- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-04-14
- Bylos Nr.
- 1A-53-966/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-14169-2019-6
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Kęstutis Dargužis, Jurga Vasiliauskienė, Danguolė Šiugždinytė
- Nuteistasis
- M. I.
- Civilinis ieškovas
- (duomenys neskelbtini)
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kęstučio Dargužio, Danguolės Šiugždinytės ir Jurgos Vasiliauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. I. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2020 m. spalio 8 d. nuosprendžio, kuriuo M. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 8 (aštuonių) mėnesių laisvės apribojimo bausme, įpareigojant per 4 (keturis) mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo išdirbti 40 (keturiasdešimt) valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Civilinio ieškovo (duomenys neskelbtini) teritorinės ligonių kasos ieškinys tenkintas ir priteista iš M. I. Valstybinei ligonių kasai prie Sveikatos apsaugos ministerijos 420,29 Eur turtinei žalai atlyginti.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
1. M. I. nuteistas už tai, kad 2019 m. balandžio 7 d. apie 19.00 val. kavinėje-bare (duomenys neskelbtini) adresu (duomenys neskelbtini), neblaiviam (nustatytas 2,27 promilių girtumas) A. U. kumščiu sudavė ne mažiau kaip tris smūgius į galvos sritį, taip A. U. padarė minkštųjų audinių sumušimus ir kraujosruvas kairėje veido pusėje, viršutinio žandikaulio ir skruostikaulio skeveldrinius lūžius, kraujosruvas kairės ausies kaušelyje, abiejose juosmens pusėse, kairėje čiurnoje, kairės pusės VIII šonkaulio priekinio galo lūžimą ir tokiu būdu fiziškai smurtaudamas nukentėjusiajam A. U. sukėlė fizinį skausmą, padarė jam nesunkų sveikatos sutrikdymą.
Žemesnės instancijos teismas
2. Kauno apylinkės teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, konstatavo, kad nors M. I. savo kaltės, kad tyčia sužalojo nukentėjusįjį, nepripažino, teigė, kad savo veiksmais tik gynėsi nuo agresyvaus puolimo, iš byloje surinktų ir ištirtų įrodymų nėra pagrindo spręsti, kad gynyba buvo adekvati situacijos pavojingumui. Nors nukentėjusysis pirmas pradėjo konfliktuoti, buvo agresyviai nusiteikęs kaltinamojo atžvilgiu ir jam sudavė, kėsinimasis nebuvo tiek pavojingas ir realus, kad sudarytų pagrindą būtinajai ginčiai. M. I., suduodamas smūgius stipriai apsvaigusiam nukentėjusiajam į veido sritį, dėl ko šis kelis kartus nukrito ant žemės, suvokė pavojingą savo veiksmų pobūdį ir, nors nesiekė sužaloti nukentėjusįjį, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Teismas sprendė, kad byloje surinkti įrodymai yra pakankami pripažinti, kad M. I. veiksmuose yra tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymiai, jo padarytas nusikaltimas kvalifikuotas teisingai.
3. Apeliaciniame skunde nuteistasis M. I. prašo: byloje atlikti įrodymų tyrimą; panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 8 d. nuosprendį ir, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punktu, baudžiamąją bylą nutraukti, M. I. veiksmuose esant būtinosios ginties sąlygoms; priimti motyvuotą nutartį pranešti prokurorui dėl A. U. galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnyje; apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka.
Šalies argumentai
3.1. Skunde nurodoma, kad nuosprendyje nors ir pateikta būtinosios ginties sąlygų analizė, tačiau teismas, pažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalį, nevisapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus ir, pažeisdamas BPK 305 straipsnio nuostatas, nepagrįstai įvertino, kad M. I. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje, nors turėjo bylą nutraukti. Ši baudžiamoji byla dar ikiteisminio tyrimo metu buvo nutraukta esant baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei – būtinajai ginčiai. Nuteistasis kaltės niekada nepripažino, kadangi, esant pavojui, gynėsi nuo A. U. agresyvių veiksmų. Nukentėjusysis A. U. įvykio aplinkybių neatsiminė, tačiau pripažino, kad būtent jis sukėlė konfliktą būdamas agresyvus ir stipriai apsvaigęs nuo alkoholio. Civilinio ieškinio jis nereiškė, kadangi, kaip pats nurodė, jaučia kaltę. Teismas nuosprendyje taip pat patvirtino, kad nukentėjusiojo elgesys įvykio metu buvo agresyvus ir konfliktiškas. Nuteistasis negalėjo toleruoti fizinio smurto ir dėl to, kad buvo parduotuvės-kavinės savininkas, todėl visiškai normalu, jog įsikišo į kitų asmenų konfliktą, siekdamas išskirti konfliktuojančius asmenis ir nuraminti agresyviai besielgusį A. U.. Teismas šiuo atveju nepakankamai objektyviai įvertino A. U. neadekvatų elgesį bei buvusią pavojingą situaciją dar ir dėl to, kad M. I. pradėjo aktyviais veiksmais gintis nuo jo sveikatai sukelto pavojaus. M. I. gynė kitus asmenis, savo nuosavybę ir pats gynėsi nuo A. U. pradėto fizinio smurto. Kėsinimasis buvo pradėtas ir buvo realus (tai patvirtina vaizdo įrašas), akivaizdus bei pavojingas, pavojingi sveikatai ir turtui A. U. veiksmai tęsėsi pakankamai ilgą laiką, kol nuteistasis, panaudodamas gynybinius veiksmus, sustabdė A. U. agresiją. Nukentėjusiojo konfliktiškumą patvirtino ir liudytoja apklausta jo sutuoktinė. Aplinkybę, kad nukentėjusysis buvo agresyviai nusiteikęs, nurodė ir liudytoja L. B., V. S., D. K.. Pats nukentėjusysis nepaneigė nei nuteistojo, nei kitų liudytojų nurodytų aplinkybių, todėl jo parodymai, kad įvykio neatsimena, turėjo būti vertinti kitų byloje surinktų įrodymų kontekste. Teismas šiuo atveju nesvarstydamas būtinosios gintie sąlygų, neužtikrino nuteistojo teisė į būtinąją gintį. A. U. galimai nusikalstamas elgesys nebuvo įvertintas, nors tai turėjo būti padaryta. Teismas, nepranešęs prokurorui apie tai, kad A. U. galimai padarė BK 284 straipsnyje numatytą nusikaltimą, priėmė nepagrįstą nuosprendį.
3.2. Skunde nurodoma ir tai, kad teismas visiškai nevertino specialisto išvados dėl M. I. padarytų sužalojimų, sužalojimų mechanizmas vaizdo įraše, kuriuo rėmėsi teismas, nėra užfiksuotas, o tai reiškia, kad teismas, būtinosios ginties sąlygas vertindamas tik vaizdo įrašo kontekste, priėmė skubotą ir formalią išvadą, kad M. I. padarė nusikalstamą veiką. Būtent kompetentingo specialisto konstatuoti nuteistajam padaryti sužalojimai bei liudytojų parodymai parodo, kad M. I., saugodamas savo sveikatą ir turtą, kitų asmenų sveikatą, veikė būtinosios ginties sąlygomis. Atkreipiamas dėmesys, kad vaizdo įraše net nėra fiksuoti sužalojimai, kurie nukentėjusiajam nustatyti specialistų išvadose. Atsižvelgiant į tai, kad nukentėjusysis konfliktavo ne tik su apeliantu, kad nukentėjusysis ne kartą buvo nugriuvęs dėl savo neblaivumo, kyla abejonių dėl apelianto atliktų veiksmų ir nukentėjusiajam kilusių padarinių priežastingumo. Teismas netinkamai įvertino visus A. U. veiksmus ir tai turėjo įtakos vertinant besiginančiojo apelianto veiksmus.
3.3. Skunde taip pat teigiama, kad nors nukentėjusiajam A. U. padaryti sužalojimai buvo sunkesni ir kvalifikuojami kaip sunkus sveikatos sutrikdymas, būtina atsižvelgti į tai, kad M. I. sužalojimai taip pat buvo nustatyti. Tiek nukentėjusiajam, tiek apeliantui sužalojimai fiksuoti toje pačioje galvos srityje. Vertinant neginčijamai nustatytą aplinkybę, kad pirmas smurtinius veiksmus į galvos sritį atliko nukentėjusysis A. U. ir viso konflikto metu jis buvo vienintelis konflikto iniciatorius, apelianto veiksmai reaguojant į ne tik gresiantį pavojų, tačiau ir realiai sukeltas pasekmes, buvo adekvati gynyba, siekiant panaudoti aktyviąją būtinąją gintį sustabdyti smurtautoją. Vaizdo įrašas patvirtina, kad dėl greitos reakcijos apeliantas, išvengdamas kelių pavojingų nukentėjusiojo smūgių į galvos sritį, išvengė dar sunkesnių padarinių. Teismas nuosprendyje pateikė formalų būtinosios ginties sąlygų vertinimą deklaratyviai aiškindamas tik BK 28 straipsnio 2 dalies nuostatas, nors svarbesnė ir galbūt aktualesnė yra BK 28 straipsnio 1 dalis, kuri nuosprendyje akivaizdžiai ignoruojama. Vertinant ne tik vaizdo įrašą, ką klaidingai padarė teismas, tačiau kompleksiškai ir sistemiškai vertinant visų liudytojų parodymus, yra matomas apelianto veiksmų nuoseklumas naudojant adekvačią būtinąją gintį. Teismas net nesigilino, kad nebuvo laiko, kada apeliantas galėjo iškviesti policiją ar apsaugą. Apeliantas buvo priverstas pats įtikinėti gražiuoju išeiti nukentėjusįjį ir nuolatos sekti jo veiksmus. Nepaisant nuosprendyje ignoruojamos besiginančiojo teisės pačiam nuspręsti, kaip gintis nuo pavojingų smurtinių veiksmų, nebuvo paneigti ir apelianto teiginiai, kad jis taip gynėsi, nes kitos išeities nebuvo. Teismas visiškai nevertino apelianto būsenos, kurią buvo būtina įvertinti tuo metu, kai nukentėjusysis atliko pavojingus veiksmus prieš patį M. I.. Tokio vertinimo būtinybę sąlygoja ir BK 28 straipsnio 3 dalis. Nuosprendyje dėl šios sąlygos buvimo nėra nei vieno argumento. Nors BK 28 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad būtinosios ginties ribų peržengimas galimas tik kai asmuo nužudomas ar sunkiai sutrikdoma sveikata, apeliantas kelia šios nuostatos konstitucingumo klausimą. Apelianto įsitikinimu, situacija, kai BK nuostata jo atžvilgiu galėtų būti taikoma ir teismai vertintų jo didelį sumišimą ar išgąstį vieninteliu atveju – jei A. U. būtų nužudytas ar būtų sunkiai sutrikdyta jo sveikata, o ne kaip šiuo atveju padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas – pažeidžia apelianto teisę į teisingą šios bylos išnagrinėjimą ir yra nelogiška. Teismas, nesikreipdamas į Konstitucinį Teismą dėl šios nuostatos konstitucingumo ir priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, o kartu ir netinkamai aiškino BK 28 straipsnio nuostatas, jas vertindamas tik fragmentiškai bei neatskleisdamas būtinosios ginties turinio ir prasmės. Liudytojų parodymus teismas vertino tendencingai, apelianto paaiškinimų apie jo psichologinę būseną iš viso nevertino ir turėjo išankstinę nuostatą, kad M. I. padarė nusikaltimą, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.
3.4. Apelianto nuomone, teismas prieštaringas išvadas padarė ir atskleisdamas jo tyčios turinį. Teismas nepagrįstai agresyviai besielgusio A. U. neblaivumą vertino išimtinai neigiamai apelianto atžvilgiu. Logiška, kad nuo alkoholio apsvaigęs ir agresyviai besielgiantis asmuo yra neprognozuojamas. Nukentėjusysis šiuo atveju net nebuvo nuteistas dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo apeliantui pagal BK 140 straipsnį ar dėl viešosios tvarkos pažeidimo pagal BK 284 straipsnį. Nuosprendyje aplinkybė, kad nukentėjusysis buvo neblaivus, vertinama apelianto nenaudai. Toks selektyvus byloje nustatytų aplinkybių vertinimas yra nepagrįstas ir rodo, kad nuosprendis turi būti panaikintas, o baudžiamoji byla nutraukta. Priešingai, negu nurodyta nuosprendyje, apeliantas veikė ne netiesiogine tyčia, o esant būtinosios ginties sąlygoms bei esant dideliam sumišimui ir išgąsčiui. Be to, teismas net nevertino, jog iš liudytojų parodymų seka, kad iki įvykio dienos tiek nukentėjusysis, tiek apeliantas buvo pažįstami, neturėjo jokių piktumų, santykiai buvo geri. Tai dar kartą rodo, kad apeliantas neturėjo jokios išankstinės tyčios atlikti neteisėtus veiksmus prieš A. U., o būdamas sumišęs tik gynėsi nuo nukentėjusiojo. Be to, nuosprendyje net nėra pasisakoma dėl BK 28 straipsnio 4 dalies. Teismo nuosprendis, vertinant ir atskleidžiant tyčios turinį, yra akivaizdžiai prieštaringas. Nors teismas pripažino, kad apelianto veiksmuose yra atsakomybę lengvinanti aplinkybė, t. y. veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys, tačiau nebuvo tinkamai įvertinta paties apelianto psichologinė būsena, kai jo atžvilgiu buvo panaudotas fizinis smurtas bei kelis kartus nukentėjusiajam nepavyko sukelti sužalojimų apeliantui dėl jo paties geros reakcijos.
3.5. Skunde nurodoma, kad teismas be pagrindo atmetė apelianto prašymą apklausti liudytoją A. S., taip pažeisdamas BPK 242 straipsnio nuostatas, apelianto teisę gintis bei rungtyniškumo principą. Šis liudytojas matė įvykį, gali nurodyti svarbias aplinkybes, todėl turi būti apklaustas apeliacinėje instancijoje. Nuosprendyje liko neįvertintas A. U. elgesys, nors akivaizdu, kad jo veiksmuose galimai yra viešosios tvarkos pažeidimo požymiai. Nuosprendyje ignoruoti ir kiti asmenys, kurie nukentėjo nuo A. U. įvykio metu, t. y. V. S., D. K.. Dėl šių aplinkybių byloje būtina atlikti įrodymų tyrimą.
4. Apeliacinėje instancijoje patenkinus nuteistojo M. I. prašymą ir atlikus įrodymų tyrimą, teismo posėdyje apklaustas liudytojas A. S., kuris parodė, kad:
4.1. M. I. ir A. U. jam yra pažįstami asmenys, pykčių su jais neturi. Kadangi įvykio metu buvo prie baro, iš dalies matė konfliktą. Jo (liudytojo) manymu, A. U. išgėręs tapo konfliktišku žmogumi. A. U. pradėjo su visais konfliktuoti. Tų asmenų, su kuriais konfliktavo, dabar įvardinti jau negali. Dėl ko kilo konfliktas, jis (liudytojas) nežino, viso incidento nematė. Būnant prie kasininkės, visa baro patalpa nesimatė. Tuo metu girdėjo garsus, šūksnius, kažkas kažką aiškinosi. Į tą patalpą nebuvo nuėjęs. Tuo metu parduotuvėje buvo gal 2, 3 žmonės, tačiau jis nematė, su kuriuo A. U. konfliktavo. Konfliktavimas buvo kaip apsižodžiavimas. Iš kur atėjo M. I., jis (liudytojas) nežino. Kiek matė, M. I. bandė A. U. nuraminti, A. U. priešinosi, gal ir smūgiavo, tačiau tiksliai to pasakyti negali, to momento nematė. Matė, kad M. I. buvo A. U. pargriovęs ant grindų ir reikalavo, kad jis nusiramintų. M. I. bandė A. U. sutramdyti ir išprašyti iš parduotuvės. Nuraminti bandė žodžiais. A. U. M. I. pradėjo „siuntinėti“ visokiais žodžiais, prasidėjo įžeidinėjimai. Smūgių sudavimo nematė, matė tik tą pradinį veiksmą, toliau į tai nekreipė dėmesio. Manė, kad išsiaiškins patys arba apsaugą iškvies. Ar kas kvietė apsaugą, nežino. Ikiteisminio tyrimo metu nurodė, kad nieko nematė, dėl ko kilo konfliktas, nežino, nes įvykio metu buvo pavartojęs alkoholio, nenorėjo „tampytis“ po teismus. To įvykio metu matė tik vieną moterį – pardavėją. M. I. konflikto su A. U. galėjo išvengti, jeigu A. U. būtų paklausęs M. I. prašymo nustoti triukšmauti ir išeiti iš parduotuvės. Tada jokio konflikto nebūtų buvę. M. I. bandė išprašyti A. U., tačiau lyg A. U. puolė M. I.. Lyg matė ar tai su ranka, ar su koja atliko kažkokį veiksmą. M. I. tuo metu gynėsi. Nežino, ar nukentėjusysis pats nugriuvo, ar buvo pargriautas, to pasakyti negali. Kai nugriuvo, M. I. bandė A. U. laikyti ir prašė jį nusiraminti. M. I. policijos negalėjo iškviesti, nes buvo užpultas A. U.. M. I. padorus žmogus, o A. U. yra konfliktiškas, ypač kai būna neblaivus. Apie tai, kad A. U. yra konfliktiškas, sprendžia iš nuogirdų (3 t. b. l. 103, 104).
Šalies argumentai
5. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka teismo posėdyje nuteistasis ir jo gynėjas pritarė apeliaciniame skunde pareikštam prašymui ir nurodytiems argumentams, prašė apeliacinį skundą tenkinti ir baudžiamąją bylą nutraukti, M. I. veiksmuose esant būtinosios ginties sąlygoms. Prokurorė prašė nuteistojo skundą atmesti, kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo M. I. apeliacinis skundas atmetamas.
6. Vadovaujantis BPK 320 straipsnio 3 dalimi apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, kartu patikrindamas, ar nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme nebuvo padaryti esminiai BPK pažeidimai. Aptartos BPK normos turinys suponuoja, kad apeliacinio nagrinėjimo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas. Ar nebuvo padaryti esminiai BPK pažeidimai, apeliacinės instancijos teismas patikrina nepriklausomai nuo to, ar dėl jų pasisakoma skunde. Vertinamu atveju M. I. apeliaciniame skunde keliamas BK 28 straipsnio taikymo klausimas, nurodomi argumentai, apelianto manymu patvirtinantys, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl būtinosios ginties situacijos, byloje surinktus įrodymus įvertino neteisingai, dėl to nepagrįstai apeliantą pripažino kaltu dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo, nors baudžiamąją bylą turėjo nutraukti. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą įrodymų vertinimą ir būtinosios ginties situaciją reglamentuojančių teisės normų taikymo aspektu, atlikusi įrodymų tyrimą apeliacinėje instancijoje, aplinkybių, teikiančių pagrindą nuosprendį panaikinti ir baudžiamąją bylą M. I. nutraukti, esant BK 28 straipsnyje numatytai jo baudžiamąją atsakomybę šalinančiai aplinkybei, nenustatė.
7. Duomenų pripažinimo įrodymais ir jų vertinimo bendrosios nuostatos reglamentuotos BPK 20 straipsnyje. Pagal šį straipsnį baudžiamajame procese įrodymais gali būti tik teisėtais būdais įstatymų nustatyta tvarka gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). Įrodymų vertinimas įstatymo leidėjo yra siejamas su teismo (teisėjo) vidiniu įsitikinimu, pagrįstu išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, jų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu bei sprendimo argumentavimu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Tinkamam įrodymų vertinimo procesui itin svarbu byloje esančius duomenis vertinti ne tik atskirai, bet ir jų visumą, sujungiant visus teisingam bylos išnagrinėjimui reikšmingus faktus į loginę visumą, nes tik taip galima konstatuoti vienareikšmes, tikslias ir logiškas išvadas dėl asmens kaltumo/nekaltumo jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos padaryme. BPK 305 straipsnio nuostatos suponuoja, kad įrodymai turi būti ne tik išdėstyti, bet turi būti atlikta jų analizė, tiek kaltinantys, tiek teisinantys įrodymai turi būti įvertinti sistemiškai, juos siejant ir lyginant tarpusavyje bei nurodant motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas vienus ar kitus įrodymus atmeta, o kuriais grindžia savo išvadas pripažindamas tam tikras aplinkybes įrodytomis ar neįrodytomis. Pažymėtina, kad teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų dėl įrodymų vertinimo ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma.
8. Būtinoji gintis, kaip baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė, įtvirtinta BK 28 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį asmuo turi teisę į būtinąją gintį ir šią teisę jis gali įgyvendinti neatsižvelgdamas į tai, ar galėjo išvengti kėsinimosi arba kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Vadovaujantis BK 28 straipsnio 2 dalimi asmuo neatsako pagal šį kodeksą, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį, nuosavybę, būsto neliečiamybę, kitas teises, visuomenės ar valstybės interesus nuo pradėjo ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje išaiškinta, kad norint taikyti BK 28 straipsnio nuostatas ir pripažinti veikoje buvus būtinosios ginties požymius, baudžiamojoje byloje turi būti nustatytos aplinkybės, atitinkančios BK 28 straipsnyje keliamas sąlygas, susijusias su kėsinimusi ir gynyba nuo pavojingo kėsinimosi: kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tada, kai kėsinimasis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje. Kėsinimasis laikomas akivaizdžiu, kai jis pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, valstybės ar visuomenės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 9 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-36-788/2021, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. birželio 20 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-163-303/2017 ir kt.).
9. Teisėjų kolegijos vertinimu pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog M. I. veikė būtinosios ginties situacijoje, įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso normų nepažeidė, baudžiamąjį įstatymą M. I. pritaikė teisingai. Skundžiamame nuosprendyje pirmosios instancijos teismas aiškiai ir motyvuotai pasisakė dėl visų byloje ištirtų įrodymų vertinimo, priešingai, negu nurodoma skunde, apelianto smurtinio pobūdžio veiksmus įvertino ir nukentėjusiojo atliktų smurtinių veiksmų, jo dalyvavimo konflikte kontekste, ir M. I. paaiškinimus, kad jo gynyba buvo adekvati situacijos pavojingumui, motyvuotai atmetė. Byloje surinktus ir pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus BK 28 straipsnio taikymo kontekste vertinti kitaip, negu pirmosios instancijos teismas, ir daryti kitokias, negu skundžiamame nuosprendyje, išvadas teisėjų kolegija neturi pagrindo.
10. Kaip nurodyta šios nutarties 8 punkte, BK 28 straipsnio taikymui būtina nustatyti, kad kėsinimasis, nuo kurio galima būtinoji gintis, turi būti pavojingas, realus ir akivaizdus, o gynyba turi atitikti kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą. Nors skunde teigiama, kad įvertinus nukentėjusiojo A. U. pakankamai ilgą laiką trukusį agresyvų ir pavojingą elgesį, kuris prasidėjo dar iki nuteistojo atėjimo į kavinę-barą, fizinio smurto panaudojimą prieš nuteistąjį, panaudotos gynybos priemonės buvo adekvačios, gynyba atitiko kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, tokį nuteistojo pateikiamą situacijos vertinimą byloje surinkti ir pirmosios instancijos teismo betarpiškai ištirti, pagal BPK 20 straipsnio nuostatas įvertinti, įrodymai paneigia. Iš vaizdo įrašo, kurio turinys išsamiai aprašytas skundžiamame nuosprendyje, matyti, kad nuteistasis, net ir po to, kai nukentėjusysis, nuteistojo tempiamas už rankos, nugriuvo ant grindų, šiam suduoda ne vieną smūgį į galvos, veido sritį – smūgiuoja gulinčiojo kryptimi, tačiau iš įrašo nesimato, ar pataiko, taip pat suduoda ne mažiau 3 smūgių bandančiam atsistoti nukentėjusiajam. Nukentėjusiajam atsistojus nuteistasis stumteli šį į nugarą, toliau tęsiantis žodiniam konfliktui ir nukentėjusiajam bandant suduoti smūgį M. I., M. I. vėl pradeda smūgiuoti nukentėjusiajam, bando suduoti jau net ir krentančiam bei jau nukritusiam nukentėjusiajam ir savo veiksmus nutraukia tik dėl to, kad nukentėjusiojo sutuoktinė liudytoja S. U. (G.) nuteistąjį atitraukia. Po šių smūgių nukentėjusiajam atsistojus, toliau vyksta aiškinimasis žodžiu, nukentėjusysis juda link išėjimo, tačiau nuteistasis, kažką aiškindamas nukentėjusiajam, vis užstoja jam praėjimą ir, nukentėjusiajam stumiant nuteistąjį, nuteistasis vėl suduoda A. U. į veido sritį, nukentėjusysis nugriūna ant šaldytuvo ir kurį laiką guli ant žemės nejudėdamas, o nuteistasis gulinčiam nukentėjusiajam dar kartą suduoda, šį kartą jau delnu, gulinčiajam į galvos sritį. Užfiksuoti nuteistojo veiksmai neabejotinai paneigia jo pirmosios instancijos teisme nurodytas aplinkybes, kad nukentėjusiojo jis nebuvo pargriovęs ir jam nesmūgiavo, kad trijų smūgių į galvos sritį nebuvo, gal tik tuo metu, kai nukentėjusysis puldavo, galėjo mosikuoti ir pataikyti nuketėjusiajam. Tuo pačiu šis vaizdo įrašas patvirtina skundžiamame nuosprendyje padarytą išvadą, kad nuteistojo reakcija į nukentėjusiojo veiksmus, nors ir pavojingus, nebuvo adekvati jų pavojingumui. Nors apeliantas skunde tvirtina, kad tuo metu jis neturėjo kitos išeities, neturėjo galimybės kviesti pagalbą (policiją, apsaugos darbuotojus), iš vaizdo įraše užfiksuotų aplinkybių matyti, kad tokią galimybę M. I. vis tik turėjo – po nuteistojo suduotų smūgių nukentėjusysis ne kartą buvo nugriuvęs, jam atsistojus, nuteistasis ir toliau tęsė aiškinimąsi žodžiu, nors jau pirmą kartą A. U. nugriuvus, turėjo galimybę netrukdomai iškviesti policiją ar apsaugą. Vertinant, ar nuteistojo veiksmai šioje situacijoje buvo adekvati reakcija į nukentėjusiojo išprovokuotą konfliktą, svarbia aplinkybe laikytina ir tai, kad nors įvykio metu nukentėjusysis buvo stipriai apgirtęs (nustatytas 2,27 promilės neblaivumas), stiprų apsvaigimą patvirtina ir vaizdo įrašas, iš kurio matyti, kad nukentėjusiojo judesiai buvo nekoordinuoti, pusiausvyra sutrikusi, tačiau iš vaizdo įrašo taip pat matyti, kad nuteistasis nebuvo nuolatos nepertraukiamai puolamas nukentėjusiojo, dėl ko jam būtų reikėję nepertraukiamai gintis (atsistojęs nukentėjusysis iš karto nepuola, jo rankos nuleistos, kurį laiką vyksta aiškinimasis žodžiu). Pats nuteistasis įvykio metu buvo blaivus, ir nors skunde nurodo, kad jo pasirinktą elgesio nukentėjusiojo atžvilgiu variantą nulėmė jo didelis sumišimas ir išgąstis, tačiau byloje pateiktas vaizdo įrašas to nepavirtina, priešingai, iš įrašo matyti, kad jis turėjo galimybę objektyviai vertinti nuteistojo elgesį, jo veiksmų pavojingumą ir adekvačiai į juos reaguoti. Apeliaciniame skunde pagalbos nekvietimas teisinamas BK 28 straipsnio 1 dalimi, numatančia teisės į būtinąją gintį įgyvendinimą nepriklausomai nuo to, ar buvo galima kreiptis pagalbos į kitus asmenis ar valdžios institucijas. Tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, kad BK 28 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta teisė į būtinąją gintį negali būti aiškinama atsietai nuo šios teisės įgyvendinimo teisėtumo sąlygų, nurodytų BK 28 straipsnio 2 dalyje. Vertinamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuteistojo veiksmai nors ir buvo gynybiniai, buvo reakcija į netinkamą nukentėjusiojo elgesį, tačiau jie vis tik neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo, t. y. vienos iš BK 28 straipsnio 2 dalyje numatyto būtinosios ginties teisėtumo sąlygų ir apeliacinio skundo argumentai šios išvados niekaip nepaneigia.
11. Skunde nemažai dėmesio skiriama konfliktinei situacijai iki to momento, kuris yra fiksuotas vaizdo įraše, teigiama, kad šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas ignoravo ir jų būtinosios ginties kontekste nevertino. Visų pirma pažymėtina, kad šioje byloje ginčo dėl to, kad konfliktą dar iki nuteistajam ateinant į kavinę-barą pradėjo būtent A. U., kad jis agresyviai elgėsi, naudojo fizini smurtą, nėra. Pats nukentėjusysis nors ir nurodė, kad konflikto aplinkybių su M. I. dėl girtumo neprisimena, atsimena tik žodinį konfliktą su D. K., aplinkybės dėl konflikto pradžios patikimai nustatytos liudytojų S. U. (G.), L. B., V. S., D. K. parodymais (2 t. b. l. 188–190, 3 t. b. l. 5, 6). Šie liudytojai, duodami parodymus teisme, patvirtino, kad A. U. kabinėjosi prie V. S. ir D. K. (keikė necenzūriniais žodžiais, mėtė į V. S. keptą duoną, sudavė jam, pylė D. K. į veidą (į akis) degtinę, pastūmė D. K. nuo laiptų). Šių liudytojų, taip pat liudytojo Vaido A. A. parodymais (3 t. b. l. 6) nustatyta, tai patvirtino ir pats nuteistasis, kad nukentėjusiajam A. U. pastūmus D. K. nuo laiptų, nuteistasis M. I. į konfliktą įsikišo, liepė D. S. ir A. U. išeiti iš kavinės-baro, tačiau nukentėjusysis neišėjo, po kurio laiko vėl pradėjo konfliktuoti, atsisakė išeiti. Nukentėjusiajam ir toliau konfliktuojant, bandant suduoti nuteistajam M. I., šis nukentėjusįjį paguldė ant žemės ir laikė, kol šis apsiramino. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas A. S. jokių naujų esminių aplinkybių dėl konflikto patalpoje, kuri nefilmuojama vaizdo kameromis, taip pat nenurodė. Liudytojas patvirtino, kad girdėjo žodinį konfliktą, A. U. pradėjo su visais konfliktuoti, o M. I. bandė jį raminti, A. U. priešinosi, M. I. buvo pargriovęs A. U. ant grindų, reikalavo nusiraminti. Taip pat nurodė, kad gal matė, kaip nukentėjusysis su koja ar su ranka atliko kažkokį veiksmą. Sutiktina, kad agresyvus asmens elgesys, fizinio smurto naudojimas neabejotinai gali sąlygoti atitinkamus kitų asmenų veiksmus siekiant nutraukti tokį kitiems asmenims ar turtui pavojų keliantį elgesį. Tačiau bet kuriuo atveju tokie veiksmai (panaudotos priemonės) turi būti adekvatūs. Vertinamu atveju nuteistojo M. I. veiksmai, priešingai, negu tvirtinama skunde, vis tik nelaikytini adekvačia reakcija į nukentėjusiojo elgesį. Nors šio konflikto metu nuteistasis iš tikrųjų buvo sužalotas (Valstybinės teismo medicinos tarnybos Kauno skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuotas nežymus sveikatos sutrikdymas dėl kraujosruvos dešinio smilkinio srityje bei dešinės plaštakos nykščio srityje), į šią aplinkybę, kaip ir į paties nukentėjusiojo elgesį, nuosprendyje vertinamu atveju buvo atsižvelgta. Teismas nustatė, kad nukentėjusysis ne tik pirmas pradėjo konfliktą, buvo agresyviai nusiteikęs, bet ir sudavė nukentėjusiajam, tačiau šių aplinkybių pagristai nelaikė pagrindu pripažinti, kad nukentėjusysis veikė būtinosios ginties situacijoje ir šią išvadą pakankamai išsamiai argumentavo. Atsižvelgiant į tai, kad nuteistajam konstatuoti sužalojimai buvo padaryti iki to momento, kai nukentėjusysis, nuteistojo M. I. tempiamas už rankos, nugriuvo nuo laiptų, po ko nuteistasis jam, bandančiam atsistoti, dar ne vieną kartą smūgiavo, o vėliau, kaip nurodyta šios nutarties 10 punkte, ir toliau tęsė konflikto aiškinimąsi, nors objektyviai turėjo galimybę konfliktą nutraukti ir nukentėjusįjį iš kavinės-baro pašalinti teisėtais būdais, vertinti, kad nuteistojo atlikti veiksmai buvo adekvati reakcija į nukentėjusiojo dar iki nuteistojo M. I. atėjimo sukeltą konfliktą, teisėjų kolegija neturi pagrindo.
12. Atmetami, kaip nepagrįsti, apelianto skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nuosprendį pagrindė tik vaizdo įrašu, nevertindamas kitų byloje surinktų įrodymų. Teisiamųjų posėdžių protokolai ir skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad visi byloje surinkti įrodymai buvo ištirti ir patikrinti, nuosprendyje išsamiai aprašyti ir įvertinti. Teismas nuosprendyje pasisakė tiek dėl liudytojų, tiek dėl nuteistojo parodymų, dėl jų vertinimo išdėstė motyvuotas išvadas. Vien tai, kad liudytojų ir nuteistojo parodymus, pačią įvykio situaciją pirmosios instancijos teismas vertino kitaip, negu apeliantas, savaime neįrodo vertinimo neteisingumo ar įrodymų vertinimą reglamentuojančių BPK normų pažeidimo. Pats nuteistasis, nors ir teigdamas, kad teismas liudytojų parodymus vertino tendencingai, kuo šis tendencingumas pasireiškė, nenurodė. Šioje byloje liudytojų parodymai, nenustačius juose esminių prieštaravimų ar neatitikimo kitiems bylos įrodymams, pagrįstai buvo pripažinti įrodymu ir šiais parodymais teismas, nustatydamas faktines nusikalstamos veikos aplinkybes, pagrįstai vadovavosi. Kaip matyti iš nuosprendžio, pirmosios instancijos teismas iš tikrųjų vienu iš pagrindinių įrodymų pripažino vaizdo įrašą pavadinimu „(duomenys neskelbtini)“, tačiau būtent šiame vaizdo įraše ir yra objektyviai bei aiškiai užfiksuotos visos esminės šiai bylai aplinkybės. Minėtą vaizdo įrašą pirmosios instancijos teismas vertino ne atsietai, o kartu su kitais įrodymais (liudytojų, nuteistojo parodymais), taigi įrodymų vertinimą reglamentuojančių baudžiamojo proceso normų nepažeidė ir savo išvadas pagrindė ne atskirais įrodymais, o jų visuma, kaip tai numatyta BPK 20 straipsnyje.
13. Teisėjų kolegija atmeta, kaip nepagrįstus, apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo išvadų apie tyčios turinį prieštaringumo. Apeliantas akcentuoja, kad jis tyčios atlikti neteisėtus veiksmus prieš nukentėjusįjį neturėjo, jo veiksmai buvo sąlygoti neblaivaus nukentėjusiojo agresyvaus ir pavojingo elgesio, nuteistasis, būdamas sumišęs, tik gynėsi nuo nukentėjusiojo, veikė būtinosios ginties sąlygomis. Dėl skundo argumentų, susijusių su būtinosios ginties sąlygų vertinimu, jau pasisakyta šios nutarties 10, 11 punktuose, todėl motyvai dar kartą nekartojami. Dėl siekio sužaloti nukentėjusįjį pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje ir nebuvo konstatuota, kad M. I. tokį tikslą turėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Teismas, įvertinęs nuteistojo atliktų veiksmų pobūdį, trukmę, intensyvumą, nukentėjusiajam padarytų sužalojimų lokalizaciją, paties nukentėjusiojo neadekvatų elgesį, pagrįstai sprendė, kad nuteistasis nusikalstamą veiką padarė netiesiogine tyčia – suduodamas smūgius į veido (galvos) sritį nukentėjusiajam, suvokė savo veiksmų pavojingą pobūdį ir, nors sužaloti nukentėjusįjį nesiekė, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Jokių prieštaravimų šioje išvadoje dėl katės formos teisėjų kolegija neįžvelgia. Tai, kad provokuojantis ar rizikingas nukentėjusiojo elgesys buvo pripažintas nuteistojo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, išvados dėl netiesioginės tyčios niekaip nepaneigia. Kaip jau minėta, byloje nėra ginčijamos ir nėra paneigtos aplinkybės, kad būtent nukentėjusysis sukėlė konfliktą, elgėsi agresyviai, sudavė nuteistajam, net ir po nuteistojo pirmą kartą suduotų smūgių iš kavinės-baro patalpų nepasišalino, toliau tęsė konfliktą, o nuteistojo veiksmai buvo reakcija į nukentėjusiojo elgesį. Tačiau ši gynybinė reakcija, priešingai apelianto įsitikinimui, nebuvo adekvati kėsinimosi pobūdžiui ir pavojingumui. Skundžiamo nuosprendžio turinys patvirtina, kad nukentėjusiojo elgesys buvo teisingai įvertintas tiek būtinosios ginties kontekste, tiek nustatant M. I. tyčios turinį, todėl su tuo susijusias aplinkybes vertinti kitaip apygardos teismas neturi pagrindo.
14. Apeliantas skunde kelia abejones ir dėl priežastinio ryšio tarp jo atliktų veiksmų ir kilusių padarinių – nukentėjusiajam A. U. nustatytų sužalojimų, dėl kurių jam konstatuotas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Nukentėjusiajam padaryti sužalojimai nustatyti ir sveikatos sutrikdymo mastas įvertintas 2019 m. balandžio 11 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2019 m. gegužės 6 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) A. U. nustatyti minkštųjų audinių sumušimai ir kraujosruvos kairėje veido pusėje. Viršutinio žandikaulio ir skruostikaulio skeveldriniai lūžiai, kraujosruvos kairės ausies kaušelyje, abiejuose juosmens pusėse, kairėje čiurnoje, sužalojimai padaryti kietu buku daiktu, mažiausiai trimis smūgiais, tiek kumščiu, tiek spiriant, tiek nuo tiesioginių smūgių, tiek griūnant ir vertinami kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Taip pat duota išvada, kad sužalojimai galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu laiku (1 t. b. l. 95). Specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini), įvertinus papildomai gautą medicininę dokumentaciją, be pirmoje specialisto išvadoje nustatytų sužalojimų, nukentėjusiajam nustatytas kairės pusės VIII šonkaulio priekinio galo lūžis, sužalojimas galėjo būti padarytas tiek nuo tiesioginių smūgių, tiek griūnant, visi nustatyti sužalojimai padaryti ne mažiau keturiais smūgiais (poveikiais), tačiau sveikatos sutrikdymo mastas nepasikeitė, nustatytas nesunkus sveikatos sutrikdymas (1 t. b. l. 101). Įvertinus specialisto pateiktas išvadas dėl padarytų sužalojimų pobūdžio, lokalizacijos, galimo sužalojimo mechanizmo kartu su vaizdo įraše užfiksuotomis aplinkybėmis, liudytojų parodymais, jokių abejonių dėl to, kad tarp nuteistojo M. I. veiksmų ir kilusių padarinių yra priežastinis ryšys, nekyla. Tokią išvadą nuosprendyje pagrįstai konstatavo ir pirmosios instancijos teismas. Nors nuteistasis M. I. nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme teigė, kad trijų smūgių į galvos sritį tikrai nebuvo, sudavė, bet mažiau kartų, sužalojimai galėjo atsirasti nukentėjusiajam pačiam griūnant tuo metu, kai bandydavo suduoti smūgius nuteistajam, vaizdo įrašas, taip pat jį atitinkantys liudytojos S. U. (G.) parodymai, kad M. I. kumščiu į galvos sritį (kairį skruostą) suduoto smūgio A. U. nukrito ant žemės, smūgiai buvo suduodami ir vėliau, šią versiją akivaizdžiai paneigia. Taigi pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymais patikimai nustatytas faktines aplinkybes, kad A. U. smūgius į veido sritį sudavė M. I., dėl suduotų smūgių nukentėjusysis ne kartą griuvo, griūdamas juosmeniu trenkėsi į ledų šaldytuvą, dėl priežastinio ryšio tarp nuteistojo veiksmų ir kilusių padarinių padarė teisingą ir byloje ištirtiems įrodymams neprieštaraujančią išvadą.
15. Skunde keliamas BK 28 straipsnio 4 dalies nuostatų taikymo klausimas, nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas į šią normą, spręsdamas bausmės skyrimo klausimą, neatsižvelgė. BK 28 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad būtinosios ginties ribas peržengęs asmuo atsako pagal baudžiamąjį įstatymą, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 62 straipsniu. Pagal BK 28 straipsnio 3 dalį būtinosios ginties ribų peržengimas yra tuo atveju, kai tiesiogine tyčia nužudoma arba sunkiai sutrikdoma sveikata, jeigu gynyba aiškiai neatitiko kėsinimosi pobūdžio ir pavojingumo. Tokios aplinkybės, suponuojančios BK 28 straipsnio 4 dalies taikymo galimybę, šioje byloje nenustatytos, todėl spręsti klausimą dėl bausmės nuteistajam švelninimo pagal BK 62 straipsnio nuostatas pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo. Šių aplinkybių kontekste pažymėtina, kad nuteistasis skunde kėlė ir BK 28 straipsnio 3 dalies konstitucingumo klausimą, šis klausimas buvo keliamas ir nuteistojo gynėjo 2021 m. sausio 20 d. prašyme atlikti įrodymų tyrimą, tačiau prašymas dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą atskirai išspręstas 2021 m. kovo 3 d. protokoline nutartimi ir motyvuotai atmestas (3 t. b. l. 104).
16. Šios bylos kontekste pažymėtina, kad nors apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja pagal apeliacinio skundo ribas, Europos Žmogaus Teisių Teismas šiuo aspektu ne kartą yra pažymėjęs, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną skundo argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje H. v. Finland). Tokios pozicijos iš esmės laikosi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, savo praktikoje nurodęs, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje (nutartyje) išdėstytos motyvuotos išvados dėl apeliacinio skundo esmės neturi būti suprantamos kaip reikalavimas pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą, bet turi būti atsakyta į apeliacinio skundo prašymus ar esminius argumentus. Nuteistojo apeliaciniame skunde naujos aplinkybės, faktai ar duomenys, kurie nebuvo žinomi nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir liko šio teismo neištirti ir neįvertinti, nėra nurodyti. Skundas iš esmės yra paremtas apelianto subjektyviu įsitikinimu, kad pirmosios instancijos teismas byloje surinktus įrodymus, faktinę konflikto situaciją vertino neteisingai, tačiau teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, įrodymų vertinimo klaidų ar kitų esminių BPK pažeidimų nenustatė. Teisėjų kolegija, sutikdama su apylinkės teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria apylinkės teismo priimto nuosprendžio motyvams dėl M. I. kaltės ir jų iš naujo nekartoja.
17. Atsižvelgiant į aptartų teisinių ir faktinių aplinkybių visumą konstatuojama, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme esminiai baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai vertinant įrodymus nebuvo padaryti, teismas teisingai nustatė M. I. veiksmuose visus, tiek objektyviuosius, tiek subjektyviuosius BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius ir pagrįstai jį pripažino kaltu dėl šio nusikaltimo padarymo. Taip pat pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas BK 28 straipsnio taikymui reikšmės turinčias aplinkybes, pagrįstai sprendė, kad nuteistojo M. I. panaudotas gynybos priemones vertinti kaip atitinkančias kėsinimosi pobūdį ir pavojingumą, taigi ir baudžiamąją bylą BK 28 straipsnio pagrindu nutraukti, nėra pagrindo. Apeliacinio skundo argumentai nuosprendyje padarytų išvadų dėl M. I. kaltės nepaneigia, nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį naikinti ar keisti nėra pagrindo.
18. Nuteistojo M. I. apeliaciniame skunde, taip pat ir 2021 m. sausio 20 d. nuteistojo gynėjo advokato A. A. prašyme nurodomi argumentai dėl A. U. veiksmų, kaip galimai atitinkančių BK 284 straipsnio sudėtį, vertinimo, prašoma imtis BPK 257 straipsnyje numatytų priemonių. Vadovaujantis BPK 257 straipsnio 1 dalimi teismas, bylos nagrinėjimo metu paaiškėjus, kad nusikalstamą veiką gali būti padaręs kitas asmuo, motyvuota nutartimi apie tai praneša prokurorui. Pirmosios instancijos teismas dėl BPK 257 straipsnio taikymo, nukentėjusiojo A. U. veiksmų galimo atitikimo viešosios tvarkos pažeidimo sudėčiai, nuosprendyje atskirai nepasisakė, su tuo susijusių aplinkybių nevertino. BK 284 straipsnyje numatyta baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą. Pagal šį straipsnį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grąsinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Pagal šioje byloje nustatytas aplinkybes matyti, kad A. U. sukeltas konfliktas įvyko kavinėje-bare (duomenys neskelbtini), kavinė-baras konflikto metu dirbo, joje, be nuteistojo M. I. ir nukentėjusiojo A. U., buvo ir kiti pašaliniai asmenys, M. I. iš pradžių konfliktavo su klientais, po to su M. I., konflikto metu naudojo fizinį smurtą, dėl įvykio buvo iškviestos specialios tarnybos, kavinės-baro veikla laikinai nutraukta. Teisėjų kolegijos nuomone, aptartos aplinkybės sudaro pagrindą ištirti ir įvertinti, ar nukentėjusiojo A. U. veikoje nėra BK 284 straipsnyje numatyto nusikaltimo požymių, o tai galima padaryti tik sprendžiant naujo ikiteisminio tyrimo pradėjimo, jei tam būtų pagrindas, klausimą.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu, 257 straipsnio 1 dalimi.
nutaria:
nuteistojo M. I. apeliacinį skundą atmesti.
Pranešti Kauno apygardos prokuratūrai apie nukentėjusiojo A. U. galimai padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 284 straipsnyje.
Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.