- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2022-03-17
- Bylos Nr.
- eI2-381-279/2022
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00371-2021-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Nijolė Čekanauskienė (pirm.), Irena Varžinskienė, Dalytė Zlatkuvienė
- Pareiškėjas
- uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini), UAB Eisturas
- Atsakovas
- Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentui, Užimtumo tarnybos prie LR socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentas
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nijolės Čekanauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Irenos Varžinskienės ir Dalytės Zlatkuvienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentui dėl įsakymo panaikinimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėja uždaroji akcinė bendrovė (duomenys neskelbtini) (toliau – pareiškėja, ir UAB (duomenys neskelbtini), ir Bendrovė) skundu kreipėsi į teismą, prašydama panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Užimtumo tarnyba) Panevėžio klientų aptarnavimo departamento (toliau – ir atsakovas, ir Užimtumo tarnybos Panevėžio departamentas) direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymas, Įsakymas).
Pareiškėja skunde bei teismui 2021-12-16 teiktuose rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad ji teikia transporto paslaugas. UAB (duomenys neskelbtini) 2021-05-31 įsakymu dėl epideminės situacijos nuo 2021-06-01 iki 2021-06-30 paskelbė dalies darbuotojų prastovas ir 2021-07-14 prašymu kreipėsi į Užimtumo tarnybą dėl subsidijos 2021 m. birželio mėnesio darbo užmokesčiui už darbuotojus, kuriems LR Darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova. Užimtumo tarnyba 2021 liepos 26 d. išmokėjo 1031,39 eurų subsidiją darbo užmokesčiui už 2021 m. birželio mėnesį prastovoje buvusius darbuotojus.
Užimtumo tarnybos Panevėžio departamento direktorius priėmė 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymą, kuriuo panaikino 2021 m. liepos 23 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir 2021 m. liepos 23 d. įsakymas) „ Dėl remiamojo įdarbinimo priemonės dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gauti įgyvendinimo“ 1 priedo 18 ir 19 eilutes, kuriomis buvo paskirta subsidija už UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojus L. E. ir M. E., kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova. Šio Įsakymo pagrindu pareiškėja iš atsakovo gavo 2021-09-28 pretenziją (toliau – ir Pretenzija) Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad Užimtumo tarnyba 2021 m. rugsėjo 15 d. iš Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – VDI) gavo administracinio nusižengimo protokolą bei 2021 m. rugsėjo 24 d. papildomą raštą, kur nurodyta, kad tikrinimo laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d. UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai į prastovas išleisti nepagrįstai, t. y. pažeidžiant Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbta ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas neriboja darbdavio veiklos ir situacija, kad darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo nėra susiklosčiusi dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino. Tuo pačiu iš patektos VDI informacijos matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini) pripažino ir sutiko su VDI nustatytais pažeidimais, todėl sumokėjo paskirtą baudą. Ši aplinkybė įrodo, jog UAB (duomenys neskelbtini) pripažino, jog darbuotojai išleisti į prastovas nepagrįstai. Vadinasi, UAB (duomenys neskelbtini) subsidija darbo užmokesčiui išmokėta nepagrįstai. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, pareiškėja turi grąžinti iki 2021 m. spalio 11 d. nepagrįstai išmokėtą 1031,39 Eur subsidiją.
Pareiškėja skunde nesutiko su 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymu ir jo pagrindu pareikštu reikalavimu dėl išmokėtos subsidijos grąžinimo, teigdama, kad Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Skundžiamas Įsakymas yra individualus administracinis aktas, kuriam taikomi Viešojo administravimo įstatyme (toliau - ir VAĮ) nustatyti reikalavimai, taigi jis tūri būti pagrįstas objektyviais duomenimis ( faktais), teisės aktų normomis. Iš skundžiamo Įsakymo ir su juo gautos pretenzijos nėra aišku, kokiomis teisės aktų normomis vadovavosi Užimtumo tarnyba jį priimdama, nes Įsakymo preambolėje nurodyta Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalis yra tik pagrindas, kuriuo paskirta subsidija. Skundžiamas Įsakymas nemotyvuotas, jame nurodoma, kad 2021-07-23 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) už darbuotojus subsidija darbo užmokesčiui prastovų laikotarpiu buvo paskirta ir išmokėta nepagrįstai, tačiau ši padaryta išvada visiškai nemotyvuota. Pareiškėja teigia, kad nei skundžiamame Įsakyme, nei 2021-09-28 pretenzijoje nėra nurodyta, kad būtų nustatytas Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 4² dalyje nustatytas pagrindas subsidijos grąžinimui, kad pareiškėjos darbuotojai L. E. ir M. E., dėl kurių gauta subsidija, vykdė darbo funkcijas jiems paskelbtos prastovos metu 2021 m. birželio mėnesį. Pareiškėjos vadovas , nenorėdamas konfliktuoti su VDI, patirti didesnių išlaidų, įvykdė administracinį nurodymą. Tačiau geranoriškas mažesnės baudos sumokėjimas nėra pagrindas teigti, kad pareiškėja pripažino pažeidimą, nes administracinio nusižengimo protokole aprašytos aplinkybės visiškai nesusijusios su 2021 m. birželio mėn. į prastovas išleistais darbuotojais.
Kadangi skundžiamas Įsakymas nepagrįstas objektyviais, išsamiais duomenimis (faktais), yra nemotyvuotas, negalima suprasti pažeidimo esmės, priežasčių, nėra aiškus teisinis kvalifikavimas , jis neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų, yra nepagrįstas, neteisėtas, todėl naikintinas. Pareiškėja prašė priteisti jos turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Atsiliepimas
Atsakovas Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentas atsiliepime nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime paaiškino, kad pareiškėja 2020 m. gruodžio 15 d. pateikė Užimtumo tarnybai Pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo, 2021 m. liepos 14 d. pateikė Prašymą išmokėti subsidiją darbo užmokesčiui už darbuotojus M. E. ir L. E., kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju buvo paskelbta prastova. Užimtumo tarnybos Panevėžio departamento direktoriaus 2021 m. liepos 23 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonės dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalies nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gauti įgyvendinimo“ 1.1 papunkčiu (1 priedo 18 ir 19 eilutės) UAB (duomenys neskelbtini) buvo skirta Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatyta subsidija darbo užmokesčiui už 2021 m. birželio mėnesį prastovoje buvusius užimtus darbuotojus L. E. ir M. E. Užimtumo tarnyba 2021 m. liepos 26 d. pervedė į pareiškėjos nurodytą sąskaitą 1031,39 Eur. dydžio subsidiją darbo užmokesčiui už 2021 m. birželio mėn.
Nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo inspekcijos Panevėžio teritorinis skyrius 2021 m. rugsėjo 14 d. Užimtumo tarnybai pateikė 2021 m. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl informacijos pateikimo“, kuriuo informavo, kad 2021-09-13 atlikus patikrinimą, buvo nustatytas pažeidimas, UAB (duomenys neskelbtini) direktorius 2021 m. sausio 4 d. išleido įsakymą, kurio pagrindu įmonėje darbuotojams buvo paskelbtos prastovos remiantis DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. dėl karantino ir/ar ekstremaliosios padėties. Patikrinimo metu VDI nustatė, kad darbdavys pagrindą skelbiamoms prastovoms nurodė: „nes sumažėjo užsakymų“. Prastovų paskelbimas DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu nepagrįstas, įmonėje nebuvo (nėra) susiklosčiusi situacija ir/ar aplinkybės, kad darbdavys negalėtų suteikti darbuotojams darbo sutartyse sulygto darbo dėl Vyriausybės paskelbto karantino ir(ar) ekstremaliosios situacijos, darbdavio veikla neribojama. VDI nurodė, jog nustačius pažeidimą, įmonės vadovui buvo surašytas administracinio nusižengimo protokolas pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 96 straipsnio 2 dalį . VDI 2021 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl informacijos pateikimo“ pateikė UAB (duomenys neskelbtini) direktoriui M. E. surašytą administracinio teisės nusižengimo protokolą su administraciniu nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini). UAB (duomenys neskelbtini) direktorius administracinį nurodymą įvykdė 2021 m. rugsėjo 14 d. sumokėdamas 120 eurų baudą. Atsižvelgiant į 2021 m. rugsėjo 14, 15 ir 24 dienomis gautą VDI informaciją buvo priimtas Užimtumo tarnybos Panevėžio departamento direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymas Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2021 m. liepos 23 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonės dėl užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gauti įgyvendinimo“ 1 priedo kai kurių eilučių panaikinimo, kuriuo panaikintas sprendimas skirti UAB (duomenys neskelbtini) subsidiją darbo užmokesčiui pagal Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalį už L. E. ir M. E., įvertinus tai, kad UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojams skelbtos prastovos DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu paskelbtos nepagrįstai. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiu, jog 2021 m. rugsėjo 13 d. administracinio nusižengimo protokole Nr. (duomenys neskelbtini) aprašytos aplinkybės visiškai nesusijusios su pareiškėjos konkrečių darbuotojų 2021 m. birželio mėn. prastovomis ir niekaip negalėjo lemti atsakovo išvados, kad už 2021 m. birželio mėnesį subsidija skirta nepagrįstai. Atsakovas pažymėjo, jog administracinio nusižengimo protokole aiškiai nurodoma, jog UAB (duomenys neskelbtini) direktorius darbuotojams, su kuriais sudarytos nuotolinio darbo sutartys savo 2021 m. sausio 4 d. įsakymu paskelbęs prastovas DK 47 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu, pažeidė šio straipsnio nuostatas, kadangi Vyriausybės paskelbta ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas neribojo darbdavio veiklos ir situacija, kad darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo nėra susiklosčiusi dėl Vyriausybės paskelbtos ekstremalios situacijos ir (ar) karantino. Pareiškėja darbuotojams L. E. ir M. E. skelbė prastovas nuo 2021 m. sausio 4 d. iki 2021 m. birželio 30 d. UAB (duomenys neskelbtini) direktoriaus 2021 m. birželio 30 d. įsakymu „Dėl atšaukimo iš prastovų“ nuo 2021 m. liepos 1 d. minėtiems darbuotojams prastovos buvo atšauktos. Taigi, atsižvelgiant į VDI surašytą administracinio nusižengimo protokolą bei aukščiau išdėstytas aplinkybes , Užimtumo tarnyba turėtų susigrąžinti ne tik, kad už 2021 m. birželio mėn., bet ir už visą laikotarpį išmokėtą UAB (duomenys neskelbtini) subsidiją darbo užmokesčiui, t. y. nuo 2021 m. sausio 4 d. iki 2021 m. birželio 30 d. Kadangi VDI 2021 m. rugsėjo 24 d. atsakydama į Užimtumo tarnybos 2021 m. rugsėjo 14 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) papildomai informavo Užimtumo tarnybą, kad UAB (duomenys neskelbtini) prastovos buvo tikrinamos nuo 2021 m. birželio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d., todėl Užimtumo tarnyba paprašė pareiškėjos grąžinti ne visą išmokėtą subsidiją darbo užmokesčiui už laikotarpį nuo 2021 m. sausio 4 d. iki 2021 m. birželio 30 d., o tik grąžinti išmokėtą subsidiją darbo užmokesčiui už 2021 m. birželio mėnesį.
Atsakovas nesutiko su pareiškėja, kad skundžiamas Įsakymas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Skundžiamame Įsakyme nenurodytas VAĮ 16 straipsnio 1 dalies 1 punktas nedaro savaime šio Įsakymo negaliojančiu, priešingas aiškinimas lemtų formalų požiūrį ir iš esmės teisingo įsakymo naikinimą. Atsakovė mano, jog skundžiamas Įsakymas atitinka VAĮ reikalavimus, jame yra nurodytas teisinis pagrindas – Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalis, apskundimo tvarka ir terminai. Užimtumo tarnybos Panevėžio departamento Panevėžio miesto 2-asis skyrius 2021 m. rugsėjo 28 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nepagrįstai išmokėtos subsidijos grąžinimo“ kreipėsi į pareiškėją dėl nepagrįstai išmokėtos 1031,39 Eur subsidijos grąžinimo, kuriame buvo išdėstytos skundžiamo Įsakymo priėmimo faktinės aplinkybės, teisinis pagrindas, pridėtas skundžiamo Įsakymo išrašas, kuris pasirašytas kompetentingo subjekto, o skundžiamame Įsakyme buvo nurodyta jo apskundimo terminai ir tvarka, kuria pareiškėja ir pasinaudojo. Todėl konstatuotina, kad Užimtumo tarnyba, priimdama individualų administracinį aktą, įvykdė visus individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus. Skundžiamas Įsakymas yra teisėtas ir pagrįstas, priimtas vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir išsamiai išnagrinėjus visas jo priėmimui reikšmingas aplinkybes, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkinamas.
Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja teikia transporto paslaugas. Pareiškėja yra įtraukta į Valstybinės mokesčių inspekcijos nukentėjusių nuo Covid-19 (koronavirusinės infekcijos) sąrašus. Pareiškėja 2020 m. gruodžio 15 d. pateikė Užimtumo tarnybai Pasiūlymą įgyvendinti remiamojo įdarbinimo priemonę dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gavimo. UAB (duomenys neskelbtini) 2021-05-31 įsakymu dėl epideminės situacijos nuo 2021-06-01 iki 2021-06-30 paskelbė dalies darbuotojų prastovas ir 2021-07-14 prašymu kreipėsi į Užimtumo tarnybą dėl subsidijos 2021 m. birželio mėnesio darbo užmokesčiui už darbuotojus L. E. ir M. E., kuriems LR Darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova. Užimtumo tarnybos Panevėžio departamento direktoriaus 2021 m. liepos 23 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonės dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalies nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gauti įgyvendinimo“ 1.1 papunkčiu (1 priedo 18 ir 19 eilutės) UAB (duomenys neskelbtini)buvo skirta Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatyta subsidija darbo užmokesčiui už 2021 m. birželio mėnesį prastovoje buvusius užimtus darbuotojus L. E. ir M. E.. Užimtumo tarnyba 2021 m. liepos 26 d. pervedė į pareiškėjos nurodytą sąskaitą 1031,39 Eur. dydžio subsidiją darbo užmokesčiui už 2021 m. birželio mėn. Užimtumo tarnybos Panevėžio departamento direktorius priėmė 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymą, kuriuo panaikino 2021 m. liepos 23 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „ Dėl remiamojo įdarbinimo priemonės dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gauti įgyvendinimo“ 1 priedo 18 ir 19 eilutes, kuriomis buvo paskirta subsidija už UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojus L. E. ir M. E., kuriems Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytu atveju paskelbta prastova. Šio Įsakymo pagrindu pareiškėja iš atsakovo gavo 2021-09-28 pretenziją Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje nurodyta, kad Užimtumo tarnyba 2021 m. rugsėjo 15 d. iš Valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos gavo administracinio nusižengimo protokolą bei 2021 m. rugsėjo 24 d. papildomą raštą, kur nurodyta, kad tikrinimo laikotarpiu nuo 2021 m. birželio 1 d. iki 2021 m. birželio 30 d. UAB (duomenys neskelbtini) darbuotojai į prastovas išleisti nepagrįstai, t. y. pažeidžiant Lietuvos Respublikos darbo kodekso 47 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kadangi Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbta ekstremalioji situacija ir (ar) karantinas neriboja darbdavio veiklos ir situacija, kad darbdavys negali suteikti darbuotojui darbo sutartyje sulygto darbo nėra susiklosčiusi dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir (ar) karantino. Tuo pačiu iš patektos VDI informacijos matyti, kad UAB (duomenys neskelbtini)pripažino ir sutiko su VDI nustatytais pažeidimais, todėl sumokėjo paskirtą baudą. Ši aplinkybė įrodo, jog UAB (duomenys neskelbtini) pripažino, jog darbuotojai išleisti į prastovas nepagrįstai. Vadinasi, UAB (duomenys neskelbtini) subsidija darbo užmokesčiui išmokėta nepagrįstai. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, pareiškėja turi grąžinti iki 2021 m. spalio 11 d. nepagrįstai išmokėtą 1031,39 Eur subsidiją. Tačiau pareiškėja nurodo, kad vadovas , nenorėdamas konfliktuoti su VDI ir patirti didesnių išlaidų, įvykdė administracinį nurodymą. Tačiau geranoriškas mažesnės baudos sumokėjimas nėra pagrindas teigti, kad pareiškėja pripažino pažeidimą, nes administracinio nusižengimo protokole aprašytos aplinkybės visiškai nesusijusios su 2021 m. birželio mėn. į prastovas išleistais darbuotojais.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) teisėtumo ir pagrįstumo.
Pareiškėja, nesutikdama su Užimtumo tarnybos Panevėžio departamento direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymu ir jo pagrindu pareikštu reikalavimu dėl išmokėtos subsidijos grąžinimo, kaip vieną iš skundo pagrindų nurodė, kad Įsakymas yra individualus administracinis aktas, kuris neatitinka Viešojo administravimo įstatymo reikalavimų.
Atsakovas Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentas šioje administracinėje byloje pagal vykdomų funkcijų apimtį bei paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus priskirtinas viešojo administravimo subjektui, todėl savo veikloje (taip pat priimdamas administracinius aktus) privalo vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo nuostatomis.
Pareiškėjos ginčijamas Įsakymas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojanti nuo 2020 m. lapkričio 1 d.) bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo požiūriu yra individualus administracinis aktas, kuriam taikomi Viešojo administravimo įstatyme nustatyti reikalavimai. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje reglamentuota, jog viešojo administravimo subjektai savo veikloje vadovaujasi proporcingumo, išsamumo, lygiateisiškumo ir kitais principais.
VAĮ 3 straipsnio 4 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas reikalauja, kad administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais. VAĮ 3 straipsnio 5 punkte įtvirtintas viešojo administravimo išsamumo principas. Šis principas reiškia, kad viešojo administravimo subjektas į prašymą ar skundą turi atsakyti aiškiai ir argumentuotai, nurodydamas visas prašymo ar skundo nagrinėjimui įtakos turėjusias aplinkybes ir konkrečias teisės aktų nuostatas, kuriomis rėmėsi vertindamas prašymo ar skundo turinį. Vadovaujantis objektyvumo principu „administracinio sprendimo priėmimas ir kiti oficialūs viešojo administravimo subjekto veiksmai turi būti nešališki ir objektyvūs“ (VAĮ 3 straipsnio 9 punktas). Paminėtais principais atsakovė ginčo situacijoje privalėjo besąlygiškai vadovautis.
VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad administraciniame sprendime turi būti nurodyta: 1) administracinį sprendimą priėmusio viešojo administravimo subjekto pavadinimas; 2) administracinio sprendimo data; 3) administraciniam sprendimui suteiktas registracijos numeris; 4) atliekamas tvarkomasis veiksmas arba asmenims nustatytos teisės ir (ar) pareigos; 5) administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės; 6) administracinio sprendimo motyvai; 7) administracinio sprendimo apskundimo tvarka, nurodant konkrečią skundą nagrinėjančią instituciją ar įstaigą, skundo padavimo terminą ir teisės aktą, reglamentuojantį apskundimo tvarką; 8) administracinį sprendimą priėmusio asmens vardas, pavardė ir pareigos.
Iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusios VAĮ redakcijos 8 straipsnyje buvo įtvirtinti bendrieji reikalavimai individualiam administraciniam aktui. VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos; to paties straipsnio 2 dalyje buvo nustatyta, kad individualiame administraciniame akte turi būti aiškiai suformuluotos nustatytos arba suteikiamos teisės ir pareigos ir nurodyta akto apskundimo tvarka.
Pažymėtina, kad tiek iki 2020 m. lapkričio 1 d. galiojusioje VAĮ redakcijoje, tiek ir nuo 2020 m. lapkričio 1 d. galiojančioje VAĮ redakcijoje turinio prasme reikalavimai administraciniam sprendimui (individualiam administraciniam aktui) iš esmės yra tapatūs, keitėsi tik įstatymo straipsniai. Tad gausi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika, kuri buvo išplėtota aiškinant ankstesnės redakcijos VAĮ 8 straipsnį, yra aktuali ir šiai bylai, aiškinant skundžiamo Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) priėmimo metu galiojusią ir šiuo metu galiojančią VAĮ 10 straipsnio 5 dalį.
Aiškindamas VAĮ 8 straipsnį, LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, jog jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės aktų reikalavimus, taip pat su gero administravimo principu, kurių viešojo administravimo subjektas privalo laikytis (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. sprendimą, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-336/2011; 2014 m. kovo 19 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-662-839/14; 2014 m. kovo 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-756-997/2014; 2015 m. rugsėjo 2 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-2760-492/2015; ir kt.).
Analizuojant LVAT praktiką, susijusią su būtinumu priimamą sprendimą pagrįsti teisės aktų nuostatomis, akivaizdu, kad esminiais pažeidimais pripažįstami viešojo administravimo subjekto veiksmai, kai priimtame akte tinkamai neindividualizuojamos teisės normos, apsiribojama vien tik nuorodomis į bendro pobūdžio teisės akto nuostatas pateikimu ir pan. (žr., pvz., 2012 m. birželio 25 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-556-1750/2012; 2012 m. gruodžio 11 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-552-3114/2012; ir kt.).
Be to, tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimtame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., 2015 m. vasario 18 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje A520-2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų nepaisymas ir konkrečių teisės normų nesusiejimas su objektyviais duomenimis (faktais) pripažintinas esminiu trūkumu, kai toks pažeidimas ne tik paneigia asmens teisę žinoti teisei priešingos veikos ribas, riboja teises į teisminę gynybą, bet ir ginčui persikėlus į teismą atima galimybę pastarajam suprasti bei apsibrėžti bylos nagrinėjimo apimtį, o kartu visapusiškai bei objektyviai išnagrinėti ginčą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2359/2012, 2021 m. spalio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1807-629/2021, 2021 m. spalio 27 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1967-756/2021 ir kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad viešojo administravimo sistemos subjektų sprendimas yra naikinamas, kai toks sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, teisės akto adresatas negali suvokti, kodėl jam priimtas toks sprendimas, ir negali apsiginti (žr., pvz., 2011 m. birželio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-336/2011, 2019 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-563-520/2019, 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2575-520/2021 ir kt.). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, administracinio akto priėmimo argumentai pagal įstatymą privalo būti nurodomi pačiame administraciniame akte ar jo sudedamosiose dalyse, o ginčijamo sprendimo priėmimo motyvų nurodymas atsiliepime į skundą ar teismo proceso metu neturi būti vertinamas ir nedaro įtakos nemotyvuoto ginčijamo sprendimo pripažinimui teisėtu (žr., pvz., 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-990/2007, publikuota biuletenyje „Administracinė jurisprudencija“ Nr. 3 (13), 2007, 2020 m. birželio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-627-502/2020).
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog Viešojo administravimo įstatyme nėra nustatyta, keliuose rašytiniuose dokumentuose turi būti išdėstytas individualaus administracinio akto pagrindimas (jo turinys) ir pats sprendimas dėl nustatytų ar suteiktų teisių, t. y. nereikalaujama, kad individualus administracinis aktas būtų surašytas vientisame dokumente (2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimas byloje Nr. A556-336/2011). Neretai susiklosto tokios faktinės situacijos, kai individualus administracinis aktas būna atitinkamo prieš tai atlikto darbo įteisinimas, kuriame formuluojamos visuomeninių – teisinių santykių dalyviams konkrečios teisės bei pareigos, sukeliančios teisinius padarinius (žr., pvz., 2013 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822- 800/2013; 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2003/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 24, 2012, 364–377 p.). Atitinkamos administracinės procedūros dokumentas, kuriame išdėstomos nustatytos aplinkybės ir kurio pagrindu priimamas individualus administracinis aktas, sukeliantis materialines teisines pasekmes, yra to administracinio akto neatskiriamoji (motyvuojamoji) dalis. Pagal tokią procedūrą priimtame individualiame administraciniame akte nėra būtina iš naujo išdėstyti aplinkybes, kurios nustatytos procedūriniame dokumente, jei individualų administracinį aktą priimantis viešojo administravimo subjektas visiškai sutinka su procedūriniame dokumente nustatytomis aplinkybėmis ir jų nepapildo, nepakeičia. Individualus administracinis aktas, kuris priimtas remiantis atitinkamu procedūriniu dokumentu, sudarančiu to akto motyvuojamąją dalį, Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio prasme negali būti vertinamas neatitinkančiu šios įstatymo normos reikalavimų, išskyrus atvejus, kai teismas nustato, kad individualus administracinis aktas priimtas remiantis procedūriniu dokumentu, kuris nepagrįstas, nemotyvuotas ir pan. Asmuo, nesutinkantis su jam sukeliančiu materialines teisines pasekmes individualiu administraciniu aktu, kuris priimtas remiantis atitinkamu procedūriniu dokumentu, paduodamas teismui skundą dėl tokio akto gali išdėstyti savo nesutikimo motyvus ir dėl procedūrinio dokumento. Teismas, nagrinėdamas ginčą dėl tokio administracinio akto, turi vertinti jį kartu su procedūriniu dokumentu (motyvuojamąja dalimi) kaip vientisą aktą (žr., pvz., 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1035/2014; 2014 m. gegužės 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-779/2014, ir kt.). Tačiau priešinga situacija nėra galima, t. y. individualaus administracinio akto, kuriame formuluojamos visuomeninių – teisinių santykių dalyviams konkrečios teisės bei pareigos, sukeliančios teisinius padarinius, motyvai negali būti nurodomo po jo priėmimo, kadangi tai reikštų, kad individualus administracinis aktas nebuvo motyvuotas. Visiškas motyvų nebuvimas pats savaime yra pagrindas panaikinti administracinį aktą, neanalizuojant kitų su tuo susijusių aplinkybių (pvz., motyvų, kuriais viešojo administravimo subjektas grindžia administracinį aktą, kai kyla ginčas teisme) (šiais aspektais žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-990/2007; 2014 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-47/2014; 2015 m. kovo 26 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1069-502/2015).
Atsakovas Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamentas ,priimdamas ginčijamą 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) kuriuo panaikino 2021 m. liepos 23 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl remiamojo įdarbinimo priemonės dėl Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2¹ dalyje nustatytos subsidijos darbo užmokesčiui gauti įgyvendinimo“ 1 priedo 18 ir 19 eilutes, šio Įsakymo preambolėje nurodė, jog Įsakymas priimamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2 ¹ dalimi . Iš skundžiamo Įsakymo nėra aišku, kokiomis teisės aktų normomis vadovavosi Užimtumo tarnyba jį priimdama, panaikindama 2021 m. liepos 23 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini), nes Įsakymo preambolėje nurodyta Užimtumo įstatymo 41 straipsnio 2 ¹dalis yra tik pagrindas, kuriuo paskirta subsidija, tačiau pats Įsakymas nėra pagrįstas individualizuotomis teisės aktų nuostatomis. Be to, atsakovas, priimdamas skundžiamą Įsakymą, apsiribojo konstatavimu, kad 2021-07-23 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) už darbuotojus subsidija darbo užmokesčiui prastovų laikotarpiu buvo paskirta ir išmokėta nepagrįstai, tačiau ši padaryta išvada visiškai nemotyvuota. Nagrinėjamo ginčo atveju Užimtumo tarnybos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) motyvai nebuvo nurodyti. Duomenų, kad iki Įsakymo priėmimo buvo parengti administracinės procedūros dokumentai, kuriuose buvo išdėstomos nustatytos aplinkybės, pagrindžiančios išvadą dėl subsidijos darbo užmokesčiui išmokėjimo skyrimo ir išmokėjimo nepagrįstumo, nėra.
Pažymėtina, kad Užimtumo tarnybos Panevėžio departamento Panevėžio miesto 2-ojo skyriaus 2021 m. rugsėjo 28 d. pretenzija Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl nepagrįstai išmokėtos subsidijos grąžinimo“, kuria atsakovas kreipėsi į pareiškėją dėl nepagrįstai išmokėtos 1031,39 Eur subsidijos grąžinimo, teismo vertinimu, negali būti laikoma ginčijamo Įsakymo dalimi, kadangi ji buvo parengta jau po ginčijamo Įsakymo priėmimo.
Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo ginčijamas Įsakymas iš esmės neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto (administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės) ir 6 punkto (administracinio sprendimo motyvai) reikalavimų, todėl negali būti laikomas teisėtu ir yra naikinamas ( administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. 1 d. 1 p. )
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G.R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Pareiškėja UAB (duomenys neskelbtini) pateikė prašymą priteisti iš Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento 600 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato suteiktą teisinę pagalbą byloje.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi pareiškėjos skundas šioje byloje tenkintinas, ji įgyja teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 1 dalis nustato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus bei teikiant konsultacijas. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės kaip yra nustatyta Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) (toliau – Rekomendacijos).
Pagal ABTĮ 41 straipsnio 1 dalį, dėl išlaidų atlyginimo suinteresuota šalis teismui pateikia prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu. Minėta nuostata suponuoja, jog proceso šalies teisė į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą siejama ne tik su reikalavimu, jog ši šalis būtų laimėjusi bylą, bet ir iš dalies su procesinio pobūdžio reikalavimu pagrįsti turėtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. proceso šalis, prašanti priteisti jai bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, turi pateikti konkrečius įrodymus, patvirtinančius, jog ji patyrė atitinkamas išlaidas dėl konkrečių procesinių veiksmų, atliktų toje konkrečioje byloje (žr., pvz., LVAT 2012-02-10 nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-135/2012, 2013-04-08 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-153/2013).
Iš bylos duomenų matyti, kad teisines paslaugas pareiškėjai UAB (duomenys neskelbtini) šioje byloje teikė advokatė S. L.. Pareiškėja pateikė sąskaitas už teisines paslaugas ir banko mokėjimo nurodymus, kurie patvirtina, kad pareiškėja realiai patyrė minėtas bylinėjimosi išlaidas.
Rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant Rekomendacijose nustatytus koeficientus. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, koeficientų pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Pareiškėja prašo priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidų už 2021 m. spalio 11 d. skundo teismui parengimą. Maksimali priteistina suma už tokio pobūdžio teisines paslaugas pagal Rekomendacijų 8.2 papunktį, taikant 2021 m. II ketvirčio bruto sumą 1566,40 Eur sudaro 3916 Eur (1566,40 Eur x 2,5). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prašoma priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidų suma už skundo parengimą neviršija Rekomendacijų 8.2 papunktyje numatyto maksimalaus priteistino teisinių paslaugų užmokesčio dydžio, todėl šios bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir priteistinos pareiškėjai iš atsakovo.
Pareiškėja prašo priteisti ir 300 Eur bylinėjimosi išlaidų už 2021 m. gruodžio 16 d. rašytinių paaiškinimų pateiktų susipažinus su atsakovo atsiliepimu, parengimą. Maksimali priteistina suma už tokio pobūdžio teisines paslaugas pagal Rekomendacijų 8.16 papunktį, taikant 2021 m. II ketvirčio bruto sumą 1566,40 Eur sudaro 626,56 Eur (1566,40 Eur x 0,4). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, prašoma priteisti 300 Eur bylinėjimosi išlaidų suma už rašytinių paaiškinimų parengimą neviršija Rekomendacijų 8.16 papunktyje numatyto maksimalaus priteistino teisinių paslaugų užmokesčio dydžio, todėl šios bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir priteistinos pareiškėjai iš atsakovo.
Remiantis tuo, kas išdėstyta pareiškėjai iš atsakovo iš viso priteisiama 600 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 - 41, 84 – 87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu,
nusprendžia:
Skundą patenkinti.
Panaikinti Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento direktoriaus 2021 m. rugsėjo 27 d. įsakymą Nr. (duomenys neskelbtini).
Priteisti pareiškėjai UAB (duomenys neskelbtini) iš Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio klientų aptarnavimo departamento 600 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.