Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

2010-05-13 · Baudžiamoji byla Nr. 1A-264/2010

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-05-13
Bylos Nr.
1A-264/2010
Bylos rūšis
baudžiamoji byla
Teisėjai
Albinas Bielskis, Elena Vainienė, Jonas Algimantas Venckus (pran.)
Nuteistasis
D. Š.
Advokatai
Juzef Stankevič
Kategorijos
Baudžiamoji byla Nr. 1A-264/2010Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.17.1; 1.2.23.3;
LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 13 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Jono Algimanto Venckaus (pranešėjas),

teisėjų: Elenos Vainienės, Albino Bielskio,sekretoriaujant Rasai Maldanytei,dalyvaujant prokurorui Sergejui Bekiš,gynėjui advokatui Juzefui Stankevič,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. Š. (D. Š.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 26 d. nuosprendžio, kuriuo D. Š. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 260 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimo bausme 8 (aštuoneriems) metams;

- pagal BK 199 straipsnio 2 dalį – laisvės atėmimo bausme 3 (trejiems) metams.

Remiantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 4 dalimi, bausmės, paskirtos pagal BK 260 straipsnio 2 dalį ir BK 199 straipsnio 2 dalį subendrintos iš dalies sudedant ir D. Š. paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 8 (aštuoneriems) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

D. Š. nuteistas už tai, kad neteisėtai įgijo, laikė ir gabeno didelį kiekį narkotinių medžiagų turėdamas tikslą jas parduoti ar kitaip platinti, t. y. ikiteisminio tyrimo nenustatytomis aplinkybėmis, turėdamas tikslą parduoti ar kitaip platinti, neteisėtai įgijo didelį kiekį narkotinės medžiagos – kokaino, kurio grynasis kiekis – 43,9326 g, šią narkotinę medžiagą neteisėtai laikė ir gabeno traukiniu, vykstančiu maršrutu Vilnius – Maskva, ketvirto vagono ketvirtoje kupė, paslėpęs dvejose žvakėse, iki 2009 m. lapkričio 19 d., kai tą pačią dieną, apie 18 val. 30 min., Vilniaus teritorinės muitinės Kenos geležinkelio poste buvo sulaikytas Muitinės kriminalinės tarnybos ir Vilniaus teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus Mobiliosios grupės poskyrio pareigūnų.

D. Š. 2009 m. lapkričio 19 d., apie 18 val. 30 min., vykdamas traukiniu maršrutu Vilnius – Maskva, ketvirto vagono ketvirtoje kupė kirto Lietuvos – Baltarusijos valstybių sieną Vilniaus teritorinės muitinės Kenos geležinkelio poste, ir lagamine, tarp savo asmeninių daiktų, neturėdamas leidimo pervežti, nepateikdamas muitinės kontrolei, gabeno dvejose žvakėse paslėptą narkotinę medžiagą – kokainą, kurio grynasis kiekis – 43,9326 g, kai tą pačią dieną, Vilniaus teritorinės muitinės Kenos geležinkelio poste buvo sulaikytas Muitinės kriminalinės tarnybos ir Vilniaus teritorinės muitinės Pažeidimų prevencijos skyriaus Mobiliosios grupės poskyrio pareigūnų.

Šalies argumentai

Apeliaciniu skundu nuteistasis D. Š. prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. vasario 26 d. nuosprendžio dalį, perkvalifikuoti jo padarytą nusikalstamą veiką iš BK 260 straipsnio 2 dalies į BK 260 straipsnio 1 dalį. Tai pat, BK 54 straipsnio 3 dalies, pagrindu sušvelninti jam paskirtą bausmę.

Apeliantas nurodo, kad dėl padarytų nusikaltimų pilnai pripažįsta savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi. Jam nekyla jokių abejonių dėl pirmosios instancijos teismo nustatytų nusikalstamų veikų faktinių aplinkybių, jų pripažinimo įrodymais, o taip pat jo asmenybės vertinimo individualizuojant bausmę. Tačiau nuteistasis nesutinka su nusikalstamos veikos įgyjant narkotines medžiagas kvalifikavimu. Apklausos metu teismui jis parodė, kad laikinai gyvendamas Rusijos Federacijoje Čeboksarų mieste susipažino su vaikinu vardu I., kuris nekartą lankėsi Lietuvoje ir pažinojo vaikina iš Vilniaus vardu Darius. Ivanas, žinodamas, kad apeliantas kas keletą mėnesių lankosi Lietuvoje pas motiną pasiūlė jam paimti iš Dariaus narkotines medžiagas ir atgabenti jam į Rusiją. Tuo metu t. y. 2009 m. lapkričio mėnesį jis tapo bedarbiu kaip ir jo žmona, trūko pinigų mokėti bankui už kreditą ir mokėti už studijas universitete. Dėl sunkios materialinės padėties nuteistasis teigia susigundęs daryti nusikaltimą, t. y. gabenti narkotines medžiagas iš Lietuvos į Rusiją. Tačiau jis teigia, kad tikrai nežinojo nei narkotikų rūšies nei kiekio, nei į kokius daiktus jie bus paslėpti. Tai pat nežinojo kokią sumą pinigų jam įdavė Ivanas, kuriuos apeliantas vėliau perdavė Vilniuje Dariui. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje buvo apklausti muitinės pareigūnai A. I. ir A. M.. Jie parodė, kad gavo operatyvinės informacijos, kad nuteistasis gabens narkotines medžiagas traukiniu. Tačiau į gynėjo klausimą ar jiems buvo žinomą narkotinių medžiagų rūšys bei kiekis - jie atsakė, kad nežinojo. Taigi analizuojant nuteistojo padarytą nusikalstamą veiką (neteisėtą narkotinių medžiagų įgijimo, laikymo ir gabenimo turint tikslą parduoti ar kitaip platinti) akivaizdžiai aiškų, kad išties jis kokainą įgijo, laikė ir gabeno traukiniu į Rusiją turėdamas tikslą perduoti Ivanui. Tačiau iš surinktų byloje duomenų analizės konstatuotina, jog jis nežinojo, kad narkotikai bus kokainas ir jų kiekis priskiriamas prie didelio kiekio. Esant nurodytoms aplinkybėms apeliantas mano, kad veika turi būti kvalifikuotą pagal BK 260 straipsnio 1 dalį, nes neįrodyta, kad jis žinojo ar turėjo žinoti, kad gabens būtent didelį kiekį narkotinių medžiagų.

Pirmosios instancijos teismas, nuteistojo manymu, tai pat neteisingai paskyrė jam bausmę. Pagal BK 54 straipsnio reikalavimus, teismas skirdamas bausmę turėjo atsižvelgti į tai, kad jo padaryti nusikaltimai nesmurtiniai, nesukėlė jokių sunkių pasekmių. Į tai, kad nuteistasis buvo neteistas ir netrauktas administracinėn atsakomybėn. Apeliantas yra jauno amžiaus. Ryžosi daryti nusikaltimus vien dėl to, kad dėl visuotines ekonominės krizės su žmona tapo bedarbiais ir neturėjo jokio pragyvenimo šaltinio. Dėl padarytų nusikaltimų nuoširdžiai gailisi. Teismui buvo pateikti dokumentai, kurie jį charakterizuoja teigiamai ir patvirtina faktą, jog jo žmona laukėsi. Nuteistasis mano, kad pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis BK 54 straipsnio 3 dalimi, turėjo motyvuotai paskirti švelnesnę bausmę nei numatytą įstatyme.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo gynėjas prašė apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 20 straipsnio reikalavimų įvertino įrodymus ir, remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. D. Š. kaltė padarius BK 260 straipsnio 2 dalyje ir 199 straipsnio 2 dalyje numatytus nusikaltimus įrodyta pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptartais įrodymais. Teismas, remdamasis BPK 20 straipsniu, įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Nuteistasis apeliaciniame skunde neginčija faktinių bylos aplinkybių. Nuteistasis nesutinka su jo padarytos veikos kvalifikavimu pagal BK 260 straipsnio 2 dalį, todėl nuosprendis peržiūrimas neperžengiant apeliacinio skundo ribų (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Apeliantas skunde tvirtina, kad iš surinktų byloje duomenų matyti, jog jis nežinojo, kad jo vežami narkotikai yra kokainas ir jų kiekis priskiriamas prie didelio kiekio, todėl apeliantas mano, kad jo padaryta veika turi būti kvalifikuotą pagal BK 260 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismo nuomone šie apelianto argumentai nepagrįsti, todėl atmetami. Pats nuteistasis sutiko gabenti už atlygį narkotines medžiagas. Jo uždarbis iš narkotinių medžiagų gabenimo nepriklausė nuo gabenamų narkotinių medžiagų rūšies ir kiekio, todėl iš esmės jis savo veiksmais sutiko gabenti bet kokį narkotinių medžiagų kiekį. Baudžiamojoje byloje nėra duomenų, kad nuteistasis butų buvęs apgautas ar suklaidintas, todėl nuteistojo padaryta nusikalstama veika teisingai pirmosios instancijos teismo kvalifikuota pagal nusikalstamos veikos rezultatą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo perkvalifikuoti D. Š. padarytos veikos į švelnesnį nusikaltimą, t. y. į BK 260 straipsnio 1 dalį.

Apeliantas nurodo, kad apkaltinamajame nuosprendyje visiškai nemotyvuotai konstatuota, kad nėra nustatyta sąlygų ir teisinių pagrindų jam skirti švelnesnę bausmę, vadovaujantis BK 54 straipsnio 3 dalimi ir BK 62 straipsnio nuostatomis. Tačiau kolegija neranda pakankamo pagrindo apeliantui taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnį ir skirti švelnesnę negu įstatymo numatytą bausmę. Galimybę skirti švelnesnę už minimalią bausmę asmenims, padariusiems nusikalstamą veiką numato Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 1 dalis, 2 dalis ir 4 dalis. Pastaroji dalis skirta tik tiems asmenims, kurie dalyvavo tyčia nužudant, priklausydami nusikalstamam susivienijimui ar organizuotai grupei, todėl apeliantui netaikytina; svarstytina tik tai, ar galima jam taikyti Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalį ir 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas nemato pagrindo taikyti BK 62 straipsnio 1 dalį, nes nėra įstatyme numatytų visų tam reikiamų sąlygų. BK 62 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas atsižvelgęs į visas bylos aplinkybes, gali už kiekvieną nusikalstamą veiką paskirti švelnesnę, negu įstatymo numatyta, bausmę ir tuo atveju, kai yra atsakomybę lengvinančių aplinkybių, bent iš dalies atlyginta ar pašalinta turtinė žala, jeigu ji buvo padaryta, ir: 1) kaltininkas išlaiko asmenis, kurie serga sunkia liga ar yra neįgalūs ir nėra kam juos prižiūrėti, arba 2) kaltininkas išlaiko mažamečius vaikus, kurių dėl paskirtos įstatyme numatytos bausmės nebūtų kam prižiūrėti, arba 3) kaltininko kaip bendrininko vaidmuo darant nusikalstamą veiką buvo antraeilis, arba 4) veika nutrūko rengiantis padaryti nusikaltimą ar pasikėsinant daryti nusikalstamą veiką, arba 5) veika padaryta peržengiant būtinosios ginties ribas, arba 6) veika padaryta pažeidus nusikalstamą veiką padariusio asmens sulaikymo, būtinojo reikalingumo, profesinės pareigos arba teisėsaugos institucijų užduoties vykdymo, gamybinės ar ūkinės rizikos, mokslinio eksperimento teisėtumo sąlygas. Tačiau iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nei vienos iš šių alternatyvių sąlygų nėra. Lietuvos Respublikos BK 62 straipsnio 2 dalis apeliantui netaikytina. Kokių nors išskirtinių aplinkybių, kuriomis būtų galima padaryti išvadą, jog nuteistajam paskirta bausmė aiškiai prieštarautų teisingumo principui, byloje nėra, jos nenurodytos ir apeliaciniame skunde, todėl taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatą ir paskirti švelnesnę bausmę, nėra įstatyminio pagrindo.

Teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; kaltės formą ir rūšį; padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; nusikalstamos veikos stadiją; kaltininko asmenybę; asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Vilniaus apygardos teismas, skirdamas D. Š. bausmę, atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė du tyčinius sunkius nusikaltimus (BK 11 straipsnio 5 dalis). Skirdamas bausmę pirmosios instancijos teismas įvertino D. Š. asmenybę, o būtent tai, kad jis anksčiau neteistas, administracinėmis nuobaudomis nebaustas, studijuoja, yra daugkartinis įvairių sporto renginių dalyvis ir laureatas. Buvo atsižvelgta ir į tai, kad D. Š. neseniai sukūrė šeimą, šiuo metu jo žmona laukiasi. Byloje yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Pirmosios instancijos teismas pripažino D. Š. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl jos padarymo gailisi. D. Š. atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra. Pirmosios instancijos teismas įvertino visas bausmei skirti svarbias aplinkybes ir paskyrė D. Š. už BK 260 straipsnio 2 dalyje, bei 199 straipsnio 2 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą minimalias laisvės atėmimo bausmes numatytas šių straipsnių sankcijose. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas, taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė esminių baudžiamojo įstatymo pažeidimų, D. Š. paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta, užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą, BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą ir nepažeidžia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1999 m. gruodžio 23 d. nutarimo Nr. 23 „Dėl teismų praktikos taikant bendruosius bausmių skyrimo pradmenis“ reikalavimų.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas Jonas Algimantas VenckusTeisėjai Elena VainienėAlbinas Bielskis