Vilniaus apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus NDX Transport atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. nutarties civilinėje byloje pagal kreditoriaus NDX Transport pareiškimą skolininkui UAB „Termora“ dėl teismo įsakymo išdavimo, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Kreditorius NDX Transport prašė išduoti teismo įsakymą skolininko UAB „Termora“ atžvilgiu dėl 14 127,39 Eur įsiskolinimo, 42,38 Eur delspinigių, 28,25 Eur baudos, procesinių palūkanų bei bylinėjimosi išlaidų. Kreditorius NDX Transport taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir areštuoti skolininko UAB „Termora“ pinigines lėšas ir turtą, kadangi skolininkas, nepaisant raginimų sumokėti skolą, neįvykdė savo įsipareigojimų.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-03-09 nutartimi kreditoriaus NDX Tansport prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones atmetė. Teismas nurodė, kad neatsiskaitymas nėra įstatymu nustatytas savarankiškas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindas. Faktas, kad skolininkas, kreditoriaus nuomone, neatsiskaito su kreditoriumi yra pagrindas kreiptis į teismą, bet ne pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir savaime nesudaro teisinio pagrindo besąlygiškai taikyti skolininkui laikinąsias apsaugos priemones, nes nagrinėjamu atveju kreditorius nepagrindė prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo skolininko piniginėms lėšoms ir turtui. Be to, įsiskolinimo suma juridiniam asmeniui nėra didelė. Pažymėjo, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas visuomet sukelia skolininkui daiktinių teisių ir lėšų suvaržymą, kas gali sukelti neigiamų padarinių jam vykdant veiklą, todėl laikinosios apsaugos priemonės, gali būti taikomos tik esant pagrįstam pagrindui manyti, jog nesiėmus jų, teismo sprendimas būtų neįvykdytas.Teismas konstatavo, kad nesant duomenų, patvirtinančių, jog skolininkas vengs galimo teismo sprendimo įvykdymo, nėra teisinio pagrindo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, todėl kreditoriaus prašymą atmetė.

III. Atskirojo skundo argumentai

Kreditorius NDX Transport pateikė atskirtąjį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-09 nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės: skubiai taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti skolininko UAB „Termora“ kilnojamąjį ir/ar nekilnojamąjį turtą ir/ar pinigines lėšas, esančias pas skolininką ar trečiuosius asmenis 14 198,02 Eur sumai; priteisti bylinėjimosi išlaidas.Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, visiškai neatsižvelgė į kreditoriaus nurodytas aplinkybes bei pateiktus įrodymus su pareiškimu, skundžiama nutartis priimta formaliai.Atkreipia dėmesį, jog kreditoriaus pareiškime nėra nurodyta, jog „Kreditorius nurodo, kad skolininkas neatsiskaito nepaisant raginimų sumokėti skolą, neatsako į skambučius ir vengia susitikti“. Nėra aišku, kuo remiantis, pirmosios instancijos teismas galėjo padaryti ir padarė tokią išvadą. Kreditorius savo prašymą grindė šiais motyvais: 1) skolos dydžiu; 2) turto neturėjimo faktu; 3) skola valstybei ir tretiesiems asmenimis.Kreditorius į teismą kreipėsi su reikalavimu dėl 14 127,39 Eur skolos priteisimo. Pagrįsdamas prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, nurodė, kad ši suma skolininkui galimai yra didelė, kadangi skolininkas turi įsiskolinimų kitiems asmenimis, skolininkas neturi jokio turto, kurį realizavęs galėtų gauti papildomų lėšų atsiskaityti su kreditoriais. Kreditorius su šiuo skundu pateikia skolininko balansą už 2014 m., kuris patvirtina, kad skolininkas jokio ilgalaikio turto neturi. Atsisakydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pirmosios instancijos teismas nesilaikė šalių interesų pusiausvyros ir nepagrįstai suteikė skolininkui pranašumą prieš kreditorių. Kreditoriaus reiškiamas reikalavimas yra turtinio pobūdžio; pareiškimo suma yra didelė; skolininkas neturi jokio registruotino turto; iš viešai prieinamų duomenų matyti, kad skolininkas turi finansinių įsipareigojimų valstybei ir kitam juridiniam asmeniui, tuo tarpu nėra žinoma, kiek ir kokių kitų įsipareigojimų turi skolininkas, tačiau iš balanso matyti, jog įsiskolinimų tikrai yra. Skolininkas UAB „Termora“ atsiliepimo į atskirąjį skundą nepateikė.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas atmetamas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde numatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis). Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis) nėra nustatyta, byloje paduodant atskirąjį skundą nėra ginamas viešasis interesas, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas, todėl apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas atskirąjį skundą, remiasi jo teisiniais bei faktiniais pagrindais, neperžengdamas jų ribų. Kartu su atskiruoju skundu kreditorius pateikė naują įrodymą – skolininko balanso už 2014 m. kopiją. CPK 314 straipsnyje yra suformuluota taisyklė, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Draudimas pateikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui nėra absoliutus. Minėtame CPK straipsnyje yra nurodytos dvi išimtys, sąlygotos dalyvaujančių byloje asmenų objektyvia galimybe pateikti įrodymus pirmosios instancijos teisme. Jeigu dalyvaujantys byloje asmenys neturėjo objektyvios galimybės pateikti įrodymus, turinčius reikšmės bylai teisingai išspręsti, įstatymas suteikia jiems teisę pateikti tokius įrodymus apeliacinės instancijos teisme. Tokie atvejai būna: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kreditoriaus prašomas priimti naujas įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, todėl apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, pastarąjį įrodymą atsisako priimti.Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, tam, kad laikinosios apsaugos priemonės būtų pritaikytos teisėtai, įstatymas numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai (prima facie) pagrįstas; antra, turi egzistuoti reali grėsmė, kad nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti / pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, nėra pagrindo taikyti tokių apsaugos priemonių.Šiuo atveju esminis motyvas, kuriuo vadovaudamasis pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones yra tas, jog į bylą nepateikta duomenų, patvirtinančių, jog skolininkas vengs galimo teismo sprendimo įvykdymo, t. y. remdamasis bylos medžiaga teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad egzistuoja reali grėsmė, jog nesiėmus tokių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ir/ar pasidaryti nebeįmanomas. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog CPK 178 straipsnyje nurodyta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Taip pat akcentuotina, kad teismas pateiktus įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Tik teismas turi diskreciją spręsti, ar nurodytų aplinkybių pakanka prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymui. Nagrinėjamu atveju, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog kreditorius neįrodė egzistuojant antrąją būtinąją laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygą – kreditoriaus pateikti įrodymai nesuteikė teismui pagrindo abejoti skolininko finansiniu pajėgumu pareikšto reikalavimo apimtyje bei nepatvirtino teismo įsakymo įvykdymo apsunkinimo. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog skolininko skola SODRA‘i, sudaranti 2 354,38 Eur, aplinkybė, kad skolininkas neturi nekilnojamojo turto, nepagrindžia, jog gali egzistuoti reali grėsmė teismo įsakymo įvykdymo pasunkėjimui ar pasidarymui neįmanomu, nes, tai nereiškia, kad skolininkas neturi kito turto (kilnojamojo turto, piniginių lėšų, etc.), iš kurio galėtų padengti kreditoriaus reikalaujamą sumą. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog tai, kad pirmosios instancijos teismas konkrečiai nepasisakė dėl aukščiau nurodytų aplinkybių, nereiškia, jog pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių netyrė ir nevertino. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pabrėžia, kad teismas neprivalo tiksliai atkartoti visų prašyme dėl laikinųjų apsaugos priemonių pateiktų argumentų ir nutarties tekste eksplicitiškai analizuoti išimtinai pastaruosius argumentus. Teismas, spręsdamas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kai prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pateiktas kartu su pareiškimu dėl teismo įsakymo išdavimo, taip pat vertina ir pareiškimo turinį bei katu su prašymu ir pareiškimu pateiktus įrodymus ir gali dėl to pasisakyti. Iš pareiškimo dėl teismo įsakymo išvimo turinio ir pridėtų įrodymų matyti, kad, kreditoriaus vertinimu, skolininkas neatsiskaito nepaisant raginimų sumokėti skolą (pareikštas pareiškimas dėl teismo įsakymo išdavimo, kas reiškia, kad skolininkas, kreditoriaus teigimu, neatsiskaito su kreditoriumi; prie pareiškimo yra pridėta pretenzija skolininkui, kas reiškia, kad, kreditoriaus teigimu, skolininkas neatsiskaito nepaisant raginimo), kuo remdamasis, pirmosios instancijos teismas vertino, jog yra labiau tikėtina, jog skolininkas veikiausiai neatsakė į skambučius, vengė susitikti. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad kreditoriaus argumentai dėl skundžiamos nutarties formalaus pobūdžio yra atmetami kaip nepagrįsti.Apeliacinės instancijos teismas nurodo, kad didelės reikalavimo sumos prezumpcija nėra absoliuti, o teismas, spręsdamas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, turi įvertinti reikalavimo dydį atsižvelgiant į asmenų, kurių atžvilgiu prašoma taikyti tokias priemones, finansines galimybes. Atsižvelgiant į tai, kad kreditorius neįrodė, jog skolininkas yra finansiškai nepajėgus padengti kreditoriaus reikalavimą bei į tai, kad skolininkas yra juridinis asmuo, apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai šioje byloje netaikė didelės reikalavimo sumos prezumpcijos. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kreditoriui neįrodžius antrosios būtinosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo, todėl atskirojo skundo argumentus dėl atsisakymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones nepagrįstumo atmeta.Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė procesinės teisės normas, todėl apskųstoji nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta, o kreditoriaus atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo jai panaikinti (CPK 320 straipsnis). Kadangi atskirasis skundas yra atmestas, apeliacinės instancijos teismas kreditoriaus prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atmeta.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 334-339 straipsniais, teismas

nutaria:

Kreditoriaus NDX Transport atskirojo skundo netenkinti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. kovo 9 d. nutartį palikti nepakeistą.