- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2009-11-04
- Bylos Nr.
- 1A-335-354-2009
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Nijolė Matuzevičienė (pirm.), Raimundas Jurgaitis, Vidmantas Mylė
- Nuteistasis
- E. R., E. O.
- Civilinis atsakovas
- R. R., S. R.
- Kategorijos
Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,
teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistųjų E. O. ir E. R. apeliacinius skundus dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2009 m. liepos 23 d. nuosprendžio, kuriuo:
E. O. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 2 m. 3 mėn.
Taikant Lietuvos Respublikos BK 63 str. 1, 4 ir 9 d. prie paskirtos bausmės pridėta dalis 2009-04-30 Šiaulių apygardos teismo nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos bausmės ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas 2 m. 3 mėn. 10 d., bausmę atliekant pataisos namuose.
E. R. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d., ir nuteistas laisvės atėmimu 1 m. 2 mėn.
Taikant Lietuvos Respublikos BK 64 str. 1, 3 d. ir 65 str. 1 d. 1 p. paskirta bausmė subendrinta iš dalies sudedant, prie paskirtos bausmės pridėta dalis 2009-01-27 Radviliškio rajono apylinkės teismo nutartimi paskirtos bausmės, ir galutinė bausmė paskirta – laisvės atėmimas 1 m. 3 mėn., bausmę atliekant nepilnamečių pataisos namuose.
Aprašomoji dalis
Kolegija nustatė:
E. O. ir E. R. nuteisti už tai, kad bendrininkų grupėje ir būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, 2009-03-08 apie 20 val. atidarydami L. J. gyvenamojo namo langą, įsibrovė į patalpą – L. J. gyvenamąjį namą, esantį Radviliškio raj., (duomenys neskelbtini), ir ten E. O. reikalavo nukentėjusiosios L. J. pinigų ir vertingų daiktų, panaudojo L. J. atžvilgiu fizinį smurtą – gulinčiai trenkė medinė lazda vieną kartą į koją, tuo sukeldamas L. J. fizinį skausmą, ir, demonstruodamas rankoje turimą medinę lazdą, įrėmęs L. J. į krūtinę žirkles, grasino tuoj pat panaudoti fizinį smurtą bei kartu pagrobė L. J. turtą: pinigus – 17 Lt., telefoną ,,NOKIA 6070“ su jame buvusia ,,Tele2“ SIM kortele 400 Lt bendros vertės, 25 Lt vertės mobilųjį telefoną, 25 Lt vertės tortą, 25 Lt vertės nepilną butelį putojančio vyno ,,MUSKATAS“ 5 Lt vertės – viso turto už 497 Lt.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu bei patikslintu apeliaciniu skundu nuteistasis E. R. prašo už jo padarytą nusikaltimą, numatytą BK 180 str. 2 d., paskirti laisvės atėmimo bausmę ne didesnę nei 4 metams ir bausmės vykdymą atidėti.
Apeliantas nurodo, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas nepilnamečiu, teisme savo kaltę pripažino ir gailėjosi dėl to, ką padarė, iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo jis buvo teistas du kartus už vagystes, tačiau nei vieną kartą nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip nepilnametis (BK 93 str.), paskirtus teismo įpareigojimus vykdė nepriekaištingai, tačiau teismas už padarytą paskutinį nusikaltimą jį pasiuntė laisvės atėmimo bausmę atlikti realiai, nors BK 92 str. 1 d. nedraudžia nepilnamečiui atidėti bausmės vykdymą, net jei jis padarė sunkius nusikaltimus ir yra nuteistas ne daugiau kaip 4 metams laisvės atėmimo bausme.
Nuteistojo E. R. nuomone, skirdamas bausmę teismas turėjo pripažinti dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, ir kad visiškai atlygino nukentėjusiajai padarytą žalą. Taip pat apeliantas teigia, kad teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, kad mokėsi, mokykloje charakterizuojamas teigiamai, kad nebuvo nusikaltimo iniciatorius, kad jo veiksmai buvo antraeiliai, nes nukentėjusiajai negrasino, prieš pastarąją smurto nenaudo, nesiekė sukelti nukentėjusiajai fizinio skausmo, iš nukentėjusiosios pagrobė tik du mažos vertės daiktus (tortą ir nepilną butelį šampano), nukentėjusiosios atsiprašė ir pastaroji jam atleido, prašė nebausti. Be to, nuteistasis E. R. nurodo, kad jis nori baigti mokslus, gyventi su šeima ir gyventi be nusikaltimų.
Šalies argumentai
Apeliaciniu skundu nuteistasis E. O. prašo už padarytą nusikaltimą sušvelninti jam paskirtą bausmę. Taip pat skundu apeliantas prašo pripažinti dvi jo atsakomybę lengvinančias aplinkybes, kad pripažino savo kaltę ir nuoširdžiai gailisi, ir kad visiškai atlygino nukentėjusiajai padarytą žalą. Nuteistojo E. O. nuomone, teismas turėjo atsižvelgti į tai, jog jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta, kad iki paskutinio teismo legaliai dirbo, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, seniūnija nusiskundimų jo elgesiu neturi, pagrobė tik nedidelės vertės daiktus, nukentėjusiosios atsiprašė, pastaroji jam atleido ir raštu prašė nebausti. Be to, nuteistasis E. O. žada jokių neteisėtų veiksmų nebedaryti, gyventi sąžiningai ir dorai, nori gyventi šeimoje ir padėti motinai nudirbti buities darbus, išlaikyti nepilnametį brolį.
Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis E. R. ir jo gynėjas, civiliniai atsakovai R. R. ir S. R. bei nuteistojo E. O. gynėjas prašė apeliacinius skundus tenkinti, prokuroras prašė apeliacinius skundus atmesti.
Motyvuojamoji dalis
Apeliaciniai skundai atmetami.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą ir susipažinusi su byloje surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino E. R. ir E. O. kaltais bendrininkų grupėje padarius kvalifikuotą plėšimą ir teisingai kvalifikavo apeliantų padarytą nusikalstamą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. Iš esmės to neginčija ir nuteistieji, nesutikdami tik su jiems taikytos baudžiamosios atsakomybės apimtimi ir griežtumu.
Skirdamas bausmes apeliantams pirmosios instancijos teismas Lietuvos Respublikos BK 54 str. nuostatų nepažeidė. Šio straipsnio 2 dalis reikalauja, kad skirdamas bausmę teismas įvertintų atsakomybę lengvinančias ir (ar) sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas 54 str. 2 d. nurodytas aplinkybes ir motyvuotai parinktų švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio.
Savo skunde nuteistasis E. R., prašydamas atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą keletą kartų akcentavo, kad yra nepilnametis, kad ankščiau jo atžvilgiu niekada nebuvo taikytas nepilnamečio atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutas (BK 93 str.), kad paskirtus teismo įpareigojimus vykdė nepriekaištingai.
Pirmiausia pažymėtina, kad apylinkės teismas įvertino tai, kad E. R. nusikaltimo padarymo metu buvo nepilnametis ir skirdamas jam bausmę vadovavosi ne tik bendraisiais bausmės skyrimo pagrindais (BK VIII skyrius), bet ir BK XI skyriuje reglamentuotais nepilnamečių baudžiamosios atsakomybės ypatumais. Iš bylos medžiagos matyti, kad iki skundžiamo nuosprendžio priėmimo E. R. atžvilgiu buvo priimti du apkaltinamieji teismo nuosprendžiai (t. 1, b. l. 241-244). Šiais nuosprendžiais už apysunkius nusikaltimus (vagystes įsibrovus į patalpą) E. R. buvo paskirtos laisvės apribojimo bausmės. Tai, kad E. R. ankščiau nebuvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės kaip nepilnametis, nemenkina jo kaltės mąsto nusikaltimo, už kurį jis pripažintas kaltu skundžiamu nuosprendžiu, padaryme ir neįtakoja baudžiamosios atsakomybės konkrečiu atveju. Ankstesni Radviliškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiai, apie kuriuos savo skunde užsimena E. R., yra įsiteisėję. Baudžiamojo proceso įstatymas nereglamentuoja neapskųstų, įsiteisėjusių teismo sprendimų revizijos, keitimo, panaikinimo ar kt. Be to, pažymėtina, kad teismai nėra įpareigoti kiekvieno nusikaltusio nepilnamečio atžvilgiu bent po kartą taikyti Baudžiamajame įstatyme numatytus jo atsakomybę švelninančius institutus. Teismai kiekvienu konkrečiu atveju, įvertinę visas baudžiamosios atsakomybės klausimo išsprendimui reikšmingas aplinkybes, esant atitinkamuose baudžiamuosiuose įstatymuose numatytiems pagrindams, gali, bet neprivalo atidėti bausmės vykdymą (BK 92 str.), atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės (BK 93 str.) ar kt.
Pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmes nuteistiesiems, atsižvelgė į tai, kad abu apeliantai iki sunkaus tyčinio nusikaltimo, už kurį yra nuteisti skundžiamu nuosprendžiu, padarymo jau buvo teisiami – E. O. už plėšimą pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., o E. R. už tris kvalifikuotas vagystes pagal Lietuvos Respublikos BK 178 str. 2 d. (t. 1, b. l. 207-213; 239-240). Vadinasi, abu apeliantai nusikalto jau ne po pirmą kartą. Maža to, E. R. sunkų tyčinį nusikaltimą padarė neatlikęs Radviliškio rajono apylinkės teismo 2008 m. lapkričio 25 d. ir 2008 m. gruodžio 10 d. nuosprendžiais paskirtų ir Radviliškio rajono apylinkės teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartimi (t. 2, b. l. 91) subendrintų laisvės apribojimo bausmių už tyčinius apysunkius nusikaltimus, t. y. būdamas teistas, neišnykus teistumui.
Nuteistieji apeliuoja į tai, kad jie prisipažino padarę nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi dėl to, atlygino nusikaltimu padarytą žalą nukentėjusiajai, kuri prašė jų nebausti. Apylinkės teismas į visas paminėtas aplinkybes atsižvelgė, nustatydamas po dvi E. R. ir E. O. atsakomybę lengvinančias aplinkybes (BK 59 str. 1 d. 2 p. 3 p.). Tuo pačiu pažymėtina, kad be atsakomybę lengvinančių aplinkybių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė ir dvi nuteistųjų atsakomybę sunkinančias aplinkybes, kad nusikaltimą jie padarė bendrininkų grupėje ir būdami apsvaigę nuo alkoholio, kas turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 str. 1 d. 1 p., 9 p.).
Iš byloje surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų yra aišku, kad įsibrauti pas nukentėjusiąją į namą E. R. ir E. O. sumanė bendrai, niekas neliepė E. R. daryti nusikaltimą, jie abu įlindo per langą į nukentėjusiosios namą, apžiūrėjo rūsį, kambarį, o po to, neradę cigarečių, nuėjo pas nukentėjusiąją paklausti (t. 2, b. l. 126-128). Teisiamajame posėdyje E. R. teigė matęs, kad E. O. gąsdino nukentėjusiąją lazda ir žirklėmis, tuo tarpu jis pats tikrino stalčius, pagrobė tortą ir nugertą šampano butelį, kurį pas nukentėjusiąją L. J. namuose ir išgėrė (t. 2, b. l. 127-128). Skundžiamu nuosprendžiu E. R. nėra inkriminuoti veiksmai, kuriuos atliko prieš nukentėjusiąją E. O. – grasinimai, fizinio smurto naudojimas ir kt., tačiau tai nepaneigia to, kad E. R. ir E. O. nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje. Abu nuteistieji aktyviais veiksmais įgyvendino Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. numatyto nusikaltimo objektyviuosius požymius, tai yra žinodami, kad nukentėjusioji namuose, įsibrovė į jos namus, E. O. smurtu ir grasinimais mėginant paveikti nukentėjusiąją, kad ši pasakytų, kur laiko vertingus daiktus, E. R., tai matydamas bei suprasdamas situacijos esmę, aktyviai ieškojo ir grobė svetimą turtą. Konkrečiu atveju kolegijai nekyla jokių abejonių, kad abu nuteistieji buvo aktyvūs nusikaltimo vykdytojai, abu suprato, kad nusikaltimą vykdo bendrais veiksmais, patys rinkosi tokį veikimą, dėl ko, paprastai, nusikalstamo sumanymo įgyvendinimas tampa lengvesnis. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad E. O. ir E. R. nusikaltimą padarė bendrininkų grupėje ir pagrįstai tai pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
Apklausiamas teisiamojo posėdžio metu E. R. parodė, kad prieš įvykį buvo išgėręs 2-3 stiklines alaus (t. 2, b. l. 127-128), o E. O., apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tvirtino, kad nebūtų daręs nusikaltimo, jei būtų buvęs blaivus (t. 1, b. l. 187; 192-193). Abu nuteistieji aiškino, kad į nukentėjusiosios namą brovėsi, norėdami pasiimti cigarečių. Akivaizdu, kad tokiam tikslui neadekvačiam ir pavojingam elgesiui turėjo įtakos apeliantų apsvaigimas nuo alkoholio, nors E. R. teigė, kad girtas nesijautė. Elementarią gyvenimišką patirtį turinčiam blaiviam žmogui toks elgesys nebūdingas, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad E. R. ir E. O. nusikaltimą padarė būdami apsvaigę nuo alkoholio ir pagrįstai tai pripažino jų atsakomybę sunkinančia aplinkybe.
Apylinkės teismas, atsižvelgęs į minėtas dvi nuteistųjų atsakomybę lengvinančias aplinkybes, į dvi nustatytas jų atsakomybę sunkinančias aplinkybes, į tai, kad E. O. teisiamas nebe pirmą kartą, turi galiojančių administracinių nuobaudų (t. 215-217), kad seniūnija dėl jo elgesio nusiskundimų nėra gavusi (t. 1, b. l. 223), o taip pat į E. R. apibūdinančius duomenis – teistas du kartus, teistumai neišnykę, administracine tvarka nebaustas (t. 1, b. l. 245-246), Šiaulių profesinio engimo centro charakterizuojamas teigiamai (t. 1, b. l. 249), paskyrė pastariesiems laisvės atėmimo bausmes žymiai mažesnes už Lietuvos Respublikos BK 180 str. 2 d. numatytą tokios bausmės vidurkį (bausmės, skiriamos nepilnamečiui vidurkis – 3 metai 6 mėnesiai 22 dienos; bausmės skiriamos pilnamečiui vidurkis – 3 metai 7 mėnesiai 15 dienų). Todėl, kolegijos nuomone, nuteistiesiems paskirtos laisvės atėmimo bausmės nėra aiškiai per griežtos.
E. O. teistumas inkriminuoto nusikaltimo padarymo metu pagal Radviliškio rajono apylinkės teismo 2007 m. liepos 25 d. jau buvo išnykęs. Tačiau atkreipiamas dėmesys į tai, jog ir minėtu nuosprendžiu E. O. buvo nuteistas už plėšimą (BK 180 str. 1 d.), laisvės atėmimo bausmės vykdymas jam buvo atidėtas, bet dėl to jis jokių išvadų nepadarė, nes 2008 m. spalio 3 d. padarė dar vieną plėšimą pagal Lietuvos Respublikos BK 180 str. 1 d., už kurį buvo nuteistas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2009 m. balandžio 30 d. nuosprendžiu (t. 2, b. l. 92-94). Be abejonės tai, kad nuteistasis E. O. dirbo, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai (t. 2, b. l. 118), deklaruojamas noras gyventi dorai ir pažadai nebenusikalsti – apibūdina jį teigiamai, tačiau pačios savaime šios aplinkybės nėra pagrindas mažinti E. O. paskirtą laisvės atėmimo bausmę. Ankščiau paminėtos aplinkybės rodo, kad E. O. nusikalto ne atsitiktinai, kad tai yra dėsningas viso jo ankstesnio elgesio padarinys. Pažymėtina, kad E. O. nusikalstamas elgesys darosi vis pavojingesnis – ankščiau įvykdęs kelis paprastus plėšimus, paskutinį kartą jis padarė kvalifikuotą plėšimą, tai yra sunkų tyčinį nusikaltimą.
Remdamasi tuo, kas išdėstyta, kolegija daro išvadą, kad E. O. paskirta laisvės atėmimo bausmė yra tinkamai individualizuota ir jos mažinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.
Nors, kaip jau buvo minėta, E. R. ir E. O. yra nusikaltimo bendravykdytojai, visgi, akivaizdu, kad nusikaltimo padaryme pavojingesnis buvo E. O. elgesys, nes tik jis grasino ir smurtavo prieš nukentėjusiąją, sukėlė jai fizinį skausmą. Apylinkės teismas konkrečiai to neakcentavo skundžiamo nuosprendžio bausmės skyrimo motyvuojamoje dalyje, tačiau akivaizdu, kad į kiekvieno apelianto atliktus veiksmus buvo atsižvelgta ir tai aiškiai atsispindi nuteistiesiems paskirtų laisvės atėmimo bausmių dydžiuose – už tą patį nusikaltimą E. R. teismas paskyrė daugiau nei metais mažesnę laisvės atėmimo bausmę nei E. O..
Teismas atidėti bausmės vykdymą nepilnamečiui gali tuomet, jei nusprendžia, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Kaip jau buvo minėta, skundžiamu nuosprendžiu inkriminuotą sunkų tyčinį nusikaltimą E. R. padarė neišnykus teistumui pagal du teismo nuosprendžius. Ankstesniais teismų nuosprendžiais apeliantui buvo tik apribota laisvė, nustatyti teismo įpareigojimai atitinkamu laiku būti namuose ir tęsti mokslą, kuriuos nuteistasis E. R. vykdė (t. 2, b. l. 250). Tačiau akivaizdu, kad tai nesulaikė jo nuo naujų nusikaltimų darymo, nes nepraėjus nei 4 mėnesiams po paskutinio nuosprendžio, kuriuo jis buvo nuteistas už 2 tyčinius apysunkius nusikaltimus, priėmimo E. R. padarė sunkų tyčinį nusikaltimą. Dinamiškas nuteistojo E. R. nusikalstamas elgesys byloja apie galimą nebaudžiamumo įspūdžio formavimąsi, akivaizdžiai niekinantį požiūrį į visuotinai priimtinas elgesio normas, nes baudžiamosios teisės požiūriu E. R. elgesys tampa vis pavojingesnis. Tokiu būdu, kolegija, įvertinusi visus E. R. asmenį apibūdinančius duomenis, daro išvadą, kad atidėjus jam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nepavyktų pasiekti Lietuvos Respublikos BK 41 str. numatytų bausmės tikslų, todėl nėra pagrindo taikyti jo atžvilgiu Lietuvos Respublikos BK 92 str. nuostatas.
Nuteistojo E. R. deklaruojamas noras baigti mokslą, gyventi su šeima, pažadas nedaryti nusikaltimų apibūdina jį teigiamai, tačiau tai nepaneigia jo kaltės padarius sunkų tyčinį nusikaltimą. Be to, pataisos įstaigose vyresnių negu 16 metų nuteistųjų pageidavimu organizuojamas jų bendrasis lavinimas ir profesinis mokymas (BVK 147 str., 148 str.).
Tokiu būdu kolegija daro išvadą, kad tenkinti E. R. apeliacinio skundo, jame nurodytais motyvais, nėra teisinio pagrindo.
Rezoliucinė dalis
nutaria:
nuteistųjų E. O. ir E. R. apeliacinius skundus atmesti.