- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-10-17
- Bylos Nr.
- A-2081-442/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00286-2017-9
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjai
- Gintaras Kryževičius (pirm.), Dainius Raižys (pran.), Virginija Volskienė
- Pareiškėjas
- J. D.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėjas J. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu (b. l. 1–3) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti už tai, kad laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) ribojama pareiškėjo teisė apsipirkti parduotuvėje (ribojama apsipirkimo suma, draudžiama įsigyti medaus), taip pat teisė apsikirpti daugiau nei kartą per mėnesį; 2) suteikti galimybę pažiūrėti Lukiškių TI-K parduotuvėje perkamas prekes.
Žemesnės instancijos teismas
2. Teismas 2017 m. sausio 31 d. nutartimi (b. l. 8–9) atsisakė priimti pareiškėjo skundo dalį, kurioje prašoma suteikti galimybę pažiūrėti Lukiškių TI-K parduotuvėje perkamas prekes, ir priėmė paraiškėjo skundą tiek, kiek juo prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimą už tai, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. Lukiškių TI-K yra ribojama pareiškėjo teisė apsipirkti parduotuvėje (ribojama apsipirkimo suma, draudžiama įsigyti medaus), taip pat teisė apsikirpti daugiau nei kartą per mėnesį. Pareiškėjas šios teismo nutarties neskundė, ji įsiteisėjo 2017 m. vasario 15 d.
Šalies argumentai
3. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2011 metų atlieka laisvės atėmimo bausmę Lukiškių TI-K. Nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) pakeitimams, nuteistųjų teisė apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje buvo apribota konkrečia suma. Tai suvaržė pareiškėjo teisę įsigyti norimą maisto produktų, vitaminų, taksofono kortelių bei higienos priemonių kiekį. Prekės yra užsakomos ir perduodamos nuteistiesiems, nėra galimybės jų apžiūrėti ir sau pasirinkti tinkamiausią. Be to, buvo uždrausta nusipirkti medaus, kuris yra reikalingas žmogaus organizmui, padeda palaikyti sveikatą. Lukiškių TI-K administracija taip pat uždraudė naudotis kirpėjo paslaugomis du kartus per mėnesį, o tai pažeidžia higienos reikalavimus. Šias aplinkybes pareiškėjas vertino kaip Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimą, nepagrįstą laisvės atėmimo bausmės griežtinimą, nurodė, kad minėtais draudimais yra žalojama jo sveikata, ribojami socialiniai ryšiai.
4. Teismo posėdyje pareiškėjas patvirtino, kad dėl medaus įsigijimo į Lukiškių TI-K administraciją nagrinėjamu laikotarpiu nesikreipė.
Atsiliepimas
5. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime (b. l. 14–17) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
6. Nurodė, kad leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas yra nustatytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės). Į šį sąrašą medus nėra įtrauktas. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija nurodė užtikrinti, kad į laisvės atėmimo vietose veikiančių parduotuvių asortimentą būtų įtraukti tik tie cukraus pakaitalai, kurių nebūtų galima lengvai panaudoti alkoholio ir (ar) jo surogatų gamybos procese. Didžiausia pinigų suma, už kurią nuteistieji gali per mėnesį apsipirkti parduotuvėje, nustatyta Lukiškių TI-K laikomų asmenų maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų įsigijimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lukiškių TI-K direktoriaus 2016 m. gruodžio 30 d. įsakymu Nr. 1-357 (toliau – ir Prekių įsigijimo aprašas), 3.1 punkte. Į Lukiškių TI-K administraciją ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas dėl ribojamos apsipirkimo sumos nesikreipė. Tam tikras suimtųjų ir (arba) nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigimai išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Pareiškėjas savo skundą grindė ne įrodymais, bet samprotavimais, abstrakčiai citavo tarptautinius bei nacionalinius teisės aktus, jo nusiskundimai bendro pobūdžio, nekonkretūs. Lukiškių TI-K atsiliepime nurodė, kad patyrė bylos dokumentinės medžiagos rengimo išlaidas – 1,14 Eur, kurios priteistinos iš pareiškėjo.
II.
7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjo J. D. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Netenkino atsakovo atstovo Lukiškių TI-K prašymo priteisti iš pareiškėjo patirtas išlaidas, susijusias su administracinės bylos nagrinėjimu.
8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašo priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kuri, jo nuomone, kilo dėl to, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. Lukiškių TI-K yra ribojama pareiškėjo teisė apsipirkti parduotuvėje (ribojama apsipirkimo suma, draudžiama įsigyti medaus), taip pat teisė apsikirpti daugiau nei kartą per mėnesį.
9. Teismas vadovavosi iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios BVK redakcijos 92 straipsnio 1 ir 2 dalimis, nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojusios BVK 92 straipsnio redakcijos 2 ir 3 dalimis ir pažymėjo, kad šiuo įstatymo pakeitimu buvo nustatytos skirtingos pataisos įstaigų parduotuvėse leistinos išleisti pinigų sumos, atsižvelgiant į nuteistųjų priskyrimą atitinkamoms grupėms. Atsižvelgiant į minėtus BVK pakeitimus, buvo pakeistas Prekių įsigijimo aprašas, minėtas BVK nuostatas perkeliant į Prekių įsigijimo aprašo 3 punktą. Teismas pažymėjo, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigalioję pakeitimai buvo nustatyti įstatymu (BVK), todėl jie privalomi tiek Lukiškių TI-K administracijai, tiek pareiškėjui. Konstatavo, jog Lukiškių TI-K administracija, ribodama nuteistiems asmenims leistiną laisvės atėmimo vietos parduotuvėje išleisti sumą, tinkamai įgyvendino BVK nuostatas, šiuos Lukiškių TI-K veiksmus nėra pagrindo vertinti kaip neteisėtus.
Žemesnės instancijos teismas
10. Teismas pažymėjo, kad nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų, būtiniausių reikmenų ir kitų daiktų sąrašas yra nustatytas Taisyklėse (18 priedas). Iki 2017 m. sausio 1 d. galiojusios Taisyklių 18 priedo redakcijos 1.10 punkte buvo nustatyta, kad nuteistiesiems leidžiama įsigyti prieskonių ir cukraus pakaitalų. Ši nuostata buvo pakeista 2017 m. sausio 1 d., įtvirtinant, jog nuteistiesiems leidžiama įsigyti prieskonių bei sintetinių saldiklių. Medus yra natūralus saldiklis, todėl nėra priskiriamas prie nuteistiesiems leidžiamų įsigyti ir turėti maisto produktų sąrašo. Šis sąrašas yra baigtinis. Teismas taip pat akcentavo, kad byloje nėra įrodymų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją su individualiomis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjo liga ar pan.) paremtu prašymu leisti įsigyti medaus ir kad Lukiškių TI-K administracija tokio prašymo būtų netenkinusi, t. y. byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjui konkrečiu atveju nebuvo sudaryta galimybė įsigyti medaus. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo teigti, jog Lukiškių TI-K (administracija) veikė neteisėtai ar neveikė taip, kaip pagal teisės aktus privalėjo veikti.
11. Dėl galimybės daugiau nei kartą per mėnesį naudotis kirpėjo paslaugomis teismas vadovavosi Taisyklių 258 punktu ir pažymėjo, kad toks Taisyklėse įtvirtintas teisinis reguliavimas galioja nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. Taigi pataisos įstaiga yra įpareigota sudaryti galimybę nuteistiesiems teisę pasinaudoti kirpėjo paslaugomis ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Iš pareiškėjo skunde pateiktų paaiškinimų matyti, kad tokia galimybė jam buvo sudaroma, t. y. ginčo dėl to byloje nėra. Atsižvelgdamas į tai, teismas darė išvadą, kad Taisyklių 258 punkto nuostata Lukiškių TI-K yra įgyvendinama tinkamai. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad tokia apsikirpimo tvarka prieštarauja kokioms nors higienos normoms. Be to, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų teikęs motyvuotus prašymus leisti pasinaudoti kirpėjo paslaugomis dažniau nei kartą per mėnesį.
12. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas nenustatė, kad Lukiškių TI-K būtų nesilaikęs teisės aktuose nustatytų reikalavimų, neužtikrinęs pareiškėjui tinkamų kalinimo sąlygų, kad būtų žeminamas jo orumas. Šioje byloje nenustatyta, kad Lukiškių TI-K pareigūnai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Taigi teismas darė išvadą, jog pareiškėjo skunde išdėstytas prašymas iš atsakovo priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti atmestinas, nenustačius vienos iš būtinųjų sąlygų – Lukiškių TI-K pareigūnų neteisėtų veiksmų.
13. Dėl atsakovo atstovo prašymo priteisti iš pareiškėjo 1,14 Eur išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, teismas pažymėjo, kad atsiliepimas į pareiškėjo skundą bei su ginču susijusi medžiaga teismui buvo pateikta elektroninių ryšių priemonėmis, jie teismui popierine forma pateikti nebuvo, todėl realių dokumentų kopijų darymo išlaidų Lukiškių TI-K nepatyrė. Be to, bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Atsižvelgiant į tai, Lukiškių TI-K prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo iš pareiškėjo netenkintas.
III.
14. Pareiškėjas J. D. (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 70), kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti.
15. Apeliaciniame skunde pareiškėjas pažymi, kad teismas neatsižvelgė į visus skundo argumentus ir nepilnai išnagrinėjo pareiškėjo skundą. Nesutinka su argumentais, kuriuos atmetė pirmosios instancijos teismas, kadangi šis atmetimas buvo nemotyvuotas. Teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Pažymi, kad EŽTT byloje Canali priteisė 34 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą už 6 mėnesius įkalinimo sąlygomis, daug geresnėmis nei pareiškėjo atveju.
Atsiliepimas
16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą (b. l. 73–76), kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.
17. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos tesimas, priimdamas sprendimą, įvertino byloje surinktus rašytinius įrodymus, reikalingus išsamiai ištirti bylos aplinkybes ir objektyviai įvertinti situaciją. Pareiškėjas apeliaciniame skunde naujų įrodymų ir faktinių aplinkybių nepateikia, todėl mano, kad panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas J. D. kildina iš to, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) yra ribojama pareiškėjo teisė apsipirkti parduotuvėje (ribojama apsipirkimo suma, draudžiama įsigyti medaus), taip pat ribojama teisė apsikirpti daugiau nei kartą per mėnesį, atlyginimo.
19. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
20. Dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinį skundą padavė pareiškėjas J. D. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad teismo sprendimas nemotyvuotas ir teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
21. Vadovaujantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, susijusia su deramu teisingumo vykdymu, teismų sprendimuose turėtų būti tinkamai nurodyti argumentai, pagrindžiantys teismo sprendimą. Teismo pareigos motyvuoti priimamą sprendimą apimtis gali skirtis priklausomai nuo priimamo sprendimo pobūdžio ir turi būti nulemta kiekvienos bylos aplinkybių. Vis dėlto teismo pareiga motyvuoti priimtą spendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90) 61 p., 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).
22. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl ribojamos pareiškėjo teisės apsipirkti parduotuvėje (ribojamos apsipirkimo sumos ir draudimo įsigyti medaus), taip pat teisės apsikirpti daugiau nei kartą per mėnesį, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina pareiškėjo nurodytų pažeidimų buvimo faktą. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, faktinių aplinkybių vertinimas tinkamai susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Be to, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo iš esmės yra grindžiami tik deklaratyvaus ir bendro pobūdžio teiginiais, kurie nepatvirtina jo neteisėtumo.
23. Teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė, kokius konkrečiai jo argumentus pirmosios instancijos teismas nemotyvuotai atmetė. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai pasisakė dėl kiekvieno pareiškėjo paminėto kalinimo sąlygų pažeidimo.
24. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, nepagrįstas, nes, nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, nebuvo pagrindo spręsti dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio.
25. Vadovaujantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas ir priėmė pagrįstą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo J. D. apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.