Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rūtos Mickevičienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo I. S. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2007 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo I. S. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – LR BK) 129 str. 1 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 8 metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš I. S. priteista J. V. 4550 Lt turtinei žalai atlyginti.

Iš I. S. priteista 10278,40 Lt Valstybinei ligonių kasai V. G. gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. S. nuteistas už tai, kad 2007 m. sausio 14 d., apie 23 val., bute, esančiame (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio, sudavė kumščiu smūgį V. G. į kairės akies sritį, dėl ko ji parkrito ir atsitrenkė į lovos kraštą, tuo padarė poodinę kraujosruvą kairės akies vokuose, kraujosruvą kaktos minkštuosiuose audiniuose, dėl ko nuo gavos sužalojimų visumos kraujui išsiliejus po kietuoju galvos smegenų bei kairiojo pusrutulio dangalais, sumušus kairiojo pusrutulio smegenis, įvykus galvos smegenų suspaudimui po kietuoju dangalu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų komai, galvos smegenų pabrinkimui, plaučių uždegimui ir nuo stipraus galvos sumušimo nukentėjusioji V. G. 2007 m. vasario 18 d., 22 val., ligoninėje mirė, t. y. tyčia nužudė V. G. .

Apeliaciniu skundu nuteistasis I. S. prašo pakeisti Panevėžio apygardos teismo 2007 m. birželio 29 d. nuosprendį, perkvalifikuojant jo veiksmus iš LR BK 129 str. 1 d. į LR BK 132 str. 1 d. arba 140 str. 1 d. bei sušvelninant paskirtą bausmę. Mano, kad nuosprendis yra nepagrįstas, todėl turi būti pakeistas. Tvirtina neturėjęs jokios tyčios nužudyti V. G. , su kuria gyveno apie 10 metų, padėjo jai atlikti įvairius buities darbus. Apelianto teigimu, 2007 m. sausio 14 d. jie abu su V. G. gėrė alų, kai tarp jų kilo konfliktas. Nukentėjusioji įtūžo ir puolė jį, o jis gindamasis suėmė pastarąją už pečių ir pastūmė ant sofos. Tvirtina, kad atsikėlusi nuo sofos V. G. jį vėl keikė, išvarė iš namų. Nurodo, jog jis nukentėjusiajai liepiant išėjo iš namų ir tą dieną į juos negrįžo, o kitą dieną sutiko nukentėjusiosios dukterį J. V. , kuri jam pasakė, kad motina guli ir kriokia. Pažymi užsukęs į namus ir radęs V. G. gulinčią ant sofos, užsiklojusią antklode, bevilkinčią tais pačiais rūbais, išsituštinusią. Teigia paprašęs kaimynės iškviesti greitąją medicinos pagalbą, palydėjęs į ligoninę, kurioje nukentėjusioji buvo gydoma apie mėnesį laiko, o po to perkelta į slaugos ligoninę po 5 parų mirė.

Apeliantas pažymi, kad tik atliekant V. G. skrodimą buvo nustatytas galvos smegenų kairiojo pusrutulio kraujo išsiliejimas po kietuoju galvos smegenų dangalu. Taip pat pabrėžia, jog ligoninėje apžiūrint nukentėjusiąją jokių išorinių sumušimų veido srityje ir po kaire akimi nustatyta nebuvo. Atkreipia dėmesį, jog teisme apklaustas medicinos ekspertas patvirtino, kad jis (apeliantas) V. G. galėjo pastumti tik iš nugaros pusės, stumiant iš priekio toks veido sužalojimas negalėjo būti padarytas. Anot apelianto, šios aplinkybės rodo, kad nukentėjusioji, būdama neblaivi, galėjo griūdama pati susižaloti. Teigia neturėjęs tyčios nužudyti V. G. , todėl prašo jo veiksmus perkvalifikuoti į LR BK 132 str. 1 d. Mano, kad jo veiksmai, kuriais jis pastūmė nukentėjusiąją, o ši nugriuvo ant sofos, kvalifikuotini pagal LR BK 140 str. 1 d. Taip pat pabrėžia, kad teismas nuosprendžiu patenkino nukentėjusiosios J. V. civilinį ieškinį (4550 Lt) materialinei žalai atlyginti, nors to nepagrindė jokie dokumentai.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėjant bylą gynėja prašė nuteistojo I. S. apeliacinį skundą patenkinti, o prokuroras prašė šį apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo I. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Kolegijos nuomone, I. S. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikaltimą įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įvertino įrodymus nepažeidęs Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – LR BPK) 20 str. reikalavimų bei prasmės ir, remdamasis LR BPK 303 str. 2 d. nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį.

Iš nuteistojo apeliacinio skundo turinio matyti, kad I. S. nesutinka su teisine jo veikos kvalifikacija ir prašo jo veiksmus iš LR BK 129 str. 1 d. perkvalifikuoti į LR BK 132 str. 1 d. arba 140 str. 1 d. Pagrindinis motyvas, kuriuo grindžiamas toks nuteistojo prašymas, yra tas, kad jis neturėjo tyčios nužudyti nukentėjusiosios V. G. . Anot nuteistojo, jis tik gynėsi nuo įtūžusios nukentėjusiosios, t. y. suėmė ją už pečių ir pastūmė ant sofos. Su tokiais nuteistojo teiginiais sutikti negalima, jie atmetami kaip nepagrįsti, o minėtas prašymas dėl veiksmų perkvalifikavimo netenkinamas.

LR BK 129 str. 1 d. numatyta veika yra bendroji nusikaltimų žmogaus gyvybei norma, numatanti baudžiamąją atsakomybę tam, kas nužudė žmogų, kai nėra nei vieno nužudymą kvalifikuojančio, nei tą veiką privilegijuojančio požymių. Nužudymą, kaip ir bet kurį kitą nusikaltimą, apibrėžia objektyviųjų ir subjektyviųjų veikos požymių visuma. Nusikaltimo objektyviosios pusės požymiai yra kaltininko veika ir jos padariniai. Nužudymo sudėtis – materialioji, jos padariniai – žmogaus mirtis. Tarp veikos ir padarinių būtina nustatyti teisiškai reikšmingą priežastinį ryšį. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus, padarė pagrįstą išvadą, jog tarp apelianto I. S. veikos (suduoto smūgio V. G. į akį, atsitrenkimo galva į lovos kraštą), ir stipraus galvos sumušimo, nuo kurio nukentėjusioji mirė, yra tiesioginis priežastinis ryšys. Tai reiškia, jog I. S. veiksmai buvo būtina sąlyga ir konkreti pasekmės (nukentėjusiosios V. G. mirties) priežastis. Būtent šios aplinkybės yra objektyvusis atsakomybės pagrindas.

Tačiau skundo argumentai rodo, kad apeliantas su tokia išvada kategoriškai nesutinka ir bando teismą įtikinti, esą jis gynėsi nuo įtūžusios nukentėjusiosios, suėmė ją už pečių ir pastūmė ant sofos. Be to, akcentuoja pastarąją stūmęs iš priekio, o ne iš nugaros, kaip nustatė ekspertai, todėl neatmestina galimybe laiko tai, jog nukentėjusioji, būdama neblaivi, galėjo griūdama pati susižaloti. Tokią versiją nuteistasis pateikė ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau teismas pagrįstai ja nepatikėjo ir nuosprendyje aptarė ją paneigiančius įrodymus. Byloje neginčijamai nustatyta, kad V. G. galva iki konflikto su apeliantu sužalota nebuvo, nenustatyta ir tai, kad apeliantui išėjus iš nukentėjusiosios namų pas ją būtų atėję pašaliniai asmenys, galėję padaryti nustatytus sužalojimus, arba tai, kad pati V. G. buvo išėjusi ir susižalojo kažkur kitur. Vadinasi, sužalojimai nukentėjusiosios galvoje kilo konflikto, įvykusio tarp jos ir I. S. , metu. Specialisto išvadoje nustatyta, jog V. G. konstatuoti sužalojimai buvo padaryti „kietais bukais daiktais, galimai po suduoto smūgio kumščiu ar panašiai į veidą griuvus ir atsitrenkus į medinį lovos kraštą“ (b. l. 14-15). Nenustačius, jog V. G. sužalojo kiti asmenys, arba to, kad ji, išėjusi iš namų, susižalojo pati, konstatuotina, kad ne kas kitas, o apeliantas sudavė V. G. į kairės akies sritį, dėl ko ši pargriuvo ir atsitrenkė į lovos kraštą. Nors nuteistasis atkakliai tvirtina nukentėjusiąją pastūmęs už pečių ir padaręs tai iš priekio, teismas pagrįstai tokius jo parodymus palaikė gynybine versija, kuria siekta sušvelninti atsakomybę įvykdžius nusikaltimą. Teisme apklaustas specialistas parodė, kad V. G. padaryti sužalojimai negalėjo atsirasti ją pastūmus iš priekio. Jis patvirtino, kad stumta turėjo būti iš nugaros, ir atmetė versiją ją kritus ant nugaros, kadangi abu sužalojimai padaryti priekyje. Specialisto teigimu, pradžioje turėjo būti bent vienas smūgis, privertęs kūną judėti, suktis. Mažai tikėtina, kad tokie sužalojimai būtų kilę be pašalinės jėgos, t. y. kad krisdama pati būtų taip susižalojusi. Taip pat patvirtino, jog tokie sužalojimai galėjo būti nuo sudavimo kumščiu (b. l. 208). Taigi nukentėjusiosios V. G. mirtį sukėlė stiprus galvos sumušimas, pasireiškęs poodine kraujosruva kairės akies vokuose, kraujosruva kaktos minkštuose audiniuose, kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų kairiojo pusrutulio dangalu, galvos smegenų kairiojo pusrutulio sumušimu, kas komplikavosi į galvos smegenų suspaudimą po kietuoju dangalu išsiliejusiu krauju, galvos smegenų koma, galvos smegenų pabrinkimu bei plaučių uždegimu (b. l. 14-15). Ir nors nukentėjusioji mirė nuo galvos sužalojimų, padarytų I. S. kumščiu sudavus V. G. į kairės akies sritį, po ko ši nukrito ir atsitrenkė į lovos kraštą, visumos, tačiau akivaizdu, kad apelianto veiksmai buvo būtina sąlyga neigiamiems padariniams kilti.

Iš esmės apeliacinio skundo argumentai koncentruojami ties I. S. kaltės klausimu, apeliantas akcentuoja nenorėjęs žudyti nukentėjusiosios. Apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje konstatavo, jog I. S. nukentėjusiąją V. G. nužudė veikdamas netiesioginės tyčios forma. Pažymėtina, jog ši tyčios rūšis nereikalauja, kad kaltininkas siektų nusikalstamos veikos rezultato. LR BK 15 str. 3 d. numatyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti kodekse numatyti padariniai ir, nors jų nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems kilti. Pažymėtina, jog I. S. kumščiu sudavė nukentėjusiajai į gyvybiškai svarbų organą - galvą, t. y. kairės akies sritį, kas leidžia teigti, jog jo pasirinktas elgesio variantas leido jam, suaugusiam asmeniui, numatyti, kad toks smūgis gali sukelti neigiamas pasekmes. Tai, kad jis nesiekė konkretaus rezultato, t. y. V. G. mirties, nereiškia jį veikus kita kaltės forma. Kiekvienas suaugęs asmuo, vartodamas jėgą prieš kitą asmenį, turi suvokti, kokias pasekmes gali sukelti tokie jo veiksmai. Šiuo atveju apeliantas kumščiu trenkė nukentėjusiajai į akies sritį ir nors nesiekė, kad pastaroji dėl tokio smūgio patirtų mirtinus sužalojimus, tačiau, kita vertus, nieko nedarė, kad tokios pasekmės nekiltų. Jo pasirinkta kūno vieta, į kurią buvo nukreiptas smurtas, rodo didelę tikimybę kilti neigiamoms pasekmėms. Dėl į gyvybiškai svarbų organą suduoto smūgio nukentėjusioji pargriuvo, atsitrenkė į lovos kraštą ir, patyrusi stiprų galvos sužalojimą, mirė. Tad nors šie galimi objektyviai pavojingi padariniai apelianto ir nedomino, tačiau tuo pačiu jie ir nesulaikė nuo pasirinkto tikslo – konflikto metu vartoti smurtą prieš V. G. , tokiu būdu padarant baudžiamajame įstatyme numatytą veiką. Išdėstytos aplinkybės tik dar kartą patvirtina apygardos teismą teisingai nurodžius, jog I. S. , nužudydamas V. G. , veikė netiesiogine tyčia. Be to, atkreipiamas dėmesys į tai, kad I. S. prieš nukentėjusiąją smurtavo ne pirmą kartą, toks jo elgesys buvo ne atsitiktinis. Štai iš bylos medžiagos matyti, jog 2003 metais tarp V. G. ir I. S. buvo kilęs konfliktas, kurio metu nuteistasis keletą kartų ranka sudavė V. G. per veidą, dėl ko jai Panevėžio ligoninės Priėmimo skyriuje buvo nustatytas veido ir galvos sumušimas (b. l. 53). Be to, ir liudytojų parodymai rodo I. S. sistemingai vartojus smurtą. Nukentėjusiosios dukra J. V. teisme patvirtino, kad jos motina ir I. S. mušdavosi, ji pati ne kartą yra kvietusi policiją, netgi ją (J. V. ) yra nustūmęs nuo laiptų. Liudytoja taip pat pažymėjo, kad motinai „būdavo mėlynės, iš nosies kraujas bėgdavo. Kai nosį sulaužė, I. S. ją tampė kieme“ (b. l. 206). Kaip liudytoja apklausta I. G. taipogi patvirtino, kad jai teko matyti nukentėjusiąją V. G. sumuštą, parodė, jog išgėręs apeliantas būdavo agresyvus (b. l. 207). Analogiškas aplinkybes parodė ir liudytoja K. V. , patvirtinusi, kad išgėręs I. S. būdavo piktas, agresyvus, anksčiau ne kartą buvo sumušęs savo sugyventinę V. G. , o kartą ir pati liudytoja (K. V. ), gynusi nukentėjusiąją nuo I. S. , sulaukė kelių pastarojo smūgių (b. l. 207). Šios aplinkybės rodo, kad I. S. pasižymėjo agresyviu būdu, ypatingai kuomet būdavo išgėręs (toks buvo ir nusikaltimo padarymo metu), iki įvykio nevengdavo vartoti smurto, tokie jo veiksmai buvo sistemingi ir neatsitiktiniai. Jis ne kartą pasižymėjo nederamu ir neleistinu elgesiu, tačiau nepadarė atitinkamų išvadų. Visiškas abejingumas tam, kokias pasekmes gali sukelti tokie netoleruotini ir nepateisinami jo veiksmai, privedė prie to, kad vieno konflikto metu, sudavęs V. G. smūgį į gyvybiškai svarbią vietą, dėl ko ši pargriuvusi dar atsitrenkė į lovos kraštą, sukėlė jai mirtinus sužalojimus, t. y. nors šių konkrečių pasekmių ir nenorėjo, tačiau pasirinko tokį elgesio variantą, kuris sąmoningai leido kilti šioms pasekmėms.

Skunde apeliantas pažymi, kad nukentėjusioji buvo gydoma apie mėnesį laiko, mirė ją perkėlus į slaugos ligoninę. Iš tiesų V. G. buvo sumušta 2007 m. sausio 14 d., o mirė – 2007 m. vasario 18 d. Tačiau ta aplinkybė, kad nukentėjusiosios mirtis įvyko praėjus mėnesiui po įvykio, neturi jokios įtakos I. S. veiksmų teisiniam kvalifikavimui. Teismų praktikoje laikomasi tos nuomonės, kad tuo atveju, kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui, taip pat nepriklausomai nuo to, kokiomis aplinkybėmis nukentėjusiajam buvo teikiama medicinos pagalba.

Apeliantas nesutinka ir su pirmosios instancijos teismo sprendimu priteisti nukentėjusiajai J. V. 4550 Lt turtinei žalai atlyginti, kadangi, anot jo, nukentėjusioji paduoto ieškinio nepagrindė dokumentais. Toks apelianto argumentas atmetamas kaip nepagrįstas, kadangi apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje išdėstė išsamius motyvus, kodėl priteistinos turtinės žalos dydis yra 4550 Lt. Nors nukentėjusioji teismo prašė priteisti 5500 Lt, tačiau teismas priteistiną sumą sumažino iki 4550 Lt. Nukentėjusioji J. V. nurodė, kad laidojimo išlaidos sudarė 3900-4000 Lt, nors pateikti dokumentai šias išlaidas pagrindžia tik 3401,43 Lt sumai (b. l. 191-193). Tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad laidojant V. G. buvo atliekamos bažnytinės apeigos (b. l. 194-196), dėl kurių nukentėjusioji taip pat patyrė išlaidų. Šios paslaugos išsiskiria savo pobūdžiu, yra specifinės, todėl visiškai suprantama, kad jų apmokėjimas nėra užfiksuotas buhalterinės apskaitos dokumentuose. Teismas šias išlaidas įvertino 500 Lt, kas visiškai atitinka teisingumo kriterijų ir yra pateisinamos. Apeliantas, nurodydamas, kad nukentėjusioji ieškinio nepagrindė dokumentais, turbūt galvoje turėjo tai, kad teismo įvertintų išlaidų, patirtų perkant higienos, medicinos priemones, vaistus, specialų maistą, taip pat rūpinantis slauga, nepagrindžia jokie dokumentai. Iš tiesų ne visos šios išlaidos atsispindi kasos čekiuose, sąskaitose faktūrose ar kituose dokumentuose, tačiau, įvertinus tai, kad V. G. buvo gydoma daugiau nei beveik mėnesį laiko, jos būklė buvo sunki, natūralu, kad nukentėjusioji J. V. , visą šį laiką rūpindamasi motina, turėjo išlaidų. Kolegija mano, kad sunkiai sergančio asmens priežiūrai, trukusiai beveik mėnesį laiko, išleista 1400 Lt suma yra visiškai pateisinama ir ne per didelė. Be to, teismas iš prašomos priteisti sumos atėmė sumą, kuri nukentėjusiajai buvo išmokėta kaip laidojimo pašalpa, t. y. 750 Lt. Tad apygardos teismo sprendimas iš apelianto I. S. nukentėjusiai J. V. priteisti 4550 Lt turtinei žalai atlyginti teisingas ir pagrįstas.

Kolegija neturi teisinio pagrindo tenkinti ir apelianto prašymą sušvelninti nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Apygardos teismas, atsižvelgdamas į tai, kad nenustatyta I. S. atsakomybę lengvinančių aplinkybių ir yra viena jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, įvertinęs tyčios rūšį (nusikaltimas padarytas netiesiogine tyčia), taip pat tai, kad I. S. , supratęs, jog nukentėjusiosios būklė yra labai prasta, iškvietė medikus, sudavė tik vieną smūgį, teistumai išnykę, neturi galiojančių administracinių nuobaudų, charakterizuojamas patenkinamai, skyrė I. S. bausmę, kurios dydis mažesnis už straipsnio sankcijoje numatytą bausmės vidurkį. Ši bausmė, paskirta už apelianto įvykdytą labai sunkų nusikaltimą (LR BK 11 str. 6 d.), yra teisinga ir ne per griežta, todėl kolegija neturi pagrindo ją švelninti.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo I. S. apeliacinį skundą atmesti.