- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-22
- Bylos Nr.
- e2-3145-864/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-55-3-00241-2018-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Ieškovas
- M. M.
- Atsakovas
- Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos
- Kategorijos
- 3.1.14.8.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo teisėja Ramunė Mikonienė, išnagrinėjusi ieškovės M. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo,
Aprašomoji dalis
nustatė:
Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 78 130 Eur turtinės žalos ir 30 000 Eur neturtinės žalos, iš dalies atleisti ieškovę nuo žyminio mokesčio sumokėjimo. Ieškovės teigimu, laikotarpiu nuo 1993 m. liepos 13 d. iki 2013 m. gegužės 23 d. ieškovė gyveno su J. B. kaip šeima, t. y. nors santuokos nebuvo įregistravę (ketino tai padaryti), bet vedė bendrą ūkį, dalinosi išlaidomis ir pajamomis, kreipėsi į turto pardavimo agentūrą dėl dviejų butų pardavimo ir bendro kito buto pirkimo. Nurodo, kad sugyventiniai kartu kaip šeima gyveno ilgą laiko tarpą, todėl, ieškovės teigimu, susiklostė tarp jų jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, dėl ko ieškovei pripažintina dalinės nuosavybės teisė į sugyventinio vardu įregistruotą turto dalį po jo mirties. Paaiškina, kad savo ruožtu po J. B. mirties, visą jo turtą paveldėjo valstybė. Ieškovės teigimu, Lietuvos valstybė, nepriimdama įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, atėmė galimybę ieškovei pasinaudoti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) XV skyriaus normomis ir sukurti teisinius santykius, t. y. paveldėti sugyventinio turtą. Nurodo, kad Lietuvoje nėra specialių teisės nuostatų, reglamentuojančių žalos atlyginimą už pernelyg ilgą įstatymo tvarkos įgyvendinimo priėmimą, dėl ko, ieškovės nuomone, nagrinėjamu atveju taikytinas CK 6.272 straipsnis, kuris yra bendro pobūdžio ir numato deliktinę valstybės atsakomybę už padarytą žalą.
Motyvuojamoji dalis
Ieškinį atsisakytina priimti.
Įvertinus ieškinio turinį, nustatyta, jog ieškovė savo ieškinio reikalavimus atsakovei dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo reiškia CK 6.271 straipsnio, reglamentuojančio atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pagrindu. Remiantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 20 straipsnio 2 dalies 4 punkto nuostatomis, bylas dėl žalos, atsiradusios dėl valstybinio administravimo subjektų ir savivaldybių administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis), netaikant išankstinio nagrinėjimo ne teismo tvarka procedūros, nagrinėja apygardos administracinis teismas, kaip pirmosios instancijos teismas. Taigi ieškovės reikalavimai, pareikšti CK 6.271 straipsnio pagrindu, akivaizdu, jog turi būti nagrinėjami ne bendrosios kompetencijos, bet administraciniame teisme. Pažymėti, jog ieškovė ieškinio reikalavimus grindžia aplinkybe dėl įstatymo, reglamentuojančio partnerystės įregistravimo tvarką, nebuvimo. Taigi ieškovė savo reikalavimus kildina iš galimai neteisėto neveikimo įstatymo nepriėmimo kontekste bei atitinkamai dėl šio neveikimo atsiradusių padarinių. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju ieškinio reikalavimai grindžiami galimai neteisėtu valdžios institucijų neveikimu įstatymų leidybos srityje. Savo ruožtu Specialioji teisėjų kolegija 2007 m. gruodžio 13 d. nutartyje išaiškino, jog jeigu ginčas yra susijęs su Seimo veikla, bylos rūšiniam teismingumui reikšmės tai neturi. Šioje nutartyje taip pat buvo išaiškinta, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo nuostatos, numatančios, kad administracinių teismų kompetencijai nėra priskirta tirti Seimo, Respublikos Prezidento ir kitų aukščiausių valstybės institucijų veiklos, yra reikšmingos atribojant administracinių teismų ir Konstitucinio Teismo kompetenciją, tačiau negali lemti bylų rūšinio teismingumo.Taigi įvertinęs aplinkybes, kad šioje byloje ieškovė reiškia reikalavimus, susijusius su valdžios institucijų viešosios teisės reglamentuojama veikla, CK 6.271 straipsnio pagrindu, teismas konstatuoja, jog šis ieškinys yra priskirtinas administracinių teismų kompetencijai. Atsižvelgiant į tai, ieškovės ieškinį atsakovei dėl žalos atlyginimo atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teisme civilinio proceso tvarka (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), atitinkamai išaiškinant ieškovei teisę kreiptis į administracinį teismą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka.
Rezoliucinė dalis
teismas nutaria:
Atsisakyti priimti ieškovės M. M. ieškinį atsakovei Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ir Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos, dėl žalos atlyginimo.
Ieškovei M. M. išaiškintina teisė kreiptis su ieškiniu dėl žalos atlyginimo į administracinį teismą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme nustatyta tvarka.
Nutartis per septynias dienas nuo nutarties kopijos įteikimo dienos gali būti skundžiama atskiruoju skundu Lietuvos apeliaciniam teismui, atskirąjį skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.