Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Konstantino Gurino ir Gintaro Pečiulio,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo M. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 14 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-732-39/2007 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės ,,Pas Marjaną“ ieškinį atsakovui M. B. dėl žalos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas BUAB „Pas Marjaną“ kreipėsi į teismą su ieškiniu bei ieškinio papildymu, prašydamas priteisti iš atsakovo M. B. 20 500 Lt žalos atlyginimo, vėliau ieškinį patikslino ir prašė priteisti iš atsakovo 30 000 Lt įmonei padarytos žalos. Nurodė, kad Vilniaus apygardos teismas 2005 m. lapkričio 9 d. nutartimi iškėlė UAB ,,Pas Marijaną“ bankroto bylą, bankrutuojančios įmonės administratoriumi paskyrė UAB ,,Divingas“. Vilniaus apygardos teismo 2006 m. gegužės 9 d. nutartimi UAB „Pas Marjaną“ buvo pripažinta bankrutavusia. UAB „Pas Marjaną“ vykdant veiklą, t. y. nuo 2000 m. birželio 15 d. iki 2003 m. rugpjūčio 20 d. įmonės direktoriumi buvo M. B. . Nuo 2003 m. rugpjūčio 20 d. įmonės visuotinio akcininkų susirinkimo nutarimu direktore buvo išrinkta J. N.. Administratoriaus įgaliotam asmeniui perėmus įmonės turtą paaiškėjo, kad ieškovo balanse yra apskaitoma automobilių aikštelė, kurios įsigijimo kaina 30 000 Lt. Patikrinus perimtus finansinės apskaitos dokumentus, buvo nustatyta, kad įmonės didžiojoje knygoje 2000 – 2002 m., t. y. laikotarpiu, kai įmonei vadovavo atsakovas, buvo apskaitytos lėšos nebaigtoje statyboje. Iš viso į nebaigtą statybą per 2000 – 2002 m. laikotarpį įtrauktos išlaidos sudaro 30 000 Lt, iš jų: 15 335,78 Lt pagrindinės medžiagos, 1694,86 Lt papildomos medžiagos, 885,62 Lt elektros energija, 207,62 Lt transporto išlaidos, 83,60 Lt kuras, 9001,93 Lt darbo užmokestis ir 2790,59 Lt socialinis draudimas. 2002 m. rugsėjo 30 d. buvo surašytas UAB „Pas Marjaną“ ilgalaikio materialiojo turto įvedimo į eksploataciją aktas, nurodant turtą – automobilių aikštelė, kurios vertė 30 000 Lt. Aktą pasirašė ir atsakovas M. B. . Nors automobilių stovėjimo aikštelė yra apskaitoma įmonės balanse kaip ilgalaikis materialus turtas, tačiau administratorius šio turto realizuoti negali, nes aikštelė nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Aikštelė įrengta atsakovo M. B. nuomojamame žemės sklype (2000 m. gegužės 17 d. valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartis Nr.325). Šalčininkų raj. savivaldybė 2006 m. rugpjūčio 16 d. raštu Nr.SR-2-1570 informavo, kad nuomojamame žemės sklype leidimas įrengti automobilių aikštelę neužregistruotas. Atsakovas M. B. nuomojamame žemės sklype, nuosavybės teise turimą patalpą – parduotuvę, pagal 2000 m. rugsėjo 30 d. ir 2001 m. rugsėjo 30 d. panaudos sutartis buvo perdavęs naudotis UAB ,,Pas Marjaną“. Automobilių stovėjimo aikštelę atsakovas M. B. , savo asmeniškai nuomojamame žemės sklype, įrengė be reikiamo statybos leidimo. Ieškovas negali automobilių stovėjimo aikštelės įregistruoti Nekilnojamojo turto registre kaip UAB „Pas Marjaną“ nekilnojamojo daikto ir jo realizuoti Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka. Savo reikalavimus ieškovas taip pat grindė CK 2.87 straipsniu, kuris numato juridinio asmens organų narių pareigas. Juridinio asmens atžvilgiu jo organų narys privalo veikti bona fide, t. y. sąžiningai ir protingai, kaip elgtųsi apdairus asmuo tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Atsakovas M. B. , būdamas juridinio asmens vadovu, juridinio asmens atžvilgiu veikė akivaizdžiai nesąžiningai. Atsakovas privalėjo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja juridinio asmens interesams, tačiau išvengti interesų prieštaravimo jam nepavyko. UAB „Pas Marjaną“ direktorius M. B. supainiojo juridinio asmens turtą su savo asmeniniu turtu, nes panaudojo ieškovo turtą, t. y. 30 000 Lt savo asmeninei naudai gauti. Atsakovas už ieškovo pinigines lėšas, prie jam nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto (patalpos – parduotuvės), savo asmeniškai nuomojamame žemės sklype, įsirengė automobilių stovėjimo aikštelę ir šiais veiksmais padarė juridiniam asmeniui 30 000 Lt žalą. Ieškovo piniginės lėšos buvo panaudotos be jokio teisinio pagrindo, todėl ieškovas nepagrįstai neteko 30 000 Lt. Šiuo metu UAB „Pas Marjaną“ iškelta bankroto byla ir likusio bendrovės turto nepakanka atsiskaityti su kreditoriais.

Vilniaus apygardos teismas 2007 m. birželio 14 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė iš atsakovo M. B. ieškovo BUAB „Pas Marjaną“ naudai 30 000 Lt ir 800 Lt atstovavimo išlaidų bei 900 Lt žyminio mokesčio ir 26,45 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų valstybei. Nurodė, kad byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovui, būnant UAB „Pas Marjaną“ direktoriumi, įmonės lėšomis buvo pastatyta automobilių aikštelė, 2002 m. rugsėjo 30 d. buvo surašytas UAB „Pas Marjaną“ ilgalaikio materialiojo turto įvedimo į eksploataciją aktas, nurodant turtą – automobilių aikštelė, kurios vertė 30 000 Lt. Minėtą aktą pasirašė ir atsakovas. Aikštelė įrengta atsakovo nuomojamame žemės sklype (2000 m. gegužės 17 d. valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartis Nr. 325), (t. 1, b. l. 24). Teismas nurodė, kad bylos medžiaga paneigta atsakovo nuostata, kad būdamas juridinio asmens šimtaprocentiniu dalyviu bei juridinio asmens organu, jis veikė išimtinai UAB „Pas Marjaną“ naudai ir, kad elgėsi bona fide (sąžiningai) juridinio asmens atžvilgiu. Teismo teigimu, atsakovo, kaip UAB „Pas Marjaną“ vadovo, sprendimas bendrovės lėšomis įrengti automobilių stovėjimo aikštelę jo nuomojamame žemės sklype neatitiko UAB „Pas Marjaną“ interesų ir yra neteisėtas. UAB „Pas Marjaną“, sumokėjusi už automobilių aikštelės, kurios negali įregistruoti kaip bendrovės turto, statybą, sumažino UAB „Pas Marjaną“ turtą ir bendrovė patyrė žalą. Atsakovo teiginį, kad aikštelės įrengimas bendrovės lėšomis buvo įtvirtintas Negyvenamųjų patalpų panaudos sutarčių 6 punktu, teismas atmetė, nurodęs, jog šis punktas numato tik parduotuvės patalpų pagerinimo remonto darbus, bet ne aikštelės įrengimo darbus. Teismo teigimu, aikštelės įrengimui nebuvo gautas savivaldybės leidimas. Teismas atsakovo teiginį, jog ieškovas neįrodė, kad aikštelės įrengimui buvo investuota 30 000 Lt, atmetė motyvuodamas tuo, jog šią aplinkybę patvirtina pats atsakovas savo parašu patvirtindamas Ilgalaikio materialiojo turto įvedimo į eksploataciją aktą (t. 1, b. l. 20), ši aplinkybė patvirtinta ir byloje esančiais pirminiais dokumentais (t. 1, b. l. 197). Tai, kad Medžiagų nurašymo aktuose tik viename statybos objektas įvardintas kaip „automobilių aikštelė“ (t. 1, b. l. 137), o kituose nurodyta „nebaigta statyba“ (t. 1, b. l. 142, 149, 154, 163, 167, 174) teismo manymu nepaneigia fakto, kad statybos objektas buvo automobilių stovėjimo aikštelė, atsakovas nepateikė priešingų įrodymų (CPK 178 str.), kad tuo metu būtų buvęs statomas koks nors kitas objektas. CK 6.246 straipsnyje įtvirtina bendroji civilinės atsakomybės prielaida – civilinė atsakomybė atsiranda tik jeigu skolininko elgesys yra neteisėtas. Neteisėtumas nėra preziumuojamas, todėl jį privalo įrodyti ieškovas. Teismas, remdamasis byloje surinktais įrodymais, konstatavo, jog ieškovas įrodė, kad atsakovas atliko neteisėtus veiksmus, dėl ko ieškovui buvo padaryta 30 000 Lt dydžio žala ir kadangi UAB „Pas Marjaną“ patyrė žalą dėl neteisėtų atsakovo veiksmų, jis privalo padarytą žalą atlyginti (CK 2.87 str. 7 p.).

Atsakovas M. B. apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 14 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Skundą grindžia šiais argumentais:

1. Neteisingas teismo argumentas, kad aikštelės statybai nebuvo gautas leidimas. Teismas neatsižvelgė į tai, jog visokio pobūdžio aikštelės pagal Lietuvos Respublikos Statybų įstatymą yra tik laikinas statinys, kuriam statyti leidimai nebuvo išduodami. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad parduotuvė, prie kurios buvo įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, buvo įgyta 1999 m., pagal tuo metu galiojusio STR 1.07.01:1999 ,,Leidimų statyti ir griauti statinius išdavimo tvarka“ A priedo 6.11 punktą automobilių stovėjimo aikštelei iki 100 stovėjimo vietų leidimas nebuvo reikalingas, todėl leidimo neturėjimas negalėjo įtakoti galimybės įregistruoti aikštelę bendrovės vardu. Tai, kad automobilių stovėjimo aikštelė negali būti parduota kaip atskiras objektas yra ne atsakovo kaltė.

2. Teismas neįvertino tos aplinkybės, kad parduotuvės patalpas atsakovas perdavė panaudos sutarties pagrindu, todėl nėra pagrindo teigti, kad įrengiant aikštelę prie parduotuvės įmonės turtas sumažėjo. Bendrovė nemokėjo atsakovui nuomos mokesčio, t. y. naudojo savo veikloje atsakovui priklausantį turtą ir iš jo gavo pajamų, nes byloje pateikta bendrovės veiklos ataskaita patvirtina, kad bendrovė ne tik vykdė prekybos veiklą atsakovui priklausančiose patalpose, bet jas ir subnuomavo ir iš to gaudavo pajamų. Automobilių stovėjimo aikštelės prie parduotuvės statyba turėtų būti vertinama kaip paprasta ūkinė veikla arba normali ūkininkavimo rizika, bet ne kaip siekis praturtėti bendrovės sąskaita. Teismas klaidingai vertino byloje esančius įrodymus, netaikė protingumo principo ir neįvertino, kad automobilių stovėjimo aikštelės statybos tuo metu buvo būtinos, norint vykdyti parduotuvės veiklą, todėl padarė neteisingą išvadą, kad atsakovas netinkamai vykdė savo pareigas ir nepagrįstai taikė CK 2.28 straipsnio 7 punktą.

3. Nepagrįsta teismo išvada, kad bendrovė investavo į aikštelės statybas 30 000 Lt. Ieškovo teismui pateikti statybinių medžiagų pirkimo dokumentai nepatvirtina, kad medžiagos buvo naudojamos aikštelės statybai, nes byloje nėra atliktų darbų aktų, aikštelės įrengimo sąmatos. Byloje esanti nurašytų išlaidų automobilių aikštelei įrengti suvestinė nėra dokumentas patvirtinantis išlaidas transportui, kurui, elektros energijai, darbo užmokestį, nes tokios išlaidos gali būti patvirtinamos tik atliktų darbų aktais. Nors aiktelės statybos metu atsakovas buvo įmonės direktoriumi, byloje nėra nei vieno atsakovo pasirašyto medžiagų nurašymo akto.

Ieškovas BUAB ,,Pas Marjaną“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas surinko ir ištyrė visus įrodymus, teisingai juos įvertino ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 str. 2 d.).

Akcinių bendrovių vadovų civilinę atsakomybę reglamentuoja CK 2.87 straipsnio 7 dalis, kurioje nurodyta, kad juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis to paties straipsnio 1-6 dalyse ar steigimo dokumentuose nustatytas pareigas, privalo visiškai atlyginti juridiniam asmeniui padarytą žalą, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip. CK 2.87 straipsnio 7 dalyje nurodytos civilinės atsakomybės sąlygos yra ne tik reikalavimas nustatyti neteisėtus veiksmus, bet ir žalos padarymo faktą bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos.

Administracijos vadovas yra bendrovės valdymo organas. Bendrovės, kaip juridinio asmens, administracijos vadovas privalo juridinio asmens atžvilgiu veikti sąžiningai ir protingai (CK 2.87 str. 1 d.). Privatūs juridiniai asmenys steigiami tenkinti privačius interesus, nukreiptus į materialiąją naudą, kurią siekia gauti tiek juridinio asmens steigėjai (dalyviai), tiek jo organų nariai. Vadinasi, privataus juridinio asmens administracijos vadovo veikla turi būti paremta tokiais elgesio ir veiksmų standartais, kurie sudarytų sąlygas tiek juridinį asmenį, tiek jo dalyvius ir narius sąžiningai įgyti arba gausinti savo materialinę naudą. Administracijos vadovo veikla atitinka sąžiningo, apdairaus ir rūpestingo asmens elgesio standartus tais atvejais, kai šis asmuo sudaro privačiam juridiniam asmeniui, jo dalyviams ir nariams finansiškai naudingus komercinius sandorius ar atlieka kitus ekonomiškai pagrįstus veiksmus, sukuriančius materialinę gerovę. Jeigu administracijos vadovo veiksmai, priimami sprendimai ar sudaromi sandoriai yra akivaizdžiai nuostolingi, ekonomiškai nenaudingi, priešingi juridinio asmens veiklos tikslams, tokie veiksmai negali būti laikomi atitinkančiais sąžiningos ir protingos veiklos standartus. Akcinių bendrovių įstatymo 18 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad bendrovės valdymo organai neturi teisės priimti sprendimų ar atlikti kitų veiksmų, kurie pažeidžia bendrovės įstatus ar yra priešingi įstatuose nurodytiems bendrovės veiklos tikslams, viršija normalią gamybinę - ūkinę riziką, yra akivaizdžiai nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi. Nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi veiksmai gali pasireikšti prekių, paslaugų ar darbų pirkimu didesnėmis arba jų pardavimu mažesnėmis negu rinkos kainomis, bendrovės turto švaistymu ir kitais juridinio asmens atžvilgiu neteisėtais veiksmais. Administracijos vadovas, atlikęs tokius ar kitus neteisėtus veiksmus, arba kitaip pažeidęs pareigą veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens atžvilgiu, jeigu dėl to juridinis asmuo patyrė žalos, turi atlyginti juridiniam asmeniui dėl tokių veiksmų ar pareigos nevykdymo (netinkamo vykdymo) padarytą žalą (CK 2.87 str. 7 d., Akcinių bendrovių įstatymo 29 str. 11 d.).

Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas M. B. , kaip fizinis asmuo, 2000 m. gegužės 17 d. pasirašė su Vilniaus apskrities viršininko administracija valstybinės ne žemės ūkio paskirties žemės nuomos sutartį Nr. 325, kuria 99 metams išsinuomojo 9058 kv. m žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), kurio tikslinę naudojimo paskirtį nurodė komercinei-ūkinei veiklai (parduotuvės eksploatacijai)(t. 1, b. l. 24). Atsakovas M. B. , būdamas UAB ,,Pas Marjaną“ direktorius, minėtame jo nuomojamame žemės sklype įmonės lėšomis įrengė automobilių aikštelę. 2002 m. rugsėjo 30 d. buvo surašytas UAB ,,Pas Marijaną“ ilgalaikio materialiojo turto įvedimo į eksploataciją aktas, kuriame ilgalaikis turtas nurodytas automobilių aikštelė, o jos įsigijimo vertė – 3 000 Lt (t. 1, b. l. 20). Minėta automobilių aikštelė 2005 m. gruodžio 6 d. turto perdavimo-priėmimo aktu buvo perduota BUAB ,,Pas Marijaną“ bankroto administratoriui, nurodant, kad jos įsigijimo kaina 30 000 Lt (t. 1, b. l. 19).

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovo, kaip UAB „Pas Marjaną“ vadovo, sprendimas bendrovės lėšomis įrengti automobilių stovėjimo aikštelę jo nuomojamame žemės sklype yra neteisėtas. UAB ,,Pas Marjaną“ direktorius M. B. supainiojo juridinio asmens turtą su savo asmeniniu turtu, nes panaudojo įmonės turtą, t. y. 30 000 Lt savo asmeninei naudai gauti. Atsakovas už ieškovo pinigines lėšas, prie jam nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo daikto (parduotuvės), savo asmeniškai nuomojamame žemės sklype, įrengė automobilių stovėjimo aikštelę, žinodamas, kad negalės šios aikštės perduoti įmonei. Toks UAB ,,Pas Marjaną“ direktoriaus elgesys vertintinas kaip neatitinkantis pareigos veikti sąžiningai ir rūpestingai bendrovės atžvilgiu standartų. Įmonės lėšos buvo panaudotos be jokio teisinio pagrindo, tuo sumažinant įmonės turtą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovui tenka pareiga atlyginti tokiais veiksmais bendrovei padarytą žalą (CK 2.87 str. 7 d.). Aplinkybę, jog automobilių aikštelės įrengimui buvo panaudota 30 000 Lt UAB ,,Pas Marjaną“ lėšų, patvirtina minėti UAB ,,Pas Marijaną“ ilgalaikio materialiojo turto įvedimo į eksploataciją aktas ir turto perdavimo-priėmimo aktas. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu taip pat patvirtino atsakovo atstovė (t. 2, b. l. 50-52). Atsakovas nepateikė šią aplinkybę paneigiančių įrodymų, todėl atmestinas apeliacinio skundo argumentas, kad byloje esantys įrodymai nepatvirtina, jog bendrovė investavo į automobilių aikštelės statybas 30 000 Lt.

Neteisingas apelianto argumentas, kad automobilių aikštelė yra laikinas statinys ir jis neregistruojamas nekilnojamojo turto registre. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad laikinas statinys tai statinys, skirtas naudoti ne ilgiau kaip 3 metus, pagamintas gamykloje ar pastatytas iš surenkamųjų konstrukcijų, kurį galima išardyti ar perkelti į kitą vietą ir kuris neturi pamatų, bet remiasi į žemės paviršių: kioskas, gatvių prekybos, pramogų ar parodos paviljonas, parodos eksponatas, palapinės danga ar pneumatinis apvalkalas, vagonėlis, konteineris, įvairios paskirties aikštelė su dirbtine danga, statybininkų, tyrėjų ar kitos terminuotos veiklos reikmėms skirtas statinys. Tuo tarpu išardyti ir perkelti į kitą vietą automobilių stovėjimo aikštelės dangą galimybių nėra. Šio statinio naudojimo laikas yra ilgesnis nei nustatyta Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje, tai patvirtina ir atsakovo pasirašytas 2002 m. rugsėjo 30 d. ilgalaikio materialiojo turto įvedimo į eksploataciją aktas, kuriame nurodyta, kad aikštelę numatoma naudoti iki 2012 metų. Todėl darytina išvada, kad minėtas statinys neatitinka įstatymu nustatytos laikinojo statinio sampratos.

Aplinkybė, kad atsakovas įmonei panaudos sutarties pagrindu buvo perdavęs parduotuvės patalpas ir bendrovė naudojo savo veikloje atsakovui priklausantį turtą bei iš jo gavo pajamų, nėra pagrindas išvadai, kad atsakovas turėjo teisę įmonės lėšomis įrengti automobilių aikštelę jam nuomos teise priklausančiame žemės sklype.

Įvertinusi nutartyje nurodytas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Netenkinant apeliacinio skundo, iš apelianto ieškovui priteistinos jo patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti apeliacinės instancijos teisme, kurias sudaro 800 Lt (t. 2, b. l. 45-46), bei išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, valstybei (CPK 88, 93, 98 str.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2007 m. birželio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo M. B. (a. k. (duomenys neskelbtini) 800 (aštuonis šimtus ) Lt ieškovui bankrutuojančiai UAB ,,Pas Marjaną“ išlaidų advokato pagalbai apmokėti.

Priteisti iš atsakovo M. B. 6 (šešis litus) Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybei.