Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Neringos Venckienės,

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro atskirąjį skundą dėl Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. A2-4199-90/2007 panaikinimo pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro prašymą suinteresuotiems asmenims Z. J. ir Alytaus apskrities viršininko administracijai dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 2-2014-59/2006 pagal pareiškėjo Z. J. pareiškimą suinteresuotam asmeniui Alytaus apskrities viršininko administracijai dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo.

Pareiškėjas Z. J. prašė (b.l.4-6,71) nustatyti juridinę reikšmę turinčius faktus, kad jo motina A. N. iki 1944-08-30 valdė nuosavybės teise 13 ha 7585 kv. m. žemės, esančios Alytaus II kolonijoje Dugnų gatvėje ir kad jo motina A. N. po sutuoktinio B. N. mirties 1941-06-24 Alytaus mieste paveldėjo jo turtą ir priėmė palikimą. Pareiškėjas nurodė, kad jo motina A. N., mirusi 1995-04-07, 1991-10-29 kreipėsi su prašymu atstatyti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą – 13 ha 7585 kv. m. žemės, esančios Alytaus II kolonijoje Dugnų gatvėje. Suinteresuotas asmuo iš dalies patenkino prašymą, o vėliau inicijavo ieškinį pripažinti savo veiksmus neteisėtais. Suinteresuoto asmens nuomone A. N. minėto nekilnojamojo turto nevaldė nuosavybės teise, o nuosavybės teisės buvo atkurtos į buvusio sutuoktinio B. N., žuvusio 1941-06-24, turtą. Pagal esamus duomenis B. N. mirė nepalikęs testamento, todėl jo turtą paveldėjo ir nuosavybės teise valdė jo sutuoktinė, pareiškėjo motina A. N.. Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 1999-03-10 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999, kategorija 35 (Teismų praktika, 1999-06-30, Nr. 11) suformuluota taisyklė, kad nekilnojamojo turto paveldėjimo santykiams turi būti taikomi palikimo atsiradimo momentu ir palikimo atsiradimo vietoje galioję teisės aktai. Šioje nutartyje nurodyta, kad privatinėje teisėje galioja principas, jog įstatymas neturi grįžtamosios galios. Šio principo svarbą bei būtinumą griežtai jo laikytis ir jį nuosekliai taikyti akcentavo ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (1994 m. kovo 16 d. nutarimas). Palikimo atsiradimo momentu Lietuvoje galiojo RTFSR civilinis kodeksas. Pagal minėto Civilinio kodekso 416 straipsnį paveldima pagal įstatymą arba testamentą. Žuvusysis testamento nepaliko, todėl palikimas atsirado pagal įstatymą. Pagal 418 straipsnio 1 dalį, ratas asmenų šauktinų paveldėti abiem 416 straipsnyje nurodytais pagrindais, yra apribojamas tiesioginiais žemutiniais giminėmis (vaikais, vaikaičiais ir provaikaičiais), įvaikiais (ir jų žemutiniais giminėmis) ir mirusįjį pergyvenusiu jo sutuoktiniu, taip pat nedarbingais ir beturčiais asmenimis, kurie buvo mirusiojo visiškai išlaikomi iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus. Pareiškėjo motina su B. N. susituokė 1929-02-10, ką patvirtina santuokos sudarymo įrašas. Santuokoje su B. N. vaikų neturėjo, taip pat neturėjo išlaikytinių, kuriems turėjo būti išskirta privalomoji dalis. Todėl pagal įstatymą B. N. turtą paveldėjo pergyvenusi sutuoktinė – A. N., nes 419 straipsnyje pasakyta, jog pagal įstatymą paveldima visais atvejais, kada ir kiek tatai nepakeista testamentu. Pagal palikimo atsiradimo momentu ir palikimo atsiradimo vietoje galiojusio civilinio kodekso 429 straipsnio 1 dalį „jeigu įpėdinis, esąs palaikų atsiradimo vietoje, per tris mėnesius nuo palaikų atsiradimo nepareikš atitinkamai notarinei įstaigai savo atsisakymo nuo palaikų, tai jis laikomas palaikus priėmusiu“. Tai reiškia, kad palikimas buvo priimamas pradėjus turtą faktiškai valdyti ir tvarkyti. Pokario metais dauguma motinai priklausiusių dokumentų sudegė. Todėl juridinę reikšmę turintis turto valdymo nuosavybės teise faktas nustatinėtinas teismine tvarka. Juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas reikalingas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimui.

Alytaus rajono apylinkės teismas 2006-07-05 sprendimu (b.l.88-90) pareiškėjo pareiškimą patenkino. Nustatė juridinę reikšmę turintį faktą nuosavybės teisės į žemę atstatymo reikalu, kad pareiškėjo Z. J. motina A. N., mirusi 1995-04-07, po savo sutuoktinio B. N. mirties 1941-06-24 priėmė jo palikimą faktiškai pradėdama paveldimą turtą valdyti Alytaus valsčiaus Alytaus II-joje kolonijoje ir Alytaus mieste. Nustatė juridinę reikšmę turintį faktą nuosavybės teisės į žemę atstatymo reikalu, kad A. N., mirusi 1995-04-07, iki 1944-08-30 asmeninės nuosavybės teise valdė 13,7585 ha žemės, esančios Alytaus valsčiaus Alytaus II-joje kolonijoje. Teismas sprendime nurodė, kad B. N. buvo vokiečių sušaudytas 1941-06-24. Po jo mirties visą turtą priėmė ir asmeninės nuosavybės teisėmis valdė pareiškėjo motina A. N., kuri gyveno ūkyje ir jį tvarkė iki pat žemės ir kitokio turto nacionalizavimo 1944 - 1948 m. Ji ant žemės esančios Alytaus II-joje kolonijoje pasistatė gyvenamąjį namą, kurio liekanos yra išlikę iki šiol, tai seka iš byloje pateiktų foto lentelių. Iš VĮ Registrų centro Alytaus filialo 2003-03-18 pažymėjimo matyti, kad gyvenamas namas pastatytas ir šulinys iškastas 1943 metais. Minėtas aplinkybes patvirtino ir liudytojai J. M., E.T. P., K. R. ir J. R.. Vaikų ar išlaikytinių jie neturėjo. A. T. 1999-03-10 civilinėje byloje Nr. 3K-7-4/1999, kategorija 35 (Teismų praktika, 1999-06-30, Nr.11) nurodė, kad nekilnojamojo turto paveldėjimo santykiams turi būti taikomi palikimo atsiradimo momentu ir palikimo atsiradimo vietoje galioję teisės aktai. Palikimo atsiradimo momentu Lietuvoje galiojo RTFSR civilinis kodeksas. Jo galiojimą Lietuvos Laikinoji Vyriausybė panaikino 1941-07-02 (protokolas Nr. 8, 6 punktas), ir šis Ministerių Kabineto nutarimas įsigaliojo nuo jo paskelbimo dienos. Be to, Lietuvos Laikinoji Vyriausybė 1941-07-04 paskelbė deklaraciją, kad bolševikinės valdžios nacionalizuota ar kitu pagrindu atimta žemė ir kiti turtai grąžinami. Paveldėjimo santykius reguliavo minėto kodekso 416 - 436 straipsniai. Žuvusysis testamento nepaliko, todėl palikimas atsirado pagal įstatymą. Pagal minėto kodekso 418 straipsnio 1 dalį „ratas asmenų šauktinų paveldėti abiem 416 str. nurodytais pagrindais, yra apribojamas tiesioginiais žemutiniais giminėmis (vaikais, vaikaičiais ir provaikaičiais), įvaikiais (ir jų žemutiniais giminėmis) ir mirusįjį pergyvenusiu jo sutuoktiniu, taip pat nedarbingais ir beturčiais asmenimis, kurie buvo mirusiojo visiškai išlaikomi iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus“. Todėl pagal įstatymą B. N. turtą paveldėjo pergyvenusi sutuoktinė – A. N. (minėto kodekso 419 str., 429 str.) Pažymėtina, kad A. N. tekėdama už B. N. gavo didelį kraitį pinigais, kurie buvo panaudoti ūkio tvarkymui ir statyboms. Tą patvirtino visi byloje apklausti liudytojai. Kad pareiškėjo subjektinė teisė gali būti ginama, pasisakė ir Kauno apygardos teismas savo 2006-05-11 nutartyje šioje byloje. Priešingu atveju būtų pažeistas teisingumo principas (CK 1.5 str.).

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, siekdamas apginti viešąjį interesą prašė teismo atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr.2-2014-59/2006 pagal Z. J. pareiškimą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo (b.l.100-102). Išnagrinėjus pakartotinai civilinę bylą, prašė panaikinti 2006-07-05 sprendimą ir priimti naują sprendimą – civilinę bylą nutraukti. Teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi teismas padarė aiškią procesinės (CPK 444 str.) ir materialinės teisės (1997-07-01 Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo Nr. VIII-359) normų taikymo klaidą, todėl yra CPK 366 str. 1 d. 9 p. numatytas pagrindas atnaujinti procesą. Teismas, nagrinėdamas minėtą prašymą, turėjo vadovautis Atkūrimo įstatymo 1 str. ir 2 str. 1 p. nuostatomis, pagal kurias nuosavybės teisės atkuriamos asmeniui, kuris buvo žemės savininku iki Liaudies Seimo 1940-07-22 priimtos deklaracijos, paskelbusios žemę valstybės nuosavybe. Nustatant žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktus, būtina nustatyti, kas buvo nacionalizuotos žemės savininkas iki žemės nacionalizacijos, o ne aplinkybę, kas šią žemę valdė ir dirbo po žemės nacionalizavimo. Prašytas nustatyti juridinis faktas negalėjo sukurti pareiškėjui teisinių pasekmių, nes nuosavybė atkuriama asmenims, iš kurių ji buvo atimta nacionalizuojant. Pretendentų atkurti nuosavybės teises į žemę ratą nustato Atkūrimo įstatymas, o ne paveldėjimą reglamentuojančios teisės normos. Pagal Atkūrimo įstatymą nuosavybės teisės atkuriamos mirusio žemės savininko sutuoktiniui, jeigu šis nėra sudaręs naujos santuokos. Kadangi A. N. sudarė naują santuoką, ji negalėjo pretenduoti atkurti nuosavybės teises į B. N. turėtą žemę. Netinkamai pritaikęs materialinės teisės normas, teismas neteisingai pritaikė procesinės teisės normas ir priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Alytaus rajono apylinkės teismas 2007-11-21 nutartimi (b.l.136-137) prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkino. Teismas nutartyje nurodė, kad 2006-07-05 Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimas patenkinęs pareiškėjo Z. J. pareiškimą ir nustatęs juridinę reikšmę turinčius faktus buvo pagrįstas ir teisėtas. Teismo sprendimas priimtas vadovaujantis galiojančiais įstatymais, Aukščiausiojo teismo aprobuotomis nutartimis, pateiktais byloje įrodymais, liudytojų parodymais. Alytaus rajono apylinkės teisme buvo nagrinėjama dėl A. N. palikimo priėmimo bei žemės valdymo fakto, o ne dėl nuosavybės teisių atkūrimo ir teismas pagrįstai taikė B. N. mirties dieną 1941-06-24 Lietuvoje galiojusį RTFSR civilinį kodeksą. Teismas konstatavo, kad 2006-07-05 Alytaus rajono apylinkės teismo sprendime nėra padarytos aiškios tesės normos taikymo klaidos, todėl nebuvo pagrindo atnaujinti procesą pagal CPK 366 str. 1 d. 9 p.

Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras atskiruoju skundu (b.l.138-142) prašo panaikinti Alytaus rajono apylinkės teismo 2007-11-21 nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-2014-59/2006 ir perduoti bylą nagrinėjimui Alytaus rajono apylinkės teismui. Skunde nurodoma, kad 2007-11-21 Alytaus rajono apylinkės teismo nutartis yra nepagrįsta. Nutartis priimta pažeidus procesinės teisės normas. CPK 291 straipsnis reglamentuoja nutarties turinį. Alytaus rajono apylinkės teismas nutartyje neanalizavo pareiškėjo nurodytų argumentų, nenurodė motyvų, o tik abstrakčiai pažymėjo, kad sprendime nėra padarytos aiškios teisės normos taikymo klaidos. Teismo išvada prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamai praktikai, kurioje nurodyta, kad aiški teisės normos taikymo klaida suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas arba jai taikyti svarbių bylos aplinkybių nenustatymas. Teismas, nagrinėdamas minėtą prašymą, turėjo taikyti Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio ir 2 straipsnio 1 punkto nuostatas, pagal kurias nuosavybės teisės atkuriamos asmeniui, kuris buvo žemės savininku iki Liaudies Seimo 1940-07-22 priimtos deklaracijos, paskelbusios žemę valstybės nuosavybe. Bylos duomenimis nustatyta, kad žemės savininku 1940-07-22 buvo B. N.. Aplinkybė, kas po B. N. mirties 1941-06-24 paveldėjo arba turėjo teisę paveldėti žemę, taip pat ar atsirado paveldėjimo santykiai, žemei buvus nacionalizuotai, neturi reikšmės sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo į B. N. turėtą žemę klausimus. Prašytas nustatyti juridinis faktas negalėjo sukurti pareiškėjui teisinių pasekmių, nes nuosavybė atkuriama asmenims, iš kurių ji buvo atimta nacionalizuojant. Nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reglamentuojantys įstatymai nustato, kad nuosavybės teisių atkūrimui taikoma ribota restitucija. Ši nuostata taikoma ne tik nuosavybės objektams, bet ir asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, atžvilgiu: Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje nurodyta, kad buvusiam savininkui mirus, nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos jo vaikams (įvaikiams), tėvams (įtėviams), sutuoktiniui. Sąvokos „sutuoktinis" paaiškinimas įstatyme nepateiktas, todėl aiškinimui tikslinga pasitelkti ir kitus teisės šaltinius. LR CK 3.7 str. 2 d. nustatyta, kad sutuoktiniai yra vyras ir moteris, įstatymų nustatyta tvarka įregistravęs santuoką, to paties kodekso 3.49 str. numato, kad santuoka baigiasi, kai vienas sutuoktinis miršta arba santuoka nutraukiama įstatymų nustatyta tvarka. Tačiau Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 2 str. prasme, santuokos pasibaigimas dėl vieno iš sutuoktinių mirties nepanaikina kito sutuoktinio teisės į nuosavybės teisių atsiradimą, priešingai, įstatyme specialiai numatyta, kad jis tokią teisę įgyja tik po sutuoktinio, kuris buvo turto savininkas, mirties. Tačiau, jeigu mirusio buvusio savininko sutuoktinis sudaro naują santuoką, jis tampa kito asmens sutuoktiniu LR CK 3.49 str. 2 d. prasme ir įgyja sutuoktinio teises ir pareigas su šiuo asmeniu. Todėl pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymo 2 straipsnį, buvusio savininko sutuoktiniu laikytinas asmuo, iki savininko mirties sudaręs su juo santuoką, santuokos nenutraukęs ir po buvusio sutuoktinio mirties nesudaręs naujos santuokos. Esant nurodytoms aplinkybėms A. N., po savo pirmojo vyro B. N. mirties, sudariusi antrąją santuoką su S. J. tapo jo sutuoktine, todėl nėra pagrindo teigti, kad ji tuo pačiu metu buvo ir B. N. sutuoktinė, todėl ji neteko teisės pretenduoti į B. N. išlikusį turtą atkuriant nuosavybės teises pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą įstatymą. Teismas, spręsdamas, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas, netinkamai vadovavosi šioje byloje ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999-05-12 nutartyje civilinėje byloje Nr.3K-7-4/1999 suformuluotais išaiškinimais, kadangi nesutampa šių bylų faktinės aplinkybės (ratio decidenti). Byloje, kurioje buvo priimta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis, turto savininkas mirė iki 1940-07-22 paskelbtos nacionalizacijos, o šioje byloje - buvęs turto savininkas mirė jau po nacionalizacijos. Netinkamai pritaikęs materialinės teisės normas (Atkūrimo įstatymo 1 ir 2 straipsnių nuostatas) ir procesinės teisės normas (CPK 444 str.), teismas priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, konstatuodamas, kad A. N. po B. N. mirties priėmė palikimą ir nuosavybės teisėmis valdė žemę bei sprendime nurodė, kad šis juridinis faktas nustatytas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo tikslu. Alytaus rajono apylinkės teismo 2006-07-05 sprendimas prieštarauja Lietuvos apeliacinio teismo 2005-09-20 sprendimui. Alytaus rajono apylinkės teismo 2006-07-05 sprendimas dėl juridinio fakto nustatymo negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu ir turi būti panaikintas, o tai galima padaryti tik atnaujinus procesą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą Alytaus apskrities viršininko administracija (b.l.146-149) nurodė, kad su atskiruoju skundu nesutinka. Alytaus rajono apylinkės teismo 2007-11-21 nutartis yra teisėta ir pagrįsta, priimta teisingai pritaikius įstatymus, todėl jos keisti nėra pagrindo. Pateiktas prašymas atnaujinti procesą CPK 366 str. 1 d. 9 p. pagrindu, t.y. jeigu pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) yra padaryta aiški teisės normos taikymo klaida ir sprendimas (nutartis) nebuvo peržiūrėtas apeliacine tvarka. Pateikta „aiškios“ teisės normos taikymo klaidos sąvoka yra vertinamoji ir jos turinio įstatymas neatskleidžia, todėl tai, ar pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) padaryta teisės normos taikymo klaida yra aiški ir sudaro pagrindą atnaujinti procesą, sprendžia prašymą atnaujinti procesą nagrinėjantis teismas. Pabrėžtina, kad lingvistikai įstatyme pavartota sąvoka „aiški“ aiškintina kaip akivaizdi, lengvai suvokiama (suprantama). Analizuojamos teisės normos turinys rodo, kad pagrindas atnaujinti procesą gali būti teisės normos taikymo klaida, padaryta teismui netinkamai taikius tiek proceso, tiek materialiosios teisės normas. Atsižvelgiant į civilinio proceso tikslus, darytina išvada, kad nurodytuoju pagrindu procesas gali būti atnaujinamas tik nustačius, jog pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) padaryta teisės normos taikymo klaida yra ne tik aiški, bet ir esminė, t.y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą. Z. J. 2006-11-08 pateikė Alytaus apskrities viršininko administracijai prašymą, kuriame nurodė, kad Alytaus apylinkės teismo įsiteisėjusiu 2006-06-05 sprendimu nustatyta, jog A. N., mirusi 1995-04-07, po savo sutuoktinio B. N. mirties 1941-06-24 priėmė jo palikimą faktiškai pradėdama paveldimą turtą valdyti Alytaus valsčiaus Alytaus 2-oje kolonijoje ir Alytaus mieste, todėl prašo atstatyti nuosavybės teises į A. N. išlikusį nekilnojamąjį turtą. 2006-11-22 prašyme, adresuotame Alytaus apskrities viršininko administracijai, Z. J. papildomai nurodo, kad jo prašomoje grąžinti teritorijoje yra jo motinai nuosavybės teisėmis priklausiusi sodyba, kurią jis paveldėjo. Alytaus rajono apylinkės teismo 2006-06-05 sprendimas, nustatęs juridinę reikšmę turintį faktą nuosavybės teisės į žemę atstatymo reikalu, kad pareiškėjo Z. J. motina A. N. po savo sutuoktinio B. N. mirties priėmė jo palikimą faktiškai pradėdama paveldimą turtą valdyti, buvo įvertintas kaip žemės valdymo nuosavybės teise faktą įrodantis papildomas dokumentas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. gegužės 20 d. nutarimas Nr. 349 ir 1993 m. birželio 10 d. nutarimas Nr. 407) ir remiantis šiuo teismo sprendimu nuosavybės teisių atkūrimo klausimas A. N. buvo pradėtas spręsti iš naujo (ji buvo pripažinta tinkama pretendente į nuosavybės teisių atkūrimą).1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ ir 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu Nr. VIII 359 siekiama nuosavybės teisę atkurti asmenims, kurių nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas. Kitų asmenų, nustatytų pirmiau nurodytų įstatymų 2 straipsnyje, teisė atkurti nuosavybės teisę į išlikusį nekilnojamąjį turtą yra išvestinė iš savininko teisės – šie asmenys įgyja teisę į nuosavybės teisės atkūrimą tik tuo atveju, jeigu buvęs turto savininkas miręs. Todėl visais atvejais turi būti nustatyta, kas buvo nacionalizuoto ar kitaip nusavinto turto savininkas. Atkuriant nuosavybės teises į žemę nustatytina, kas iki 1940 m. liepos 22 d. buvo nusavintos žemės savininkas pagal atitinkamojoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje galiojusius teisės aktus. Todėl, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalimi, 16 straipsnio 9 dalimi ir 18 straipsniu, vykdydamas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimą Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ bei atsižvelgdamas į Alytaus miesto savivaldybės tarybos 2003 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. T-200 „Dėl detaliųjų planų tvirtinimo“, Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2003 m. spalio 22 d. įsakymą Nr. DV-655 „Dėl žemės sklypų, numatomų grąžinti piliečiams natūra, naudojimo sąlygų tvirtinimo“, Alytaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2007 m. gegužės 15 d. įsakymą Nr. DV-296 „Dėl adresų suteikimo ir žemės sklypų, numatomų grąžinti piliečiams natūra, naudojimo sąlygų nustatymo ir planų tvirtinimo“ Alytaus apskrities viršininkas 2007 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. 11-ž-1273 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 11-1867 atkūrė A. N., mirusiai 1995-04-07, nuosavybės teises į B. N. Alytaus mieste turėtos 13,7585 ha žemės jai tenkančią 4,1675 ha žemės dalį. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, nesutinka, kad prašytas nustatyti juridinis faktas negalėjo sukurti pareiškėjui teisinių pasekmių. Lietuvos Respublikos teismų praktikos, taikant Civilinio proceso kodekso normas, reglamentuojančias juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymą, apžvalgoje, patvirtintoje Lietuvos Aukščiausiojo teismo senato 2005-12-29 nutarimu Nr. 56, konstatuota, kad vadovaudamasis CPK normomis ir kai yra CPK 445 straipsnio sąlygos, asmuo gali prašyti teismą nustatyti faktą, kuriam materialioji teisė suteikia juridinę reikšmę, ir taip įgyvendinti savo asmenines ar turtines teises bei kitiems nustatyti pareigas. Sprendžiant palikimo priėmimo, taip pat palikimo atsiradimo vietos fakto nustatymą, būtina atsižvelgti į tai, kaip šie santykiai buvo reglamentuoti palikimo atsiradimo momentu. Pavyzdžiui, 2000 m. CK 5.50 straipsnio 2 dalyje, kaip ir iki jo įvairiais laikotarpiais galiojusiuose įstatymuose (1964 m. CK 587 straipsnio 2 dalyje, 1926 m. RTFSR civilinio kodekso, Lietuvos teritorijoje galiojusio iki 1940 m. gruodžio 1 d. iki 1965 m. sausio 1 d., 429 straipsnyje, Rusijos imperijos Civilinių įstatymų X tomo 1 dalies 1261 straipsnyje) buvo nustatytas palikimo priėmimas, faktiškai pradėjus paveldimą turtą valdyti. Taigi, nustatant šiuo būdu palikimo priėmimo faktą, teismui svarbu išsiaiškinti, kaip buvo reglamentuotas palikimo atsiradimas laiku ir vietoje. Šie faktai nustatomi pagal palikimo atsiradimo momentu galiojusius įstatymus. Alytaus rajono apylinkės teismas 2006-07-05, tinkamai pritaikęs materialinės teisės ir procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl CPK 366 str. 1 d. 9 p. numatyto pagrindo atnaujinti procesą nėra. Alytaus rajono apylinkės teismas 2007-11-21 priėmė pagrįstą ir teisėtą nutartį. Prašo Alytaus rajono apylinkės teismo 2007-11-21 nutartį palikti nepakeistą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą Z. J. (b.l.152-155) nurodė, kad su atskiruoju skundu nesutinka. Alytaus rajono apylinkės teismo 2007-11-21 nutartis, yra pagrįsta ir motyvuota, nes Alytaus rajono apylinkės teismas joje aiškiai nurodė, kad 2006-07-22 Alytaus rajono apylinkės teismui priimant sprendimą nebuvo padaryta aiški teisės normos taikymo klaida, nes sprendimas priimtas vadovaujantis galiojančiais norminiais teisės aktais, be to, teismas vadovavosi 1941-06-24 Lietuvoje galiojusiu RTFSR civiliniu kodeksu. Teismas nustatė B. N. paveldėtoją, t.y. nustatė, kad turtą, likusį po B. N. mirties pagal tuo metu galiojusio RTFSR civilinio kodekso 416, 419, 429 straipsnius paveldėjo jo sutuoktinė A. N.. Pažymėtina, kad Alytaus rajono apylinkės teismas įvertino, kad 1943 m. A. N. iš Alytaus valsčiaus statybos komisijos gavo leidimą statybai, kuriame nurodoma, kad leidžiama vykdyti statybos darbus A. N. 14,5 ha ūkyje, esančiame Alytaus II kolonijoje. Iš VĮ Registrų centro Alytaus filialo pažymėjimo matyti, kad šioje A. N. sodyboje gyvenamais namas pastatytas ir šulinys iškastas 1943 m., kas patvirtina, kad po B. N. mirties A. N. valdė ir naudojosi B. N. turėta žeme. Šiuos faktus patvirtino ir liudytojai. 1940-07-22 Liaudies Seimo deklaracija visų Lietuvos gyventojų valdytų žemės valdų nepavertė valstybės nuosavybe. Seimas nutarė nustatyti visoje Lietuvoje valstiečių ūkiams apribotą 30 ha normą vienam ūkiui, o valstiečių ūkių žemės perteklių, virš šios 30 ha normos, paversti valstybiniu žemės fondu, tikslu pagelbėti bežemiams ir mažažemiams valstiečiams įsigyti žemės. Taigi nepaimtas į valstybinį žemės fondą iki 30 ha žemės valdas jų savininkai asmeninės nuosavybės teise valdė iki kolektyvizacijos. B. N. neturėjo daugiau kaip 30 ha žemės, todėl 1941-07-22 Liaudies seimo deklaracijos pagrindu iš jo žemė nebuvo paimta, t.y. jis savo žemę valdė, ja naudojosi ir disponavo visą savo gyvenimą. Po jo mirties žemę toliau valdė, ja naudojosi ir ja disponavo A. N. kaip teisėta jo paveldėtoja. Tai, kad B. N. turėtą žemę nuo 1941-06-24 iki pat kolektyvizacijos valdė A. N. neneigia ir pats Lietuvos apeliacinis teismas savo 2005-09-20 sprendime. Todėl iš esmės 2006-07-05 Alytaus rajono apylinkės teismo sprendimas neprieštarauja 2005-09-20 Lietuvos apeliacinio teismo sprendimui. Alytaus rajono apylinkės teismas priimdamas 2006-07-05 sprendimą, jokių materialinės ar procesinės teisės normų taikymo klaidų nepadarė, nes tinkamai ir išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes ir esamus įrodymus ir jais vadovaujantis priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Jokio pagrindo atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. 2-2014-59/2006 nėra. Prašo atskirtąjį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atskirasis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Kolegija konstatuoja, kad CPK 329 str. nurodytų absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl pasisako dėl atskirojo skundo faktinių bei teisinių pagrindų.

Įgyvendinant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnyje, Teismų įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje, Civilinio proceso kodekso 6 straipsnyje įtvirtintą teisingumo vykdymą, pagrindinė teismo funkcija – teisingai išspręsti šalių ginčą. Esminė šio reikalavimo įgyvendinimo sąlyga – teisingai nustatytos ir ištirtos bylos aplinkybės, tinkamai taikytos teisės normos. Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir įstatymuose nustatyta teismo sprendimo teisinė galia suponuoja jo nekintamumą, teismo sprendimo pagrindu atsiradusių teisinių santykių stabilumą, tačiau galimi atvejai, kai po bylos išsprendimo paaiškėja naujų teisinių ar faktinių aplinkybių, turinčių įtakos teismo sprendimo teisėtumu ir pagrįstumui. Tokiai situacijai įstatymų leidėjas įtvirtino proceso atnaujinimo institutą – ekstraordinarinį būdą įsiteisėjusiam teismo sprendimui peržiūrėti. Proceso atnaujinimo tikslas – išvengti galimo neteisėto teismo sprendimo teisinių pasekmių ir taip įgyvendinti teisingumą, apginant ne tik privačių šalių, bet ir viešąjį interesą. Tai yra dar viena galimybė apginti pažeistas teises ar įstatymų saugomus interesus, kartu tai – teisės į teisminę gynybą platesnis ir išsamesnis įgyvendinimas. Tiek nacionalinėje, tiek tarptautinėje teisėje proceso atnaujinimo institutas pripažįstamas kaip ekstraordinarinis būdas peržiūrėti įsiteisėjusius teismų sprendimus, t.y. jo taikymas galimas tik esant konkrečiai įstatymo apibrėžtiems pagrindams, kurie dėl objektyvių ar subjektyvių priežasčių negalėjo būti patikrinti instancine tvarka. Vienas iš esminių teisės viršenybės principo elementų yra teisinio apibrėžtumo principas – galutiniu teismo sprendimu byloje neturi būti abejojama. Teismas proceso atnaujinimą reglamentuojančias teisės normas turi taikyti ne formaliai, bet atsižvelgdamas į šio instituto paskirtį ir įstatymų leidėjo ketinimus, nes paprastai galimybė atnaujinti procesą užbaigtoje byloje šaliai, kurios interesai pažeidžiami neteisėtu ar nepagrįstu sprendimu, yra vienintelė priemonė pašalinti asmens teisių ir interesų pažeidimus. Dėl to pareiškėjo nurodytas proceso atnaujinimo pagrindas vertintinas bylos aplinkybių kontekste, siekiant išsiaiškinti, ar nurodytos aplinkybės leidžia protingai abejoti byloje priimto teismo sprendimo (nutarties) teisėtumu ir pagrįstumu. Tačiau bet kuriuo atveju šis institutas privalo būti taikomas atsižvelgiant ir į kitus proceso teisės principus: ekonomiškumą, koncentruotumą, protingumą ir pan. Proceso atnaujinimo institutas negali būti naudojamas kaip priemonė dar kartą pasibylinėti ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą.

Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro teisė inicijuoti proceso atnaujinimo procedūrą grindžiama ne tik CPK 365 straipsnio 1 dalies nuostata, bet ir Prokuratūros įstatymo 2 straipsnio 2 dalies 7 punktu ir 19 straipsniu, kuriuose įtvirtinta prokuroro pareiga ginti viešąjį interesą įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos Konstitucinis Teismas nurodė, kad viešasis interesas – tai visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Lietuvos A. T. yra išaiškinęs, kad kreiptis dėl proceso atnaujinimo prokuroras gali tik tada, kai teismo sprendimas pažeidžia viešąjį visuomenės interesą bei kitų asmenų, turinčių ribotas galimybes ginti savo teises ir teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. O. v. VSDFV Zarasų rajono skyrius, bylos Nr. 3K-3-671/2003). CPK 366 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu proceso atnaujinimas galimas, kai teismas padarė aiškią teisės normos taikymo klaidą, kurią būtina ištaisyti. Kokia teisės normos taikymo klaida kvalifikuotina kaip aiški, įstatyme neatskleidžiama, ši sąvoka yra vertinamoji. Dėl to, ar pirmosios instancijos teismo sprendime (nutartyje) padaryta teisės normos taikymo klaida yra aiški ir ar tai yra proceso atnaujinimo pagrindas, sprendžia prašymą atnaujinti procesą nagrinėjantis teismas. Aiški teisės normos taikymo klaida gali būti suprantama kaip konkrečioje teisės normoje esančios aiškios nuostatos, kurią reikia taikyti, netaikymas ar jos netinkamas taikymas. Kartu pažymėtina, kad klaida turi būti ne tik aiški, bet ir esminė, t.y. tokia, kuri daro sprendimą (nutartį) neteisėtą ir nepagrįstą bei yra pagrindas tą sprendimą (nutartį) pakeisti ar panaikinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 23 d. nutartis civilinėje byloje E. K. prieš A. O. T.; bylos Nr. 3K-3-125/2005).

Bylos medžiaga patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad aiškios teisės normos taikymo klaidos 2006-07-05 Alytaus rajono apylinkės teismo sprendime padaryta nebuvo, dėl ko reikėtų procesą atnaujinti. Alytaus rajono apylinkės teismas 2006-07-05 sprendimu nustatęs juridinę reikšmę turinčius faktus, kad pareiškėjo Z. J. motina A. N., mirusi 1995-04-07, po savo sutuoktinio B. N. mirties 1941-06-24 priėmė jo palikimą faktiškai pradėdama paveldimą turtą valdyti Alytaus valsčiaus Alytaus II-joje kolonijoje ir Alytaus mieste, ir kad A. N., mirusi 1995-04-07, iki 1944-08-30 asmeninės nuosavybės teise valdė 13,7585 ha žemės, esančios Alytaus valsčiaus Alytaus II-joje kolonijoje, klaidos, kuri galėtų būti kvalifikuotina kaip aiški, nepadarė. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad palikimo atsiradimo momentu Lietuvoje galiojo RTFSR civilinis kodeksas. Jo galiojimą Lietuvos Laikinoji Vyriausybė panaikino 1941-07-02 (protokolas Nr. 8, 6 punktas), ir šis Ministerių Kabineto nutarimas įsigaliojo nuo jo paskelbimo dienos. Be to, Lietuvos Laikinoji Vyriausybė 1941-07-04 paskelbė deklaraciją, kad bolševikinės valdžios nacionalizuota ar kitu pagrindu atimta žemė ir kiti turtai grąžinami. Paveldėjimo santykius reguliavo minėto kodekso 416 - 436 straipsniai. Žuvusysis B. N. testamento nepaliko, todėl palikimas atsirado pagal įstatymą. Pagal minėto kodekso 418 straipsnio 1 dalį ratas asmenų šauktinų paveldėti abiem 416 str. nurodytais pagrindais, yra apribojamas tiesioginiais žemutiniais giminėmis (vaikais, vaikaičiais ir provaikaičiais), įvaikiais (ir jų žemutiniais giminėmis) ir mirusįjį pergyvenusiu jo sutuoktiniu, taip pat nedarbingais ir beturčiais asmenimis, kurie buvo mirusiojo visiškai išlaikomi iki jo mirties ne mažiau kaip vienerius metus. Todėl pagal įstatymą B. N. turtą paveldėjo pergyvenusi sutuoktinė – A. N.. Atskirajame skunde nurodyta, kad A. N. po savo pirmojo vyro B. N. mirties sudarė antrą santuoką, todėl ji neteko teisės pretenduoti į B. N. turtą atkuriant nuosavybės teises. Bylos medžiaga patvirtina, kad ji faktiškai priėmė palikimą, pradėjusi paveldimą turtą valdyti: gyveno toje žemėje, 1943 m. gavo leidimą vykdyti statybos darbus. Pažymėtina, kad teismas priimdamas sprendimą vadovavosi liudytojų parodymais, rašytiniais įrodymais. Atkreiptinas dėmesys, kad Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išraše (b.l.22-23) gyvenamasis namas, kiemo statiniai, valdyti A. N. nuosavybės teise, buvo pastatyti 1943 metais. Bylos medžiaga patvirtina, kad nėra abejonių, kad A. N. paveldėjo ir valdė B. N. palikimą.

Atkreiptinas dėmesys, kad viešąjį interesą byloje gina ne tik Lietuvos Respublikos generalinis prokuroras, bet ir apskrities viršininko administracija. Apskrities viršininkas įgyvendina žemės reformą (1994-12-15 Lietuvos Respublikos apskrities valdymo įstatymo Nr. I-707 10 str. 2 p.). Valstybės interesus nuosavybės teisių į žemę atkūrime atstovauja Alytaus apskrities viršininko administracija, kuri atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad teismas jokios aiškios teisės taikymo klaidos nepadarė, bet priešingai – tinkamai pritaikęs materialinės teisės ir procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Pažymėtina, kad jau pradėta nuosavybės teisių atkūrimo procedūra – 2007-05-31 Alytaus apskrities viršininko administracija priėmė sprendimą Nr.11-1867 (b.l.156) atkurti A. N. nuosavybės teises į tenkančią turto dalį – 4,1675 ha žemės į buvusio savininko B. N. nuosavybės teisėmis valdytą nekilnojamąjį turtą – 13,7585 ha žemės Alytaus mieste.

Teisėjų kolegija daro išvadą, kad 2007-11-21 Alytaus rajono apylinkės teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl naikinti ją atskirajame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Atskirąjį skundą atmesti.

Alytaus rajono apylinkės teismo 2007 m. lapkričio 21 d. nutartį palikti nepakeistą.