Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolitos Cirulienės, Gintauto Koriagino, Albinos Rimdeikaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo J. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1680-924/2014 pagal ieškovo J. K. ieškinį atsakovei V. K. dėl santuokos metu įgyto turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

Apeliantas pateikė prašymą bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į civilinio proceso įstatyme įtvirtintą bendrąją bylų nagrinėjimo apeliacine tvarka taisyklę, pagal kurią apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 str. 1 d.), taip pat įvertinusi šios konkrečios bylos aplinkybes, tai, kad žodinio bylos nagrinėjimo būtinumą apeliantas iš esmės grindžia tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė ir įvertino byloje esančius įrodymus, konstatuoja, jog nėra būtinas žodinis apeliacinio skundo nagrinėjimas, todėl nėra poreikio taikyti CPK 322 straipsnyje numatytą išimtį ir skirti bylos nagrinėjimą žodinio proceso tvarka. Apeliacinės instancijos teismui pakanka byloje esančių duomenų, kurių pagrindu pirmosios instancijos teismas nustatė ir konstatavo atitinkamas faktines aplinkybes tam, kad būtų galima įvertinti šio teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą ir padaryti išvadą, ar skundžiamu sprendimu byla buvo išspręsta teisingai (CPK 320 str. 1 d.).

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad ieškovo (apelianto) J. K. ir atsakovės V. K. santuoka nutraukta, įrašas apie santuokos nutraukimą ištuokos metrikų knygoje buvo įrašytas 1996 m. gruodžio 4 d. Šalys santuokos metu Pirkimo –pardavimo sutarties 1992 m. birželio 10 d. Nr. (duomenys neskelbtini), sudarytos pagal LR 1991 m. gegužės 28 d. įstatymą Nr. I-1374, pagrindu įgijo butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu (duomenys neskelbtini) (toliau –ginčo butas). Nutraukiant santuoką, ginčo butas nebuvo padalintas, Nekilnojamojo turto registre šis butas registruotas atsakovės vardu. Kauno miesto apylinkės teismo 1997 m. balandžio 21 d. nutarimu iš J. K. buvo priteisti alimentai dukters V., gim. (duomenys neskelbtini) išlaikymui; vykdomasis raštas dėl alimentų išieškojimo Teismo antstolių kontorai buvo pateiktas vykdymui 1997 m. balandžio 24 d., o 1998 m. rugsėjo 21 d. teismo nutarimu išieškomų alimentų dydis padidintas iki įstatymu nustatyto minimalaus dydžio, išieškomo vienam vaikui. Antstolės G. A. 2014 m. balandžio 11 d. pažyma rodo, kad nuo 1997 m. balandžio 8 d. iki pažymos išdavimo J. K. yra sumokėjęs 3068,58 Lt išieškotojos V. K. naudai ir išlaikymo skolos likutis yra 12275,31 Lt.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad apeliantas apie pažeistas teises žinojo santuokos nutraukimo momentu, t. y. 1996 m. gruodžio 4 d., ir turėjo pagrindą ieškinio senatį skaičiuoti nuo kitos dienos po santuokos nutraukimo, t. y. nuo 1996 m. gruodžio 5 d., todėl nuo šio momento skaičiavo ieškinio senaties terminą ir šiuo pagrindu ieškinį atmetė.

Apeliantas, ginčydamas pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo atmestas jo reikalavimas dėl santuokos metu įgyto ginčo buto padalijimo, nurodo, kad buvo netinkamai taikomas ieškinio senaties terminas, kurio jis nėra praleidęs. Jo nuomone, ieškinio senaties termino eiga prasidėjo nuo to momento, kai atsakovė iš jo pareikalavo įsiskolinimo dėl vaikų išlaikymo, o ne nuo santuokos nutraukimo.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 19 straipsnyje nustatyta, kad Civilinio kodekso (įsigaliojusio 2001 m. liepos 1 d.) normos taikomos šeimos santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus. Esant šeimos santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, šis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms, kurios atsiras jam įsigaliojus, bei iš šių teisių ir pareigų atsirandančioms pasekmėms. Šeimos santykių teisiniam reguliavimui nustatytas taisykles sistemiškai taikant kartu su to paties įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatomis, kad, esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus, paminėtas teisinis reguliavimas tampa aktualus šios bylos kontekste, nes apeliantas (ieškovas) įgyvendina savo teisę dalį turto šalių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimo būdu gauti asmeninėn nuosavybėn, įsigaliojus Civiliniam kodeksui. Šeimos santykių teisinio reguliavimo sudėtinė dalis yra ir CK 3.129 straipsnyje įtvirtintos sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės padalijimui taikytinos senaties taisyklės, pagal kurias reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje J. R. v. S. R., bylos Nr. 3K-3- 449/2003). Tačiau ieškinio senačiai taikytina teisė nustatoma pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 10 straipsnį, kuriame įtvirtinta nuostata, kad Civilinio kodekso nustatyti ieškinio senaties terminai taikomi, jeigu ieškinio senaties terminas prasidėjo įsigaliojus šiam kodeksui, taip pat jei reikalavimams pareikšti ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki šio kodekso įsigaliojimo. Dėl to, sprendžiant taikytinos teisės klausimą šioje byloje, būtina įvertinti, ar ieškinio senaties terminai, nustatyti pagal galiojusius įstatymus, nepasibaigė iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, nes, priešingai nei 2001 m. liepos 1 d. įsigaliojusio Civilinio kodekso 3.129 straipsnyje, kur nustatyta, kad reikalavimams dėl nekilnojamojo daikto, esančio sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, padalijimo ieškinio senatis netaikoma, iki tol galiojusio SŠK 23 straipsnio 2 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas reikalavimams padalyti bet kokį, tarp jų ir nekilnojamąjį, turtą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų taikymą šeimos teisiniuose santykiuose galiojant SŠK, yra nurodęs, kad ieškinio senaties termino dėl sutuoktinių turto padalijimo po ištuokos eiga prasideda nuo tos dienos, kada buvęs sutuoktinis sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo subjektinės teisės į bendrąją jungtinę nuosavybę pažeidimą (SŠK 10 straipsnis). Toks šios teisės pažeidimas gali sutapti su santuokos nutraukimu, bet gali ir nesutapti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. kovo 8 d. nutartis civilinėje byloje J. J. v. R. J., bylos Nr. 3K-3-280/2000; 2001 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje N. K. v. A. M., bylos Nr. 3K-3-488/2001; 2006 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. K. G., bylos Nr. 3K-3-551/2006, 2008 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje R. G. v. Z. G., bylos Nr. 3K-3-292/2008).

Nagrinėjamu atveju siekiant nustatyti, ar ieškinio senaties terminas nepraleistas, būtina nustatyti tikslų momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Tiek SŠK 10 straipsnyje, tiek CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi, įstatyme ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie jo teisės pažeidimą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti ar ginčijami. Tais atvejais, kada ieškovas tvirtina, kad apie savo subjektinės teisės pažeidimą sužinojo ne teisės pažeidimo dieną, teismas turi patikrinti, ar byloje nėra įrodymų, kad buvo priešingai, ir ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau, nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 15 d. nutartis civilinėje byloje J. A. v. V. M. ir kt., bylos Nr. 3K-7-62/2005; kt.). Ieškinio senaties termino pradžią apeliantas tapatina su aplinkybe prieš dvejus ar trejus metus, kai atsakovė pareikalavo iš jo įsiskolinimo vaiko išlaikymui. Apelianto nurodyti argumentai ir bylos medžiaga patvirtina, jog 1996 m. nutraukus santuoką šalys ginčo turto nuosavybės režimo ir jo padalijimo klausimo nesprendė. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad apeliantas turėjo realų pagrindą spręsti, jog jo teisė naudoti, valdyti ir disponuoti po santuokos nutraukimo likusiu bendru ginčo turtu būtų pažeista. Taikydamas ieškinio senatį ir šiuo pagrindu atmesdamas ieškinį, pirmosios instancijos teismas rėmėsi vien atsakovės (atsiliepime į ieškinį), jos atstovės (teismo posėdyje) paaiškinimais, jog ieškovas (apeliantas) ieškinio senaties terminą praleido sąmoningai, aiškiai suvokdamas, kad būstas atiteko atsakovei, kuri neleis jam naudotis ginčo turtu. Tuo tarpu apeliantas teigia, kad leido atsakovei neatlygintinai naudotis jam priklausančia buto dalimi, kadangi turėjo kur gyventi ir nenorėjo apsunkinti atsakovės padėties. Išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog tiek vertinant subjektyviai iš apelianto pusės, tiek objektyviai remiantis bylos medžiaga, santuokos nutraukimas realiai jokių galimų ieškovo teisių, kuris, jo paties paaiškinimu, tuo metu atliko bausmę įkalinimo įstaigoje, nepažeidė ir nuo šios datos negali būti skaičiuojamas senaties terminas apelianto pareikštam reikalavimui. Dėl to, kad iš apelianto 1997 m. balandžio 21 buvo priteisti alimentai šalių nepilnametės dukros V. išlaikymui ¼ dydžio visų rūšių jo uždarbio (pajamų), bet ne mažiau 0,4 MGL vaikui kas mėnesį nuo 1997 m. balandžio 8 d. iki dukros pilnametystės, vykdomasis raštas pateiktas priverstiniam vykdymui, o 1998 m. rugsėjo 21 d. teismo nutarimu išieškomų alimentų minimalus dydis padidintas iki įstatymo nustatyto minimalaus dydžio, teisėjų kolegija pažymi, jog ši aplinkybė negali nuginčyti to, jog po santuokos nutraukimo likęs nepadalintas bendras buvusių sutuoktinių turtas turi būti anksčiau ar vėliau padalintas. Pažymėtina ir tai, jog netgi atsakovės atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai, jog apelianto kreipimasis į teismą su ieškiniu dėl santuokoje įgyto turto padalijimo praėjus net 17 metų, vertintinas kaip bandymas įbauginti atsakovę, kad ši atsisakytų reikalaujamo išlaikymo vaikui įsiskolinimo, visų bylos aplinkybių kontekste, iš esmės patvirtina apelianto teiginį, kad ginčas tarp šalių dėl buto kilo po to, kai atsakovė iš jo pareikalavo išlaikymo įsiskolinimo. Paminėtina, kad nors byloje ir nėra šią aplinkybę patvirtinančių rašytinių įrodymų, tačiau apeliantui nurodžius, kad toks ginčas kilo prieš dvejus –trejus metus, atsakovė šios aplinkybės neginčijo (CPK 187 str., 182 str. 5 p.). Nuo šio momento prasidėjo CK 1.125 straipsnio 1 dalyje numatytos trukmės ieškinio senaties terminas (CK 1.127 str. 1 d.), kuris apelianto kreipimosi į teismą dieną nebuvo pasibaigęs. Tokiu atveju atsakovės prašymu taikyti CK 1.131 straipsnio 1 dalyje numatytas pasekmes pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo.

Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju nepakanka vien konstatuoti aplinkybę, kad ieškovas apie pažeistas teises žinojo santuokos nutraukimo momentu ir turėjo pagrindą ieškinio senatį skaičiuoti nuo kitos dienos po santuokos nutraukimo, tinkamai ir laiku kreiptis į teismą dėl bendro buvusių sutuoktinių turto padalijimo. Ieškinio senaties termino taikymas vien šiuo pagrindu, nenustatinėjant ir nevertinant kitų reikšmingų aplinkybių, neužtikrintų realios pažeistų subjektinių teisių apsaugos ir negarantuotų teisinių santykių stabilumo bei apibrėžtumo pusiausvyros, prieštarautų bendrųjų civilinės teisės teisingumo, protingumo, sąžiningumo principų reikalavimams.

Pažymėtina ir tai, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavęs, jog ieškinio senaties termino taikymas, praleisto termino atnaujinimas ar netaikymas yra susijęs su teisingumo principu. Bylą nagrinėjantis teismas, taikydamas atitinkamas ieškinio senatį reglamentuojančias materialinės teisės normas, to negali daryti mechaniškai, nes tai būtų nesuderinama su teismo pareiga vykdyti teisingumą. Konkrečioje byloje susiklosčiusių materialinių teisinių santykių faktinė sudėtis gali lemti tai, jog teisingumo vykdymas, inter alia viešasis interesas užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą gali nusverti interesą garantuoti teisinių santykių stabilumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, ginantis viešąjį interesą, ieškinį v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga, Vilniaus miesto savivaldybės taryba ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008).

Aukščiau aptartų duomenų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties taikymo ieškovo pareikštam reikalavimui, neatskleidė bylos esmės ir pagal pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme, todėl yra pagrindas Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimą dėl ieškovo reikalavimo padalinti santuokos metu įgytą turtą, kuriam taikyta ieškinio senatis, panaikinti ir bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 327 str. 1 d. 2 p.).

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Kauno apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.