- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nuosprendis
- Data
- 2018-10-01
- Bylos Nr.
- 1-275-851/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 1-01-1-07813-2018-3
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjas
- Aiva Survilienė
- Kaltinamasis
- L. J.
neviešame teismo posėdyje išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje
L. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gimęs 1998-06-07 Vilniuje, Lietuvos Respublikos pilietis, vidurinio išsilavinimo, nevedęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dirbantis (duomenys neskelbtini) autošaltkalviu, neteistas,
kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d.
Aprašomoji dalis
Nustatė:
1. L. J., pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle dėl amžiaus, dėl ko nukentėjusysis negalėjo aktyviau priešintis su juo atliekamiems veiksmams, tenkino lytinę aistrą su mažamečiu asmeniu prieš šio valią kitokio fizinio sąlyčio būdu, o būtent : 2018-02-04 nuo 17 iki 17.30 val. name, (duomenys neskelbtini), Vilniuje, turėdamas tikslą tenkinti lytinę aistrą su mažamečiu J. J. (gim. 2011 m.) prieš šio valią, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo asmens būkle dėl amžiaus, jėga numovė nukentėjusiojo kelnes ir kelnaites, paguldęs J. J. ant pilvo sau ant kelių, kišo dešinės rankos rodomąjį pirštą mažamečiui J. J. į analinę angą, taip seksualiai prievartaudamas tenkino savo lytinę aistrą kitokio fizinio sąlyčio būdu su mažamečiu J. J. prieš jo valią.
Teismo nustatytos aplinkybės
2. Kaltinamasis L. J. kaltę pripažino visiškai, apklaustas teisme nurodė, kad įvykio dieną jo tėvas A. J. kartu su sutuoktine D. J. išvažiavo iš savo namų, o jis liko su dviem mažamečiais pastarųjų vaikais K. ir J. J. namuose. Žaidžiant su vaikais, vaikas netyčia užkliudė jo lytinį organą, dėl ko jis susijaudino, ir pats negali paaiškinti kodėl, bet pasiguldė J. J. sau ant kelių ant jo pilvo. Tuomet jėga numovė kelnes ir kelnaites, o po to įkišo dalį savo dešinės rankos rodomojo piršto į vaiko išeinamąją angą. Taip padarius jis seksualiai susijaudino. J. J. aiktelėjo, jis suprato, kad vaikui skauda, todėl paleido J. J., o pats nuėjo į vonią nusiplauti rankų. Kai movė J. J. kelnes, jis priešinosi, šiam padėti bandė ir mažesnis broliukas K. J.. Visą nusikalstamą veiką matė ir K. J.. Po to vėl laiką leido su vaikais, kol grįžo namo tėvas su D. J.. Jis girdėjo, kaip J. J. dar D. J. pasiskundė, kad jis buvo įkišęs pirštą į vaiko išeinamąją angą. Tada su savo tėvu jis išvažiavo į kino teatrą žiūrėti filmo. Prasidėjus filmui D. J. jo tėvui pranešė apie jo nusikalstamą veiką. Jis iš pradžių viską neigė, nes buvo išsigandęs.
3. Apklaustas teisme nukentėjusiojo įstatyminis atstovas A. J. nurodė, kad įvykio dieną į svečius pabūti su broliais atvyko jo sūnus L. J.. Tada su žmona D. J. jis išvažiavo testuoti nusipirkto automobilio, kas užtruko apie 20-25 minutes. L. J. su vaikais liko namuose. Grįžus namo su L. J. išvažiavo žiūrėti filmo. Einant į filmą žmona parašė per „Messenger“ ar SMS, kad mažametis sūnus J. J. pasiskundė, jog L. J. kišo pirštą į išeinamąją angą. Apie tai jis pasakė L. J., bet šis viską neigė. Tada su L. J. išvažiavo išsiaiškinti. L. J. nuvežė į šio namus, o pats grįžo namo. Žmona papasakojo, kaip viskas buvo. J. J. patvirtino, kad toks įvykis buvo. Tą patį pakartojo ir jaunesnis sūnus K. J., taip pat parodė, kur L. J. bėgo plautis rankų, taip pat parodė prausiklį, kuriuo plovėsi. J. J. apie įvykį pasakojo tokiais žodžiais „kišo pirštą į rūrą“. Apie kelnaičių numovimą nepasakojo. Sūnus labiau su žmona kalbėjo. Po tokio įvykio pasikeitė vaiko elgesys, jis pasidarė uždaresnis. Laikui bėgant viskas grįžta į savo vėžias, bet prieš tai buvo labai uždaras. Po įvykio kreipėsi į psichologus, liko paskutinis gydymo kursas.
4. Apklausta teisme liudytoja D. J. parodė, kad įvykis buvo 2018 m. vasario 4 d. Jie su vyru A. J. buvo išvykę pasivažinėti nusipirktu automobiliu. Mažamečius vaikus paliko su pilnamečiu broliu L. J. maždaug 30 min - 40 min. Tuo metu K. J. buvo 4 metai su trupučiu, o J. J. - 6 metai ir pora mėnesių. Grįžus bendravo, ruošė vakarienę. J. J. prasitarė: „mama, žinai ką man L. darė“. Tai išgirdęs L. J. bandė juokais nuleisti visą tą pasakymą, sakydamas “ką čia kalbi, mes tik žaidėme“. Prie L. J. J. apie įvykį smulkiau nepasakojo. Tada jos sutuoktinis su L. J. išvažiavo į kiną. Tuomet J. J. papasakojo, kad L. J. kišo pirštą jam į išeinamąją angą, dėl ko jam skaudėjo. Atbėgęs K. J. viską patvirtino, taip pat pasakė, kad L. J. ėjo plautis rankų po visko, ir parodė, kuriuo plovikliu plovėsi rankas. Tada ji apžiūrėjo J., paklausė, ar viskas gerai. Jokių sužeidimų nebuvo, J. pasakė, kad nieko neskauda, jog viskas dabar gerai. Suguldžiusi vaikus apie įvykį pranešė telefonu sutuoktiniui. Po įvykio J. J. lankosi pas psichologą. Liekamųjų reiškinių po įvykio J. J. elgesyje kol kas nemato.
5. Apklaustas pas ikiteisminio tyrimo teisėją mažametis nukentėjusysis J. J. nurodė, kad L. J. viduriniu pirštu krapštė "rūrą", jis jautė skausmą. Kelnaitės buvo virš kelių, L. pats jas numovė. Neprisimena, ką L. kalbėjo prieš numaunant kelnaites, sakė, kad neskaudės, bet skaudėjo. Kai jam suskaudo, L. pasakė, kad skauda, tada L. nustojo krapštyti, ir viskas. Kai L. krapštė "rūrą", jo pirštas buvo „rūroje", neprisimena, ar jis labai krapštė. Į "rūrą" jautė, kad buvo sulindę pusė piršto. Jis pats žinojo, kad L. jam "rūrą" krapštė, tai dar matė jo brolis. Kai L. jam krapštė "rūrą", jam skaudėjo, neprisimena, kaip pasakė, kad skauda. L. tada nustojo krapštyti, neprisimena, ar atsiprašė. Po to kelnaites jis pats užsimovė. (b. l. 44-46)
6. Globos namų "Užuovėja" pateiktame psichologiniame įvertinime nurodyta, kad kalbantis vaikui įdomiomis temomis (apie žaidimus, mašinas), J. J. pasakojimas sklandus, nuoseklus, atsakymai susiję su užduodamais klausimais. Vaiko reakcija keičiasi sunkesnėmis ar nemaloniomis temomis - berniukas ribotai pasakoja apie save, į atvirus klausimus linkęs atsakyti "nežinau" arba "neprisimenu", siekia išvengti pokalbio, nukreipdamas dėmesį kitur. Klinikinio stebėjimo ir psichologinio vertinimo metu iškylančios temos būdingos ir atitinka berniuko psichosocialinės raidos stadiją. Pagrindines emocijas vaikas diferencijuoja gerai, suvokia jų priežastis, tačiau sunkiai geba nupasakoti ar prisiminti situacijas, kai tokios emocijos kyla. Vaikas sunkiai reflektuoja savo patiriamus jausmus, linkęs juos nuneigti, nuslopinti. Berniukui būdinga stipri savikontrolė - veiklose labai kruopštus, itin tvarkingas, net ir laisvoje veikloje ribotai reiškia emocijas, kontroliuoja žaidimą (kad neišteptų stalo, nepribertų smėlio ir pan.) J. būdinga žema savivertė, kurią berniukas siekia kompensuoti žaidimuose fantazijose - dažnai iškyla agresijos, savęs įvertinimo per jėgą tema. Tarpasmeninių santykių tema vaikas kalba mažai, sunkiai geba atsakyti į atvirus klausimus apie šeimą, šeimos narius, jų veiklą. J. J. pagalbos centre apgyvendintas Vilniaus m. sav. administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2018-02-15 prašymu dėl įtarimų apie galimai patirtą seksualinį smurtą. Remiantis vaiką atvežusios mamos D. J. pasakojimu, vasario mėnesį berniukas mamai pasisakė, kad jį ir brolį K. prižiūrėjęs vyro sūnus L., moters žodžiais, J. "rūrą krapštė". Vaikas mamai pasakojo, kad jie taip žaidė. Daugiau apie tokį "žaidimą" moteriai papasakojo jaunesnis sūnus K.. Klausiant tiesiogiai J. sako neprisimenantis jokio L., išsako, kad jokie vyresni vaikai pas jį niekada neateina. Vėliau, kalbantis apie žaidimą, prisiminė, kad žaidimą gavo iš L.. Kalbantis, kuo L. jam patinka, vaikas iškart sako, kad L. jam nepatinka, tačiau negali paaiškinti, dėl ko, kas jam nepatinka. J. skiria ir įvardina kūno dalis, atskiria berniuką nuo mergaitės, įvardina berniuko lytinius organus ("pelytė"), mergaitės lyties organų pavadinimo nežino. J. sunkiai diferencijuoja atviras ir intymias kūno dalis, diferencijuoja nenuosekliai. Visas kūno dalis, įskaitant ir lytinių organų sritį, vaikas pradžioje priskiria prie atvirų kūno dalių, kurias galima liesti. Neišsako, kam leistų paliesti šias kūno dalis. Klausiant, ar kažkurias kūno dalis priskirtų prie intymių ir neleistinų jų liesti, vaikas apgalvojęs pažymi lytinių organų sritį. Kalbantis su mama apie berniuko reakcijas ir kūno suvokimą, mama išsako, kad vaikas kasdienėse situacijose intymias kūno dalis skiria, saugo savo privatumą. Kalbantis su vaiku apie apatinių drabužėlių taisyklę, berniukas klausosi, domisi. Klausiant, ar kas nors yra lietęs po apatiniais drabužėliais, J. atsako "ne". Atliekant šią užduotį stebimas vaiko reakcijų pasikeitimas - susigėsta, dažnai kartoja "nežinau, neprisimenu, nenoriu pasakoti", siekia nukreipti veiklą. Klausiamas, kam galėtų apie tai papasakoti, jei kažkas bandytų taip elgtis, pradžioje išsako nežinantis, vėliau priduria, kad tėčiui, mamai. Seksualizuotas ar kitoks neįprastas vaiko elgesys buvimo pagalbos centre metu nestebėtas. Nenuoseklus atvirų ir intymių kūno dalių suvokimas, vaiko gynybiškumas ir reakcijų pasikeitimas kalbantis apie prisilietimus, neleidžia atmesti prielaidos apie galimai patirtą seksualinę prievartą. (b. l. 22- 23 )
Motyvuojamoji dalis
Dėl L. J. veikos kvalifikavimo
7. Pagal BK 150 straipsnio 4 dalį atsako tas, kad atliko BK 150 straipsnio 1 dalyje numatytus veiksmus mažamečiui. Pagal BK 150 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė kyla tam, kas tenkino lytinę aistrą su žmogumi prieš šio valią analiniu, oraliniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdu panaudodamas fizinį smurtą ar grasindamas tuoj pat jį panaudoti, ar kitaip atimdamas galimybę priešintis, ar pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Lytinės aistros tenkinimas BK 150 straipsnio prasme yra skirtingų lyčių asmenų arba tos pačios lyties asmenų veiksmai, kai lytinė aistra tenkinama oraliniu, analiniu ar kitokio fizinio sąlyčio būdais. Lytinės aistros tenkinimas užtraukia baudžiamąją atsakomybę tik tais atvejais, kai tai daroma prieš nukentėjusio asmens valią esant bent vienam iš alternatyvių požymių: panaudojant fizinį smurtą, grasinant tuoj pat jį panaudoti, kitaip atimant galimybę priešintis ar pasinaudojant bejėgiška nukentėjusio asmens būkle. Seksualinio prievartavimo nusikaltimo sudėtis yra formali, šis nusikaltimas yra baigtas nuo lytinės aistros tenkinimo pradžios nepriklausomai nuo to, ar kaltininkas patenkino lytinę aistrą, ar pajuto seksualinį pasitenkinimą arba malonumą, nes baudžiamoji atsakomybė už šią veiką kyla atlikus pavojingus veiksmus.
8. L. J. visiškai pripažino savo kaltę tenkinęs lytinę aistrą su mažamečiu J. J.. Jo kaltė be paties prisipažinimo įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktų ir teisme ištirtų įrodymų ( aprašytų aukščiau ) visetu. Kaip matyti iš nukentėjusiojo J. J. parodymų, pastarasis nurodė, kad brolis L. J., matant jaunesniam broliukui K. J., jėga numovęs kelnaites, įkišo į išeinamąją angą savo pirštą, dėl ko pajuto skausmą. Apie šias aplinkybes mažametis nukentėjusysis ir K. J. nurodė iš karto po įvykio savo motinai D. J., kuri apklausos teisme metu tai patvirtino. Tas pačias aplinkybes nurodė ir nukentėjusiojo tėvas A. J.. Iš Globos namų "Užuovėja" pateikto psichologinio J. J. įvertinimo matyti, kad nenuoseklus atvirų ir intymių kūno dalių suvokimas, vaiko gynybiškumas ir reakcijų pasikeitimas kalbantis apie prisilietimus, neleidžia atmesti prielaidos apie galimai patirtą seksualinę prievartą. Dėl išdėstyto teismas konstatuoja, jog surinktų įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad L. J. tenkino lytinę aistrą su mažamečiu J. J., gimusiu 2011 m., kitokio sąlyčio būdu prieš jo valią, pasinaudodamas bejėgiška nukentėjusiojo būkle, ir jo veika kvalifikuojama pagal Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d.
Dėl skirtinos bausmės
9. Kaltinamojo baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra ta, kad L. J. prisipažino įvykdęs nusikaltimą ir akivaizdžiai nuoširdžiai gailisi. Jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių nėra.
10. Skirdamas bausmę kaltinamajam, teismas atsižvelgia į tai, kad jis padarė labai sunkų nusikaltimą (BK 11 str. 6 d.). L. J. nusikalstamą veiką padarė būdamas jauno amžiaus, anksčiau neteistas, administracine tvarka nebaustas. Kaltinamasis nusikalstamos veikos padarymo metu buvo moksleivis, mokėsi (duomenys neskelbtini) baigiamajame kurse, šios įstaigos vadovo charakterizuojamas itin teigiamai ( b.l. 88 ), šiuo metu dirba pagal įgytą specialybę – autošaltkalviu.
11. BK 41 str. (Bausmės paskirtis) greta kitų bausmės tikslų (bendroji prevencija, nubaudimas, kelio naujiems nusikaltimams užkirtimas) išskiria bausmės teisingumą. Bausmė turi būti teisinga. Bausmės teisingumas yra vienas pamatinių baudžiamosios teisės principų, kurio esmė yra ta, kad teismo paskirta bausmė turi atitikti du reikalavimus – padaryto nusikaltimo pavojingumą ir kaltininko asmenybės pavojingumą. Įstatymų leidėjas, formuluodamas nusikaltimo požymius ir nustatydamas sankciją už nusikaltimą, įvertina tipinį (rūšinį) nusikaltimo, kaip tokio, pavojingumą. Tačiau pažymėtina, kad konkrečiomis aplinkybėmis padarytas nusikaltimas, formaliai atitinkantis rūšinius tam tikros kategorijos nusikaltimo požymius, iš tikrųjų gali neatitikti tipinio tos rūšies nusikaltimo pavojingumo. Nusikaltimus, tarp jų ir sunkius, daro skirtingi žmonės, kurių pavojingumas taip pat skiriasi. Bausmės teisingumas neatsiejamai susijęs su kitu baudžiamosios teisės principu – bausmės individualizavimu, kuris taip pat yra pamatinis baudžiamosios teisės principas, tampriai susijęs su bausmės paskirtimi.
11.1. Skirti švelnesnę, negu straipsnio sankcijoje nustatyta bausmę, teismas gali ir tuo atveju, kai byloje yra nustatytos išimtinės aplinkybės, jog straipsnio sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas asmeniui už jo nusikalstamos veikos padarymą aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Tačiau tai nereiškia, kad įstatymas reikalauja nustatyti kažkokias ypatingas aplinkybes. BK 54 str. 3 d. taikymas susijęs su aplinkybių, apibūdinančių nusikalstamos veikos pavojingumą ir šią veiką padariusį asmenį, visumos vertinimu. Ne visada formaliais kriterijais vadovaujantis paskirta įstatymo, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatyta bausmė būtų teisinga įvertinus visas bylos aplinkybes.
11.2. Už labai sunkaus BK 150 str. 4 d. numatyto nusikaltimo padarymą įstatymas numato vien laisvės atėmimo bausmę. Tačiau byloje nustatyta, kad L. J. veika buvo situacinė, truko itin trumpą laiko tarpą, nėra duomenų, kad nukentėjusysis dėl nusikaltimo būtų patyręs ilgai išliekančius liekamuosius reiškinius, nukentėjusiojo atstovas pateikė prašymą neskirti realios laisvės atėmimo bausmės kaltinamajam. Teismo vertinimu, padaryto nusikaltimo pavojingumas, atsižvelgiant į padaryto nusikaltimo būdą, kilusius padarinius, kaltinamojo asmenybę, yra žymiai mažesnis, negu rūšinis nusikalstamos veikos pavojingumas, įvertintas įstatymo leidėjo baudžiamojo įstatymo už padaryto nusikaltimą sankcijoje. Taip pat, kaip jau minėta, įvertinus L. J. asmenybę tik itin teigiamai apibūdinančius duomenis, kas rodo, jog ši nusikalstama veika buvo atsitiktinio pobūdžio, L. J. kritiškas savo poelgiui, iš tiesų itin pergyvena dėl padaryto nusikaltimo, teismas sprendžia, kad laisvės atėmimo bausmės L. J. paskyrimas nebūtų teisingas.
11.3. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytas aplinkybes, L. J. skiriant bausmę taikytinos BK 54 str. 3 d. nuostatos ir skirtina švelnesnė, negu įstatymo už šį nusikaltimą sankcijoje numatyta bausmė – laisvės apribojimas su įpareigojimais ir draudimais, kurie padės įgyvendinti bausmei keliamus tikslus.
12. L. J. taikomos kardomosios priemonės – rašytinis pasižadėjimas neišvykti ir dokumento paėmimas - paliktinos iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.
13. Byloje esanti laikmena su su įrašais ( b.l. 49 ) paliktina byloje.
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
L. J. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 150 str. 4 d., ir, pritaikius LR BK 54 str. 3 d., jam paskirti 12 mėnesių laisvės apribojimo bausmę, įpareigojant L. J. visą laisvės apribojimo laikotarpį dirbti ar be pažeidimų registruotis darbo biržoje, bei uždraudžiant visą laisvės apribojimo laikotarpį bendrauti su J. J..
Bausmės pradžią L. J. skaičiuoti nuo įsiteisėjusio nuosprendžio nuorašo gavimo šią bausmę vykdančioje institucijoje dienos.
L. J. paskirtas kardomąsias priemones – rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumento paėmimą - palikti galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo dienos, o nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti, ir grąžinti L. J. jo asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini), esančią bylos paskutiniame lape.
Bylos 49 lape esančią laikmeną su įrašais palikti byloje.
Nuosprendis per 20 dienų nuo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui, skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.