Šiaulių apygardos teismo nutartis

2017-10-23 · Civilinė byla Nr. 2S-876-357/2017

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Šiaulių apygardos teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2017-10-23
Bylos Nr.
2S-876-357/2017
Bylos rūšis
civilinė byla
Teisėjas
Rasa Bartašienė
Kreditorius
UAB „Argamitas”
Atsakovas
UAB „Atorsa“
Kategorijos
Civilinė byla Nr. 2S-876-357/2017Teisminio proceso Nr. 2-70-3-05917-2017-04Procesinio sprendimo kategorijos: 3.1.18.3.; 3.3.2.5 (S)
ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. spalio 23 d.Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Bartašienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo skolininkės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Atorsa“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. liepos 25 d. nutarties pagal kreditorės UAB „Argamitas” prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš atsakovės UAB „Atorsa“.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Kreditorė UAB „Argamitas“ pateikė pareiškimą skolininkei UAB „Atorsa“ dėl 31100 Eur skolos, 6 procentų procesinių palūkanų ir 281 Eur bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Būsimo galimai palankaus teismo įsakymo užtikrinimui kreditorė prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – skolininkės kilnojamųjų ir nekilnojamųjų daiktų, piniginių lėšų areštą, nes kreditorei nėra žinomi duomenys apie skolininkės turtinę padėtį, o reikalaujama skolos suma yra didelė, todėl yra reali grėsmė, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių teismo įsakymo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2. Šiaulių apylinkės teismas 2017 m. liepos 25 d. nutartimi prašymą tenkino: areštavo ne didesnei kaip 31100 Eur sumai kreditorei UAB „Argamitas“ priklausančius nekilnojamuosius, kilnojamuosius daiktus, uždraudžiant skolininkei nekilnojamuosius ir/ ar kilnojamuosius daiktus perleisti kitiems asmenims, įkeisti ar kitaip suvaržyti teises į juos (disponuoti), paliekant skolininkei teisę nekilnojamuosius ir/ ar kilnojamuosius daiktus valdyti ir naudotis jais; neužtenkant (ar nesant) šio turto, likusiai pareiškimo sumai užtikrinti areštavo skolininkės pinigines lėšas, esančias pas skolininkę ar trečiuosius asmenis, uždraudžiant disponuoti skolininkei priklausančiomis piniginėmis lėšomis, tačiau leidžiant skolininkei iš piniginių lėšų atsiskaityti su kreditore, mokėti išmokas, susijusias su darbo santykiais, socialinio draudimo įmokas bei kitus mokesčius valstybei, įpareigojant antstolį nustatyti konkrečią lėšų sumą, kuri per vieną kalendorinį mėnesį gali būti panaudota nurodytoms operacijoms atlikti.

3. Teismas nurodė, kad reikalavimo suma 31100 Eur vertintina kaip didelė, byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų gerą, stabilią skolininkės finansinę – turtinę būklę ir taip paneigtų pavojų, jog šioje byloje priimto teismo įsakymo vykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.

4. Teismas sprendė, kad nesiėmus kreditorės reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo įsakymo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas, nes skolininkė gali savo turimą turtą paslėpti, perleisti kitiems asmenims ir neliktų turto, į kurį būtų galima nukreipti išieškojimą.

5. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis Lietuvos teismuose skolininkei yra (buvo) iškeltos civilinės bylos pagal kitų kreditorių piniginius reikalavimus.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

6. Atskiruoju skundu skolininkė UAB „Atorsa“ prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. liepos 25 d. nutartį. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

6.1. 2016 m. lapkričio 15 d. atsakydama į kreditorės UAB „Argamitas“ 2016-11-07 pranešimą „Dėl reikalavimo teisės perleidimo Nr. 13/6/11/07/01“ skolininkė UAB „Atorsa“ pranešė, kad įmonė 2016 m. liepos 19 d. nebuvo skolinga ir neįsiskolino UAB „Akeso statyba“ ir todėl kreditorės reikalavimas sumokėti 31 100 Eur skolą yra visiškai nepagristas. Šiems savo teiginiams pagrįsti skolininkė pateikė kreditorei UAB „Argamitas“ buhalterinės programos išrašą apie pinigų judėjimą tarp UAB „Atorsa“ ir UAB „Akeso statyba“, 2016 m. spalio 13 d. Tarpusavio atsiskaitymų 2016 m. rugsėjo 30 d. suderinimo akto kopiją ir 2016 m. lapkričio 15 d. Tarpusavio atsiskaitymų 2016 m. liepos 19 d. suderinimo akto kopiją.

6.2. Kreditorė UAB „Argamitas“ nesąžiningu ir aiškiai nepagrįstu reikalavimu priteisti 31 100 Eur skolą siekia neteisėtai ir nepagrįstai praturtėti.

Atsiliepimas

7. Atsiliepimu į atskirąjį skundą kreditorė UAB „Argamitas” prašo skolininkės UAB „Atorsa“ atskirojo skundo netenkinti ir Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. liepos 25 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:

7.1. Skolininkė atskirąjį skundą grindžia tik savo samprotavimais, nenurodo jokių svarbių pirmosios instancijos teismo nutarties panaikinimo motyvų, nutartį vertina tendencingai ir vienpusiškai, visiškai nesiremdama byloje esančiais įrodymais ir faktinėmis aplinkybėmis.

7.2. Prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kreditorė grindė tuo, kad ginčo suma yra didelė, teismas priimdamas nutartį į tai atsižvelgė. Atskirajame skunde skolininkė neįrodė, kad ieškinio suma nėra jai didelė, todėl nepaneigė grėsmės dėl jai nepalankaus sprendimo neįvykdymo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas netenkintinas.

7. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir apskųstos dalies pagrįstumą ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

8. Nagrinėjamoje byloje apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

9. CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatymas laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti numato dvi privalomas sąlygas: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.

10. Sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, atliekamas tik preliminarus (prima facie) ieškovo pareikšto reikalavimo vertinimas, kuris nereiškia bylos išnagrinėjimo iš esmės, o tik sudaro pagrindą įvertinti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo pagrindą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo atliekamas prima facie ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, jog reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas teismo dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. birželio 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015).

11. Apeliantė atskirąjį skundą grindžia esminiu argumentu, kad 2016 m. lapkričio 15 d. atsakydama į kreditorės UAB „Argamitas“ 2016-11-07 pranešimą „Dėl reikalavimo teisės perleidimo Nr. 13/6/11/07/01 pranešė, kad 2016 m. liepos 19 d. nebuvo skolinga ir neįsiskolino UAB „Akeso statyba“, kad šiems savo teiginiams pagrįsti pateikė kreditorei UAB „Argamitas“ buhalterinės programos išrašą apie pinigų judėjimą tarp UAB „Atorsa“ ir UAB „Akeso statyba“, 2016 m. spalio 13 d. Tarpusavio atsiskaitymų 2016 m. rugsėjo 30 d. suderinimo akto kopiją ir 2016 m. lapkričio 15 d. Tarpusavio atsiskaitymų 2016 m. liepos 19 d. suderinimo akto kopiją. Pažymėtina, kad pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apeliantės atskirajame skunde išdėstyti argumentai nėra pakankami spręsti dėl kreditorės reikalavimų nepagrįstumo, be to, apeliantė apeliacinės instancijos teismui su atskiruoju skundu nepateikė jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų.

12. Kita būtinoji sąlyga laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti yra teismo sprendimo neįvykdymo arba įvykdymo pasunkėjimo rizika. Pagal teismų praktiką didelė ieškinio suma preziumuoja būtinumą taikyti apsaugos priemones, nes tai gali padidinti būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką. Teismų praktikoje formuojama ir pozicija, jog vien tik reikalavimų mastas nesudaro pagrindo išvadai, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Kiekvienu konkrečiu atveju būtina vertinti konkrečias faktines bylos aplinkybes, atsižvelgti į atsakovo finansines galimybes, t. y. ar jam ieškinio suma yra didelė, palyginus ją su nuosavybės teise valdomo turto, turimų įsipareigojimų verte ir kt. (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-851/2014; kt.).

13. Tiek kreditorė UAB „Argamitas“, tiek pirmosios instancijos teismas, neturėdamas duomenų apie skolininkės turtinę padėtį, būtinumą taikyti laikinąsias apsaugos priemones grindė didele reikalavimo suma – 31100 Eur. Taigi apeliantė, siekdama paneigti būtinumą taikyti jai laikinąsias apsaugos priemones, turi pareigą įrodyti, kad pareikšto 31100 Eur reikalavimo suma jai nėra didelė, o jos turtinė padėtis eliminuoja grėsmę, kad būsimas jai galbūt nepalankus teismo sprendimas gali būti neįvykdytas (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliantė apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų jos gerą finansinę – turtinę būklę, vadinasi, pirmosios instancijos teismo išvada apie pareikšto didelės reikalavimo sumos apeliantei reikšmingumą, iš esmės sudarė prielaidas laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymui apeliantės atžvilgiu, ir tai atskirojo skundo argumentais nepaneigta.

14. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Ją naikinti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl ji paliktina nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. liepos 25 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Rasa Bartašienė