- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2005-12-21
- Bylos Nr.
- A-444-638-05
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Sigita Rudėnaitė, Artūras Drigotas, Gintaras Kryževičius, Virgilijus Valančius, Edvardas Sinkevičius
- Pareiškėjas
- L. Š.
- Atsakovas
- Kauno rajono policijos komisariato
- Kategorijos
- 16.5pavadinimo nepavyko patikrinti
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Gintaro Kryževičiaus, Sigitos Rudėnaitės, Edvardo Sinkevičiaus ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno rajono policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 7 d. sprendimo panaikinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo L. Š. skundą atsakovui Kauno rajono policijos komisariatui dėl darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija n ustatė:
I.
Pareiškėjas L. Š. 2004 m. lapkričio 2 d. kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno rajono policijos komisariato 2409,88 Lt neišmokėto darbo užmokesčio ir delspinigius iki darbo užmokesčio išmokėjimo dienos. Pareiškėjas, remdamasis Vidaus tarnybos statuto 58 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad su atleidžiamu iš vidaus tarnybos pareigūnu turi būti visiškai atsiskaityta jo atleidimo dieną. 2004 m. birželio 21 d. pareiškėjas buvo atleistas iš tarnybos, tačiau iki kreipimosi į teismą dienos jam nebuvo grąžintas priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėjas pažymėjo, kad, skaičiuojant darbo užmokestį nuo 2003 metų pradžios iki jo atleidimo iš tarnybos dienos (2004 m. birželio 21 d.), buvo vadovaujamasi 2003 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ patvirtintomis Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės), dėl to susidarė 2409,88 Lt darbo užmokesčio nepriemoka. Pareiškėjo nuomone, Taisyklėmis buvo vadovaujamasi nepagrįstai – policijos pareigūno darbo užmokestis, nustatytas įstatymo lygio teisės aktų, galėjo būti sumažintas taip pat tik įstatymo nustatyta tvarka. Be to, Taisyklės neleidžia keisti pareigūno darbo užmokesčio taip, kad jis sumažėtų, nes darbo užmokestis yra viena esminių darbo sutarties sąlygų (Darbo kodekso 95 straipsnio 3 dalis), kuri gali būti keičiama tik nutraukiant vieną darbo sutartį ir sudarant naują. Pareiškėjas akcentavo, kad apie besikeičiančias darbo sąlygas jis nebuvo informuotas, todėl jo darbo užmokestis sumažintas neteisėtai. Savo reikalavimą priteisti delspinigius už ne laiku išmokėtą atlyginimą pareiškėjas grindė Delspinigių nustatymo už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą įstatymo 2 straipsnio l dalimi.
II.
Atsakovas savo atsiliepime į pareiškėjo pateiktą skundą prašė jį atmesti; nurodė, kad pareiškėjo atleidimo iš tarnybos dieną galiojo 2002 m. balandžio 23 d. Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo Nr. IX-856 1 straipsnio 3 dalies redakcija, kurioje buvo nustatyta, kad Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje nustatytas darbo užmokestis mokamas iš atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintų asignavimų. Jeigu valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d.
Atsakovo teigimu, Kauno rajono policijos komisariate 2003–2004 metais lėšų darbo užmokesčiui poreikis viršijo komisariatui patvirtintus asignavimus, apskaičiuojant valstybės tarnautojams darbo užmokestį, todėl buvo vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ ir buvo taikomas indeksavimo koeficientas, visiems Kauno rajono policijos komisariato pareigūnams buvo mokamas sumažintas darbo užmokestis. Kauno rajono policijos komisariatas nurodė, kad jis, apskaičiuodamas valstybės tarnautojų darbo užmokestį, vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir išmokėjo pareiškėjui tuo metu priklausantį darbo užmokestį.
III.
Kauno apygardos administracinis teismas 2005 m. vasario 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė iš Kauno rajono policijos komisariato pareiškėjui 2409,88 Lt neišmokėto darbo užmokesčio, kitą skundo dalį atmetė.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjo atveju atsakovo sprendimas mokėti pareiškėjui mažesnį nei priklausė darbo užmokestį priimtas iki Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo, kuriuo pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis (2002 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. IX-856 redakcija) ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ 1 ir 2 punktai prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio l ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio l daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Teismo nuomone, atsakovo priimtas sprendimas yra laikytinas neįvykdytu, nes Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo momentu galutinio sprendimo dar nebuvo, terminai skųsti sprendimą nebuvo pasibaigę, minėtos Valstybės tarnybos įstatymo įgyvendinimo įstatymo ir Vyriausybės nutarimo nuostatos nagrinėjamoje byloje netaikytinos, o pareiškėjo teisė dėl sumažinto neišmokėto darbo užmokesčio turi būti ginama. Pareiškėjo reikalavimą dėl 2409,88 Lt neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo teismas pripažino pagrįstu ir jį patenkino.
Spręsdamas klausimą dėl reikalavimo priteisti delspinigius, Kauno apygardos administracinis teismas nurodė, kad delspinigiai už pavėluotą darbo užmokesčio išmokėjimą gali būti priteisiami, kai yra nustatyta darbdavio kaltė. Nagrinėjamu atveju atsakovas, neišmokėdamas pareiškėjui viso priklausančio darbo užmokesčio, vadovavosi tuo metu galiojančiais teisės aktais ir kitaip elgtis negalėjo. Šios pareiškėjo reikalavimo dalies teismas netenkino.
IV.
Atsakovas apeliaciniu skundu prašo pakeisti Kauno apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą dėl neišmokėto sumažinto darbo užmokesčio atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pareiškėjui sumažintas darbo užmokestis buvo mokamas vadovaujantis Kauno rajono policijos komisariato viršininko iki Konstitucinio Teismo nutarimo priimtais įsakymais: 2003 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. 2-9 (TE), 2003 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 1-32, 2003 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. 1-60, 2003 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 1-71, 2004 m. sausio 27 d. įsakymu Nr. 1-3 ir 2004 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 2-54, kurie nenuginčyti ir jau yra įvykdyti, todėl, priešingai nei nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje kyla ir įstatymo taikymo atgaline tvarka problema.
2. Pareiškėjui pagrįstai taikytos 2004 m. gruodžio 13 d. Konstitucinio Teismo nutarimu pripažintos antikonstitucinėmis teisės aktų nuostatos, todėl nėra pagrindo išvadai, kad Kauno rajono policijos komisariatas, neišmokėdamas viso pareiškėjui priklausančio darbo užmokesčio, neveikė taip, kaip pagal tuo metu galiojusius įstatymus turėjo veikti. Be to, nėra ir Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės pagrindų.
3. Skundas šioje byloje pareikštas netinkamam atsakovui, nes, pareiškėjui teigiant, kad žalą jam padarė valstybės institucija, atsakovu byloje turėjo būti valstybė, o Kauno rajono policijos komisariatas – jos atstovu.
4. Pareiškėjas reikalavo priteisti iš Kauno rajono policijos komisariato nesumokėtą darbo užmokestį dėl to, kad jis nebuvo įspėtas apie ketinimą sumažinti darbo užmokestį pagal Darbo kodekso 95 straipsnio 3 dalį ir 130 straipsnį, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl šių argumentų nepasisakė, šie nebuvo įvertinti, todėl, atsakovo teigimu, išnagrinėdamas bylą kitais pagrindais teismas viršijo savo įgaliojimus.
5. Kauno apygardos administracinis teismas, tenkindamas skundą, nenustatė nė vieno iš Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytų pažeidimų.
V.
Atsiliepimu į apeliacinį skundą pareiškėjas prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pareiškėjas neskundė Kauno rajono policijos komisariato valdymo organo sprendimo, o tik atsakovo neveikimą, t. y. delsimą išmokėti priskaičiuotą, bet neišmokėtą darbo užmokesčio dalį.
2. Kauno rajono policijos komisariatas yra tinkamas atsakovas, nes pirminis ir pagrindinis teisinis santykis atsirado tarp pareiškėjo ir šios institucijos.
3. 2003 m. sausio 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 53 patvirtintose Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklėse nėra materialiosios teisės normų, kuriomis remiantis būtų nustatomas mažesnis policijos pareigūno darbo užmokestis, nei nustatytas Valstybės tarnybos įstatyme. Remiantis šiomis Taisyklėmis, darbo užmokestis buvo ne sumažintas, o tiesiog išmokėtas ne visas.
4. Apelianto argumentai dėl žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, yra nesusiję su pareiškėjo reikalavimu.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija
Motyvuojamoji dalis
konstatuoja:
VI.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 5 punktas administracinių teismų kompetencijai priskiria bylų dėl tarnybinių ginčų, kai viena ginčo šalis yra valstybės ar savivaldybės tarnautojas, turintis viešojo administravimo įgaliojimus, nagrinėjimą. Tarnybiniai ginčai įstatyme apibrėžti kaip valstybės tarnautojų, turinčių viešojo administravimo įgaliojimus, ginčai su administracija, susiję su tarnautojo statuso įgijimu, pasikeitimu ar praradimu ir drausminio poveikio priemonių taikymu (ABTĮ 2 straipsnio 19 dalis). Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje nurodoma, kad valstybės tarnautojo statusas – tai valstybės tarnautojo teisinė padėtis. Teisėjų kolegijos nuomone, teisinė padėtis apima teises, pareigas ir atsakomybę, tarp jų ir teises, susijusias su darbo užmokesčiu ir kitomis socialinėmis garantijomis. Tarnybiniai ginčai iš esmės suprantami kaip ginčai, kilę iš valstybės tarnybos teisinių santykių tarp valstybės tarnautojų ir institucijų, įstaigų ar organizacijų, kuriose jie dirba. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje valstybės tarnyba apibūdinama kaip teisinių santykių, atsirandančių įgijus valstybės tarnautojo statusą, jam pasikeitus ar jį praradus, taip pat atsirandančių dėl valstybės tarnautojo viešojo administravimo veiklos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje įgyvendinant tam tikros valstybės valdymo srities politiką ar užtikrinant jos įgyvendinimo koordinavimą, koordinuojant tam tikros valstybės valdymo srities įstaigų veiklą, valdant, paskirstant finansinius išteklius ir kontroliuojant jų panaudojimą, atliekant auditą, priimant ir įgyvendinant teisės aktus, valstybės ir savivaldybių institucijų ar įstaigų sprendimus viešojo administravimo srityje, rengiant ar koordinuojant teisės aktų, sutarčių ar programų projektus ir teikiant dėl jų išvadas, valdant personalą arba turint viešojo administravimo įgaliojimus nepavaldžių asmenų atžvilgiu, visuma. Valstybės tarnybos įstatymas reglamentuoja tiek priėmimo į valstybės tarnybą klausimus, tiek valstybės tarnautojų pareigas ir teises, jų karjerą ir atsakomybę, tiek valstybės tarnybos valdymą, tiek ir valstybės tarnautojų darbo užmokestį, socialines ir kitas garantijas. Akivaizdu, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį gali būti labai įvairūs. Į valstybės tarnybos teisinių santykių įvairiapusiškumą netiesiogiai atkreipiamas dėmesys ir kitų teismų praktikoje, nurodant, kad valstybės tarnybos teisiniai santykiai yra „teisiniai santykiai tarp valstybės tarnautojo ir valstybės, kuri šio asmens atžvilgiu atlieka darbdavio vaidmenį“, kad valstybės tarnyba – „tai tarnyba Lietuvos valstybei ir pilietinei Tautai“, „tai valstybės tarnautojų profesinė veikla, susijusi su viešojo intereso garantavimu“ ir kt. (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas pareiškė reikalavimą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Nors šis reikalavimas taip pat yra kilęs iš valstybės tarnybos teisinių santykių, tačiau jo pobūdis iš esmės skiriasi nuo ginčų, susijusių su valstybės tarnautojo atliekamais viešojo administravimo veiksmais, ir nuo kitų tarnybinių ginčų. Ginčų, susijusių su valstybės tarnautojų darbo užmokesčiu, specifiškumą yra akcentavęs Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodydamas, kad ginčai, susiję su priėmimu į valstybės tarnybą, karjera ir valstybės tarnybos tarnautojų tarnybos pasibaigimu, pagal bendrąjį principą nepatenka į Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencijos) 6 straipsnio 1 dalį, t. y. nevertinami kaip civilinio pobūdžio teisių ir pareigų klausimas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies prasme. (žr. 1997 m. kovo 17 d. EŽTT sprendimą byloje Neigel prieš Prancūziją, Sprendimų ir nutarčių rinkinys 1997-II, p. 410, § 43). Tačiau priešingai yra tais atvejais, kai ginče iškelti reikalavimai yra susiję su „ekonominėmis teisėmis“, tokiomis kaip darbo apmokėjimas (žr. 1997 m. rugsėjo 2 d. EŽTT sprendimą byloje De Santa prieš Italiją, Rinkinys 1997-V, p. 1663, § 18). Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika suponuoja, kad ginčai dėl darbo užmokesčio, nors ir priklausančio mokėti valstybės tarnautojui, iš esmės yra privatinio pobūdžio. Tokią išvadą patvirtina ir nacionalinių teismų praktika. Antai Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 straipsnis).“ (Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas).
Ginčų dėl valstybės tarnautojui priklausančio darbo užmokesčio specifiškumas suponuoja, kad tokiems ginčams nagrinėti gali būti taikomos kitos teisės normos nei likusiems tarnybiniams ginčams. Atsižvelgiant į reikalavimų dėl darbo užmokesčio priteisimo teisinį pobūdį, turi būti aiškinamos ir taikomos teisės normos šioje administracinėje byloje.
VI.
Pareiškėjas šioje administracinėje byloje pareiškė reikalavimą dėl negauto darbo užmokesčio ir delspinigių priteisimo. Taigi nesiekiama pripažinti neteisėtu tam tikro administracinio akto, veiksmo ar neveikimo. Tokio reikalavimo dalykas yra konkrečių piniginių sumų priteisimas.
Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatyti terminai, per kuriuos administraciniuose teismuose turi būti ginčijami administraciniai aktai, veiksmai arba neveikimas, ir nereglamentuojamas terminas, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo. Tokio termino nenustatyta ir Valstybės tarnybos įstatyme. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnį darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas bendrasis trejų metų ieškinio senaties terminas Darbo kodekso reglamentuojamiems santykiams, jeigu Darbo kodeksas ir kiti įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Darbo kodekse kitokio senaties termino reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo nenumatyta, todėl Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio pagrindu Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas taikytinas ir pareikštiems valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo. Tokio termino taikymą valstybės tarnautojų reikalavimams dėl darbo užmokesčio priteisimo patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. AS11-56/2005 E. Kėlerienė v. Panevėžio priešgaisrinė gelbėjimo tarnyba, kat. 50.3.8; Nr. A5-826/2005 A. Rekašius v. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, kat. 16.6; 16.7; Nr. A11-798/2005 V. Zinkevičius v. Ignalinos rinktinė, Vidaus reikalų ministerija, kat. 16.2).
VII.
Pareiškėjas kelia reikalavimą dėl 2003 metais ir 2004 m. sausio–liepos mėnesiais jam nesumokėtos darbo užmokesčio dalies, susidariusios Kauno rajono policijos komisariate pritaikius darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą, priteisimo.
Valstybės tarnautojams atitinkamo dydžio darbo užmokestis buvo nustatytas Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855 redakcija, įsigaliojo 2002 m. liepos 1 d.) VI skyriuje. Minėto įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punkte buvo numatyta valstybės tarnautojų teisė gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą darbo užmokestį. Šio įstatymo įgyvendinimo tvarką nustatė Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymas (2002 m. balandžio 23 d. Nr. IX-856), kurio 1 straipsnio 3 dalis 2002 m. gruodžio 10 d. įstatymu Nr. IX-1243 buvo išdėstyta taip: „Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriuje nustatytas darbo užmokestis mokamas iš atitinkamų metų valstybės ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintų asignavimų. Jeigu valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d.“ Įgyvendindama šią įstatymo nuostatą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. sausio 17 d. priėmė nutarimą Nr. 53 „Dėl valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“, kuriuo patvirtino Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles – teisinį pagrindą mažinti valstybės tarnautojams Valstybės tarnybos įstatymo nustatytą darbo užmokestį, atsižvelgiant į valstybės ar savivaldybės institucijai ar įstaigai Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus. Šių taisyklių pagrindu Kauno rajono policijos komisariato viršininkas priėmė 2003 m. vasario 3 d. įsakymą Nr. 2-9 (TE), 2003 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. 1-32, 2003 m. rugsėjo 30 d. įsakymą Nr. 1-60, 2003 m. spalio 31 d. įsakymą Nr. 1-71, 2004 m. sausio 27 d. įsakymą Nr. 1-3 ir 2004 m. balandžio 29 d. įsakymą Nr. 2-54, kuriuose nustatyti konkretūs darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai.
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies (2002 m. gruodžio 10 d. redakcija) nuostata „Jeigu valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos apskaičiuotas pagal patvirtintas valstybės tarnautojų suvienodintų pareigybių kategorijas lėšų valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui poreikis viršys atitinkamiems metams Lietuvos Respublikos valstybės biudžete ir savivaldybių biudžetuose darbo užmokesčiui patvirtintus asignavimus, valstybės tarnautojų darbo užmokestis skaičiuojamas pagal Vyriausybės patvirtintas valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisykles, tačiau valstybės tarnautojo pareiginė alga neturi būti mažesnė už jo pareiginę algą, gautą iki 2002 m. birželio 30 d.“ prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ 1 ir 2 punktai bei šiuo Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.
VIII.
Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo.
Aiškindamas pastarąją įstatymo nuostatą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs: „Sprendimo priėmimo procedūroje nustatytų faktinių aplinkybių, iš kurių teisinio santykio subjektams kyla teisės ir pareigos, teisinis kvalifikavimas baigiamas priėmus sprendimą, kuris jau negali būti ginčijamas. Iki šio momento teisinio santykio turinys nėra galutinai apibrėžtas – tikrasis teisinis santykis, su neginčijamai nustatytomis to santykio dalyvių teisėmis ir pareigomis, dar nėra galutinai susiformavęs, o kartu teises ir pareigas nustatantis sprendimas dar nėra įgavęs būtino įvykdymui stabilumo, nes tinkamos teisės normos (ar tinkamų teisės normų) reguliuotinai situacijai parinkimo procedūra nėra baigta. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.“ (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. Jefremova v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5).
Nagrinėjamoje byloje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija jau yra konstatavusi, kad valstybės tarnautojų reikalavimams dėl nesumokėto darbo užmokesčio priteisimo taikytinas Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Ir, priešingai, ginčų dėl darbo užmokesčio bylose sprendimas yra neįvykdytas, kol valstybės tarnautojas turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.
Pareiškėjas į teismą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo kreipėsi nepažeisdamas terminų, nustatytų tokiems reikalavimams pareikšti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija kaip nepagrįstą atmeta atsakovo apeliaciniame skunde dėstomą argumentą, kad reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio galėtų būti tenkinamas tik nuginčijus vidaus administravimo aktus, kuriais remiantis toks sumažintas darbo užmokestis buvo mokamas. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad valstybės tarnautojui priklausančios darbo užmokestis ir kitos su tarnybos santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Ši nuostata, analogiška Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatai, nustato naikinamąjį terminą, kurį viršijantis valstybės tarnautojui nesumokėtas darbo užmokestis nebegali būti priteisiamas. Tuo tarpu administraciniam aktui ginčyti Administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnio 1 dalyje nustatytas vieno mėnesio terminas, skaičiuojamas nuo administracinio akto paskelbimo dienos. Administracinio akto, kuriuo nuspręsta nemokėti ar mokėti ne visą darbo užmokestį, nuginčijimas kaip būtina reikalavimo dėl darbo užmokesčio priteisimo tenkinimo sąlyga paneigtų Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 9 dalies prasmę, nes darbo užmokesčio už trejus metus priteisimas, nustačius vieno mėnesio terminą administraciniams aktams nuginčyti ir reikalavimams dėl negauto darbo užmokesčio pareikšti, taptų praktiškai neįmanomas. Be to, patys administraciniai aktai (2003 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. 2-9 (TE), 2003 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 1-32, 2003 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr. 1-60, 2003 m. spalio 31 d. įsakymas Nr. 1-71, 2004 m. sausio 27 d. įsakymas Nr. 1-3 ir 2004 m. balandžio 29 d. įsakymas Nr. 2-54), nustatantys darbo užmokesčio indeksavimo koeficientą, pareiškėjo teisėms nagrinėjamoje byloje neturėjo įtakos. Pareiškėjo teisės buvo pažeistos nesumokėjus jam pagal įstatymus priklausančio darbo užmokesčio. Tik pareiškėjui realiai negavus pagal Valstybės tarnybos įstatymą priklausančių sumų, jam atsirado pagrindas ginti savo pažeistas teises teisme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų išplėstinė kolegija konstatuoja, kad vidaus administravimo akto, kuriuo nutarta mokėti valstybės tarnautojui ne visą jam priklausantį darbo užmokestį, nenuginčijimas neužkerta kelio reikalauti paties negauto darbo užmokesčio priteisimo.
IX.
Reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Dėl šios priežasties Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija atmeta apelianto argumentus, susijusius su atsakovo civilinės atsakomybės pagrindų nebuvimu.Nagrinėjamoje byloje atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjui Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto dydžio darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Pareiškėjas šioje byloje atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam 2003 metais ir 2004 m. sausio–liepos mėnesiais nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Jau konstatuota, kad pareiškėjui priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Nagrinėjant šią administracinę bylą po Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimo priėmimo, iš Lietuvos Respublikos taikytinų teisės aktų sistemos yra pašalinti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalies nuostata ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53 „Dėl Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklių“ patvirtintos Valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimo taisyklės. Sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. Jefremova v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5). Kauno apygardos administraciniam teismui 2005 m. vasario 7 d. skelbiant sprendimą, Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu pripažintos neteisėtomis teisės normos nebegalėjo būti taikomos. Taigi yra išnykęs teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad atsakovo įsakymai (2003 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. 2-9 (TE), 2003 m. gegužės 29 d. įsakymas Nr. 1-32, 2003 m. rugsėjo 30 d. įsakymas Nr. 1-60, 2003 m. spalio 31 d. įsakymas Nr. 1-71, 2004 m. sausio 27 d. įsakymas Nr. 1-3 ir 2004 m. balandžio 29 d. įsakymas Nr. 2-54), kuriuose nustatyti konkretūs darbo užmokesčio indeksavimo koeficientai Kauno rajono policijos komisariato valstybės tarnautojams, yra nenuginčyti ir yra praleistas terminas jiems skųsti. Tačiau šioje nutartyje jau buvo konstatuota, kad administravimo aktai negali užkirsti kelio reikalauti priteisti darbo užmokestį, nes tokią galimybę nustato įstatymai, ir jai įgyvendinti Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų senaties terminas. Dėl to, teisėjų kolegijos nuomone, nurodytų įsakymų pareiškėjas neprivalėjo ginčyti. Minėti atsakovo įsakymai negali būti vertinami ir kaip darbo sąlygų pakeitimas Darbo kodekso 297 straipsnio 1 dalies prasme. Reikalavimams, kylantiems iš darbo sąlygų pakeitimo, pareikšti teisinių santykių atsiradimo metu galiojusioje Darbo kodekso 297 straipsnio 1 dalyje (2002 m. birželio 4 d. įstatymo Nr. IX-926 redakcija) nustatytas vieno mėnesio terminas nuo atitinkamo nurodymo (dokumento) gavimo dienos. Darbo apmokėjimo sąlygos yra specifinė darbo sąlygų rūšis. Pagal Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalį, keičiant darbo apmokėjimo sąlygas, sumažinti darbo užmokestį be darbuotojo raštiško sutikimo negalima. Darbo teisiniuose santykiuose darbuotojo darbo užmokestis nustatomas darbdavio ir darbuotojo susitarimo pagrindu; kiekvienoje darbo sutartyje šalys sulygsta dėl darbo apmokėjimo sąlygų (DK 95 straipsnio 3 dalis). Su valstybės tarnautojais darbo sutartys nesudaromos (Valstybės tarnybos įstatymo 10 straipsnio 5 dalis). Valstybės tarnautojų darbo užmokestis nustatytas įstatymų ir kitų teisės aktų (Valstybės tarnybos įstatymo 23–26 straipsniai), o valstybės tarnautojas turi teisę į įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytą darbo užmokestį (Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nei Valstybės tarnybos įstatyme, nei kituose teisės aktuose nesuteikiama teisės institucijos (įstaigos) vadovui priimti vidaus administravimo aktus ir susitarimo su valstybės tarnautoju pagrindu mažinti valstybės tarnautojui teisės aktuose nustatytą darbo užmokestį. Dėl to darbo apmokėjimo sąlygų pakeitimą reglamentuojanti Darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalis valstybės tarnybos teisiniuose santykiuose netaikytina. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 1 dalies pagrindu patikrinusi neapskųstąją Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 7 d. sprendimo dalį dėl delspinigių už pavėluotą atsiskaitymą priteisimo konstatuoja, kad šioje dalyje pareiškėjo reikalavimas atmestas pagrįstai, nes delspinigių priteisimas siejamas su atsakovo kalte, o apskaičiuodamas pareiškėjui darbo užmokestį atsakovas vadovavosi tuo metu galiojusiais teisės aktais, t. y. dėl ne viso darbo užmokesčio sumokėjimo jo kaltės nėra.
X.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nagrinėjama byla skiriasi nuo kitų administracinių bylų, kuriose asmenys gina savo teises, pažeistas antikonstituciniais įstatymais ar kitais teisės aktais. Valstybės tarnybos įstatyme nustatytas darbo užmokesčio dydis, kuris turi būti mokamas valstybės tarnautojams. Šiuo atveju Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta valstybės tarnautojų teisė gauti įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytą darbo užmokestį nebuvo paneigta, tačiau, nemokant jiems įstatymo nustatyto darbo užmokesčio ir grindžiant tai vėliau neteisėtai pripažintu žemesnės teisinės galios teisės aktu, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 17 d. nutarimu Nr. 53, buvo pažeistas šios teisės įgyvendinimas. Tuo tarpu administracinėje byloje Nr. A5-264/2003, E. Stasytis v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, buvo sprendžiamas klausimas dėl teisinių pasekmių pripažinus antikonstituciniu įstatymą, kuriame nustatytas kitoks materialiosios teisės turinys.
Be to, šioje byloje pareiškėjas kėlė materialinį teisinį reikalavimą dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, o šio reikalavimo tenkinimas nesiejamas su atsakovo kalte. Tuo tarpu administracinėje byloje Nr. A5-264/2003, E. Stasytis v. Lietuvos valstybė, atstovaujama Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Klaipėdos skyriaus, buvo reikalaujama žalos, padarytos viešojo administravimo subjekto, taikant antikonstitucinį įstatymą, atlyginimo. Tokio reikalavimo tenkinimo būtina sąlyga yra neteisėtų atsakovo veiksmų ir kaltės konstatavimas, kurių nagrinėtoje byloje nebuvo. Kadangi skiriasi nagrinėjamos bylos ir minėtos administracinės bylos faktinės ir teisinės aplinkybės, tai jos negali būti laikomos tapačiomis.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija
nutaria:
Kauno apygardos administracinio teismo 2005 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Atsakovo Kauno rajono policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.
Nutartis galutinė ir neskundžiama.