Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vyto Miliaus (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės ir Viginto Višinskio

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo G. Ž. ir bendraatsakovės E. Ž. atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutarties, kuria teismas patenkino administratorės Ž. J. prašymą civilinėje byloje Nr. B2-462-258/2010 ir įpareigojo buvusį G. Ž. IĮ savininką G. Ž. perduoti administratorei Ž. J. automobilį Opel Corsa (duomenys neskelbtini) adresu: (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Atskirieji skundai netenkintini.

Sutuoktinių tarpusavio turtinius santykius, santuokos metu įgyto turto teisinį režimą reglamentuoja CK trečiosios knygos Šeimos teisė normos. CK nustato dvi sutuoktinių turto teisinio režimo rūšis: pagal įstatymą ir pagal sutartį (CK 3.81 straipsnis). Tuo atveju, jei sutuoktiniai nėra sudarę vedybų sutarties dėl jiems priklausančio turto teisinio režimo, jų turtiniams santykiams taikytinos CK normos, reglamentuojančios įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą (CK 3.82 straipsnis). CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią visas sutuoktinių turtas, įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė nuosavybė, nepriklausomai nuo to, įgytas jis vieno ar abiejų sutuoktinių vardu. Įmonė yra turtinis kompleksas ir kaip toks yra nuosavybės teisės objektas (CK 1.110 straipsnis; 4.38 straipsnis). Pagal CK 2.50 straipsnio 4 dalį individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės privatusis juridinis asmuo, tokios įmonės turtas yra neatskirtas nuo įmonininko (savininko ar savininkų) turto, todėl, jei įmonės prievolėms įvykdyti neužtenka šios įmonės turto, už jos prievoles atsako ir jos dalyviai savo turtu. Dėl individualios įmonės priklausymo nuosavybės teise turi būti sprendžiama vadovaujantis sutuoktinių turto bendrumo prezumpcija (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Kai individuali įmonė įsteigta santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas: verslui yra naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektinis darbas, o iš jos veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti, todėl individuali įmonė, nors registruota vieno iš sutuoktinių vardu, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe. Dėl to iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto (CK 3.109 straipsnis). Toks šių prievolių teisinis kvalifikavimas leidžia apsaugoti individualios įmonės kreditorių interesus, drausmina bendraturčius sutuoktinius: turtą jie turi valdyti protingai, o prievoles vykdyti sąžiningai. Tik įrodžius, kad verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, būtų galima daryti priešingą išvadą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-705/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2004; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-383/2005; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-192/2007).

Iš bylos medžiagos matyti, kad G. Ž. ir E. Ž. yra sutuoktiniai ir kad jie nėra sudarę vedybų sutarties dėl jiems priklausančio turto teisinio režimo. Taip pat iš nagrinėjamos bylos duomenų matyti, kad G. Ž. individuali įmonė yra įsteigta santuokos metu. Nagrinėjamoje byloje sutuoktinių turto – individualios įmonės – bendrumo prezumpcija nėra paneigta: byloje nėra duomenų, kurie įrodytų, kad verslu vertėsi išimtinai G. Ž. be E. Ž. žinios ar prieš jos valią ir kad verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, bei apeliantai neginčijo fakto, jog G. Ž. IĮ yra bendroji jungtinė nuosavybė. Šios aplinkybės lemia tai, kad G. Ž. individuali įmonė yra pripažįstama bendrąja jungtine G. Ž. ir E. Ž. nuosavybe.

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 19 d. nutartimi G. Ž. individualiai įmonei iškelta bankroto byla. Teismo 2007 m. gruodžio 11 d., 2009 m. vasario 9 d., 2009 m. lapkričio 10 d. nutartimis yra patvirtinta 897 566,84 Lt kreditorinių reikalavimų suma. Pardavinėjamo turto vertė sudaro 708 900 Lt. Prievolė padengti likusią kreditorinių reikalavimų dalį tenka G. Ž. individualiai įmonei iš savo turto, o jo esant nepakankamai, už individualios įmonės prievoles atsako jos dalyviai savo turtu. Kaip minėta, iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės turi būti laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir jos turi būti tenkinamos iš sutuoktinių bendro turto. Tai reiškia, kad iš G. Ž. individualios įmonės veiklos atsiradusi prievolė padengti likusią kreditorinių reikalavimų dalį turi būti laikoma bendra sutuoktinių G. Ž. ir E. Ž. prievole ir ji turi būti tenkinama iš bendro sutuoktinių turto. Šiuo atveju iš G. Ž. individualios įmonės veiklos atsiradusi prievolė padengti pareikštus ir patvirtintus kreditorinius reikalavimus turi būti tenkinama iš sutuoktiniams bendrai priklausančio turto - automobilio Opel Corsa.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas bei pagrįstai įpareigojo G. Ž. perduoti administratorei Ž. J. automobilį Opel Corsa adresu: (duomenys neskelbtini).

Kiti atskiruosiuose skunduose ir atsiliepime į juos nurodyti argumentai neturi teisinės reikšmės teisingam klausimo išsprendimui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 17 d. nutartį palikti nepakeistą.