Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

2010-05-03 · Administracinė byla Nr. A-146-584-10

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas
Nutartis
Data
2010-05-03
Bylos Nr.
A-146-584-10
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjai
Arūnas Sutkevičius (pirm.), Audrius Bakaveckas, Laimė Baltrūnaitė (pran.)
Atsakovas
Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
Pareiškėjas
I. V.
Trečiasis asmuo
Valstybinei tabako ir alkoholio kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės
Kategorijos
  • 35.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. A146-584/2010Procesinio sprendimo kategorija 35.3, 38 (S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2010 m. gegužės 3 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

sekretoriaujant Ilonai Kovger,dalyvaujant pareiškėjo atstovei I. V.,atsakovo atstovei Vilmai Ivanauskaitei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. V. individualiosios įmonės skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei tabako ir alkoholio kontrolės tarnybai prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl įsakymo dalies panaikinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

Pareiškėjas I. V. individuali įmonė (toliau – ir pareiškėjas, Įmonė) skundu (b. l. 3-9) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 40-1577 „Dėl licencijų I. V. IĮ ir UAB „Juhenga“ galiojimo panaikinimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 40-1577) dalį, kuria nuo 2008 m. gruodžio 10 d. buvo panaikintas licencijos Nr. 168V00 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais kavinėje „Tamara“, A. Juozapavičiaus g. 4-2, Vilniuje, išduotos 1998 m. liepos 1 d. I. V. individualiai įmonei, galiojimas.

Skunde pareiškėjas teigė, kad Įsakymas Nr. 40-1577 yra neteisėtas, prieštarauja viešojo administravimo proporcingumo, atitikties įstatymo tikslui, objektyvumo ir nešališkumo principams. VTAK tarnybos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutarime Nr. 3K08/232, kuriuo buvo nuspręsta taikyti Įmonei ekonominę sankciją už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus, nurodyta, kad Įmonei paskirta 1 000 Lt bauda už tai, jog nebuvo pateikti įsigijimo dokumentai dėl vieno butelio brendžio „Alita“. Pareiškėjo nuomone, licencijos panaikinimas už šį pažeidimą yra per griežta sankcija. Įmonei priklausanti kavinė veikia nuo 1998 metų, ankstesnių patikrinimų metu licencijuojamos veiklos pažeidimų nenustatyta. Netekusi licencijos Įmonė negalės verstis viešojo maitinimo verslu, kuris yra vienintelis įmonės savininkės šeimos pajamų šaltinis, teks atleisti 5 darbuotojus. Teigė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog Įmonė padarė tokius pažeidimus, kurie nusveria Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnyje įtvirtintą ūkinės veiklos laisvės principą, kad valstybės ekonominius interesus apsaugoti įmanoma tik pritaikius griežčiausią Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytą priemonę – licencijos panaikinimą. Akcentavo, kad atsakovo taikyta Įmonei ekonominė sankcija yra neadekvati padarytam pažeidimui, prieštarauja proporcingumo principui.

Atsiliepimas

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo skundu nesutiko. Atsiliepime (b. l. 40–42) ir teismo posėdyje prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad 2008 m. spalio 30 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracija gavo VTAK tarnybos raštą Nr. 3S-2234, kuriame pateikta informacija apie tai, kad už Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 12 punkto, 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto ir 10 punkto pažeidimus I. V. individualiai įmonei buvo taikyta ekonominė sankcija.Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, priimdamas Įsakymą Nr. 40-1577, kuriuo panaikino Įmonei išduotą licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais Nr. 168V00, vadovavosi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių (toliau – ir Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklės) 7 ir 51.5 punktais, kuriuose nustatyta, kad licencijų verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimą panaikina savivaldybės vykdomoji institucija, vadovaudamasi savivaldybės tarybos nustatyta tvarka, jeigu licencijos turėtojas nesilaiko Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio nurodytose dalyse ir punktuose nustatytų reikalavimų, taip pat Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2005 m. sausio 19 d. sprendimo Nr.1-641 „Dėl mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijavimo“ patvirtintos Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijavimo Vilniaus mieste tvarkos (toliau – ir Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais licencijavimo Vilniaus mieste tvarka) 36.5 punktu, kuris pakartoja minėtas įstatymo ir Vyriausybės nutarimo nuostatas. Įstatymas nesuteikia savivaldybės vykdomajai institucijai diskrecijos galimybės, t. y. savivaldybės vykdomoji institucija turi vykdyti imperatyvią įstatymo normą ir esant nustatytam pažeidimo faktui priimti sprendimą panaikinti atitinkamą licenciją. Faktus, kad Įmonei priklausančioje kavinėje „Tamara“, esančioje A. Juozapavičiaus g. 4-2, Vilniuje, buvo pažeistas Alkoholio kontrolės įstatymas, nustatė VTAK tarnybos pareigūnai Teisės aktai, reglamentuojantys Lietuvos Respublikoje vykdomą alkoholio kontrolę, nesuteikia teisių savivaldybėms (jų institucijoms) tikrinti ir vertinti VTAK tarnybos nutarimų pagrįstumą ar teisėtumą. Be to, pareiškėjas, sumokėdamas VTAK tarnybos paskirtą baudą, patvirtino, kad sutinka su nustatytais pažeidimais.

Nesutiko su pareiškėjos vertinimu, kad Įmonei išduotos licencijos galiojimo panaikinimas yra neadekvati pažeidimui sankcija. Pažymėjo, kad atsižvelgdamas į tai, jog alkoholio produktai yra žalingi žmonių sveikatai, įstatymų leidėjas turi diskreciją nustatyti atitinkamus apribojimus ar reikalavimus šių produktų gamybai, prekybai ar vartojimui ir itin griežtą atsakomybę už minėtų reikalavimų nesilaikymą. Be to, licencijos galiojimo panaikinimo, kaip papildomos nuobaudos, paskirtis yra ne baudimas, o tokių pažeidimų prevencija, taigi įstatymo leidėjas tokią griežtą atsakomybę nustatė prevenciniais tikslais.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinė tabako ir alkoholio kontrolės tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl ginčo išsprendimo konkrečios pozicijos nepareiškė. Pažymėjo, kad spręsti dėl licencijos galiojimo panaikinimo proporcingumo padarytam pažeidimui turi teisę spręsti tik teismai (b. l. 49).

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio mėn. 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 40-1577 dalį, kuria I. V. individualiai įmonei buvo panaikintas licencijos Nr. 168V00 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais kavinėje „Tamara“, esančioje A. Juozapavičiaus g. 4-2, Vilniuje, galiojimas.

Teismas nustatė šias bylai aktualias faktines aplinkybes:

1. VTAK tarnyba 2008 m. rugpjūčio 22 d. tikrinimo protokole Nr. 227 konstatavo, kad pareiškėjui priklausančioje kavinėje „Tamara“ buvo parduodami ir laikomi alkoholiniai gėrimai, kurie nurodyti 2008 m. rugpjūčio 22 d. prekių atsakingo saugojimo akte, jiems per patikrinimą nepateikti juridinę galią turintys įsigijimo arba gabenimo dokumentai (b. l. 52, 53).

2. VTAK tarnyba 2008 m. rugsėjo 4 d. nutarimu Nr. 3K08/232 taikė Įmonei ekonominę sankciją -1 000 Lt baudą už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus (17 str. 1 d. 2 p., 12 p., 17 str. 2 d. 2 p., 10 p.). Apie ekonominės sankcijos taikymą 2008 m. spalio 30 d. raštu Nr. 3S-2234 informavo Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (b. l. 11-13).

3. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 40-1577 panaikino I. V. individualiajai įmonei 1998 m. liepos 1 d. išduotą licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais Nr. 168V00 kavinėje „Tamara“, A. Juozapavičiaus g. 4-2, Vilniuje.

Teismas nustatė, kad šis administracinis ginčas kilęs dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008-11-07 įsakymo Nr. 40-1577 dalies, kuria I. V. individualiai buvo panaikinta licencija Nr. 168V00 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais kavinėje „Tamara“, A. Juozapavičiaus g. 4-2, Vilniuje, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas išnagrinėjo bylai aktualų teisinį reguliavimą:

1. Pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto Lietuvos Respublikoje draudžiama parduoti alkoholio produktus, kurie neįrašyti į licencijas juos gaminti, importuoti, parduoti, ir alkoholio produktus neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų, pagal 12 punktą, draudžiama parduoti alkoholio produktus neturint prekybos (sandėliavimo) vietoje juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų egzemplioriaus. Pagal to paties įstatymo 17 straipsnio 2 dalies 2 punktą draudžiama juridiniams asmenims ir užsienio juridinių asmenų filialams bei atstovybėms laikyti, gabenti Lietuvos Respublikoje alkoholio produktus, kurie neįrašyti į licencijas juos gaminti, importuoti, parduoti, ir alkoholio produktus neturint juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų. To paties straipsnio 2 dalies 10 punkte nustatyta, kad juridiniams asmenims ir užsienio juridinių asmenų filialams bei atstovybėms laikyti, gabenti Lietuvos Respublikoje draudžiama alkoholio produktus neturint prekybos (sandėliavimo) vietoje ir (ar) jų gabenimo metu juridinę galią turinčių privalomų tų produktų įsigijimo arba gabenimo dokumentų egzemplioriaus. Pagal aptariamo įstatymo 34 straipsnio 17 dalį „įmonėms, turinčioms licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais ir pažeidusioms šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 4, 8 ir (ar) 9 punktų , 2 dalies 2, 4 ir (ar) 7 punktų reikalavimus, licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais toje prekybos vietoje, kurioje nustatytas pažeidimas, galiojimas panaikinamas ir nauja licencija neišduodama vienerius metus nuo licencijos galiojimo panaikinimo dienos.“

2. Pagal Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintų Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklių 8 ir 8.9 punktus, alkoholinių gėrimų įsigijimo ar gabenimo dokumentai privalo būti jų prekybos, laikymo ar sandėliavimo vietose.

3. Pagal Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklių 7 punktą licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais išduoda, papildo, patikslina, sustabdo ir panaikina licencijų galiojimą, įspėja apie galimą licencijos galiojimo sustabdymą, kontroliuoja, kaip licencijų verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais turėtojai laikosi licencijuojamos veiklos sąlygų, savivaldybės vykdomoji institucija, laikydamasi savivaldybės tarybos nustatytos tvarkos. Pagal šių Taisyklių 51.5 punktą licencijos galiojimas panaikinamas, jeigu licencijos turėtojas nesilaiko Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 4, 8 ir (ar) 9 punktuose ir 2 dalies 2, 4 ir (ar) 7 punktuose nustatytų reikalavimų. Pagal Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklių 31 punkto 2 dalį, VTAK tarnyba, nustačiusi Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimą ir paskyrusi sankciją, privalo apie tai informuoti licencijas išdavusią instituciją.

Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius, remdamasis minėtomis teisės aktų nuostatomis ir atsižvelgdamas į VTAK tarnybos 2008 m. spalio 30 d. pranešimą apie I. V. individualios įmonės padarytą pažeidimą, turėjo pagrindą spręsti klausimą dėl šiai Įmonei išduotos licencijos Nr. 168V00 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimo panaikinimo ir priėmė nutarimą vadovaudamasis Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatomis. Remdamasis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencija teismas pažymėjo, kad asmens ūkinės veiklos laisvė gali būti ribojama, kai yra būtina ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningą konkurenciją, kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes (Konstitucinio Teismo 1999 m. spalio 6 d., 2005 m. gegužės 13 d. nutarimai). Demokratinėje teisinėje valstybėje įstatymų leidėjas turi teisę ir kartu pareigą įstatymais uždrausti veikas, kuriomis daroma esminė žala asmenų visuomenės ar valstybės interesams arba keliama grėsmė, kad tokia žala atsiras (Konstitucinio Teismo 2000 m. gegužės 8 d., 2003 m. birželio 10 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai). Įstatyme nustatytas licencijos galiojimo panaikinimas ir naujos licencijos neišdavimas (kaip ir specialiosios teisės atėmimas) yra tokia sankcija, kuria neigiamas poveikis teisės pažeidėjo – ūkio subjekto – turtinei, ekonominei padėčiai yra daromas ne tiesiogiai, t. y. ne nusavinant (kaip piniginę baudą) lėšas, bet neleidžiant jam verstis atitinkama veikla tam tikrą laiką. Uždraudimo sankcija – licencijos galiojimo panaikinimas ir naujos licencijos neišdavimas – taikoma tik tuo atveju, jeigu buvo nustatoma, kad ūkio subjektas padarė atitinkamą teisės pažeidimą – nesilaikė imperatyvių teisės reikalavimų, ir tas teisės pažeidėjas – ūkio subjektas – buvo už tai nubaustas pinigine bauda (nuo kurios jis negalėjo būti atleistas). Licencijos galiojimo panaikinimas ir naujos neišdavimas nustatytą laiką yra griežta sankcija ir griežta prevencinio poveikio priemonė, nes ja padaromas esminis neigiamas poveikis teisės pažeidėjo, ūkio subjekto, turtinei ir ekonominei padėčiai. Teismas sprendime pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad konstituciniai teisingumo, teisinės valstybės principai suponuoja ir tai, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos (adekvačios) teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti; tarp siekiamo tikslo nubausti teisės pažeidėjus ir užtikrinti teisės pažeidimų prevenciją ir pasirinktų priemonių šiam tikslui pasiekti turi būti teisinga pusiausvyra (proporcingumas); konstitucinis teisingumo principas reikalauja nustatomas nuobaudas diferencijuoti taip, kad jas taikant būtų galima atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, į atsakomybę lengvinančias ir kitas aplinkybes, kad atsižvelgiant į tai būtų galima skirti mažesnę nuobaudą nei sankcijoje nustatytoji minimali ir kt.; įstatymuose už įstatymų pažeidimus nustatomos baudos turi būti tokio dydžio, koks yra būtinas siekiant teisėto ir visuotinai svarbaus tikslo – užtikrinti įstatymų laikymąsi, nustatytų pareigų vykdymą (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d., 2001 m. spalio 2 d., 2004 m. sausio 26 d., 2005 m. lapkričio 3 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai).

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalis, kurioje nustatytas įmonių, kurioms paskirtos ekonominės sankcijos, licencijų panaikinimas už Įstatyme nustatytus pažeidimus, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ir nurodyta, kad licencijos galiojimo panaikinimas ir naujos neišdavimas, kaip įstatyme nustatyta uždraudimo sankcija, atlieka visų pirma prevencinę funkciją. Pažymėta, kad jeigu buvęs prekybos alkoholio produktais rinkos dalyvis, pažeidęs esmines ir jam žinomas bei suprantamas buvimo toje rinkoje sąlygas, kompetentingų valstybės institucijų sprendimu nebūtų pašalinamas (nustatytam laikui) iš tos rinkos (jo ūkinės veiklos laisvė šioje srityje nebūtų apribojama), būtų galima pagrįstai teigti, kad nei sąžininga konkurencija, nei vartotojų teisės nėra saugomos ir ginamos, be to, kiltų grėsmė įvairioms kitų asmenų teisėms, inter alia žmonių sveikatai ar net gyvybei, būtų pakenkta įvairioms Konstitucijoje įtvirtintoms, jos saugomoms ir ginamoms vertybėms, viešajam interesui. Todėl netaikyti tokios uždraudimo sankcijos (ir kartu prevencinio poveikio priemonės) kaip licencijos verstis didmenine ar mažmenine prekyba alkoholio produktais galiojimo panaikinimas ir naujos licencijos neišdavimas, jeigu ji nustatyta įstatyme, leistina tik tokiu atveju, kai licencijos panaikinimas yra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingas. Toks neproporcingumas (neadekvatumas) turi būti toks aiškus ir neginčytinas, kad jeigu yra vadovaujamasi protingumo ir teisingumo principais, dėl jo negalėtų kilti abejonių.

Atsižvelgęs į minėtame Konstitucinio Teismo nutarime pateiktus išaiškinimus, pirmosios instancijos teismas priėjo prie išvados, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktuose, 2 dalies 2 ir 10 punktuose nurodyti pažeidimai yra pakankamas pagrindas panaikinti įmonei išduotos licencijos verstis didmenine ar mažmenine prekyba alkoholio produktais galiojimą tik tuo atveju, jei pačios licencijos panaikinimas, įvertinus visas reikšmingas aplinkybes, nėra akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingas. Ar nėra aplinkybių, kurioms esant licencijos panaikinimas būtų aiškiai neproporcinga bei neadekvati padarytam pažeidimui poveikio priemonė, vertintina kiekvienu konkrečiu atveju priimant sprendimą dėl licencijos verstis prekyba alkoholio produktais panaikinimo.

Teismas pasisakė, kad skundžiamas įsakymas, kuriuo pareiškėjui panaikintas licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimas, priimtas atsakovui vykdant Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais taisyklių 7 punkte nustatytas ir jai priskirtas viešojo administravimo funkcijas, laikytinas viešojo administravimo sprendimu, todėl jam taikytinos ir Viešojo administravimo įstatymo nuostatos, reglamentuojančios individualaus sprendimo priėmimo administracinių procedūrų tvarką bei sąlygas, taip pat nustatančios paties sprendimo teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus.

Teismas sprendė, kad tik nustačius, išnagrinėjus ir įvertinus visas su priimamu sprendimu susijusias reikšmingas aplinkybes, pats sprendimas nagrinėjamu atveju gali būti pripažįstamas objektyviu, pagrįstu ir teisėtu. 2008 m. rugpjūčio 22 d. tikrinimo protokole Nr. 227 bei prekių atsakingo saugojimo akte nurodyta, kad patikrinimo metu nepateikti juridinę galią turintys įsigijimo arba gabenimo dokumentai dėl vieno butelio brendžio „Alita“, t. y. dėl nedidelio kiekio. Teismas vertino, kad šis pareiškėjo neteisėtos veiklos mastas didelės grėsmės Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms realiai nesukėlė. Teismas pažymėjo, kad tai nepanaikina pareiškėjo atsakomybės už padarytą Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktų, 2 dalies 2 ir 10 punktų pažeidimą, tačiau priėjo prie išvados, kad šiuo atveju licencijos panaikinimas būtų akivaizdžiai neproporcinga sankcija padarytam pažeidimui: Įmonė Alkoholio kontrolės įstatymą pažeidė pirmą kartą, pažeidimo neginčijo (pripažino, kad jis buvo padarytas per klaidą), byloje nėra duomenų, kad savo veiksmais (neveikimu) Įmonė būtų apsunkinusi pažeidimo tyrimą. Teismas konstatavo, jog I. V. individuali įmonė yra smulki ir nėra pagrindo manyti, kad ji yra Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidėja, nedaranti išvadų dėl teisei priešingo elgesio. Pareiškėjai taikyta ekonominė sankcija – licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimo panaikinimas – atsižvelgiant į jos veikos pobūdį, darytų neigiamą įtaką jos ekonominei padėčiai, todėl įvertinęs pažeidimo pobūdį teismas priėjo prie išvados, kad įstatymu nustatyti tikslai bus pasiekti netaikant papildomos sankcijos (licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais).

Išnagrinėjęs bylos aplinkybes, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, teismas nusprendė, kad licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais I. V. individualiajai įmonei galiojimo panaikinimas nagrinėjamu atveju neturi būti taikomas, nes yra akivaizdžiai neproporcinga bei neadekvati padarytam teisės pažeidimui poveikio priemonė, todėl pareiškėjos skundą tenkino (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

III.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 90-95), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują – pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Įstatymų leidėjas nesuteikė savivaldybės vykdomajai institucijai diskrecijos galimybės, t. y. savivaldybės vykdomoji institucija turi vykdyti imperatyvią įstatymo normą ir esant nustatytam pažeidimo faktui priimti sprendimą panaikinti atitinkamą licenciją. Todėl savivaldybės administracijos direktorius, gavęs VTAK tarnybos medžiagą apie pareiškėjo padarytus Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 2 dalies 2 punkto pažeidimus, turėjo vykdyti imperatyvią įstatymo nuostatą ir priimti pareiškėjo atžvilgiu sprendimą dėl licencijos mažmenine prekyba alkoholio produktais panaikinimo. 2008 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 40-1577 priimtas pagrįstai ir teisėtai. Jis atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus. Todėl naikinti šį administracinį aktą nėra jokio teisinio pagrindo.

Žemesnės instancijos teismas

2. Vilniaus apygardos administracinis teismo 2009 m. balandžio 29 d. sprendimas neatitinka analogiškose bylose suformuotos praktikos (2008 m. rugsėjo 25 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-1828-789/2008; 2008 m. spalio 29 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-3128-189/2008; 2008 m. kovo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-2320-121/2008; 2008 m. kovo 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. 1-1832-189/2008 ir kt.). Minėtose bylose teismas, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo išaiškinimą, nusprendė netaikyti ūkio subjektams, pažeidusiems Alkoholio kontrolės įstatymą, sankcijos, kuri jiems buvo pritaikyta skundžiamais savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymais, tačiau šių įsakymų nepanaikino. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas esant analogiškoms aplinkybėms ir taikydamas tas pačias teisės normas nukrypo nuo anksčiau sukurtų precedentų, o tai neatitinka Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies ir Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatų.

Atsiliepimas

Pareiškėjas I. V. individuali įmonė atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 100-101) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo šiuos nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentus:

Žemesnės instancijos teismas

1. Vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimu tik teismas turi teisę spręsti, ar papildomos sankcijos skyrimas yra būtinas. Pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą atsižvelgė į tai, kad nustatytas Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimas yra nežymus (nepateikti juridinę galią turintys įsigijimo arba gabenimo dokumentai vienam buteliui brendžio „Alita") ir Įmonei už šį pažeidimą VTAK tarnybos nutarimu yra skirta ekonominė sankcija (bauda), kurią Įmonė sumokėjo. Mano, kad licenzijos panaikinimas šiuo konkrečiu atveju būtų akivaizdžiai neproporcingas (neadekvatus) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisingas.

3. Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 26 d. priimta nutartimi administracinėje byloje Nr. A261-135/2009, kurioje pasisakyta, jog teismai turi teisę spręsti, ar papildomos sankcijos skyrimas yra būtinas, tokiu atveju, ginčijamas administracinis aktas gali būti naikinamas ar keičiamas tiesiogiai taikant Konstitucinio Teismo nutarimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Apeliacinis skundas netenkinamas.

Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr.40-1577 1 punkto, kuriuo I. V. individualiai įmonei panaikintas licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimas, pagrįstumo ir teisėtumo.

Šį administracinį aktą savivaldybės administracijos direktorius priėmė gavęs iš VTAK tarnybos medžiagą apie tai, jog 2008 m. rugsėjo 4 d. nutarimu Įmonei pritaikyta ekonominė sankcija (1000 Lt bauda) už 2008 m. rugpjūčio 22 d. padarytą Alkoholio kontrolės įstatymo (byloje aktuali 2007 m. birželio 12 d. įstatymo Nr.X-1198 redakcija) 17 straipsnio 1 dalies 2 ir 12 punktų bei 2 dalies 2 ir 10 punktų (draudimą įmonėms parduoti ir laikyti alkoholinius gėrimus neturint juridinę galią turinčių privalomų tų gėrimų įsigijimo arba gabenimo dokumentų) pažeidimą. VTAK tarnybos atlikto patikrinimo metu Įmonei priklausančioje kavinėje „Tamara“ Juozapavičiaus g.4-2, Vilniuje, buvo rastas vienas butelis brendžio „Alita“ dėl kurio nebuvo pateikti privalomi juridinę galią turintys įsigijimo ir gabenimo dokumentai.

Pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 17 dalies nuostatas įmonėms, turinčioms licencijas verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais ir nesilaikančioms šio Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 4, 8 ir (ar) 9 punktų, 2 dalies 2, 4 ir (ar) 7 punktų reikalavimų, licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais toje prekybos vietoje, kurioje nustatytas pažeidimas, galiojimas panaikinamas ir nauja licencija neišduodama vienerius metus nuo licencijos galiojimo panaikinimo dienos. Pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 16 straipsnio 6 dalies ir Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklių (toliau – ir Licencijavimo taisyklės), patvirtintų Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 (byloje aktuali 2007 m. spalio 2 d. nutarimo Nr.1061 redakcija) 7 punkto nuostatas įgaliojimai išduoti papildyti, patikslinti, sustabdyti ir panaikinti licencijų galiojimą suteikti savivaldybės vykdomajai institucijai. Licencijavimo taisyklių 51 punktas nustato licencijų galiojimo panaikinimo atvejus, tarp jų – kai licencijos turėtojas nesilaiko Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2, 4, 8 ir (ar) 9 punktuose ir 2 dalies 2, 4 ir (ar) 7 punktuose nustatytų reikalavimų. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2008 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr.40-1577 1 punktą dėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimo panaikinimo priėmė vadovaudamasis minėtomis Licencijavimo taisyklių 7 ir 51.5 punktų nuostatomis.

Pareiškėjas įsakymą dėl licencijos galiojimo panaikinimo ginčija tuo aspektu, kad ši sankcija yra neproporcinga ir neadekvati (pergriežta) padarytam pažeidimui.

Apeliantas pagrįstai teigia, kad įstatymų leidėjas (Alkoholio kontrolės įstatymo 34 str.17 d.) savivaldybių administravimo subjektams nesuteikė pasirinkimo teisės spręsti, ar įmonei taikyti papildomą sankciją - licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimo panaikinimą, kai yra nustatyta, jog įmonė pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimus. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs įrodymus sprendime pagrįstai konstatavo, jog savivaldybės administracijos direktorius nagrinėjamu atveju turėjo pagrindą spręsti dėl licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais panaikinimo I. V. individualiai įmonei, kadangi byloje esantys įrodymai patvirtina, jog 2008 m. rugpjūčio 22 d. šiai Įmonei priklausančioje kavinėje „Tamara“, A. Juozapavičiaus g. 4-2, Vilniuje, buvo nustatytas Alkoholio kontrolės įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 17 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimų pažeidimas.

Žemesnės instancijos teismas

Tačiau Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 21 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymas ta apimtimi, kuria nėra numatyta galimybės teismui, atsižvelgiant į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, protingumo kriterijais, nuspręsti, kad ši sankcija - licencijos galiojimo panaikinimas įmonei už šio įstatymo 34 straipsnio 17 dalyje (2004 m. kovo 9 d., 2006 m. balandžio 25 d., 2007 m. birželio 21 d. redakcijos) nurodytus teisės pažeidimus neturi būti taikoma, nes dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 1 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Atsižvelgdamas į šią Konstitucinio Teismo jurisprudenciją teismas, net ir tuo atveju, kai yra padarytas toks įstatymo pažeidimas, už kurį nustatytas licencijos galiojimo panaikinimas, turi galimybę atsižvelgti į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir, vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, nuspręsti, kad minėta sankcija neturi būti taikoma, nes dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga. Tokiu būdu teismas turi teisę spręsti, ar papildomos sankcijos skyrimas yra būtinas, o ginčijamas administracinis aktas tokiu atveju gali būti naikinamas ar keičiamas.

Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai taikė materialinės teisės normas ir nukrypo nuo Konstitucinio Teismo išaiškinimų nepagrįsti. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 40-1577 dalį, kuria pareiškėjui nuo 2008 m. gruodžio 10 d. buvo panaikinta licencija Nr. 168V00 verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais kavinėje „Tamara“, A. Juozapavičiaus g. 4-2, Vilniuje, panaikino pirmiau aptartos konstitucinės jurisprudencijos kontekste priėjęs prie išvados, kad papildomos sankcijos taikymas pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes būtų akivaizdžiai neproporcingas padarytam pažeidimui (įmonė pažeidimą padarė pirmą kartą; pažeidimo mastas nedidelis – patikrinimo metu prekybos vietoje nebuvo pateikti juridinę galią turintys įsigijimo ir gabenimo dokumentai dėl vieno butelio brendžio „Alita“; neteisėtos veiklos mastas realiai nesukėlė grėsmės Konstitucijoje įtvirtintoms vertybėms; nėra pagrindo manyti, kad įmonė yra piktybiška įstatymo pažeidėja; įstatyme numatyti tikslai bus pasiekti netaikant licencijos atėmimo).

Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, kadangi jos pagrįstos ištirtais įrodymais, materialinės ir procesinės teisės normų teisingu taikymu. Iš pateiktų į bylą dokumentų matyti, kad I. V. individuali įmonė, kuriai licencija verstis mažmenine prekyba alkoholio produktais išduota 1998 metais, 2008 m. rugpjūčio 22 d. Alkoholio kontrolės įstatymą pažeidė pirmą kartą. Pažeidimo mastas nedidelis. Todėl laikytina, kad šiuo atveju veikos pavojingumas visuomenei yra minimalus. VTAK tarnybos 2008 m. rugsėjo 4 d. nutarimu Įmonei už padarytą teisės pažeidimą skirta ekonominė sankcija -1000 Lt bauda. Pažymėtina, kad licencijos verstis prekyba alkoholiniais gėrimais galiojimo panaikinimo pagrindinė paskirtis ne nubausti teisės pažeidėją, bet vykdyti teisės pažeidimų prevenciją. Įmonė jai paskirtos ekonominės sankcijos neginčijo, paskirtą baudą sumokėjo. Tai suteikia pagrindą išvadai, jog Įmonė suvokia pažeidusi įstatymą, nevengia atsakomybės už padarytą teisės pažeidimą, o jai paskirta ekonominė sankcija (bauda) yra efektyvi poveikio priemonė. Todėl papildomos ekonominės sankcijos taikymas pareiškėjui nagrinėjamu atveju nebūtų proporcingas (adekvatus) įstatymų leidėjo nustatytam tikslui, pažeistų teisingumo bei proporcingumo principus. Pirmosios instancijos teismas Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2008 m. lapkričio 7 d. įsakymo Nr. 40-1577 dalį, kuria I. V. individualiai įmonei buvo panaikintas licencijos verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais kavinėje „Tamara“, A. Juozapavičiaus g. 4-2, Vilniuje, panaikino pagrįstai ir teisėtai.

Teisėjų kolegija apelianto argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo analogiškose bylose suformuotos praktikos, atmeta kaip nepagrįstus. Administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 3 dalis ir 13 straipsnio 1 dalis nustato, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus. Tuo tarpu apeliantas, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo analogiškose bylose suformuotos praktikos, remiasi ne Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, o pirmosios instancijos teismo priimtais sprendimais.

Iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (ABTĮ 20 straipsnio 3 dalis ir 13 straipsnio 1 dalis).

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismo nagrinėjamoje byloje priimtas 2009 m. balandžio 29 d. sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą analogiško pobūdžio bylose atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimo nuostatas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis ir sprendimus administracinėse bylose: 2009 m. sausio d. Nr.A261-96/2009; 2009 m. vasario 17 d. Nr.A525-235/2009; 2009 m. vasario 26 d. Nr.A556-284/2009; 2009 m. kovo 9 d. Nr.A63-303/2009; 2009 m. balandžio 6 d. Nr.A525-346/2009; 2009 m. balandžio 14 d. Nr.A525-463/2009; 2009 m. balandžio 20 d. Nr.A63-501/2009; 2009 m. birželio 29 d. Nr.A502-809/2009; 2009 m. spalio 19 d. Nr.A438-1229/2009; 2009 m. lapkričio 2 d. Nr.A261-1203/2009;2010 m. kovo 15 d. Nr.A662-603/2010 ir kt.).

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Tenkinti atsakovo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius BakaveckasLaimė BaltrūnaitėArūnas Sutkevičius