- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-11-13
- Bylos Nr.
- I-6114-320/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01399-2018-7
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Varžinskienė
- Pareiškėjas
- S. K.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. (S. K.) skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas S. K. (toliau – ir S. K., ir pareiškėjas) skundu (b.l.12-13)kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, priteisti 21 500 Eur neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis Marijampolės pataisos namuose, atlyginti už laikotarpį nuo 2017 m. birželio mėnesio iki 2018 m. liepos 30 d. (b. l. 12-13).
Pareiškėjas S. K. skunde nurodė, kad 22 būryje prausykloje buvo tik šaltas vanduo, visam būriui tik viena skalbimo mašina, kuri blogai veikė. Virtuvėlė buvo maža, baldai joje seni, kriauklė kiaura, yra tik viena elektrinė viryklė, per mažas vandens šildytuvas, tenka ilgai laukti eilėje, indus plauti šaltu vandeniu. Virtuvėlėje ne tik pilna pelėsių, bet ir tarakonų. 22-ame būryje buvo įrengti tik trys tupimi unitazai ir 2 pisuarai, kurie neatitverti pilnai sienele, todėl buvo pažeidžiamas privatumas, sanitarinio mazgo patalpoje ir prausykloje trūko inventoriaus, todėl tekdavo laukti eilėse. Tualete ir prausykloje buvo labai drėgna bei šalta. Prausykloje nebuvo išduodamos higienos priemonės. Atliekant laisvės atėmimo bausmę Marijampolės pataisos namuose gyvenamojo ploto norma buvo nuolat pažeidinėjama, be to dalį ploto užėmė ir patalpoje esantys baldai, asmeniniai daiktai. Dėl per didelio žmonių skaičiaus buvo nuolatinis triukšmas. 22-o būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje nebuvo ventiliacijos, buvo drėgna, trūko oro, buvo pilna tarakonų ir blakių. Netinkamos kalinimo sąlygos jam sukėlė psichologinį bei emocinį stresą, sveikatos sutrikimus. Tokiu būdu buvo pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuriuo ginamos bei saugomos žmogaus prigimtinės teisės. Prašė skundą tenkinti.
Atsiliepimas
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Marijampolės pataisos namai (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Marijampolės PN) atsiliepime (b. l. 19-24) nurodė, jog pareiškėjas bausmę 22 būryje atlieka nuo 2017 m. liepos 24 d. Ginčo laikotarpiu 22-o būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 2, kurios plotas 144,92 kv. m. buvo apgyvendinta iki 46 nuteistųjų, todėl vienam asmeniui teko 3,15 kv. m. ploto. Nurodė, kad Visuomenės sveikatos centras periodiškai kas du metus atlieka Marijampolės PN patikrinimus, o operatyvieji patikrinimai atliekami tik gavus pareiškėjų skundus. 2016 m. rugpjūčio 31 d. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento patikrinimo metu jokių pažeidimų nenustatyta. Dėl dezinsekcijos ir deratizacijos yra sudaryta sutartis su UAB „Dezinfa“. 22-ame būrio sanitariniame mazge yra 3 unitazai ir 2 pisuarai (viso 5 kietieji įrenginiai), klozetai yra atskirti sienelėmis. Karštas vanduo gyvenamosiose bendrabučio tipo patalpose nėra privalomas, o nuteistieji kartą per savaitę gali pasinaudoti dušu. Virtuvėlės baldai yra tvarkingi, nesulūžę, viryklės įrengimo nenumato teisės aktai. Higienos priemonės išduodamos tik nemokiems nuteistiesiems ir esant jų rašytiniam prašymui, o pareiškėjas buvo mokus ir neteikė jokių prašymų. Pats pareiškėjas į pataisos namų administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl netinkamų kalinimo sąlygų nėra kreipęsis. Pagal teismų praktiką ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Nei nuteistojo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei įvardinta šios žalos piniginė išraiška, neturi jokio realaus ir objektyvaus faktinio pagrindo. Prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Pareiškėjo skundas atmestinas.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas prašo neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš neteisėtų Marijampolės PN veiksmų, bausmę atliekant 22 būryje laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 24 d. iki 2018 m. liepos 30 d.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl turtinės ir neturtinės žalos, padarytos fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar vietos savivaldos institucijos, įstaigos, tarnybos bei tarnautojų veiksmais ar neveikimo viešojo administravimo srityje, atlyginimo. Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 straipsnis). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnis, Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 straipsnis, Bausmių vykdymo kodekso 5 straipsnio 3 dalis ir kt.).
CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Šis atsakomybės subjekto ypatumas (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės): valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Todėl reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą. Nesant bent vienos iš šių sąlygų viešoji atsakomybė negalima.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Kadangi pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog bausmės atlikimo įstaigoje jam nebuvo sudarytos įstatymais reglamentuojamos bausmės atlikimo gyvenimo ir buities sąlygos, aktualus yra Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta iš esmės analogiška nuostata, numatanti, kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą). Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą byloje P. prieš Graikiją, 28524/95).
Pareiškėjas teigė, kad jam tekęs minimalus plotas neatitiko teisės aktų reikalavimų.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme (toliau – ir nuteistieji), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau– Taisyklės).
Taisyklių 11¹.1 punktas (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) nustato minimalų 3,1 kv. m gyvenamųjų patalpų plotą vienam nuteistajam bendrabučio tipo patalpose. Teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, todėl darytina išvada, kad skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus. Kadangi objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių į bylą nėra pateikta, todėl vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus.
Atsakovas į bylą pateikė duomenis (b. l. 20, 25), kad pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu, nuo 2017 m. liepos 25 d. iki 2018 m. liepos 30 d. gyveno 22-o būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 2, kurios plotas 144,92 kv. m., joje gyveno iki 46 nuteistųjų. Taigi, vienam asmeniui teko 3,15 kv. m. gyvenamojo ploto.
Pareiškėjas procesiniame dokumente „Atsikirtimas į Marijampolės pataisos namų atsiliepimą“ nurodė, kad 22-ame būryje buvo ne 45, o 48 nuteistieji. Byloje nėra duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad laikotarpiu nuo 2017 m. liepos 25 d. iki 2018 m. liepos 30 d. 22-o būrio gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 buvo laikoma daugiau nuteistųjų nei nurodyta atsakovės atstovo atsiliepime. Teismas neturi pagrindo netikėti pateiktu oficialiu dokumentu – Marijampolės PN Socialinės reabilitacijos skyriaus specialisto pasirašyta 2018 m. rugpjūčio 23 d. pažyma (b. l. 25), patalpų plotus patvirtina ir patalpų schema (b. l. 55), todėl vertina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vienam asmeniui teko 3,15 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas negali nesutikti su pareiškėjo nurodyta aplinkybe, kad gyvenamosiose patalpose esantys baldai ir kitas inventorius atitinkamai mažino gyvenamųjų patalpų erdvę, tačiau galiojantys teisės aktai nenumato, jog į minimalią pataisos įstaigų patalpose vienam asmeniui turinčią tekti gyvenamųjų patalpų ploto normą turi būti neįskaičiuojamas gyvenamosiose patalpose esančių baldų ir kito inventoriaus užimamas plotas. Dėl išdėstytų aplinkybių konstatuotina, kad pareiškėjui turėjusi tekti ploto norma (3,1 kv. m.) ginčui aktualiu laikotarpiu pažeista nebuvo.
Pareiškėjas nurodė, kad buvo per mažas kiekis įrengimų sanitariniuose mazguose, unitazai buvo tupimi.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintose Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose (toliau – ir Aprūpinimo normos), nurodoma, kad klozetas (gali būti ir tupiamas) arba pisuaras (tik vyrams) (klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m) 1 vnt. ne daugiau kaip 15 asmenų.
Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė ir pateikė įrodymus (b. l. 20-21, 25), kad ginčui aktualiu laikotarpiu 22-ame būryje buvo apgyvendinta nuo 62 iki 63 nuteistųjų. Tokiu būdu: 22-o būrio sanitariniame mazge, galiojant Aprūpinimo normoms turėjo būti 5 klozetai arba pisuarai.
Marijampolės PN nurodė, kad 22-ame būryje yra įrengti 3 unitazai ir 2 pisuarai, šias aplinkybes patvirtina į bylą pateiktos fotonuotraukos (b. l. 48-50) ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamento (toliau – ir Nacionalinis visuomenės sveikatos centras) 2016 m. rugpjūčio 31 d. patikrinimo akte konstatuotos aplinkybės (b. l. 28-29). Minėtais įrodymais teismas neturi pagrindo netikėti, todėl konstatuoja, kad sanitarinių įrenginių skaičius 22-ame būryje buvo pakankamas. Iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad visi 3 unitazai yra sėdimi, todėl pareiškėjo argumentai dėl tupimų unitazų yra atmestini.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad sanitariniuose mazguose nebuvo privatumo, nes 22-o būrio sanitariniame mazge klozetai nebuvo atitverti pilnai sienele.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nenustato reikalavimų pataisos namų tualeto patalpų, esančių ne kamerų tipo patalpose, įrengimui.
Atsakovo pateikta fotonuotrauka (b. l. 48) patvirtina, kad 22-o būrio sanitariniame mazge buvo įrengtos unitazus vieną nuo kito skiriančios sienelės. LVAT formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, yra nurodęs, kad aplinkybės, kai pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, nėra tapačios aplinkybėms, kurioms esant EŽTT paprastai konstatuoja Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą tuo atveju, kai asmuo kitiems matant naudojosi tualetu kameroje (žr., pvz., LVAT 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Įvertinus nustatytas aplinkybes (kad 22-ame būryje unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų) ir atsižvelgiant į vėliausią LVAT praktiką darytina išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui, t. y. šiuo aspektu kankinančioms, nežmoniškoms ir (ar) žeminančioms sąlygoms, pripažinti.
Pareiškėjas nurodo, kad sanitarinio mazgo patalpoje buvo netinkama vėdinimo sistema, todėl jausdavosi nemalonus kvapas, buvo drėgna, veisėsi pelėsis. Teismas pažymi, kad pareiškėjas konkrečių pažeidimo aplinkybių nedetalizavo, nenurodė, kada ir kaip pasireiškė pažeidimai, o bendro pobūdžio, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti samprotavimai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą. Teismas byloje nenustatė, jog pats pareiškėjas dėl galimai netinkamų kalinimo sąlygų buvo kreipęsis į atitinkamas tarnybas, o tarnybos į tokį kreipimąsi nebūtų reagavusios, todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamos ventiliacijos, blogo kvapo ir inventoriaus būklės bei ant sienų, lubų buvusio pelėsio laikytini nepagrįstais.
Pareiškėjas nurodė, kad 22-o būrio 2-oje gyvenamojoje patalpoje buvo šalta, netinkama oro drėgmė, nebuvo ventiliacijos, trūko oro.
Pataisos namų (laisvės atėmimo vietų) visuomenės sveikatos saugos reikalavimus ginčui aktualiu laikotarpiu (pareiškėjas į 22-ą būrį buvo nuo 2017 m. liepos 24 d.) nustatė Sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d., toliau – ir Higienos norma HN 134:2015). Pagal Higienos normos HN 134:2015 16 punktą gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc. Turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema (Higienos normos HN 134:2015 17 punktas).
Atsakovės atstovas į bylą pateikė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. rugpjūčio 31 d. patikrinimo aktą, kuriuo konstatuota, kad 22 būryje gyvenamojoje patalpoje Nr. 2 sudaryta galimybė patalpas išvėdinti per langus (b. l. 29). Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas negalėjo išvėdinti gyvenamosios patalpos per atveriamus langus. Vėdinimas per langus atitinka Higienos normos HN 134:2015 17 punkto reikalavimus, todėl Marijampolės PN dėl patalpų vėdinimo teisės aktų normų nėra pažeidęs. Atsižvelgiant į nustatytas bylos aplinkybes, pareiškėjo argumentai dėl netinkamos ventiliacijos gyvenamosiose patalpose laikytini deklaratyviais, todėl atmestini.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad virtuvėlė labai maža, joje baldai sulūžę, viryklė sugedusi, kaupėsi drėgmė, pelėsis.
Pagal Taisyklių 5 punktą pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamos įvairios paskirties patalpos, tarp jų - esant techninėms galimybėms, įrengiama virtuvėlė (kiekvienam būriui; Taisyklių 5.11 p.). Aprūpinimo normų 2.4 punktas numato, kad elektrinė viryklė – 1 vnt., garų surinktuvas – 1 vnt. įrengiami, esant techninėms galimybėms.
Taigi, galiojantys teisės aktai nenumato, kad virtuvėlė turi būti privalomai įrengiama, nereglamentuoja virtuvėlės ploto ar privalomos viryklės ir garų surinkėjo joje, todėl argumentai dėl mažos virtuvėlės ir joje esančios tik vienos viryklės atmestini kaip nepagrįsti. Teismas atkreipia dėmesį, jog maistu nuteistieji aprūpinami, todėl patys neprivalo gamintis maisto. Teismo vertinimu, asmenys, kurie reguliariai vėdina ir tvarko patalpas, neturi problemų dėl nešvaros, pelėsio ar drėgmės patalpose. Teismo vertinimu, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto, o jo argumentai dėl neturtinės žalos iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, todėl atmetami.
Pareiškėjas nurodė, jog prausykloje įrengtame duše nėra karšto vandens apsiprausti ar rūbams išsiskalbti, o visam būriui skirta viena skalbimo mašina veikė blogai.
Higienos normos HN 134:2015 18 punkte nustatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Iš Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. rugsėjo 23 d. pažymos matyti, kad nuteistiesiems skirtoje dušų patalpoje yra tiekiamas karštas vanduo, sudaryta galimybė praustis kartą per savaitę (b. l. 27). Nesant reikalavimo tiekti karštą vandenį į prausyklas, nėra pagrindo konstatuoti higienos normų pažeidimo.
Dėl skalbimo mašinos atsakovės atstovas nurodė, kad skalbimo mašina veikianti, tiesiog pareiškėjas nemokėjo ja naudotis. Taip pat pažymėjo, kad nuteistieji gali naudotis skalbyklos paslaugomis. Tiek Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2016 m. rugsėjo 23 d. pažyma, tiek 2016 m. lapkričio 14 d. pažyma patvirtina, kad patalynė ir rankšluosčiai skalbiami centralizuotai.
Pareiškėjas teigė, kad jam nebuvo išduodamos higienos priemonės.
Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo 5 punktu, drabužiai, avalynė, higienos priemonės yra išduodami tik nemokiems nuteistiesiems, esant jų rašytiniam prašymui.
Marijampolės PN atsiliepime nurodė, kad pareiškėjui nebuvo išduodamos higienos priemonės, nes pareiškėjas arba nepateikė prašymų, kaip to reikalauja Aprašo 5 punktas, arba, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjas buvo laikomas mokiu (b. l. 43-44). Atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes bei galiojantį teisinį reglamentavimą, Marijampolės PN neteisėti veiksmai, aprūpinant pareiškėją higienos priemonėmis nekonstatuotini, o pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad patalpose buvo pilna tarakonų ir blakių.
Higienos normos HN 134:2015 20 punkte nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje neturi būti nariuotakojų, graužikų ir kitų kenkėjų. Privalomojo profilaktinio aplinkos kenksmingumo pašalinimo (dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos) tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2009 m. vasario 2 d. įsakymu Nr. V-55 (2012 m. spalio 31 d. įsakymo Nr. V-974 redakcija; toliau – ir Aprašas), 11 punkte nurodoma, kad licencijuoti asmenys, atlikę privalomąjį profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinsekciją, deratizaciją), duomenis apie atliktus darbus įrašo kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbų atlikimo (registravimo) žurnale (Aprašo 3 priedas).
Atsakovo į bylą pateikta tarp UAB „Dezinfa“ ir Marijampolės PN sudaryta 2014 m. gruodžio 30 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. 27/10-157 (KN-P-2014/422) (b. l. 33-38) ir 2018 m. kovo 20 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. 27/10-28 (b. l. 39-42) teismui nekelia abejonių, jog Marijampolės PN pastoviai atliekamas vabzdžių, graužikų naikinimas, todėl pareiškėjo teiginiai dėl nenaikinamų tarakonų ir blakių laikytini nepagrįstais.
Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovės atstovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismas formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. de H. v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. 2013 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Šioje administracinėje byloje išvardintų aplinkybių, suponuojančių neturtinę žalą, nenustatyta. Vien tik pareiškėjo paaiškinimų nepakanka. Paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Įrodymų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, į bylą nepateikta, o tam tikras kalinamųjų privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Kartu pabrėžtina, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu dėl jo kalinimo sąlygų būtų kreipęsis dėl psichologo ar psichiatro pagalbos, kad jam nebuvo suteikta ar buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Marijampolės PN pateikti teismui duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nagrinėjamo ginčo laikotarpiu nei karto nesikreipė dėl netinkamų gyvenimo sąlygų (b. l. 45-46). Pareiškėjas įrodymų apie kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą nepateikė, todėl teismas neturi pagrindo spręsti apie netinkamų gyvenimo sąlygų poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Teismas daro išvadą, jog skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas. Byloje nėra jokių duomenų, jog atsakovas atliko veiksmus, kuriais siekė pareiškėjui sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą (ABTĮ 57 str.). Nenustačius atsakovo neteisėtų veiksmų, nesant visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra nepagrįstas ir atmestinas (ABTĮ 57 str., 88 str. 1 d. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu,
nusprendžia:
pareiškėjo S. K. (S. K.) skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.