Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo S. M. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-5739-291/2017 pagal ieškovės garažų eksploatavimo bendrijos „Kampas“ Dubijos g. 18 ieškinį atsakovui S. M. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmos instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).Pagal CPK 321 straipsnio 1 dalį, 322 straipsnį apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus tuos atvejus, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad CPK 321 straipsnyje įtvirtintas teisinis reguliavimas reiškia, jog įstatymu nustatyta teismo diskrecija tiek savo, tiek šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė aplinkybių, kurios galėtų būti vertintinos, kaip suteikiančios pagrindą spręsti, jog bylą yra būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje esantys duomenys, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą bei padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai, yra pakankami (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, byla apeliacinės instancijos teisme nagrinėtina rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis).Byloje esantys duomenys patvirtina, kad 2002 m. rugpjūčio 27 d. dovanojimo sutarties pagrindu atsakovas įgijo nuosavybės teises į garažą Nr. 473, esantį garažų eksploatavimo bendrijoje „Kampas“ Dubijos g. 18 , nuo 2006 m. gruodžio 12 d. atsakovas yra šios bendrijos narys, tačiau atsakovas tik iš dalies moka bendrijos paskaičiuotas įmokas, susijusias su bendrosios nuosavybės eksploatacinių išlaidų apmokėjimu.

Dėl bendrosios dalinės nuosavybės savininkų teisės ir pareigos apmokėti su bendru turtu susijusias išlaidas

Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju nėra specialaus norminio teisės akto, kuriame būtų reguliuojami garažų bendrijos narių tarpusavio teisiniai santykiai, todėl sprendžiant klausimus, susijusius su bendro turto naudojimu ir bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimu, taikytinos CK 4.82–4.85 straipsnių nuostatos.Pagal CK 4.82 straipsnio 1 dalį butų ir kitų patalpų savininkams bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso namo bendro naudojimo patalpos, pagrindinės namo konstrukcijos, bendrojo naudojimo mechaninė, elektros, sanitarinė-techninė ir kitokia įranga. Butų ir kitų patalpų savininkai (naudotojai) bendrojo naudojimo objektus privalo valdyti, tinkamai prižiūrėti, remontuoti ar kitaip tvarkyti. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad bendraturtis privalo proporcingai savo daliai prisidėti prie išlaidų namui, tarp jų – bendrojo naudojimo objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, būtiniems pagerinimams atlikti. Buto ar kitų patalų (nagrinėjamu atveju – garažų) savininko teisės į bendrąja nuosavybe esantį turtą grindžiamos proporcingumo principu, t. y. bendraturčio (buto savininko) dalis bendrojoje nuosavybėje lygi jam priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui (CK 4.82 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 18 d. Teismų praktikos nagrinėjant ginčus dėl bendrosios dalinės nuosavybės apžvalga Nr. AC-32-1. Teismų praktika. 2010, 32). Taigi įstatymuose, reglamentuojančiuose daugiabučio gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų (nagrinėjamu atveju – garažų) savininkų pareigas bendrosios dalinės nuosavybės teisėje, yra įtvirtinta bendroji taisyklė, kad bendraturtis privalo proporcingai prisidėti prie visų išlaidų, skirtų namui bei bendrosios dalinės nuosavybės objektams išlaikyti, išsaugoti, atnaujinti, jų būtiniems pagerinimams atlikti. Šiai taisyklei taikyti yra teisiškai nereikšminga atitinkamų bendrosios dalinės nuosavybės objektų, dėl kurių daromos nurodytos išlaidos, funkcinė paskirtis, taip pat bendraturčio, kuriam ji taikytina, naudojimosi ar nesinaudojimo tais objektais aplinkybės. Pareiga padengti išlaidas, susijusias su bendrosios dalinės nuosavybės eksploatavimu, buto ir kitų patalpų (nagrinėjamu atveju – garažų) savininkui nustatyta daiktinės teisės normomis, nes jis yra ne tik savininkas, bet ir bendrosios dalinės nuosavybės teisės subjektas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-137-684/2017).Daugiabučio namo savininkų bendrija yra viena iš bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo formų (CK 4.83 straipsnio 3 dalis, 4.84 straipsnio 1 dalis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-916/2016). Bendrija turi teisę priimti sprendimus, susijusius su bendrosios nuosavybės naudojimu, tačiau nei bendrijos įstatai, nei visuotinio bendrijos narių (įgaliotinių) susirinkimo priimti nutarimai negali prieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms, o esant prieštaravimams taikytinos įstatymo normos (CK 1.180 straipsnio 1 dalis). Teismų praktikoje pripažįstama, kad įstatymuose nustatytų butų ir kitų patalpų (nagrinėjamu atveju – garažų) savininkų pareigų negali pakeisti ar eliminuoti nei šios nuosavybės teisės subjektai, nei daugiabučio namo savininkų bendrija ar kitas bendrosios dalinės nuosavybės objektų valdymo teises įgyvendinantis asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-137-684/2017)Nagrinėjamu atveju ieškovė savo reikalavimą grindžia bendrijos įstatų 27.3 punktu (bendrijos narys privalo teisės aktų ir bendrijos organų nustatyta tvarka apmokėti bendrojo naudojimo objektų išlaikymo ir naudojimo jais išlaidas, mokėti mokesčius, rinkliavas ir kitas įmokas į kaupiamuosius bendrijos fondus) bei bendrijos valdymo organų 1996 m kovo 27 d., 2012 m. vasario 23 d. ir 2016 m. kovo 31 d. sprendimais. Atsakovas pripažįsta, kad jis kaip bendrijos narys privalo prisidėti prie bendro turto priežiūros ir išlaikymo, tačiau nesutinka su bendrijoje galiojančia įmokų apskaičiavimo tvarka. Atsakovas iš dalies nemoka jam priskaičiuotų bendrijos įmokų, nes, mano, kad jos apskaičiuotos pažeidžiant imperatyvias įstatymų normas, t. y. ne proporcingai bendraturčio turimai daliai bendrojoje dalinėje nuosavybėje (CK 4.82 straipsnis). Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovas privalo mokėti bendrijos apskaičiuotas įmokas, nes jų apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka yra numatyta bendrijos vidaus teisės aktuose, teismas sprendė, kad atsakovas neįrodė, kad ieškovė netinkamai apskaičiuoja įmokas. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas kaip bendrijos narys turėjo teisę inicijuoti visuotinį bendrijos narių (įgaliotinių) susirinkimo šaukimą, kuriame būtų sprendžiamas klausimas dėl galiojančios įmokų apskaičiavimo tvarkos pakeitimo, tačiau šia teise nepasinaudojo. Iš byloje esančių duomenų matyti, kad atsakovas tris kartus kreipėsi į bendriją prašydamas pateikti duomenis, kuo remiantis apskaičiuotos įmokos, tačiau visais atvejais bendrija atsisakė suteikti šią informacija, motyvuodama, kad įmokų apskaičiavimo tvarka nuo seno nusistovėjusi ir visa informacija yra skelbiama bendrijos skelbimų lentoje. Nors nagrinėjamu atveju atsakovas nepareiškė priešieškinio, kuriuo būtų ginčijama bendrijoje galiojanti įmokų už bendrojo turto eksploataciją apskaičiavimo tvarka, tačiau atsakovui atsiliepime keliant klausimą dėl netinkamos įmokų skaičiavimo tvarkos, bylą nagrinėjantis teismas privalo analizuoti, kokia įmokų apskaičiavimo tvarka yra nustatyta bendrijoje, kokiais kriterijais vadovaujantis atlikti paskaičiavimai, ar jie pagrįsti, kokiais kriterijais paskirstomos konkrečios įmokos konkretiems savininkams ir kita, ir tik įvertinus visumą įrodymų galima atsakyti į klausimą ar ieškovės pateikti duomenys pagrįsti, ar garažų bendrija pagrįstai reiškia reikalavimą priteisti konkretaus dydžio skolą iš atsakovo. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, pasisakyti dėl kiekvieno dokumento įrodomosios reikšmes (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-373-687/2015), todėl teismui įvertinus ir ištyrus visumą įrodymų nors ir pateikus glaustus ir lakoniškus argumentus dėl esminių nagrinėjamo klausimo aspektų vertinama, kad teismo sprendimas yra motyvuotas. Konkrečiu atveju apeliantas nurodė, kad teismas nepagrįstai rėmėsi 1996 m. kovo 27 d. visuotinio įgaliotinių susirinkimo protokolo išrašu, kuriame nutarta, kad bendrijos narių mokesčių už visas eksploatacines išlaidas, tvarkos nekeisti ir palikti jau nusistovėjusią, t. y. skaičiuoti faktines išlaidas už kiekvieną mėnesį, tačiau tai nėra sprendimas, kuriuo yra nustatoma mokesčių mokėjimo tvarka. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė nepateikė jokio nutarimo dėl mokesčių skaičiavimo tvarkos nustatymo, nepateikė ir atsakovui pagal jo prašymus jokių duomenų iki bylos iškėlimo teisme. Teismas nevertino, net neaptarė minėtas aplinkybes patvirtinančių įrodymų, bendrijos įgaliotinių susirinkimų protokolų, bendrijos valdybos susirinkimų protokolų įrodomosios reikšmės. Nei viename susirinkime nebuvo nutarta patvirtinti mokesčių skaičiavimo tvarką priklausomai nuo garažų skaičiaus. Teismas taip pat neįvertino ir neaptarė atsakovo rašytų prašymų pateikti susirinkimų nutarimus ir apskaičiuotų mokesčių sąskaitas-faktūras bei bendrijos pirmininko raštų, kuriais atsisakyta pateikti prašomus dokumentus, įrodomosios reikšmės. Atsakovo vertinimu, nesant sprendimo, kuriuo pagrindu skaičiuojami mokesčiai, teismas turėjo įvertinti, kad ieškinyje pateikta mokesčių skaičiavimo tvarka prieštarauja Bendrijos įstatų 63 straipsniui, kuris numato, kad įmokų dydis nustatomas proporcingai patalpų savininko daliai bendrojoje nuosavybėje. Apelianto manymu, bendrijos įstatai ir visi jos sprendimai yra daugiašaliai sandoriai, kuriais šio sandorio subjektai, t. y. bendrijos nariai, susitaria sukurti, pakeisti ar panaikinti atitinkamas teises ir pareigas, tačiau jie negali prieštarauti imperatyvioms teisės normoms, o bendrijos nariai negali tarpusavio susitarimu pakeisti įstatymo reikalavimų ir kita. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl bendrijos valdymo organų 1993 m. gruodžio 28 d., 2012 m. vasario 23 d., 2015 m. birželio 18 d., 2016 m. kovo 31 d. ir 2016 m. gruodžio 12 d. susirinkimų protokolų įrodomosios reikšmės sprendžiant klausimą dėl bendrijoje galiojančios įmokų mokėjimo tvarkos, neanalizavo atsakovo ir bendrijos susirašinėjimų, kuriais atsakovas prašė pateikti įrodymus (PVM sąskaitas faktūras) dėl bendrijos išlaidų pagrįstumo.Iš viešai skelbiamų duomenų matyti, kad ieškovė garažų eksploatavimo bendrija „Kampas“ Dubijos g. 18 Juridinių asmenų registre įregistruota 1999 m. sausio 14 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis), iki tol veikė 154 garažų statybos kooperatyvas. Kaip matyti iš 1996 m. kovo 27 d. įvykusio 154 garažų statybos kooperatyvo įgaliotinių susirinkimo protokolo, jame buvo nuspręsta garažų statybos kooperatyvą reorganizuoti į garažų eksploatavimo bendriją „Kampas“ bei priimti bendrijos įstatai (susirinkimo protokolo 3.1–3.2 punktai). Nuo 2015 m. gegužės 14 d. galioja nauja bendrijos įstatų redakcija, pagal kurios 63 punktą įmokų dydis nustatomas proporcingai patalpų savininkų daliai bendrojoje nuosavybėje. Įmokos dydžius apskaičiuoja bendrijos valdyba (Įstatų 64 punktas). Remiantis įstatų 65 punktu įmokos, susijusios su bendrojo naudojimo objektų naudojimo nuolatine technine priežiūra ir jos administravimu, įskaitant profilaktinį remontą, patalpų ir teritorijos valymą, želdinių priežiūrą, apskaičiuojamos pagal šių darbų aprašą ir atitinkamą kalkuliaciją, kurią sudaro bendrijos valdyba ir tvirtina bendrijos narių visuotinis (įgaliotinių) susirinkimas, arba rinkos vertę, kuri nustatoma bendrijos narių visuotinio (įgaliotinių) susirinkimo pavedimu, perkant šias paslaugas konkurso būdu. Kaupiamųjų įmokų dydžius, jų mokėjimo sąlygas ir tvarką nustato bendrijos narių visuotinis (įgaliotinių) susirinkimas (įstatų 68 punktas).Ieškovė tvirtina, kad bendrijos valdymo organai yra nustatę įmokų mokėjimo tvarką, todėl jos privalo laikytis atsakovas. Siekiant patvirtinti savo teiginius, kad bendrijoje yra nustatyta įmokų mokėjimo tvarka, ieškovė pateikė 154 garažų statybos kooperatyvo valdybos 1993 m. gruodžio 28 d. posėdžio protokolo išrašą, iš kurio matyti, kad 3.2 punktu nutarta nuo 1994 m. vasario 1 d. kooperatyvo narius bauduoti už nesavalaikį eksploatacijos išlaidų mokėjimą; 154 garažų statybos kooperatyvo valdybos 1996 m. kovo 27 d. protokolo išrašą, kuriame numatyta, jog 4.9 punktu nuspręsta bendrijos narių mokesčių už visas eksploatacines išlaidas tvarkos nekeisti ir palikti jau nusistovėjusią, t. y. skaičiuoti faktines kiekvieno mėnesio išlaidas, paliekant teisę pasirinkti pačiam nariui mokėti į priekį neribojant sumos ar už kiekvieną mėnesį (tačiau ne vėliau kaip iki kito mėnesio pabaigos); 2012 m. vasario 23 d. vykusiame bendrijos įgaliotinių susirinkimo protokolą, iš kurio matyti, kad 3.8 punktu nutarta nuo 2012 m. sausio 1 d. pradėti kaupti rezervinį fondą po 1 Lt (0,29 Eur) už kiekvieną garažą remonto darbams; 2015 m. birželio 18 d. bendrijos įgaliotinių susirinkimo protokolą, juo patvirtintų pinigų priėmimo kvito formą, bendrijos nario atsiskaitymo kortelės kopiją , bendrijos įgaliotinių susirinkimo 2016 m. kovo 31 d. protokolas patvirtina, kad antruoju darbotvarkės klausimu nuspręsta nekeisti atsiskaitymo už garažo eksploataciją tvarkos ir palikti nusistovėjusią, t. y. išlaidas už garažo eksploataciją skaičiuoti pagal to mėnesio faktines išlaidas; leisti atsiskaityti už einamąjį mėnesį iki kito mėnesio pabaigos; leisti atsiskaityti į priekį, net neilgiau kaip už vienus metus; vėluojant atsiskaityti daugiau nei 2 mėn. skaičiuoti delspinigius po 0,02 procentų už kiekvieną dieną; esant didesnei kaip 100 Eur skolai už garažo eksploataciją bendrija turi teisę kreiptis į teismą dėl skolos išieškojimo.Įvertinus byloje esančius duomenis apeliacinės instancijos teismas sutinka su šios nutarties 9.2 punkte nurodytu apeliacinio skundo argumentu, kad bendrijoje nėra priimtas norminis aktas (t. y. bendrijos narių visuotinis (įgaliotinių) sprendimas), kuriame būtų nurodyta įmokų apskaičiavimo tvarka. Nors bendrijos valdymo organai ne kartą sprendė klausimą dėl atsiskaitymo už eksploatacines išlaidas, tačiau juose nėra numatyta aiški šių išlaidų paskirstymo bendrijos nariams tvarka, t. y. nėra aišku ar faktiškai turėtos išlaidos skaičiuojamos proporcingai bendraturčio daliai bendrojoje nuosavybėje ar kiekvienam garažui, nepriklausomai nuo jo dalies bendrojoje nuosavybėje. Teismo posėdyje dalyvavęs bendrijos pirmininkas ir buhalterė patvirtino, kad bendrijoje nuo seno galioja įmokų mokėjimo tvarka, pagal kurią įmokos suma skaičiuojama kiekvienam garažui, nepriklausomai nuo jo faktiškai užimamo ploto. Paaiškino, kad taip daroma, nes bendrija neturi tikslių duomenų apie garažų plotus, nes ne visiems garažams atlikti kadastriniai matavimai, todėl pasirinktas įmokų skaičiavimo būdas nėra siejamas su garažo plotu. Taip pat pripažino, kad ne visi bendrijoje esantys garažai yra vienodo dydžio, kai kurie yra šiek tiek didesni (gal dviem ar keturiais kvadratiniais metais). Aplinkybė, kad garažai galimai nėra vienodo dydžio patvirtina ir pirmosios instancijos teismui pateikta garažų bendrijos schema. Atsakovas nesutinka su bendrijoje galiojančia įmokų mokėjimo tvarka, todėl byloje kilo ginčas, ar ieškovė pagrįstai skaičiuoja įmokas po lygiai kiekvienam garažui, nepriklausomai nuo bendraturčio turimos dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Pastebėtina, kad duomenys apie bendrą garažų bendrijos plotą nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl nėra galimybės nustatyti, koks yra bendras garažų bendrijos plotas. Be to, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino aplinkybės, kad garažai galimai yra nevienodo dydžio, ir kokią įtaką tai turi įmokų dydžio apskaičiavimui. Įvertinęs byloje esančius duomenis, apeliacinės instancijos teismas negali sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog bendrijoje taikoma įmokų paskirstymo tvarka, pagal kurią įmokas skaičiuojamos po lygiai kiekvienam garažui, nepriklausomai nuo bendraturčio turimos dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje, yra suderinama su imperatyviomis įstatymo nuostatomis, t. y. CK 4.82 straipsnio 3 dalyje įtvirtintu proporcingumo principu.Kaip minėta 16 punkte, nei bendrijos įstatai, nei visuotinio bendrijos narių (įgaliotinių) susirinkimo priimti nutarimai negali prieštarauti imperatyvioms įstatymo normoms, taigi visuotinis bendrijos narių (įgaliotinių) susirinkimas negali nuspręsti išlaidas, susijusias su bendro turto išlaikymu, paskirstyti kitaip nei numatyta įstatyme bei bendrijos įstatytų 63 punkte. Esant tokioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, kad nepagrįstai pirmosios instancijos teismas rėmėsi imperatyvioms CK 4.82 straipsnio 3 dalies nuostatoms prieštaraujančiais bendrijos vidaus dokumentais spręsdamas klausimą dėl atsakovo pareigos mokėti bendro turto išlaikymo išlaidas.

Dėl įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo

Remiantis bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, pagal kurią šalys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai). Kilus ginčui dėl bendrojo naudojimo išlaidų priteisimo, būtent ieškovė (bendrija) privalo įrodyti, kad šios išlaidos yra būtinos bendrajam turtui išlaikyti ir saugoti, pagrįsti jų dydį bei apskaičiavimo tvarką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-232-916/2016), todėl nepagrįstai pirmosios instancijos teismas įrodinėjimo naštą nagrinėjamu atveju perkėlė atsakovui nurodant, kad atsakovas neįrodė, kad ieškovė netinkamai apskaičiuoja jam tenkančią įmokų dalį.Nagrinėjamu atveju ieškovė pateikė teismui tik kvitus, kuriuose nurodomi bendrijos nariui mokėtinų įmokų suma, taip pat bendrijos nario atsiskaitymų knygelės kopiją bei suvestinius duomenis apie atsakovo atliktus mokėjimus , tačiau nepateikė jokių argumentų ir rašytinių duomenų, patvirtinančių kuo remiantis tam tikros išlaidos nurodytos kaip būtinosios. Pavyzdžiui, iš bendrijos išrašytų kvitų matyti, kad kiekvieną mėnesį apie 4 000 Eur suma yra skiriama atlyginimams bei „Sodros“ mokesčiams mokėti, tačiau ieškovė nepateikė jokių duomenų apie tai, kokie darbuotojai dirba bendrijoje, kokiu bendrijos valdymo organų sprendimu nustatytas darbuotojams mokamo darbo užmokesčio dydis ir pan. Be to, iš ieškovės pateiktų kvitų matyti, kad į bendrijos išlaidų sąrašą įtrauktos ryšių išlaidos, kurioms kas mėnesį skiriama apie 20–27 Eur, bei kitos išlaidos, kurių suma kaskart vis kitokia, pavyzdžiui, 2016 m. gruodžio mėn. kvite nurodoma, kad kitos išlaidos sudaro 245 Eur sumą, o 2016 m. gegužės mėn. – 33 Eur, 2016 m. vasario mėn. – 353 Eur, 2016 m. sausio mėn. – 8 Eur . Taigi byloje nesant išsamių duomenų, patvirtinančių bendrijos išlaidas, nėra galimybės įvertinti ar tam tikros išlaidos pagrįstai įtrauktos į bendrajam turtui išlaikyti būtinų išlaidų sąrašą ir ar konkreti prašoma priteisti iš atsakovo suma yra pagrįsta. Taip pat nenustačius teisiškai reikšmingos aplinkybės, koks yra tiek bendras garažų bendrijos plotas bei atsakovui priklausančio garažo plotas, neįmanoma apskaičiuoti atsakovui tenkančios išlaidų, susijusių su bendro turto išlaikymu ir saugojimu, dalies proporcingos jo daliai bendrojoje nuosavybėje.

Dėl bylos procesinės baigties

Įvertinęs bylos duomenis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines ir procesines teisės normas, reglamentuojančias bendraturčių pareigą prisidėti prie bendro turto išlaikymo, nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė atsakovui, todėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimas naikintinas.Pažymėtina, kad apeliacijos dalykas – neįsiteisėjęs pirmosios instancijos teismo sprendimas (nutartis) (CPK 301 straipsnio 1 dalis), todėl, šio proceso metu patikrinamas pirmosios instancijos teismo sprendimo (nutarties) teisėtumas ir pagrįstumas, nagrinėjant tiek teisės, tiek fakto klausimus, tačiau tai nėra bylos nagrinėjimas iš naujo. Nors apeliacinės instancijos teismas turi teisę ir pareigą išnagrinėti visas bylos faktines ir teisines aplinkybes, ir išspręsti ginčą iš esmės, CPK normos riboja apeliacinės instancijos teismo teisę grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui, tačiau, įvertinus ginčo esmę bei reikšmę ir tai, kad dėl tirtinų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio byla turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais (nėra žinomas bendras garažų bendrijos plotas, taip pat ir konkrečių garažų plotas, todėl nėra galimybės nustatyti kokia dalimi atsakovas turėtų prisidėti prie bendro turto išlaikymo, kokias faktines išlaidas, susijusias su bendrojo turto išlaikymu, saugojimu, administravimu patyrė bendrija, ar atsakovas yra skolininkas bendrijai ir kokio dydžio yra skola). Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad dėl pirmosios instancijos teismo neatskleistos bylos esmės (nenustatytų faktinių aplinkybių), bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl yra pagrindas perduoti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui iš naujo (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimas taip pat turės būti sprendžiamas pirmosios instancijos teisme, priklausomai nuo bylos baigties (CPK 93 straipsnis).

Šiaulių apygardos teismas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje šalims.