirkuliacija už akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimo ribų suponuoja akcizo tapimą mokėtinu. Todėl nacionaliniam teismui nustačius, kad toks produktas nukrypo nuo akcizų mokėjimo laikino atidėjimo režimo nesumokant akcizo, akivaizdu, kad tokio produkto laikymas reiškia jo išleidimą vartojimui, kaip tai suprantama pagal Direktyvos 6 straipsnio 1 dalį, ir akcizas tapo mokėtinu. Teisingumo Teismas konstatavo, kad Tarybos direktyvos Nr. 92/12/EEB 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama, kaip reiškianti, kad vien tik pagal Direktyvos 3 straipsnio 1 dalį akcizais apmokestinamo produkto laikymas reiškia jo išleidimą vartojimui, kai šiam produktui taikytinas akcizas nebuvo sumokėtas pagal taikytinas Bendrijos ir nacionalinės teisės nuostatas. Priešingai, nei teigia apeliantas, atsakovas pagrįstai rėmėsi Teisingumo Teismo suformuota praktika (2000 m. birželio 29 d. sprendimas byloje Nr.C-455/98) dėl neteisėtai į Bendrijos teritoriją importuoto etilo alkoholio apmokestinimo akcizo mokesčiu. Šioje byloje Teisingumo Teismas konstatavo, kad neteisėtu būdu į Bendriją importuotam etilo alkoholiui taikytini visi muito ir kiti mokesčiai, kurie įprastai mokėtini pagal Europos Sąjungos teisę, o Direktyva Nr.92/12/EEB, taip pat 1992 m. spalio 19 d. Tarybos direktyva 92/83/EEB dėl akcizo mokesčio alkoholiui ir alkoholiniams gėrimams struktūrų suderinimo privalo būti aiškinamos, kaip reiškiančios, kad jų nuostatos dėl mokestinės atsakomybės taip pat yra taikytinos ir į Bendrijos teritoriją iš ne valstybių narių neteisėtu būdu importuotam etilo alkoholiui. Taigi, priešingai nei taiga apeliantas, etilo alkoholio neteisėto importo atveju prievolė sumokėti akcizo mokestį gali kilti ne tik importuotojui, bet ir kitiems asmenims, kurie apmokestinamąjį produktą, kai šiam produktui taikytinas akcizas nebuvo sumokėtas, išleidžia vartojimui kitais veiksmais. Direktyvos Nr.92/12/EEB 7 straipsnio 3 dalis reglamentuoja, kad priklausomai nuo aplinkybių, mokestį privalo sumokėti pristatymui skirtus produktus pristatantis ar laikantis asmuo, arba produktus naudojimui kitoje nei ta, kurioje produktai jau buvo išleisti vartojimui, valstybėje narėje gaunantis asmuo, arba atitinkamas prekybininkas ar viešoji įstaiga.

Akcizų įstatymo prasme akcizais apmokestinamo produkto laikymo sąvoka apima šio produkto turėjimą savo žinioje atitinkamą laiką bet kokiu būdu (laikant atitinkamose patalpose ar kitoje vietoje, vežant transporto priemone, kt.). Apeliantas neneigia fakto, kad jis gabeno savo automobiliu banderolėmis nepaženklintą, tačiau privalantį būti paženklintu, akcizais apmokestinamą produktą - etilo alkoholį. Gabenti (nagrinėjamu atveju - vežti asmenine transporto priemone) akcizais apmokestinamą prekę įmanoma tik turint ją savo žinioje, t.y. laikant. Pirmosios instancijos teismas sprendime pagrįstai ir teisingai nurodė, kad Akcizų įstatymo 8 straipsnio 9 dalis taikytina tiek asmeniui, laikančiam šias prekes stacionariai, tiek nestacionariai (gabenant). Toks aiškinimas atitinka ir prieš tai minėtą Teisingumo Teismo suformuotą praktiką, (2001 m. balandžio 5 d. sprendimas byloje Nr. C-325/99), kuria pripažinta, kad Tarybos direktyvos Nr. 92/12/EEB 6 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama, kaip reiškianti, kad vien tik pagal Direktyvos 3 straipsnio 1 dalį akcizais apmokestinamo produkto laikymas reiškia jo išleidimą vartojimui.

Prievolė mokėti akcizus atsiranda nuo banderolėmis nepaženklintų, tačiau turinčių būti paženklintomis, akcizais apmokestinamų prekių laikymo (tiek stacionaraus, tiek nestacionaraus) pradžios, nepriklausomai nuo to, ar prekė buvo gauta teisėtai, ar ne. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas Lietuvos Respublikoje nestacionariai laikė (gabendamas automobilyje) banderolėmis nepaženklintą, tačiau privalančią būti paženklinta akcizais apmokestinamą prekę - etilo alkoholį, nepateikė nustatyta tvarka akcizų deklaracijos, nesumokėjo akcizo mokesčio. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad šiomis veikomis pareiškėjas pažeidė Akcizų įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 8 punkto ir 9 dalies bei 9 straipsnio 6 ir 8 dalių nuostatas, todėl trečiojo suinteresuoto asmens ir atsakovo sprendimais pagrįstai buvo nurodyta pareiškėjui sumokėti Šiaulių apskrities VMI apskaičiuotą akcizo mokestį, delspinigius ir baudą.

Pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė teisingai. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Pareiškėjo J.V.R. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gegužės 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

TeisėjaiLaimė BaltrūnaitėRomanas KlišauskasArūnas Sutkevičius