Klaipėdos apygardos teismo nutarimas

Įžanginė dalis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Violeta Miliuvienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinėn atsakomybėn patraukto A. R. apeliacinį skundą dėl Šilalės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutarimo, kuriuo A. R. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau –ATPK) 45 straipsnio 1 dalį ir nubaustas 1 200 litų (348 eurų) bauda, ir

Aprašomoji dalis

nustatė:

2014 m. liepos 21 d. Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šilalės skyrius surašė A. R., asmens kodas (duomenys neskelbtini), administracinio teisės pažeidimo protokolą už tai, kad jis (duomenys neskelbtini), savavališkai pakeitė jam nuosavybės teise priklausančio 3,45 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto projekte Nr. 470, dviejų laikinųjų riboženklių įtvirtinimo vietą, pastatydamas vieną iš jų atitinkamai už 42 metrų pločio bei 113 metrų ilgio bei kitą riboženklį už 8,5 metrų, tokiu būdu savavališkai užimdamas gretimai kadastro žemėlapyje pažymėtų bei Nekilnojamojo turto registre įregistruotų K. T. ir L. Š. nuosavybės teise valdomų žemės sklypų dalis – 0,45 ha iš K. T. nuosavybės teise valdomo 10,60 ha žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), ir 0,05 ha iš L. Š. nuosavybės teise priklausančio bendro 9,10 ha žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Tokie A. R. veiksmai administracinio teisės pažeidimo protokole kvalifikuoti pagal ATPK 45 straipsnio 1 dalį.

Šilalės rajono apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 10 d. nutarimu A. R. pripažino kaltu padarius ATPK 45 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą ir paskyrė 1 200 litų (348 eurų) baudą.

Apeliaciniu skundu administracinėn atsakomybėn patrauktas A. R. prašo panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutarimą kaip nepagrįstą, neteisingą ir neteisėtą, pažeidžiantį Konstitucijoje įtvirtintą ir saugomą asmens nuosavybės teisę, Lietuvos Respublikos civilio kodekso (toliau – CK) nuostatas, saugančias teisėtai įgytą nuosavybę, ir administracinio teisės pažeidimo bylą jam nutraukti. Apelianto teigimu, skundžiamu teismo nutarimu jis nepagrįstai buvo pripažintas kaltu ir nubaustas pagal ATPK 45 straipsnio l dalį, nes šio pažeidimo nepadarė.

A. R. nesutinka su teismo išvada, kad neva jis (duomenys neskelbtini) savavališkai pakeitė jam nuosavybės teise priklausančio 3,45 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), projektinis Nr. 470) ribas, žyminčias laikino riboženklio Nr. 2 įtvirtinimo vietą, kurią parodė už 42 metro pločio, ir kitą riboženklį už 113 metrų ilgio, tuo įvykdydamas K. T. 10,60 ha privačios žemės sklypo (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)) savavališką 0,45 ha žemės užėmimą ir kito riboženklio įtvirtinimo vietą už 8,5 metrų į L. Š. žemės sklypą (kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini)), užimdamas iš jai priklausančio žemės sklypo 0,05 ha žemės plotą.

Aplinkybės, kuriomis jam buvo surašytas administracinio teisės pažeidimo protokolas ir kurias skundžiamame 2014-11-10 nutarime konstatavo Šilalės apylinkės teismas, buvo tokios: jis 2012-07-11 iš pilietės G. nusipirko 3,45 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), iš jo 0,10 ha sudaro ariamos žemės plotas, 0,15 ha kitos žemės plotas ir 3,2 ha miško plotas. Taigi teismas konstatavo, jog byloje esantys duomenys patvirtina, kad jis, A. R., 2012-07-11 pirko žemės sklypą – 3,45 ha, esantį (duomenys neskelbtini), iš jo 0,10 ha sudaro ariamos žemės plotas, 0,15 ha kitos žemės plotas ir 3,2 ha miško plotas. Tai reiškia, kad ginčo dėl jo nuosavybės dydžio ir žemės naudmenų tipo (3,20 ha miško, 0,10 ariama žemė, 0,15 ha kita žemė) teisme nebuvo.

Apeliantas A. R. nurodo, kad perkamo 3,45 ha sklypo ribas pirkimo dieną jam nurodė buvusi sklypo savininkė G., jis jas pasižymėjo kuoliukais. Kaimyninius K. T. ir L. Š. sklypus žyminčių riboženklių nebuvo nei jo sklypo įgijimo dieną (2012-07-11), nei geodezinių matavimų dieną (2013-04-07). Todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad jo įgytos žemės plotas apskaičiuotas pagal riboženklius. Byloje nėra įrodymų, kad kaimyniniai sklypai buvo pažymėti riboženkliais nei sklypo pirkimo dieną (2012-06-21), nei kadastrinių matavimų dieną (2013-04-02), to nenurodė ir byloje dalyvaujantys asmenys. Teismas nesiaiškino, kodėl kaimyninių sklypų savininkai K. T. ir L. Š., įgiję sklypus anksčiau nei jis, nepasistatė sklypus ribojančių ženklų, už kuriuos yra atsakingi patys sklypų savininkai.

Apeliantas A. R. nurodo, kad norėdamas pasistatyti teisėtus riboženklius, jis užsisakė sklypo geodezinius matavimus, kurie buvo atlikti 2013-04-02. Matininkas P. K. pažymėjo vien tik miško ribas, nenurodydamas, kokio dydžio yra miško plotas, todėl jis, galvodamas, kad matininkas žymi tik 3,20 ha miško plotą, pasirašė matininko dokumentuose. Nesuprasdamas, kaip galėjo pasikeisti jo įgytas 3,45 ha sklypas (iš kurio 3,20 ha yra miškas, 0,10 ha ariama žemės ir 0,15 ha kita žemė) į 3,8733 ha miško plotą, jis kaltino matininką P. K., kad šis neteisingai apskaičiavo plotą, kad pamatavo tik mišką. Todėl teismo teiginiai, kad neva jis iš pradžių sutiko su geodeziniais matavimais, t. y. kad jo „3,20 miško, 0,10 ha ariamos žemės ir 0,15 ha kitos žemės pasidarė 3,8733 ha vien tik miško plotu“, yra nepagrįsti. Manydamas, kad jo įsigyta nuosavybė (3,20 ha miško, 0,10 ha ariamos žemės, 0,15 ha) yra saugoma Konstitucijos ir niekas negali jos nusavinti ar kitaip pakeisti, jis atsinaujino sklypo įgijimo metu pažymėtas ribas naujais riboženkliais, vadovaudamasis CK 4.34 str. 1 d. nuostata, numatančia, kad kiekvienas valdytojas turi teisę ginti esamą valdymą. Susidariusias aplinkybes jis vertino kaip jo teisėtai įgyto turto užgrobimą, vagystę ar duomenų klastojimą, tai galėjo padaryti kaimyninių sklypų savininkai, susitarę su Šilalės žemėtvarkos skyriaus pareigūnais bei matininku.

Teismo teiginys, kad pagrįstas liudytojos J. J. aiškinimas, neva jis, A. R., 2012 m. pirko iš G. pagal 2003-04-03 šio sklypo kadastrinius duomenis, kur buvo nurodyti žemės sklypo perkami plotai – 3,2 ha miško, 0,25 ha ariamos ir kitos žemės plotas, tačiau laikui bėgant 0,25 ha žemės plotas apžėlė ir tapo mišku, apelianto teigimu, prieštarauja protingumo kriterijui (miškas neužauga per 12 metų), taip pat Lietuvos Respublikos miškų įstatymo 13 str. 2 d., kurioje teigiama, kad medžių savaiminukais, kurių vidutinis amžius ne mažesnis kaip 20 metų, apaugusi ne miško žemė inventorizuojama ir įtraukiama į apskaitą kaip miškas Aplinkos ministerijos ir Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka. Pagal minėto įstatymo 5 str. nuostatas valstybinė miškų tarnyba tvarko Lietuvos Respublikos miškų kadastrą, atlieka valstybinę miškų inventorizaciją. A. R. nurodo, kad liudytoja J. J., jo žiniomis, yra Šilalės žemėtvarkos padalinio darbuotoja, neturinti Valstybinei miškų tarnybai suteiktų įgaliojimų. Jo įgyto 3,45 ha sklypo žemės sklypo planas Nr. 470 (iš kurio 0,10 ha yra ariama žemė, 0,32 ha – miškas, 0,15 ha – kita žemė ) buvo suderintas su Tauragės miškų urėdija 2003-04-30.

Darytina išvada, kad teismas turėjo visus įrodymus, kad kadastro tvarkytojas pakeitė sklypo (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), projektinis Nr. 470) kadastro duomenis (žemės sklypo plotą ir sudėtį), nes geodezinių matavimų metu nustatytas miško sklypo plotas yra didesnis nei 3,20 ha (3,8733-3,20=0,6733 ha), tai yra 0,6733 ha miško daugiau, vietoj jo turėtų 0,10 ha ariamos ir 0,15 ha kitos žemės. Ginčas dėl sklypų ribų tarp jo ir K. T. bei L. Š. yra anksčiau padarytų jo sklypo kadastro duomenų pakeitimų pasekmė. Apelianto teigimu, teismas turėjo visus įrodymus apie galimą nusikaltimą prieš jį, t. y. jo teisėtai įgyto 0,10 ha ariamos žemės ir 0,15 ha kitos žemės nusavinimą ir pakeitimą į 0,6733 ha miško, kuris yra komerciškai mažiau vertingas nei nusavinta žemė. Liudytoja J. J. yra Šilalės žemėtvarkos padalinio darbuotoja, pagal pareigas galėjusi teikti kadastro duomenų pakeitimus kadastro tvarkytojui. Tokių pakeitimų užsakovais galėjo būti jo sklypo kaimynai K. T. ir L. Š., norėdami tokiu neteisėtu būdu perimti iš jo komerciškai naudingesnę žemės dalį. Esant akivaizdiems įrodymams apie galimą nusikalstamą veiką, padarytą prieš jį, teismas nepagrįstai apkaltino jį pažeidimo, numatyto ATPK 45 str. 1 d., padarymu, tai reiškia, kad teismas patvirtino jo turto užgrobimą ir perdavimą minėtiems piliečiams, tokiu būdu pažeidžiant CK 4.93 str. 2 d. 1 p. nuostatą, kad niekas neturi teisės paimti nuosavybės prievarta, taip pat Konstitucijoje įtvirtintą nuosavybės neliečiamumą.

Iškilęs ginčas dėl sklypų ribų yra pasekmė, atsiradusi mėginant nusavinti jo teisėtai įgytą turtą.

Neteisingi teismo teiginiai, kad sklypo 2013 m. geodeziniai matavimai patikslino šio žemės sklypo plotą pagal esamus riboženklius ir pagal faktiškai valdomų sklypų ribas iki 3,8733 ha, nes kadastrinių matavimų tvarka yra apibrėžta Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo 8 str. 2 d. Be to, teritorijoje jokių riboženklių ar faktiško valdymo požymių nebuvo ir tokių įrodymų teismas neturėjo.

Be to, apelianto teigimu, teismas be pagrindo netenkino jo prašymo apklausti kaip liudytoją Genytę, iš kurios jis pirko ginčo sklypą, tai rodo, kad teismas vengė nustatyti tiesą byloje ir buvo šališkas.

Teismas turėjo visus įrodymus, kad ginčas negali būti išsprendžiamas CK 4.45 str. nustatyta tvarka.

2014 m. lapkričio 27 d. jis kreipėsi į kadastro tvarkytoją, prašydamas pateikti duomenis, reikalingus tiesai nustatyti ir ginčui išspręsti (prašymo kopija pridėta prie skundo). Turėdamas kadastro tvarkytojo atsakymą, jis kreipsis į teismą. Anksčiau to nepadarė dėl teisinių žinių trūkumo.

Apeliacinis skundas tenkintinas.

Vadovaujantis ATPK 248, 257 ir 284 straipsnių nuostatomis, byloje priimtas procesinis sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu tik tuomet, kai visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išaiškinamos bei įvertinamos visos reikšmingos bylai aplinkybės. ATPK 286 straipsnio 2 dalies nuostatos reikalauja, kad administracinio teisės pažeidimo byloje priimtame nutarime būtų išdėstytos ir motyvuotai įvertintos bylos nagrinėjimo metu nustatytos aplinkybės. Pagal ATPK 284 straipsnio 1 dalį organas (pareigūnas), nagrinėdamas administracinio teisės pažeidimo bylą, privalo išsiaiškinti: ar buvo padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar šis asmuo kaltas dėl jo padarymo, ar jis trauktinas administracinėn atsakomybėn, ar yra atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, ar padarytas turtinis nuostolis, taip pat išsiaiškinti kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. ATPK 9 straipsnyje nurodyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę. Taigi asmens kaltė turi būti įrodyta, o duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir skirti administracinę nuobaudą. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda.

Skundžiamu nutarimu A. R. pripažintas kaltu padaręs ATPK 45 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą ir nubaustas 1 200 litų (348 eurų) bauda.

Administracinė atsakomybė pagal ATPK 45 straipsnio 1 dalį asmeniui kyla, jei jis savavališkai užima privačios nuosavybės teise priklausančią arba valstybinę žemę, mišką, vandens telkinius arba savavališkai naudoja privačius ar valstybinius vandens telkinius. Asmuo gali būti traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis, t. y. įstatyme numatytų požymių, apibūdinančių priešingą teisei veiką kaip tam tikrą administracinės teisės pažeidimą, visuma. Jei nėra bent vieno šių požymių, nėra ir administracinio teisės pažeidimo sudėties. ATPK 45 straipsnio 1 dalyje numatyta veika gali pasireikšti savavališku privačios nuosavybės teise priklausančios žemės, miško, vandens telkinių užėmimu arba savavališku privačių ar valstybinių vandens telkinių naudojimu.

Administracinio teisės pažeidimo protokole kaltinimas A. R. padarius ATPK 45 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą suformuluotas dėl to, kad jis (duomenys neskelbtini) savavališkai pakeitė jam nuosavybės teise priklausančio 3,45 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto projekte Nr. 470, žyminčių riboženklių įtvirtinimo vietą, tokiu būdu neteisėtai užimdamas 0,45 ha žemės iš K. T. nuosavybės teise valdomos 10,60 ha privačios žemės sklypo, kadastrinis (duomenys neskelbtini), bei 0,05 ha žemės iš L. Š. nuosavybės teise priklausančio 9,10 ha žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).

A. R. kategoriškai neigia padaręs jam inkriminuotą pažeidimą, numatytą ATP 45 straipsnio 1 dalyje, ir aiškina, jog byloje neginčijamai nustatyta, kad jis 2012-07-11 iš Genytės nusipirko 3,45 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), iš kurių 0,10 ha sudaro ariamos žemės plotas, 0,15 ha – kitos paskirties žemės plotas ir 3,2000 ha miško plotas. Norėdamas nusistatyti tikslias pirktos žemės sklypo ribas, jis 2013 m. pas matininką P. K. užsakė geodezinius matavimus, kuriuos atlikus buvo nustatyta, kad jo pirktas žemės sklypas yra 3,8733 ha miško paskirties žemė, taigi jo pirkto žemės sklypo bendras plotas padidėjo, tačiau nebeliko 0,10 ha ariamos žemės ir 0,15 ha kitos paskirties žemės, t. y. buvo nustatyta, kad jam nuosavybės teise priklauso tik miško paskirties žemė. A. R. teigimu, tokių pakeitimų užsakovais galėjo būti jo sklypo kaimynai K. T. ir L. Š., norėdami tokiu neteisėtu būdu perimti iš jo komerciškai naudingesnę žemės dalį. Kadangi jo žemės sklypo ribos buvo neteisingai nustatytos, nes į planą nebuvo įtrauktas jo pirktas 0,10 ha ariamos žemės plotas ir 0,15 ha kitos paskirties žemės plotas, todėl jis, apsiskaičiavęs, kiek jam dar trūksta ploto, toje pačioje vietoje, kur 2012 m. žemės pirkimo metu buvo pasižymėjęs sklypo ribas, pasistatė riboženklius.

Kaip minėta, administracinei atsakomybei pagal ATPK 45 straipsnio 1 dalį atsirasti yra būtina nustatyti bent vieną iš šių alternatyvių veiksmų: 1) savavališką privačios nuosavybės teise priklausančios arba valstybinės žemės, miško, vandens telkinių užėmimą; arba 2) savavališką privačių ar valstybinių vandens telkinių naudojimą. Kaip matyti iš administracinio teisės pažeidimo protokolo, apeliantas buvo kaltinamas už savavališką privačios žemės (nuosavybės teise priklausančios K. T. ir L. Š.) užėmimą, t. y. administracinio teisės pažeidimo protokole kaltinimas A. R. padarius ATPK 45 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą suformuluotas dėl to, kad jis (duomenys neskelbtini), savavališkai pakeitė jam nuosavybės teise priklausančio 3,45 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), pažymėto projekte Nr. 470, žyminčių riboženklių įtvirtinimo vietą, tokiu būdu neteisėtai užimdamas 0,45 ha žemės iš K. T. nuosavybės teise valdomos 10,60 ha privačios žemės sklypo, kadastrinis (duomenys neskelbtini), bei 0,05 ha žemės iš L. Š. nuosavybės teise priklausančio 9.10 ha žemės sklypo, kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini).

Pažymėtina, kad teismų praktikoje savavališku svetimos žemės užėmimu pripažinti atvejai, kai kaltais veiksmais atskira teritorija aptveriama tvora ir į ją nebegali patekti kiti asmenys, taip pat kai ji užstatoma statiniais (nutartys administracinių teisės pažeidimų bylose Nr. N-444-2789/2009, N575-2494/2010). Be to, žemės užėmimu laikomas ir toks atvejis, kai užimama valstybinė žemė – bendro naudojimo kelias, jį užpilant žemėmis, atribojant akmenimis ir dėl to žmonės negali juo naudotis (nutartis administracinio teisės pažeidimo byloje Nr.⁵⁷⁵-459/2012) ir kt.

Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad A. R. savavališkai, pastatydamas riboženklius gretimų žemės savininkų žemės plotuose, užėmė jų nuosavybės teise valdomas žemės sklypo dalis, tokiu būdu padarė ATPK 45 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą. Tačiau su tokia apylinkės teismo išvada apeliacinės instancijos teisme nesutinka. Nors iš byloje esančios medžiagos matyti, A. R. 3,45 ha žemės sklypo, kurį sudarė 0,10 ha ariamos žemės plotas, 0,15 ha kitos paskirties žemės plotas ir 3,2 ha miško plotas, ribos buvo nustatytos ir įregistruotos Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašuose, sudarytuose pagal 2003-04-03 kadastrinius duomenis bei jų planus, ir pagal šiuos planus 2013 m. jo iniciatyva buvo atlikti šio sklypo geodeziniai matavimai, kurie patikslino A. R. įsigyto 3,45 ha žemės sklypo plotą (atlikus geodezinius matavimus buvo nustatyta, kad A. R. įgytas sklypas yra 3,8733 ha miško paskirties žemė), ir apeliantui apie jo sklypo matmenų pokyčius buvo žinoma, tačiau teigti, kad jis, pastatydamas riboženklius gretimų žemės savininkų ariamuose žemės plotuose, žinodamas, kad jo prašymu atlikus geodezinius matavimus jo įsigytas 3,45 ha žemės sklypas (kurį sudarė 3,2 ha miško plotas, 0,10 ha sudarė ariamos žemės plotas ir 0,15 ha kitos paskirties žemės plotas), yra tik 3,8733 ha miško paskirties žemė, savavališkai užėmė jų nuosavybės teise valdomas žemės sklypo dalis, tokiu būdu padarė ATPK 45 straipsnio 1 dalyje numatytą pažeidimą, negalima. Kaip minėta, pagal teismų praktiką, sprendžiant asmens administracinės atsakomybės pagal ATPK 45 straipsnio 1 dalį klausimą, turi būti įrodytas ne tik pats žemės užėmimo faktas, bet ir asmens tyčia sąmoningai ir savavališkai užimti ir naudoti valstybinį ar privatų žemės sklypą aiškiai suprantant, kas yra ginčo žemės sklypo savininkas. Tačiau tokios aplinkybės nagrinėjamoje byloje nenustatytos, t. y. byloje nėra jokių duomenų, kad pastatydamas riboženklius K. T. ir L. Š. priklausančiuose žemės sklypuose, A. R. savavališkai užėmė jų nuosavybės teise valdomas žemės sklypo dalis. Byloje nėra jokių duomenų, kad pastatydamas riboženklius K. T. ir L. Š. priklausančiuose žemės sklypuose (nors šią aplinkybę apeliantas ginčija, tvirtindamas, kad būtent jie neteisėtai užėmė jo žemės sklypą), A. R. šią žemę naudojo ar trukdė jos savininkams ja naudotis. Priešingai, apylinkės teismas konstatavo, kad A. R. „<…> tik žemę užėmė pasistatęs riboženklius, tačiau ja nesinaudojo.“, nors, kaip minėta, administracinei atsakomybei pagal ATPK 45 straipsnio 1 dalį kilti turi būti įrodytas ne tik pats žemės užėmimo faktas, bet ir asmens tyčia sąmoningai ir savavališkai užimti ir naudoti privatų žemės sklypą, aiškiai suprantant, kas yra ginčo žemės sklypo savininkas. Nagrinėjamoje byloje nėra neginčytinų duomenų, kad A. R. aiškiai suprato pastatęs riboženklius K. T. ir L. Š. nuosavybės teise priklausančios žemės dalyje (kaip minėta, A. R. šią aplinkybę ginčija, tvirtindamas, kad būtent K. T. ir L. Š. neteisėtai užėmė jo žemės sklypą), be to, nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad A. R. K. T. ir L. Š. priklausančios žemės nenaudojo ūkio reikalams, statiniais jos neužstatė ir neaptvėrė, byloje apklausti asmenys nenurodė, jog jie dėl A. R. pastatytų riboženklių nebūtų galėję naudotis jiems priklausančia žeme, todėl akivaizdu, kad A. R. savavališkai ir neužėmė K. T. ir L. Š. nuosavybės teise valdomos žemės.

Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, yra būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 1 d. įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu bei iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai. Pažymėtina, kad administracinių teisės pažeidimų procese galiojančią nekaltumo prezumpciją paneigti turi institucija, surašiusi protokolą ir inicijavusi bylą dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo, ir visa įrodymų nepateikimo ar abejonių nepanaikinimo rizika tenka šiai institucijai. A. R. iš G. įgijo žemės sklypą, kurio dalį sudarė ir ariamos žemės plotas, kurio atlikus kadastrinius matavimus nebeliko, o įgytas žemės plotas faktiškai padidėjo, todėl nusprendęs (savo supratimą apie turimą subjektinę teisę į žemės sklypą grįsdamas savo turimais duomenimis (žemės pirkimo dokumentais ir kt.) ir tam tikra teisine argumentacija), kad būtent jam nuosavybės teise priklauso ir gretimuose sklypuose esantis ariamos žemės plotas, pasistatė riboženklius. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, daro išvadą, kad byloje nėra objektyvių duomenų, kad A. R. tyčia, sąmoningai ir savavališkai užėmė kaimyninių sklypų žemę, aiškiai suprasdamas, kas yra tikrasis žemės sklypų ginčo dalių savininkas, taigi A. R. veikoje nėra būtinojo ATPK 45 str. 1 d. numatyto pažeidimo sudėties požymio – tyčios. Be to, kaip minėta, byloje neginčytinai nustatyta, kad A. R. kaimyninių sklypų žeme nesinaudojo, taigi jos savavališkai neužėmė.

Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, darytina išvada, kad A. R. veikoje nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties, dėl to pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinio teisės pažeidimo bylos teisena A. R. nutrauktina (ATPK 250 straipsnio 1 punktas).

Kartu pažymėtina, jog administracinių teisės pažeidimų bylų teisena nėra skirta turtiniams ginčams spręsti, todėl kaimyninių žemės sklypų savininkų turtinis ginčas dėl žemės sklypų ribų yra civilinės teisės normų reguliuojami klausimai, kurie turi būti sprendžiami Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

Teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 302¹² straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

panaikinti Šilalės rajono apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 10 d. nutarimą ir administracinio teisės pažeidimo bylą pagal ATPK 45 straipsnio 1 dalį A. R. nutraukti.

Nutarimas neskundžiamas.